Naujojo sezono akcentai: mėlyni atspalviai, plastikinis kailis, meningitas

2013-12-05 | 08:25 | Inner city life
05

Sniegui užsistovėjus ilgiau nei valandą, termometrui pasiekus minusą, o veidui ėmus šerpetoti… aišku tampa tik viena – neaišku, ką apsirengti. Jau išsitraukiau kepurę ir pirštines, bet išlindusi lauk be takso vis tiek buvau sužeista spiginančio vėjo ir depresuotų stoties rajono veidų. Tą dieną ėjau pas odontologą (sekėsi gerai – uffff). Odontologė sakė, kad mano ausys – šaltos. Termometras rodė nulį, o aš buvau užsidėjus kašmyrinę kepurę su nuolaida. Tai kas bus po mėnesio?Screen Shot 2013-12-05 at 09.22.56

Šiandien pabudau ir mane ėmė neraminti tam tikra statistika. Ar bobos, mėgstančios demonstruoti savo kūno formas žiemą, dažniau serga meningitu (čia nediskutuokime apie tai, ar norą taip rengtis joms ir sukėlė minėtoji liga)? Neabejoju, kad čia yra gydytojų, kurie man galėtų atsakyti. Atsakykite. Nes jeigu nėra ryšio tarp šių reiškinių, tai gal net ir aš sugalvosiu šį sezoną pademonstruoti savo mėlynas kūno formas.* Visai tiks prie akių. O šiaip gi aš su maišais vaikštau – jei apsirengsiu dar šilčiau, žmonės ims galvoti, kad sveriu kokius 62 kg, o tai būtų akiplėšiškas melavimas aplinkiniams. Reikia skubaus pastūmėjimo nusirengti arba bent jau nesirengti DAR DAUGIAU.

Dar mane neramina štai kas: ar yra koks ryšys tarp iškirptės žiemą ir plaučių uždegimo (irgi žiemą)? Savo kailiu tikrinti nesiruošiu, bet turiu įtarimą, kad parka stiliaus striukės buvo sukurtos ne šiaip sau.

Nu ir dar vienas klausimas – ar natūralūs kailiniai šildo labiau nei plastikinio plauko? Kad neskriaust naujų gyvūnų, rinkčiausi madingą natūralių vintage kailinių variantą – kažkaip vis tik tikiu, kad ne tik šilčiau, bet ir švelniau su jais bus.

Dar mielai čia padiskutuočiau ir įdėčiau daugiau paveiksliukų, bet jau staklės mane kviečia.

 

*Nuogomis kojomis žiemą jau vaikšto ir Vilniuje. Valio, mes dar vienas žingsnis arčiau mados sostinės – Londono!

Nekenčiu bėgiot, bet reikia

25

Nes nenoriu juk stora būti. Dėl šios priežasties šiandien ir sugalvojau pabėgioti. Nes atseit reikia naudotis nemokamom sporto galimybėm, kol gyvenam prie Vondelparko. Tikrai nenorėčiau bėgioti kokioj negražioj vietoj. Bėgimo, kaip ir cardio apskritai, nemėgau dar nuo mokyklos laikų, o gal ir nuo gimimo. Po futbolo, krepšinio ir kitų vyriškų sportų, tai – bene mažiausiai mėgstama mano sporto šaka (šitoj vietoj tik man nesakykit, kaip jūs mėgstat savo fūlę ir kašį, nors ir su kasom vaikštot – žinau aš šitas istorijas – ai px, galit ir sakyti). Tikriausiai būtent dėl to paskutinį kartą ne į autobusą ar iš paskaitų man bėgti teko tik kokioje 10-oje klasėje. Apsivemt galima vien nuo atsiminimų.

Atkreipiau dėmesį, kad Feisbuke tai kaip tik visi mėgsta pabėgiot. Bėga, blet, ir bėga. Visą dieną galėtų bėgiot su savo Nike’o kalkuliatoriumi, jei tik į darbą nereikėtų eiti. Neslėpsiu – man pavydu. Pavydu, kad kiti pabėgioję sako – „Oi, kaip aš gerai jaučiuosi! O jau koks kupinas energijos esu!“ Eik tu šikt, karoče… Aš po krosiuko tai tik nuostolius skaičiuoju: skauda gerklę, pykina, silpna… Ar tik nebūsiu peršalus? Aišku, iš dalies mano savijauta gali būti susijusi su tuo, kad šiandien bėgiojimo sezoną atidariau per menzas (labai tikiuosi, kad neliks jis uždarytas tą pačią dieną, kaip atidarytas) ir su nugulėta arba perpūsta nugara (neišsiaškinau, nes abu variantai tinka dėl šių faktorių: 1) miegojau su atidarytu langu ir buvo šalta; 2) kažkaip mes blogai miegam šitoj chatoj, tai gal nugarai buvo per mažai komforto). Gal kitą dieną bus geriau. Pirmas kartas turi būt blogiausias.

Beje, prieš varant bėgioti jaučiausi išbadėjusi kaip vilkas kiaulės kailiu. O štai grįžus, tai lyg peilis koks į skrandį įlindęs būtų – apie maistą negalėčiau nė pagalvoti. Tai čia yra kaip ir pliusas. Pabėgioji, o po to dar ir pabadauji. Apsimoka. Deja, po valandos jau ėjau valgyti omleto… Mintyse guodžiau save: „Better sooner rather than later.“

O jūs turite kokių nors planų kovoti su žieminiais lašiniais? Sporto klubas? Dieta? Cepelinai?

Puritonė iš Bolivijos

2010-05-27 | 22:13 | Inner city life
27

“Nu, o kaip tau kūrybos reikalai? Aš jau penktą knygą baigiu parašyti. Tik nelabai leidėjai nori leisti. Per plona, sako. Penki lapai. Man atrodo, tiek pakanka, kad papasakoti, koks esi alkanas ir kad visi turėtų eiti nachui. <…> Eik tu? Taigi tavo blog’as apipelijęs smarkiai. Mano, aišku, irgi reikėtų jau pravėdinti. (Man reikėtų banko akauntą pravėdint labiausiai) O pizoką nereikėtų nuo angliškų bybių pravėdinti? Ir susitark su Anuška, kad nepistų man proto dėl video. Ne tam aš jumis į Londoną išleidau, puritones ibanas.”


Mane ir vėl aplankė tas nepakenčiamas Jagelavičiūtiškas užkimimas (UK jį vadina “Bolivian hooker’s voice”). Šiaip daugelis giria – tipo sexy ir taip toliau. Na, OK. Bet paskutinę savaitę prie jo prisidėjo ir nepakenčiamas sausas kosulys, kuris man neduoda miegot. Jis toks nepakenčiamas, kad mane net užrašė pas gydytoją man to nežinant. Vaje, vaje. Tie draugai kartais tokie palsaugūs.

Aišku, niekur nevariau.

Tačiau nuvariau į vaistinę ir ten užtrukau gerą pusvalandį. Žodžiu, pririnko man vaistų, žiūriu aš į juos – vieni sirupai. Negersiu gi aš sirupu. Todėl vergės Izauros auklės išvaizdos vaistininkei taip ir aiškinu – “I know, I know… I always act like a child when it comes to syrups.”

Kai dar gyvenau kitame bute, tuometinis mano flatmate’as gaudydavo mane su šaukštu po chatą, kai sirgau labai. Na, negaliu aš gerti tų saldžių šlykštynių, nors tu ką. “Do you have anything in tablets?” Izauros auklė pasikviečia kitą vaistininkę – nieko geriau už sirupą negali pasiūlyt ir jinai. Todėl, kad visos tabletės skirtos peršalimui, snargliams, temperatūrai, na ir kosuliui kartu. Bet pas mane gi tik kosulys.

Vis tik nusipirkau tą sirupą naktinį ir Halls. Sakė, kad šiąnakt tikrai miegosiu (jau įsivaizduoju, kokia gadast’ – net užmigdo nuo šleikštulio).

Bwe, vemsiu. Rytoj jau penktadienis. Vymt.

Dieve, suremontuokok mano kompą arba aš jį nunešiu į Apple store, nemokėsiu nuomos ir būsiu išvaryta į gatvę. Gerai pagalvok, ar tikrai nori to? Duodu Tau pusė paros pamąstymams. Amen.

Beje, kaip visada, pasitvirtino mano teorija apie viso pasaulio buvimą kaimu. Pasirodo, ne tik Vilnius – kaimas. Keli mano pažįstami nelietuviai iš Londono išvarė Lietuvon aplankyti savo draugo lietuvio. Jau pačią pirmą dieną gavau SMS – “I’m eating McDonald’s with your ex. Small world.” Tai jau tikrai.

Kaip gyveni, Lietuva?

2010-04-28 | 13:23 | This is the Life
28

Aš tai sėdžiu Ispanijoj, vargo nematau. Atostogų neėmiau, dirbu mol. Oras – puikus, bet pas juos čia dar atseit skaitosi ne žara. Na, lietuviška vasara, sakyčiau. Vanduo – 20-23 laipsniai, bet man (kaip ir daugeliui čia esančių) jis yra pernelyg šaltas maudynėms. Be to, dar vis nešiojuos kažkokią londonišką bacilą. “Still sound like a Bolivian hooker?” Hell yeah. Dar ir draugę apkrėčiau. Nu ką, padarysi. Kiti juk neturi rankų.

Vakar buvom kažkokiam gotiškam bokšte ir Valensijos ŠMC:

Šūdų kultinis tatuiruočių meistras siūlo savo laikinų kūno paveikslų paslaugas. Menininkas, ne kitaip:

Café bombón. Espresas ir zguščionkė – kas gali būt geriau?

Mes jau vaikštom su basutėm. O Jūs?

Bulvių kabakuose valandų valandas praleidžiam žaisdami kortom. Jo, jeigu seniau neminėjau, skubu pranešti – “Durnius” yra mano mėgstamiausias žaidimas. Bet girta daugiau nebežaisiu. Prastina reitingus.

Back to work.

Protected: Man karšta, man bloga, man kartštaaaaaaaa

2010-04-19 | 03:29 | This is the Life
19

This content is password protected. To view it please enter your password below:

Tingiu galvot

2010-01-12 | 23:04 | This is the Life
12

Bėgam nuo atsakomybės.

Mano nuotaika šiek tiek pagerėjo, kai išsiroviau pirmo šios sesijos egzo nekaltybę. Jaučiuosi daug ramiau, nors ir likę egzai – gerokai sunkesni už šiandienos. O dar papildomą rašomajį darbą drįso man duoti – na, kai jau čia padarysi. Bele tik baigtųsi gerai. Bet ką aš darysiu, jei turėsiu skolų? Koks likimas manęs laukia tuomet? Tam tikrų grąsinimų jau gavau – jų viešai neminėsime. Bet yra ir minėtinų. Man, nelaimelei, gi tektų vėl varyt į Vilnių jų laikytis. Už mėnesio ar kada ten. NENOOOOORIU. Noriu šiaip kur nors. Kaip jau minėjau, mano nuotaika pagerėjo, o bet tačiau… O bet tačiau ją būtinai turėjo kas nors sušikti. Pvz., PERŠALIMAS. Skaudanti gerklė. Negaliu pakęsti. Mano nekenčiamiausia skausmo rūšis. Kitas dalykas – viršijau svorio NORMĄ vienu kilogramu. Skaičiuojant procentaliai, tai – ne tiek jau ir mažai. 😀

Kaip aš nenoriu mokytis… 🙁

Rūkymas

2010-01-03 | 15:36 | Šiek tiek info apie mane
03
Tavo vardas:
vienas klausimėlis..
Dėstyk: *
o tu rūkai?

Taip, bet paprastai tik savaitgaliais arba susigundau, kai šalia manęs rūko. Seniau rūkydavau daugiau ir stipresnes. Dabar kažkaip nebetraukia taip, iškyrus pavartojus alkoholio. Nepavartojus, išmetu po pusę cigaretės (ultra light).

Duokite man dovanų

2009-12-16 | 23:00 | This is the Life
16

12469_175259168401_788428401_2897395_1254301_n

Man skauda gerklę. Aš ir vėl sergu. Nelabai stipriai, bet vis tik nervina. Baisiausia, kad manęs niekas nepaguodžia. Išskyrus pusę dežės Pringles raudonų. Žodžiu, man labai liūdna. Neturiu ką apsirengti ir manęs nemyli bernai. Dovanų šiemet irgi nelabai gausiu. Nes geros mergaitės niekada negauna, ko nusipelnė. Štai pvz., ar Jūs kada nors pagalvojote, kad Jūsų rašytojėlei reiktų atsiųsti kokią mielą molinę statulėlę, kurią ji tik išpakavusi išmes į šiukšliadėžę? Žinoma, kad ne. Mes gi tingim nueiti iiki pašto ir šiaip nėturim šaibų. Tik jau nemeluokite, kad kartą metuose neuždirbate batams MAN. Labai neįtikinamai skamba man šitokios fantastinės istorijos. Ta proga einu kavos ir vaistų.

Jeigu kažką vis tik domina mano adresas (Kalėdinio stebuklo ir šiandien Londone iškritusio sniego proga), rašykite man meilu: user.friendly.biatch@gmail.com.

Trumpas pranešimas

2009-11-20 | 21:50 | This is the Life
20

Sergu, guliu, miegu. Visą dieną. Tiek naujienų šiandien. Kas pas Jus blogesnio? Girdėjau, Lietuvoje ligos – irgi madoje.

IMG_2080

Man bloga, todėl negaliu galvot pavadinimo

2009-10-19 | 05:07 | Šiek tiek info apie mane
19

Ir ką gi sekamdienio vakarą veikia žavioji panelė UFB? Atsakymas labai paprastas – darbai, naujienos ir nagai. Šįkart tai – tik kojų nagai, nes kažkaip be galo tingiu su tomis rankomis peckiotis. Na, bet galime pasidžiaugti, jog nuvaliau seną rūžavą nagų laką – vis šis tas.

Tėvas sako, kad valgau per daug čipsų. Man šioje vietoje iškyla klausimas – o kas yra per daug? Ir tada staiga man iškyla dar vienas klausimas – o kiek čipsų ir kaip dažnai valgote Jūs? Kai dar tupėjau Lietuvoje, čipsų skyrių (na, ir apskritai tokią vietą kaip supermarketas) apeidavau dideliu lanku. Visa tai – storumo sumetimais. Nes šiam gurmanų pasididžiavimui aš, deja, saiko neturiu. Na, o dabar, kai jau sėdžiu nebe Lietuvoj, viskas daug paprasčiau – čia ėdalas taip neina į kūną. Tikriausiai dėl to, kad nėra mamos, kuri nė už ką nieku gyvu neleis išalkusiam vaikeliui pabaudauti dar dieną-kitą. Anyway, čipsų kilogramais aš neėdu. Vidutiniškai – porą mažų pakelių per savaitę (mažas pakelis – 25-50 gramų). Ir visada tai būna kokio nors normalaus maisto pakaitalas, o ne (jokiais būdais) priedas.

Savaitgalį gavau vieną komplimentą, kuris yra įdomus ne tiek savo turiniu, o tuo, kaip aš į jį reaguoju. Krč, komplimentas buvo toks: “Tavo kojos yra gražiausios iš visų mano pažįstamų mergų kojų.” Kaip tik čia mano mąstymas atsikleidžia visu gražumu: man rūpi visai ne tai, kad tos kojos zjbs. Man rūpi, kad jos GERESNĖS NEI KITŲ BOBŲ. Taip, aš esu durna ir man rūpi lenktyniauti. Man visada ir viskame rūpi pavaryti geriau, negu kiti. Bet aš bent jau tą pripažįstu… Ir nepasakyčiau, kad labai jau man čia gėda. 😀 Yra kaip yra. Visi mes čia daunai.

Tada pagalvojau, kad šita savybė labai būdinga žmonėms su tam tikromis diagnozėmis… Mhm.

Neurotikas nuolat lygina save su kitais. Tai jis daro visur ir visada, netgi tokiose situacijose, kur to daryti visai nereikia. Konkurencingas žmogus siekia pralenkti kitus. Neurotikas lygins save su tais, kurie net nėra ir nebus jo varžovai ar konkurentai, nes jų nesieja jokie bendri tikslai. Neurotikas analizuoja kiekvieną žmogų be išimties, pavyzdžiui, kuris protingesnis, jis a aš? Jis nuolat vertina – kuris labiau mėgiamas, kuris sėkmingesnis – jis ar aš?

Kaip bebūtų keista (nu, gal Jums ir nekeista, ahaha), bet labai daug dalykų tuose aprašymuose tinka ir man. Jeigu cituočiau sakinius, kurie tinka man, tektų kopeistinti apie 90 % teksto. Aišku, šias nesąmones ėmiau skaityti neatsitiktinai. Tiesiog prieš porą dienų gavau žinutę su turiniu “…bla, bla, bla, norėčiau…” Ai, tiek jau to – necituosiu. Na, bet ten buvo pasakyta, kad kažkiek neurotiškumo manyje galima būtų rasti. Tada aš pagalvojau – eik tu sau, rimtai? Kiek? Beje, kaip manote, neurozė yra gėdingas daiktas? O gal tik madingas nūdienos pričendalas?

Man rodos, aš vis tik nesusivaldysiu ir pakomentuosiu, kas ten prirašyta. Teks pasidaryt kavos tam reikalui.

Neurotikas ne tik nori pasiekti daugiau už kitus, bet ir būti vieninteliu, išskirtiniu.

Žinoma, ką aš kvaiša? Kad būtų kitaip. Negi man norėti būti normalia vidutinybe ŠTAMPOVKE ir norėti pasiekti mažiau, negu kiti? Noriu daug, noriu daugiau, noriu visko – toks būtų mano motto.

Tarkime, neurotikui atrodo, kad jis visai netrokšta būti dėmesio centre, o tik slapta valdo įvykius „iš už kadro“. Psichoterapijoje tokie žmones gerai prisimena vaikystės svajones, nors dabartines ambicijas ir neigia.

Aš svajojau tapti galaktikos prezidente, nes diktatūra šalyje ar Žemėje man atrodė kaip pakankamai didelė valdžia. Dėl norėjimo būti dėmesio centre – ginčytina. Ir taip, ir ne. Turiu ir psichodinočkos pusę, kuri nenori nieko matyti ir kad ją kas matytų. Ir ypač nesugalvotų paliesti. Dabartinių ambicijų aš pasakoti nenoriu, nes žinau, kad susilauksiu kritikos a la “tu nesugebėsi/tau nepavyks/ką čia kliedi, valkata”. Tokie žodžiai man pakentų ir atbaidytų nuo siekimo to, ko noriu. Todėl aš renkuosi slapukavimą. Vieša nuomonė apie mane turi būti tokia: Evelinai rūpi tik batai ir tūsai. Tokia jau tinginė, kad net bernai neberūpi. Jo, jo. Prašom taip ir galvoti.

O šita vieta – mano mėgstamiausia:

Jo pozicija yra tokia: laimėti gali tik vienas. Ir tas vienas esu aš.

Hahaha. Būtų neblogai.

Neurotikas visuomet yra valdomas valiai nepaklūstančio noro žeminti kitus. Taip jis elgiasi tarsi automatiškai, net ir kai supranta, kad kiti negali jam pakenkti, arba kai jų pralaimėjimas kenktų jo paties interesams.

Tačiau neurotiko atveju jos įgyja ypatingą reikšmę: sugebėjimas žeminti, išnaudoti, apgauti jam yra pranašumo žygis, o jei nepasiseka – pralaimėjimas. Neurotiko pyktis, kad jis negali būti pranašesnis už kitus, sąlygotas būtent šio „pralaimėjimo jausmo“.

Gal geriau patylėsiu. Bet galiu pasakyti, kad varžybas ir žaidimus išties darau ten, kur nereiktų. Ai px.

O štai neurotinė asmenybė yra dideliame vidiniame konflikte – ji vienu metu siekia dviejų nesuderinamų norų realizavimo. Šiuo – konkuravimo atveju – ji nori dominuoti ( „aš išskirtinis, vienintelis geriausias“), ir tuo pačiu nori būti visų mylima. Taigi, vienas svarbiausių neurotinės asmenybės vidinių konfliktų yra noras išlaikyti savo grandioziškumą, patenkinti ambicijas, o kartu ir būti visų mylimam, dievinamam.

Ahahaha. True, true. Kartais pagalvoju, kad kai kurie per tuos blogus pažįsta mane geriau nei reikia. Ta prasme, labiau, negu to norėtųsi man. Nu ką padarysi – too late.

Baimė prarasti meilę ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko neurotikas atsisako, slopina savo ambicijas ir bijo jų.

Šia tema ten daugiau prirašyta, bet aš kažkodėl nelabai ką supratau. Bet iš esmės, tai tikrai nebijau tokių ŠŪDŲ. Lengvai išsprendžiamų. Man yra baisiau: laiko gaišimas, proto pisimas, bulvių skutimas. Ką aš vadinu laiko gaišimu? Pvz., kabini kokį berną šimtą metų, o po to staiga po šimto metų paaiškėja, jog jis yra prastas lovoje. Nu pzdc, kokia netektis. Ačiū Dievui, man taip nėra nutikę. Tiksliau yra, bet tada tas kabinimas gan greitas buvo, todėl laiko per daug investuoti kaip ir nespėjau.

Ką dar galėčiau pridurti? Hmmm… Manęs niekas nemyli. :(((

Nerimas taip pat gali pasireikšti ir dėl sėkmės baimės. Neurotikai taip bijo kitų priešiškumo, kad bijo savo sėkmės. Sėkmės baimę sukelia mintys, kad kiti pavydės ir todėl jo nebemylės.

Šitas man netinka. Man kaip tik zjbs, kai manęs nekenčia ir man pavydi. Mmmm. Jo, tikrai labai malonu. Persivalgiau kavos. Tas nėra manolu. Bloga man. Ble, rimtai. Iki.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook