Kuo didesnį šūdą suėdu vakarienei, tuo geriau pašiku iš ryto. Win-win.
Hm, ir kas gi sakė “nevalgyk šūdo vakare” ar ten “neėsk po aštuonioliktos”? Bullshit it is.
Bet kuriuo atveju, rimtai galvoju išbandyt šitą.
Maniau, kad niekada neberašysiu tokių vėmaliukiškų šūdposčių, tačiau…
Vakar grįžau namo ir vėmiau ryškiai geltona tulžimi. Tiksliai žinau, kad jos išvėmiau nemažai, nes skystį žiaugčiojau į sloiką nuo blenderio su nurodytais mililitrais. Buvo labai bloga. Neprisimenu kaip nuėjau miegoti.
Šiandien ryte atsikėliau skaudančia galva ir labai išbadėjusi. Dar šiek tiek pilvas spazmavo, nes menzos. Suėdus dvigubai per didelį omleto gabalą, galvos skausmas paūmėjo. Teko eiti į lovą ieškoti pozos, kuri patiktų mano tuščiai, bet reikliai smegeninei. Turėjau ilgokai pasivartyti, nes norėjau, kad mano pozicijos būtų palankios ir greitesniam virškinimo aktui. Užmigau.
Sapnavau, kad mano vaikinas turi du bybius. Ši miela vyriška anomalija atseit nebuvo kokia nors pasaulio retenybė. Gan dažnas atvejis. Žodžiu, tai buvo laikoma norma. Evelina visuomet pralinksmėdavo, pamačius, kad vienas bybys (šitoje vietoje visada užsiparinu, kiek ilgųjų rašyti – čiuju, padauginau) stovi, o kitas – ne. Dėl to nevengdavo pažaisti su vienu iš jų. Nes mėgsta pažvengt.
Kai atsibudau iš sapno, paleido vidurius. Pastebėjau, kad pašikus skrandis pasidaro tuštesnis. Dalis omleto pasistūmėjo apačion – nuo skrandžio link pilvo. Man tai patinka. Galvos skausmas tapo pakenčiamesnis.
Princas sakė, kad šiandien mane lepins. Googlinu Amsterio Makdonaldų meniu. Darysiu užsakymą.
P. S. Dar pamiršau, kad kosėju ir esu apsisnargliavus iki kraujų ožka. O KAIP JUMZ SEKAZ?
Geriu kavą iš karve papuošto puoduko, kurį kadaise man padovanojo draugas. Šiemet, per kalėdas, jis man nieko nepadovanojo, dėl to ant jo teko supykti. Tiesą sakant, nieko dovanot jis man ir neturėjo – nelabai net ir matėmės, tačiau mane supykdė faktas, kad bendra mūsų draugė kažkodėl nuskriausta neliko. O baisiausia yra tai, jog būtent AŠ juos ir supažindinau! Tai reiškia, kad dovanų gavimo pirmenybė yra ne kažkieno kito, o tik MA-NO. Ir kaip čia jie išvis sugalvojo mane taip nuskriausti? Nepakenčiama. Ačiū Dievui, turiu megapacką su penkiolika pakelių čipsų Lay’s. Oranžinis pakelis ramina mano nuskriaustą širdį bei primena apie šalia gulinčia knygą, kurios tokios pačios spalvos kokakoliniu šriftu užrašytas pavadinimas bando man “kažką pasakyti”.
Ką tik supratau, kad šis nusiskundimas SAU “text edit” faile (maniškis Ofisas serga kiaulių gripu ar panašiai) netrukus iš “zirzinėjimo su savimi” virs blog’o postu. Jau norėjau rašyti “tinklaraščio”. Tam, kad galėčiau išvemti ką tik suvalgytų saldainių porą. Tiesą sakant, juokavau dabar. Norėjau pasirodyti liguista. Įdomiau gi taip atseit. O gal ir juokavau, kad juokauju. Kad tik ligos nedemaskuotų! Apsimest ligoniu yra taip paprasta, kai pagalvoji. Nuslėpti ligą, spėju, dar paprasčiau.
Anyway, šiandienos tema yra beveik tokia kaip kasdien: viskas – šūdas. Ypač Wordpresas, kuris šiuo metu veikia kaip penicilinas krūties vėžį. Nu, negaliu pakęst! Ir taip viskas nervina, dar tavęs man betrūko!
O, atsidarė.
Pastebėjau, kad daug mažiau ėdu tada, kai ėdu lievą, šlykštų riaugalą paliekantį, maistą.
“Šlykštus riaugalas” skrandyje kartais gali išlikti net iki pat vakaro (turiu omeny tuos atvejus, kai valgyta ryte). Jis priverčia tave manyti, jog esi sotus. Galutiniam rezultate suėdi daug mažiau, nei tuo atveju, jei ėstum sveiką, su riaugalu neturinti nieko bendro, maistą.
Lietuvai siūlau dažniau lankytis “Čiliake”.
