Vakar nepietavau, o galiausiai nusprendžiau ir nevakarieniauti. Ir viskas tik tam, kad grįžusi namo galėčiau užsiimti tuo, ką mėgstu labiausiai – čipsų valgymu. Prie kokio filmo. Pirmas pakelis, Pipers Spicy Tomato, nebuvo impressive. Geros kokybės čipsai, bet nepakankamai sūrūs – turbūt per mažai E. Antras pakelis, Kettle Honey Barbecue, irgi manęs nenustebino. Skonis labai netgi panašus į pirmųjų. Tačiau juos lengvai galima atskirti į pakelį įkišus galvą – pagal kvapą. Kettle turi tą kvapą, kurį turi tik Kettle.

Kadangi po šių dviejų pakelių čipsinio orgazmo patirti taip ir nepavyko, chipsatisfaction teko siekti trečiuoju pakeliu – Real Roast Ox. Žinojau, kad jie manęs nenuvils. Tai ir nenuvylė. Užtat nuvylė mano skrandį, mano kūną ir mano sielą.

Viso suvalgyta: 450 gramų čipsų per dvi valandas ant dviejų žmonių.

Tuščiais čipsų pakeliais papuoštas miegamojo grindų laminatas.

Iš pradžių negalėjau rasti tinkamos virškinimui pozos. Nusprendžiau, kad manyje esantiems čipsams bus patogiausia ant šono. Po poros valandų atsibudau nuo kančių. Man buvo žostkai bloga. Prisvalgiau anglių ir ėjau miegoti toliau. Visą naktį sapnavau košmarus apie tai, kaip man bloga. Visą naktį varčiausi ir maniau, kad mane tuoj ištiks infarktas. Jaučiau savo per greitą pulsą ir klausiausi savo sunkaus kvėpavimo. Net širdį truputį suskaudo nuo kančios. Ačiū Dievui, kokią 7-ą ryto atsibudau ir supratau, kad čipsai pagaliau SUSIVIRŠKINO.

Dabar sau laiminga geriu kavą ir jaučiu kaip formuojasi šūdas. Netrukus atsikratysiu NUODŲ galutinai.

***

Gavau skaitytojų prašymą pateikti savo čipsų topą. Manau, kad apie tai bevalgydami galėsite paskaityti jau kitame poste. Gal net ir šiandien, nes panašu į tai, kad beveik neturiu darbo, o po savo infarktučio, nelabai noriu peržengti lovos zonos.

Čiuju, jei ta kava būtų dar ir su cigarete, tai vapščie sprogimas įvyktų.

Eini sau ramiai, lyg niekur nieko, kai staiga kažkas tau šauna į šiknaskylę. Nujauti, kad tą šūvį reikia užblokuoti. Tryda vis stipriau beldžiasi į duris. Viskas OK, jei esi namie. Tačiau zakon podlasti visada pasirūpins, kad tai nutiktų būtent tada, kai esi viešumoj tarp milijardo žmonių. O viešojo tualeto, aišku, nėra kilometro spinduliu. Tada galvoji – ir nachuj aš iš vis ėjau iš namų ant šito pachmo? Nejaugi negalėjau apsieit be savo dietinės kolos? Vandenuko, matot, nepakanka jai.

Anyway, ačiū Dievui, neapsišikau. Pagaliau sėdžiu lovoje. Gurkšnoju limonadą. Ramiai laukiu iš lėto artėjančio žopos aliarmo.

Kol stovėjau kasoje (kurioje, ofkorz, būtent man esant kažkas nutiko, kas užtruko gerą pusvalandį), ėmiau fantazuoti, kas būtų, jei vis tik apsišikčiau. Po tokio bajerio tai tik žudytis nebent. Bandau įsivaizduot tą smarvę. Heh, alkoholiniai šūdai – visada patys kvapniausi. Turbūt apsiverkčiau ir pasislėpčiau krūmuose. Skambinčiau draugui, kad atneštų rūbų ir tualetinio porą rulonų.

Nekenčiu… Hm, dabar pagalvojau, kad postas pradėtas žodžiu “nekenčiu” iš karto gauna bonusų už savo emociją ir negatyvą. Kažin, ko ji ir kiti nekenčia? Ant ko čia šian pavarys? Purvo norim, blet!

Nekenčiu kreivą pasaulio matymą turinčių žmonių. Apie savo kreivą matymą jie, savaime suprantama, ničnieko nenumano, nes gi mato kreivai, tai ir nedamato. Nū… Bet galvoja, kad mato viską taip, kaip yra. O yra dažniausiai ne taip chujovai, kaip atrodo. Ir tokiam tu niekada nepaaiškinsi, kad kreivai tu čia matai. Gali transliuot, ką tik nori, bet gedimų turintys monikai vis tiek rodys TV3 savo.

Svarstau, kas gi tokius smegenų defektus sukelia… Greičiausiai nuo vienuolikos pūčiama gandža ir ankstyvi lytiniai santykiai liūdnokos vaikystės patirtys arba prosenelių alchašų pakoreguotas genofondas. Kaip čia Delfis neseniai rašė, alkoholizmas – paveldimas. Na, o su juo turbūt ir tie gedimai. O balti arkliai paveldimi? Turiu omeny, polinkis į arkliavimą girtumo metu. Kodėl kai kurie visada arkliuoja? Kai kurie – kartais, treti – niekada? Pirmieji čia tie, kuriuos badom pirštais sakydami: “O šitam tai gert negalima”. Palik tokį neprižiūrimą, ims staugti ir ožiuotis. Baisiausia, kad kai kuriems nereikia nei alko, nei narko. Pakanka turėti minėtąjį kreivą pasaulio matymą. Arklio galvos, blt. Pastoviai jiems vaidenasi, kad kažkas nori juos įžeist. Vargšiukai nx, dievaži. Bet tuo pačiu ir matys kiekvieną tavo klaidelę. Netgi savo klaidas laiko tavo klaidomis. Tokie jau blt įžvalgūs. Eiktuną, šito tai vapšie negaliu pakęst. Maža to, kad tūparyla, tai dar ir su skleroze.

Krč, nusibodo rašyt, pykina mane. Pasidalinkite komentaruose, kaip Jums kas atrodo. Ar teisingos mano mintys? Galbūt nusišnekėjau eilinį kartą? Neišbaigta mintis? Niekas geriau nenuramina mėnesinių skausmų už komentarų purvo vonią.*

P. S. Posto pradžioje esantis kiaušinis nieko nereiškia. Man šiaip labai gražu yra kiaušai.

*Jeigu visada visų klausyčiau, kaip jiems kažkas atrodo, tai vaikščiočiau priaugintais papais VU fiLOLogyne.

Antra nuotrauka:

Pirmoje nuotraukoje vaizduojamas išilgai perpjautas apendicitas, antroje – kepta kiaulienos šoninė. Žiauriai pradžiuugino mane šis atradimas šįryt.

Vakar eilinį kartą pasitempiau koją – neįsivaizduoju, kaip man tai pavyksta.

Šiandien pabudau nuo fake apendicitinio skausmo. Kaip paaiškėjo pagūglinus, apendicitas, ačiū Dievui, yra priešingoje pilvo pusėje. Jeigu širdis būtų ten, kur man atrodo, turbūt jau seniai būčiau numirus nuo infarkto. O kiek gi kartų būčiau nuvarius į kairę, jei nesupainiočiau jos su dešine…

Nenoriu tvarkytis, tingiu eit į dušą. Laisvu nuo tinginiavimo laiku, meldžiu Dievą, kad negaučiau darbo, kurio norėjau dar nuo žiemos. Keistas mano šitas noras, be abejo. Nū jo, keistokas. Bet tai o kaip man jaustis, kai aš visą vasarą jau susiplanavus? Ir kažkokie debilai sumano man paskambint netinkamu laiku. Darbinį testą laikiau penktadienį, tryliktą dieną. LOL. Stengiausi atlikti kuo geriau, bet tikiuosi, kad mano konkurentai – pranašesni.

Ai, krč, nekenčiu aš visko šiandien. O labiausiai, ko nekenčiu, tai laiptų savo laiptinėj.

Einam geriau bekono ėst.

Niekada nesupratau žmonių, vertinančių tokį niekingą daiktą kaip “diplomas”. Aukštojo mokslo diplomiūkštis. Aš nekalbu apie tuos, kurie išties mokosi atsidavę ir nori pasisemti daugiau žinių. Tačiau esu įsitikinusi, kad daugiau nei pusė studentų studijuoja dėl to, kad “taip reikia”. “Diplomiuko reikia, kad rasčiau gerą darbą”, “nenoriu, kad tėvai manimi nusiviltų”, “ką giminės pagalvos?”. Dar nebloga mano mamos labai mėgstama priežastis – “žinok, tave vaikinas po kažkiek laiko mes, jei nebaigsi mokslų”. Nejaugi rimtai būna tokių debilų (kurie mestų)? Negaliu patikėt. Nebaigsiu mokslų niekada gyvenime, jei pati to nenorėsiu. Ir nė kiek negaila tų metų praleistų univere “veltui”. Veltui, nes nesibaigė diplomo – daugumai pagrindinio dalyko, dėl kurio studijuojama – gavimu. Greičiau kaip tik džiugu, kad išėjau nepabaigusi – nors kažkiek laiko sutaupiau vietoj to ŠŪDO. Taip pat savo kailiu įsitikinau, kad užsienyje niekam tavo lietuviški diplomai nė kiek neįdomūs. Kaip ir darbo patirtis Lietuvoj. Todėl pointą baigti lietuvišką univerą atrasti man darėsi vis sunkiau. Spėju, kad gyvenant Lietuvoj būtų kiek kitaip – lietuviams lietuviški diplomai kažkokia vertę vis tik turi. Man tik labai nemalonu dėl patirto spaudimo iš aplinkos – “turi gaut išsilavinimą”. O tai tau nerūpi, kas dedasi mano galvoj? Rūpi tik, ar tą diplomą turiu? Koks pointas mokytis “pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo būdu”? Nachui, atsiprašant, tas pakazūchinis mokymasis? Va čia tai didžiausias laiko gaišimas.  Paskaičiuokime, kiek procentaliai gyvenimo ir taip sugaištume tam, ko nenorime daryt. Nejaugi jiems neatrodo, kad daug didesnė nauda žmogui bus iš to, kad jis darys tai, kas jam patinka, bet nebūtinai suteikia diplomą?

Linkėjimai mamai.

Ir tiems, kas šiemet sesijos nelaikys, nes dirbt paskaitų metu pasirodė naudingiau. Arba gert.

Lauke – plius dvidešimt, bet pažadino mane tikrai ne ryto saulė. Šią pareigą atliko kažkas panašaus į radikulitą ir į blogai nugulėtą kaklą. Buvo per šalta miegot su atidarytu langu, matomai. Tačiau kadangi peršalus buvau jau IR TAIP, dėl dar šiek tiek “painvalidėjusio” kūno per daug nesiparinau.

Bet tada dingo elektra. Kai dingsta elektra, nors minutei, šitas stacionarus baltas griozdas neįsijungia dar gerą valandą. Tokie dalykai mane visuomet labai sunervina.

Kai nusiraminau dėl techninių nesklandumų, ėmė prastėt mano fizinė būklė. Nusprendžiau nepasiduot ir eit lauką. Išeinu ir žiūriu, kad su veliku kažkas ne taip. Tačiau kas, nežinau. Kažkas. Tiek aš ir gaudausi toje technikoje. Užlipus sužinojau, kad triochala važiuoja normaliai, tik leidžia neaiškius garsus iš visų pusių.

Kas čia dar geresnio? Po to dar išsisukau kojos pirštą, kurį kadaise buvau sulaužius – dabar jis pulsuoja. Žali snargliai ir toliau man neleidžia kvėpuoti. Nusprendžiau, kad geriausia, ką šian galiu padaryti yra užlipti į lovą antresolėse ir atsigert arbatos.

Bet aišku, karštą arbatos puoduką pastačiau būtinai ant Aifono.

Skaitau aš tuos patarimus. Pasinaudoju kartais net. Retkarčiais dar kokį dietinį šokoladuką suėdu. Aišku, dažnai visa tai baigiasi protingu žingsiu vakare – mėgstu pasilepinti 100 gr čipsų lovoje. Juos suėdusi, paprastai iš karto einu miegoti. Tuščią pakelį padedu kur nors arčiau galvos – “kad aromatas ilgiau ore tvyrotų”. Trumpai tariant, apie tai, kaip aš dievinu čipsų kvapą galima būtų rašyti atskirą knygą. Net nežinau, kiek čia tomų prireiktų. Į tris tilpčiau, manau.

Anywayz, kažkokiais būdais vis tik stengiuosi išlaikyti tą kažkokią pakenčiamą kūno formą. Sena aš jau, patirties daug turiu ir ATRADIMŲ. Labai geras atradimas yra vaikčioti pusnuogei namuose. Tokiu atveju visada matai savo storumą, kiekvieną naują milimetrą. Kiekvieną šiknos apsinuodijimą citrusiniais vaisiais. Kai vaikštai pusnuogė, negali gi leist sau baisiai atrodyt. Šio metodo dėka, aš net atradau panaudojimą tokiam nereikalingam daiktui kaip liemenukas! Bra is the new t-shirt. Ir nesvarbu, kad šiandien oras – dubovas, o dangus – pilkas. Mano butuke – amžinas San Tropezas (vieta, aišku, parinkta neatsitiktinai).

Kitas atradimas – vidurius varantis maistas. Sugalvojau net pavadinimą šiai puikiai dietai – Diarrhea Diet. Aš asmeniškai, labai mėgstu visokias ten pomidorų / daržovių sunkas ir panašiai. Burokėlius dar. Visa tai yra žemo kaloringumo produktai, kuriais dar ir greitai pasisotini. Nuėjus į tualetą, kartais tenka maloniai nustebti – “Ou em džy! Lyg ir nevalgiau burokų plantacijos?!”.

Na, ir be abejo – sena gera kavutė visada tave pamaitins.

Bet aš vis tiek noriu čipsų.

I still want them black. Noriu ant manęs “va taip ten” kabanačių (čia kažkas kažkada taip apibūdino mano garderobą) rūbelių kaip šitie:

Jų noriu, nes juoda spalva kūdina. Jų kabėjimas ant tavo nebūtinai liekno kūno irgi kūdina. Be to, su tokia apranga atrodai kaip giltinė, o kas iš Jūsų įsivaizduoja mirtį storą? Kitas dalykas – mano apatinė kūno dalis yra didesnė už viršutinę, todėl aš bandydama palaikyti harmoniją esu linkusi rinktis skinny apačią ir platų viršų. Aišku, nuo tada, kai geriu kontraceptikus ir mano papai kažkiek padidėjo, tos proporcijos gal ir savaime tapo labiau harmoningos, bet aš juk kalbu apie pečių liniją, ne apie papus.

Nėra geresnių kelnių už juodus skinny jeans. Tie pirmi galėtų būt juodesni. Kad kūdintų labiau.

Taip pat noriu maikių. Noriu baltos maikės (šiaip nekenčiu baltos spalvos – aut past.). Šiek tiek peršviečiamos, kad papai matytųsi. Liemenukų, aišku, dar vis nenešioju. Žodžiu, man patinka tas paprastų maikučių ir džinsiukų “kuklumas”. Apgalvotas toks, žinot. Dar tos mano ilgos bangos nekaltumo prideda. Turėtų gerai atrodyt. Maikutė gali būti ir pilka. Mėgstu nublukusias spalvas, bet variante, kurį rodau, tas nublukimas gal kiek nenatūralus.

Dar noriu šito sijono, nes visiškai ne mano skonio. Aš noriu kažko naujo. Naujo šūdo. Bet tai gražus, ką?

Ir batų aš noriu. Juodų arba nude. Gražios baletkės, bet aš asmeniškai rinkčiausi juodą, o ne šūdo spalvą. Kablų / platformų irgi noriu. Įdomu, kaip į juos reaguos mano išsukta koja.

Ai, pamiršau gi, kad vasaros vakarais būna šalta. Todėl dar noriu megztuko ir švarkelio.

Prašom kritikuoti mano skonį dabar. Žinau, kad tai mėgstat.