Kodėl aš nebeverdu sriubų

2010-09-07 | 11:53 | Inner city life
07

Sriubų virimo verslą baigiau tą pačią sekundę, kai grįžau į “prestižinį Loldono miestą”. Įtariu, kad perversmas įvyko jau “Gatwicko” oro uoste. Traukinyje namo prie manęs prisipiso indas ir visas kem minučių kliedėjo man apie gražias mano akis. “They are so innocent.” Žinau ir naudojuos, LOL. Naujieną man čia pasakė. Lopinys.

Perku sriubas plastikiniuose sloikuose ir metaliniuose can’uose. Man jos tokios skanios, kad net nekyla koja nueiti į “Tesco” ir stoviniuoti ten prie savitarnos kasų su savo pupom, žolelėm ir pomais. Valandėlę. Kitą valandėlę tektų skirti tarčialinimui prie puodų, o dar kitą – tų pačių puodų skalavimui su “Fairy”.

Sriubos valgyme neįtikėtinai svarbų vaidmenį atlieka metalinis šaukštas. Pastarasis patiekalui prideda smagios rūgštelės a la citrinos sultys. Nepakartojamas skonis. Aliuminis, tai dar ir retų mineralų pridėtų.

Kaip bebūtų liūdna, grįžo mano vaikystės meilė burgeriams. Filet-o-fish forever. Nom nom nom. Noriu romantiškų pietų Makdonalde. Juk kartais reikia save palepinti. Šūdu.

Reklaminė pertraukėlė

Tradiciškai nukrypsiu nuo temos. Neseniai sužinojau, kad vienas pažįstamas loldonietis turi labai įdomią profesiją. Nustebau, pzdc nepatikėsite. Ponas – karstų nešiotojas. Pasirodo, šeimos verlsas čia. Tėvai turi pakasimo agentūrą, vse dela. Skaitytojams siūlau bėgti kuo toliau nuo tokių verslų nesivejant pinigų. Kaip ir nuo kapinių. Brrr – nupurtė net. Kuo mažesnis ryšys su ana industrija, tuo didesnė tikimybė, kad niekada nemirsi. Visada turiu tai omeny.

UFB išvyksta į komandiruotę – blog’as kelias dienas žada patylėti

2009-09-24 | 01:18 | This is the Life
24

Pagaliau man pavyko atsikelti ne anksti. Taip, mano atveju tai yra pliusas, kadangi dažniausiai atsikeliu apie aštuntą ir toliau nebegaliu miegoti. O po to vaikštau kaip zombis, nes guluosi taigi vėlai.

Kaip ir kelis kartus per savaitę, šiandien apsipirkinėjau netoli namų esančiame ne šlykščiame (kaip bebūtų keista) supermarkete “Waitrose” (bet man toks įspūdis, kad daugelis žmonių eina į “Tesco”), kur pirkau NORMALŲ MAISTĄ. OMG. Pagaliau nusiritau ir iki to. Skalbiu, gaminu, perku normalų maistą… What’s next???

– Responsible Eveliūtė… ;______;
– Net verki. Haha.
– Nu. Kaip neverkt? Vaikas bręsta ant akių!

Tačiau dar vis neatlieku tokių fizinių darbų kaip grindų plovimas ir panašiai. Nes esu įsitikinusi, kad tokie dalykai verčia laikrodžio rodykles judėti lėčiau bei smarkiai kenkia ir taip leisgyviui mano skrandžiui. Žinoma, įvaizdžiui irgi. Bet jį aš sugadinau jau turbūt tada, kai pirmą kartą gyvenime prisipažinau, jog moku plauti indus… (nebeatsimenu, kada padariau šią klaidą – na, never mind).Picture 3

– Aš tave myliu. Tu geniali esi. Visiškai. Be trūkumų.
– Nemeluok. Aš – idiotė.
– Todėl tokia ir faina.

Jaučiuosi šiek tiek excited prieš kelionę į Vilnių. Jau poryt, jau poryt. Noras varyti gal ir padidėjo (nes pradžioj buvo nulinis), bet grūdimasis į oro uostą, visas tas laukimas ir kitas vargas mane dar vis NERAMINA. Įdomu, ant kiek būsiu pavargusi, nes savaitgalio linksmybes pradedu jau rytoj. Neduokdie, baigsiu jas tik trečiadienį… Arba duok. 😀 Šiam savaitgaliui turiu nedidelį (preliminarų) planelį: eisiu (jei nebūsiu lavonas) ČIA arba ČIA (pirmas įdomesnis, bet aš nebūsiu AŠ, jei neužsuksiu į Gravą bent vienam GPL). O štai šeštadienį norėčiau apsieiti ir be vakarėlių (nes labiau noriu kabakinio socializingo, negu šokių), tačiau galima būtų užsukti pvz., ČIA arba ČIA. Na, ir pirmadienį – Minimal Mondays (po MOKSLŲ, ahaha).

Šiandien jau parėjo vakar užsakytos prekės. Viskas tinka ir patinka! O dar tie crazy nails!!! Ant manęs visa tai atrodo TAIP (kambario bardaką su bet kur džiūnančiais skalbiniais palieku nenukropintą):

Photo 344

Photo 340

OK. Užtenka plepalų – metas kibti prie darbų. See you in Vilnius.

“Protingos, juokingos, turtingos manekenės.”

2009-09-13 | 02:15 | Inner city life
13

Nu, ką – atėjo metas parašyti kokį bauginantį postą? Laikykis, skaityk įdėmiai. Jau bijai, ane? Ahahaha. Aš tai valgau sriubą. Mmm. Kokia gera. Tesco! 😀 Šiandien patyriau, ką reiškia, kai šalia tavęs sėdi ŽMOGUS ir skaito tavo pačios blog’ą. Žinoma, tai ne pirmas kartas, kai mane ištinka tokia nesėkmė, bet kažkaip buvau pamiršusi, kokius nemalonius šiurpulius tokia situacija suteikia. Panašūs šiurpuliukai mane vargino, kai šiąnakt ėjau namo (tiesa, ne pas save). Na, o pas save grįžau tik 18 val., nes vakar prie apvaliojo stalo užsižaidžiau ruletę, o po to ryte tris valandas rinkau žetonus, nes pasimetė kažkur sūkos. Vienas juodas užkrito už lovos. Ką tik pamačiau, kad mano telikas rodo Backstreet Boys (be garso).

Išvariusi namo aš jau iš anksto žinojau, jog ten nepateksiu, nes mano kambariokas teisėjauja iki vakaro, o raktai (kuriuos mes “daromės” dvi savaites) – kaip tik pas jį. Reikėjo kažkur dėtis. Bet ne nx, nes ten jau kaip ir pabuvojau. Iš esmės, tai visada gali susigalvoti, ką veikti, jeigu tik turi šaibų. Nusipirkai laikraštį ir sėdėk sau gerdamas (kavą arba degtinę – pasirinktinai – nors ir alų su uogiene blt) tris valandas. O man buvo tokia situacija, kad penktadienio vakarą aš išėjau iš namų turėdama vargingus 7 svarus. Taip jau nutiko, kad pavedimas, turėjęs ateiti ketvirtadienį, ateis tik primadienį, nes eina jis per USA. į Lietuvą, o tada man i UK. Krč, sucks. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – ateinanti savaitė bus turtingesnė. 😀 Juk būčiau išleidus pusę for sure.

Dramatiškiausias šio ryto momentas buvo tas, kad man reikėjo važiuoti autobusu, o aš neturėjau nei žalio, nei kitokios spalvos supratimo, kiek šaibų užsilikę mano “Oysteryje” (kortelėj – 1,5 svaro, bet nėr kur pasipildyt). Jei liko iš viso. O nežinojau dėl to, kad seniai nesinaudojau visuomeniniu transportu. O nesinaudojau ne dėl to, kad būčiau varinėjusi taksi, o dėl to, kad viskas, ko man reikia yra po ranka – šalia namų. Tai kaip ir nėra kur važiuoti + sirgau ir mažai varinėjau.

Kuo, kuo, bet rajonu tai džiaugiuosi, eiktuną. Pala, einu dar sriubos. Mhm. Rajonas:

Picture 8

rajonas

rajonas3

rajonas4

batas

Picture 10

Žodžiu, tai reikėjo man varyti tuo autiku. Ačiū Dievui, pinigų “Šūdoysteryje” biškį buvo ir aš sėkmingai nužingsniavau link sėdynės antrame aukšte. Po kokių penkiolikos minučių autobusas staiga sustojo, o visiems keleviams buvo liepta minti nahuj. Nes kelio darbai ar tai baliai kažkokie mieste vyko. Nu, ką – stoviu laukiu kito 254-tu numeriu pažymėto autiko. Sulaukiau, bet įlipus paaiškėjo, jog maniškis “Oysteris” šįkart – jau tuščias. Bet vairuotojas pasitaikė supratingas ir praleido mane chalevai. Nuvažiau iki savo Aldgate’o ir galvoju – 0 ką gi man čia dabar nuveikus. Turiu keturias valandas, esu viena ir neturiu šaibų (norėjau, kad mama kažkiek pervestų, bet ji, mano nelaimei, tuo metu buvo sode), baigėsi abiejų telefonų sąskaitos. Perėjau visą Brick Lane’ą skersai išilgai, viską blet perėjau. Lauke buvo karšta, Evelina nevalgius ir pachmielinga – darosi silpna. Kai staiga mano širdį nudžiugino “Starbucks” kortelė, kurią aš netikėtai prisiminiau. Joje buvo likęs vienas kavos puodelis. O už debetinėje kortelėje likusį svarą aš gavau dar ir vaflį. LOL LOL LOL.

200909122147

Ten ir prasėdėjau dvi valandas:

1

2

O nuo to vaflio aš persivalgiau pusei dienos į priekį – košmaras kažkoks. Bet užtat iš karto atsigavau. Atrodo, toks nekaltas mažas šūdelis, o jame – 345 kcal. OMG. Nu, bet man galima, nes Vilniuje svėriau 2 kg daugiau. Mama mane žada atšerti (menėsio gale grįžtu namo kelioms dienoms – bwe, bloga vien nuo minties), bet aš nepasiduosiu. Einu pirkti alyvuogių. Ciao.

Atchodai is the price you pay

2009-08-30 | 21:35 | Inner city life
30

5450_1218705783772_1112702496_30724650_3158727_n

Prisukama supermarketų kalė, Lošėjas ir Didžėjus kažkurį vakarą išsiruošė į pokylį. Aristokratų salonai, lošimo namai, landynės bei nešvarūs, kokainmedžio lapų alkaloidais sutepti pinigai jau senokai išmokė herojus manipuliuoti atlaidžiomis, ant visko pykstančiomis ir viskam abejingomis lytį pakeitusiomis medūzomis su kablais iš sex shop’o. Pokylyje tokių buvo nemažai. Slaptame trijulės susirinkime buvo aptarta minėtųjų medūzų išvaizda, žiauroka šiuolaikinių karalių finansinė būklė bei kablų nenešiojančios prisukamos supermarketų kalės šukuosena. Lošėjas vieną dieną pavers ją tobula moterimi. Na, o kol nepavertė, žavinga mergaitė nerangia, uždegiminių procesų varginama, ranka gydėsi sudužusios geldos skausmą – kilnojo Lošėjo pirktą taurę vyno.

5450_1220668352835_1112702496_30731278_4847696_n

Minioje buvo nesaugu. Lošėjas po juodu ženkliuku puoštu sparneliu saugojo sužeistą prisukamos girtuoklės ranką. Didžėjus grojo iš kompaktų. Prisukama supermarketų kalė neturėjo babkių. Merga iš Australijos londoniečius vaišino “some new drug”. Temperatūra kilo, uždegimas ūmėjo, publika girtėjo. Vaistų vartojimas per nosį pasiekia smegenis daug greičiau nei vartojant oraliniu būdu. Lošėjas padarė nuotraukų. Tikriausiai jam atrodo, jog kalė vieną gražią dieną taps garsi, o jos nuotraukas galima bus parduoti spaudai už milijoną. O tada nusipirkti sau ką nors gražaus. Galbūt daug dviračių.

5450_1220672192931_1112702496_30731284_5643203_n

Prisirinkęs kompromato Lošėjas išėjo namo. Didžėjus ir mergaitė dar kurį laiką pabuvo pokylyje, o po to išvyko į nedidelę kulinarinę kelionę – artimiausią “Tesco” parduotuvę. Šiandien pusryčiams mes Jums siūlome “Absoluto”. Užsukite į restoraną “Prie upės” – ten rezervuotas staliukas. Kompaniją jiems palaikė italai. Neapsakomo girtumo nublokšti lietuvaičiai aštuntą ryto įlipo į metro. Didžejus smigo stotyje. Kalė pamiršo išsikraustyti į kitą butą. Baigėsi nuskausminamieji.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook