27
“Nu, o kaip tau kūrybos reikalai? Aš jau penktą knygą baigiu parašyti. Tik nelabai leidėjai nori leisti. Per plona, sako. Penki lapai. Man atrodo, tiek pakanka, kad papasakoti, koks esi alkanas ir kad visi turėtų eiti nachui. <…> Eik tu? Taigi tavo blog’as apipelijęs smarkiai. Mano, aišku, irgi reikėtų jau pravėdinti. (Man reikėtų banko akauntą pravėdint labiausiai) O pizoką nereikėtų nuo angliškų bybių pravėdinti? Ir susitark su Anuška, kad nepistų man proto dėl video. Ne tam aš jumis į Londoną išleidau, puritones ibanas.”
Mane ir vėl aplankė tas nepakenčiamas Jagelavičiūtiškas užkimimas (UK jį vadina “Bolivian hooker’s voice”). Šiaip daugelis giria – tipo sexy ir taip toliau. Na, OK. Bet paskutinę savaitę prie jo prisidėjo ir nepakenčiamas sausas kosulys, kuris man neduoda miegot. Jis toks nepakenčiamas, kad mane net užrašė pas gydytoją man to nežinant. Vaje, vaje. Tie draugai kartais tokie palsaugūs.
Aišku, niekur nevariau.
Tačiau nuvariau į vaistinę ir ten užtrukau gerą pusvalandį. Žodžiu, pririnko man vaistų, žiūriu aš į juos – vieni sirupai. Negersiu gi aš sirupu. Todėl vergės Izauros auklės išvaizdos vaistininkei taip ir aiškinu – “I know, I know… I always act like a child when it comes to syrups.”
Kai dar gyvenau kitame bute, tuometinis mano flatmate’as gaudydavo mane su šaukštu po chatą, kai sirgau labai. Na, negaliu aš gerti tų saldžių šlykštynių, nors tu ką. “Do you have anything in tablets?” Izauros auklė pasikviečia kitą vaistininkę – nieko geriau už sirupą negali pasiūlyt ir jinai. Todėl, kad visos tabletės skirtos peršalimui, snargliams, temperatūrai, na ir kosuliui kartu. Bet pas mane gi tik kosulys.
Vis tik nusipirkau tą sirupą naktinį ir Halls. Sakė, kad šiąnakt tikrai miegosiu (jau įsivaizduoju, kokia gadast’ – net užmigdo nuo šleikštulio).
Bwe, vemsiu. Rytoj jau penktadienis. Vymt.
Dieve, suremontuokok mano kompą arba aš jį nunešiu į Apple store, nemokėsiu nuomos ir būsiu išvaryta į gatvę. Gerai pagalvok, ar tikrai nori to? Duodu Tau pusė paros pamąstymams. Amen.
Beje, kaip visada, pasitvirtino mano teorija apie viso pasaulio buvimą kaimu. Pasirodo, ne tik Vilnius – kaimas. Keli mano pažįstami nelietuviai iš Londono išvarė Lietuvon aplankyti savo draugo lietuvio. Jau pačią pirmą dieną gavau SMS – “I’m eating McDonald’s with your ex. Small world.” Tai jau tikrai.
28
Aš tai sėdžiu Ispanijoj, vargo nematau. Atostogų neėmiau, dirbu mol. Oras – puikus, bet pas juos čia dar atseit skaitosi ne žara. Na, lietuviška vasara, sakyčiau. Vanduo – 20-23 laipsniai, bet man (kaip ir daugeliui čia esančių) jis yra pernelyg šaltas maudynėms. Be to, dar vis nešiojuos kažkokią londonišką bacilą. “Still sound like a Bolivian hooker?” Hell yeah. Dar ir draugę apkrėčiau. Nu ką, padarysi. Kiti juk neturi rankų.
Vakar buvom kažkokiam gotiškam bokšte ir Valensijos ŠMC:
Šūdų kultinis tatuiruočių meistras siūlo savo laikinų kūno paveikslų paslaugas. Menininkas, ne kitaip:
Café bombón. Espresas ir zguščionkė – kas gali būt geriau?
Mes jau vaikštom su basutėm. O Jūs?
Bulvių kabakuose valandų valandas praleidžiam žaisdami kortom. Jo, jeigu seniau neminėjau, skubu pranešti – “Durnius” yra mano mėgstamiausias žaidimas. Bet girta daugiau nebežaisiu. Prastina reitingus.
Back to work.
19
Ir ką gi sekamdienio vakarą veikia žavioji panelė UFB? Atsakymas labai paprastas – darbai, naujienos ir nagai. Šįkart tai – tik kojų nagai, nes kažkaip be galo tingiu su tomis rankomis peckiotis. Na, bet galime pasidžiaugti, jog nuvaliau seną rūžavą nagų laką – vis šis tas.
Tėvas sako, kad valgau per daug čipsų. Man šioje vietoje iškyla klausimas – o kas yra per daug? Ir tada staiga man iškyla dar vienas klausimas – o kiek čipsų ir kaip dažnai valgote Jūs? Kai dar tupėjau Lietuvoje, čipsų skyrių (na, ir apskritai tokią vietą kaip supermarketas) apeidavau dideliu lanku. Visa tai – storumo sumetimais. Nes šiam gurmanų pasididžiavimui aš, deja, saiko neturiu. Na, o dabar, kai jau sėdžiu nebe Lietuvoj, viskas daug paprasčiau – čia ėdalas taip neina į kūną. Tikriausiai dėl to, kad nėra mamos, kuri nė už ką nieku gyvu neleis išalkusiam vaikeliui pabaudauti dar dieną-kitą. Anyway, čipsų kilogramais aš neėdu. Vidutiniškai – porą mažų pakelių per savaitę (mažas pakelis – 25-50 gramų). Ir visada tai būna kokio nors normalaus maisto pakaitalas, o ne (jokiais būdais) priedas.
Savaitgalį gavau vieną komplimentą, kuris yra įdomus ne tiek savo turiniu, o tuo, kaip aš į jį reaguoju. Krč, komplimentas buvo toks: “Tavo kojos yra gražiausios iš visų mano pažįstamų mergų kojų.” Kaip tik čia mano mąstymas atsikleidžia visu gražumu: man rūpi visai ne tai, kad tos kojos zjbs. Man rūpi, kad jos GERESNĖS NEI KITŲ BOBŲ. Taip, aš esu durna ir man rūpi lenktyniauti. Man visada ir viskame rūpi pavaryti geriau, negu kiti. Bet aš bent jau tą pripažįstu… Ir nepasakyčiau, kad labai jau man čia gėda. 
Yra kaip yra. Visi mes čia daunai.
Tada pagalvojau, kad šita savybė labai būdinga žmonėms su tam tikromis diagnozėmis… Mhm.
Neurotikas nuolat lygina save su kitais. Tai jis daro visur ir visada, netgi tokiose situacijose, kur to daryti visai nereikia. Konkurencingas žmogus siekia pralenkti kitus. Neurotikas lygins save su tais, kurie net nėra ir nebus jo varžovai ar konkurentai, nes jų nesieja jokie bendri tikslai. Neurotikas analizuoja kiekvieną žmogų be išimties, pavyzdžiui, kuris protingesnis, jis a aš? Jis nuolat vertina – kuris labiau mėgiamas, kuris sėkmingesnis – jis ar aš?
Kaip bebūtų keista (nu, gal Jums ir nekeista, ahaha), bet labai daug dalykų tuose aprašymuose tinka ir man. Jeigu cituočiau sakinius, kurie tinka man, tektų kopeistinti apie 90 % teksto. Aišku, šias nesąmones ėmiau skaityti neatsitiktinai. Tiesiog prieš porą dienų gavau žinutę su turiniu “…bla, bla, bla, norėčiau…” Ai, tiek jau to – necituosiu. Na, bet ten buvo pasakyta, kad kažkiek neurotiškumo manyje galima būtų rasti. Tada aš pagalvojau – eik tu sau, rimtai? Kiek? Beje, kaip manote, neurozė yra gėdingas daiktas? O gal tik madingas nūdienos pričendalas?
Man rodos, aš vis tik nesusivaldysiu ir pakomentuosiu, kas ten prirašyta. Teks pasidaryt kavos tam reikalui.
Neurotikas ne tik nori pasiekti daugiau už kitus, bet ir būti vieninteliu, išskirtiniu.
Žinoma, ką aš kvaiša? Kad būtų kitaip. Negi man norėti būti normalia vidutinybe ŠTAMPOVKE ir norėti pasiekti mažiau, negu kiti? Noriu daug, noriu daugiau, noriu visko – toks būtų mano motto.
Tarkime, neurotikui atrodo, kad jis visai netrokšta būti dėmesio centre, o tik slapta valdo įvykius „iš už kadro“. Psichoterapijoje tokie žmones gerai prisimena vaikystės svajones, nors dabartines ambicijas ir neigia.
Aš svajojau tapti galaktikos prezidente, nes diktatūra šalyje ar Žemėje man atrodė kaip pakankamai didelė valdžia. Dėl norėjimo būti dėmesio centre – ginčytina. Ir taip, ir ne. Turiu ir psichodinočkos pusę, kuri nenori nieko matyti ir kad ją kas matytų. Ir ypač nesugalvotų paliesti. Dabartinių ambicijų aš pasakoti nenoriu, nes žinau, kad susilauksiu kritikos a la “tu nesugebėsi/tau nepavyks/ką čia kliedi, valkata”. Tokie žodžiai man pakentų ir atbaidytų nuo siekimo to, ko noriu. Todėl aš renkuosi slapukavimą. Vieša nuomonė apie mane turi būti tokia: Evelinai rūpi tik batai ir tūsai. Tokia jau tinginė, kad net bernai neberūpi. Jo, jo. Prašom taip ir galvoti.
O šita vieta – mano mėgstamiausia:
Jo pozicija yra tokia: laimėti gali tik vienas. Ir tas vienas esu aš.
Hahaha. Būtų neblogai.
Neurotikas visuomet yra valdomas valiai nepaklūstančio noro žeminti kitus. Taip jis elgiasi tarsi automatiškai, net ir kai supranta, kad kiti negali jam pakenkti, arba kai jų pralaimėjimas kenktų jo paties interesams.
Tačiau neurotiko atveju jos įgyja ypatingą reikšmę: sugebėjimas žeminti, išnaudoti, apgauti jam yra pranašumo žygis, o jei nepasiseka – pralaimėjimas. Neurotiko pyktis, kad jis negali būti pranašesnis už kitus, sąlygotas būtent šio „pralaimėjimo jausmo“.
Gal geriau patylėsiu. Bet galiu pasakyti, kad varžybas ir žaidimus išties darau ten, kur nereiktų. Ai px.
O štai neurotinė asmenybė yra dideliame vidiniame konflikte – ji vienu metu siekia dviejų nesuderinamų norų realizavimo. Šiuo – konkuravimo atveju – ji nori dominuoti ( „aš išskirtinis, vienintelis geriausias“), ir tuo pačiu nori būti visų mylima. Taigi, vienas svarbiausių neurotinės asmenybės vidinių konfliktų yra noras išlaikyti savo grandioziškumą, patenkinti ambicijas, o kartu ir būti visų mylimam, dievinamam.
Ahahaha. True, true. Kartais pagalvoju, kad kai kurie per tuos blogus pažįsta mane geriau nei reikia. Ta prasme, labiau, negu to norėtųsi man. Nu ką padarysi – too late.
Baimė prarasti meilę ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko neurotikas atsisako, slopina savo ambicijas ir bijo jų.
Šia tema ten daugiau prirašyta, bet aš kažkodėl nelabai ką supratau. Bet iš esmės, tai tikrai nebijau tokių ŠŪDŲ. Lengvai išsprendžiamų. Man yra baisiau: laiko gaišimas, proto pisimas, bulvių skutimas. Ką aš vadinu laiko gaišimu? Pvz., kabini kokį berną šimtą metų, o po to staiga po šimto metų paaiškėja, jog jis yra prastas lovoje. Nu pzdc, kokia netektis. Ačiū Dievui, man taip nėra nutikę. Tiksliau yra, bet tada tas kabinimas gan greitas buvo, todėl laiko per daug investuoti kaip ir nespėjau.
Ką dar galėčiau pridurti? Hmmm… Manęs niekas nemyli. 
((
Nerimas taip pat gali pasireikšti ir dėl sėkmės baimės. Neurotikai taip bijo kitų priešiškumo, kad bijo savo sėkmės. Sėkmės baimę sukelia mintys, kad kiti pavydės ir todėl jo nebemylės.
Šitas man netinka. Man kaip tik zjbs, kai manęs nekenčia ir man pavydi. Mmmm. Jo, tikrai labai malonu. Persivalgiau kavos. Tas nėra manolu. Bloga man. Ble, rimtai. Iki.
16
Pastaruoju metu desperatiškai bandau išmokti naudotis kablais. Tai reiškia, kad vis užsidedu juos į kokią nesąmoningą vietą. Pvz., į degalinę naktį vakar. Iki šiol atsimenu, kaip smarkiai man degino pėdų pagalvėles – jau maniau, oda nusilups. Tačiau grįžusi namo atradau tik lengvą paraudimą.
Užtat šiandien ryte vėl užmečiau akį į tą pačią pėdą ir ką gi aš ten atradau? PŪSLĘ nx. Turint omeny mano apdraskytas rankas; kreivus kojų pirštus; pleistruotas kojas, nutrintas batų bei dar ne iki galo pasibaigusius snarglius, galiu pasakyti, jog jaučiuosi kažkiek nuvarginta. Na, bet man vis tiek kažkaip linksma. 
Tačiau kai kuriems žmonėms manęs visai negaila. Jie užsiima visokiausiais nelegaliais šantažais. Tokiais kaip “jei mums susitikus būsi be kablų, aš apsisuku ir važiuoju namo”. Gražu, ane?
11
Meilė žemėlapiams gali nuvesti labai toli. Ir tai ne tik “All Saints” parduotuvė Commercial Street’e. (Šita paslaptinga eilutė, jeigu ką, buvo su labai gilia mintim – nors ir neatrodo, ahahaha.)
Libaniečiai kaniūšnioje prie mano namų daro labai skanią kavą. Nuoširdžiai otviečiaju – nesitikėjau to iš jų. Cukrų jie deda kavos gamybos proceso metu. Kai pasakau, kiek šaukštelių dėti į mano unikalią kavos porciją, babajui staiga iškyla netikėtas klausimas – Jūs, panele, tikriausiai labai mėgstate cukrų? Aha, o Jūs?
Pastaruoju metu valgau normalesnį maistą. Ta prasme, jo paruošimas dar vis nereikalauja stovėjimo prie puodų, bet tai ir nebėra tik šaldyti, paruošti, take away’iniai ir pan. produktai. Šiandien valgiau netgi tokį šūdą kaip cottage cheese (tiesa, tik kelis šaukštelius). Lietuvoje man niekas gyvenime nebūtų įkišęs tos kefyrizuotos rūgpieniu atsiduodančios grūdėtos varškės (nekenčiu visų trijų). O štai čia šaldytuve aš atradau kažkokį alyvuoginį ir svogūninį šūdo variantą. “Visai kaip čipsai” – pagalvojau aš. Deja, patiekale, iš kurio, atvirai šnekant, tikėjausi labai daug, trūko druskos (kuri kaip tik pasibaigė vakar, o į parduotuvę lėkti kažkaip nesinori, o ji ir nedirba tokiu metu), todėl teko jį atidėti. Kitko net neliečiu, nes jau matau, kad visur trūks druskos – NEVALGOMA. Vienžo, atradau naują dietą – neturėti namuose druskos. Kaip niežti ranką, einaną.
Kaip jau turbūt pastebėjote, į šitą blog’ą dievinu dėti pikantiškus namų ūkio vaizdelius.
Krč, matau, kad reikia išgerti angliukų, nes kažkaip pieno produktai nenori man čia virškintis patys (gal ir į gerą tai). Taip pat neturiu cizų ir laukiu pavedimo. Gal man reiktų dar pagulėti? Neįsivaizduoju, kokio velnio aš čia atsikėliau, nes mytas – tik 12.30.
Mano potenciali būsima darboviete, atrašyk greičiau!!!
RSS SRAUTAS