Riaugalinio maistelio pavyzdžiai: koldūnai (na, čia tai jau riaugalo klasika tiesiog), spring rollsai, Samosa (pastarieji du yra kepti aliejuje, jis tą nuostabų jausmą ir sukelia – kuo senesnis aliejus, tuo geresnis efektas), Makdonaldo maistas (paskutinį kartą Makdonaldo pusryčius virškinau iki 22 val.). Kas dar?
Žmonės mane nervina. Idiotai, blet, prakeikti. Nesikeikiant. Šiandien sužinojau “nuostabią” žinią. Mano kompas – nepataisomas. Taip, taip, tas pats mano mylimas baltas Makiūkštis. Taip, taip, tas pats vienintelis geras vyras mano gyvenime. Mielas baltas vyras – tas mano Makas. Niekada nesirinkčiau juodo. Na, su kompais juk kaip su žmonėm. Man patinka kurstyti tautinę nesantaiką, nors ir nesu rasistė. Smagu nx.
Šiuo metu mano gyvenimą labiausiai apsunkina du neatsakyti gyvybiškai svarbūs klausimai:
1) Ar “Walkers” yra angliškas “Lay’s” atitikmuo?
2) Kodėl Europoje matau amerikietiškus “Twix’o” logotipus? Jie ką, sumanė suvienodinti pasaulį? Crazy peepz.
Rytoj grįžtu į Londoną – reikės ten ir išsiaiškinti. Žiauriai tingisi gūglint iš šitos kėdės. Ketvirtadienį varau į Italy, nors tiesą pasakius, mane kankina lengvos abejonės dėl šios Rajaneirinės kelionės. Matote, viskas priklauso nuo kompanijos, su kuria varai. Mano kompanija, be jokios abejones, yra “pati geresnė”. Tačiau kaip ir kiekviename draugų rate, joje yra šiokių tokių nesklandumų, kurie man neduoda ramybės. Hm, pažiūrėsime, ką gi mums atneš rytojus – gal vėl išsiverš koks ugnikalnis Kamčiatkoje? Heaven help.
Gero gyvenimo.
Aš tai sėdžiu Ispanijoj, vargo nematau. Atostogų neėmiau, dirbu mol. Oras – puikus, bet pas juos čia dar atseit skaitosi ne žara. Na, lietuviška vasara, sakyčiau. Vanduo – 20-23 laipsniai, bet man (kaip ir daugeliui čia esančių) jis yra pernelyg šaltas maudynėms. Be to, dar vis nešiojuos kažkokią londonišką bacilą. “Still sound like a Bolivian hooker?” Hell yeah. Dar ir draugę apkrėčiau. Nu ką, padarysi. Kiti juk neturi rankų.
Vakar buvom kažkokiam gotiškam bokšte ir Valensijos ŠMC:
Šūdų kultinis tatuiruočių meistras siūlo savo laikinų kūno paveikslų paslaugas. Menininkas, ne kitaip:
Café bombón. Espresas ir zguščionkė – kas gali būt geriau?
Mes jau vaikštom su basutėm. O Jūs?
Bulvių kabakuose valandų valandas praleidžiam žaisdami kortom. Jo, jeigu seniau neminėjau, skubu pranešti – “Durnius” yra mano mėgstamiausias žaidimas. Bet girta daugiau nebežaisiu. Prastina reitingus.
Back to work.
Kiekvieną kartą, kai suėdu nedadruskintą maistą, jaučiu veltui sueikvojusi vietą skrandyje.
Čipsai FOREVER.
Mano svajonė – užkariauti pasaulį ir visą jį apdruskinti nachren.
Aš tokia negraži.
Negaliu patikėt savo pačios AKIMIS.
Tiesa man jas SUBADĖ.
Negaliu bloginti. Ne todėl, kad nenoriu, nemoku rašyti, ar neturiu rankų. O todėl, kad vismuoet rašau tik tai, kas ant liežuvio galo. Pastaruoju metu mano liežuvio galą puošia tik vienas dalykas – GREIČIAU IŠSIKRAUSTYTI. O aš gi negaliu savo mielųjų skaitytojų kankinti “tas pats per tą patį” paistalais.
Ar kada nors bandėte rasti butą Londone? Niekam to nelinkiu. Visada pasirūpinkite, kad buto reikalais rūpintųsi Jūsų draugai. O Jums tereiktų atvykti į išnuomotą chatą. Kokia ji ten bebūtų. Mes chatą radom, dabar kankinomės su popierizmais. Skaičiuoju minutes, kai išsikraustysiu. Mane kankina nerimas, nes galutiniai popieriai dar nepasirašyti. A VDRUG. A vdrug chata sudegs. A vdrug mano bankas bankrutuos. A vdrug ras nuomininkus šimtui metų. A vdrug nx a vdrug.
Krč, pagal planą turėtume kraustytis rytoj (čia geriausiu atveju). Bet susirašiau šian su agentu ir jis man pasakė, kad greičiausiai tik kitą savaitę ši laimė mus aplankys.
Back to work.
follow: RSS
RSS SRAUTAS