Žmonės mane nervina. Idiotai, blet, prakeikti. Nesikeikiant. Šiandien sužinojau “nuostabią” žinią. Mano kompas – nepataisomas. Taip, taip, tas pats mano mylimas baltas Makiūkštis. Taip, taip, tas pats vienintelis geras vyras mano gyvenime. Mielas baltas vyras – tas mano Makas. Niekada nesirinkčiau juodo. Na, su kompais juk kaip su žmonėm. Man patinka kurstyti tautinę nesantaiką, nors ir nesu rasistė. Smagu nx.
Šiuo metu mano gyvenimą labiausiai apsunkina du neatsakyti gyvybiškai svarbūs klausimai:
1) Ar “Walkers” yra angliškas “Lay’s” atitikmuo?
2) Kodėl Europoje matau amerikietiškus “Twix’o” logotipus? Jie ką, sumanė suvienodinti pasaulį? Crazy peepz.
Rytoj grįžtu į Londoną – reikės ten ir išsiaiškinti. Žiauriai tingisi gūglint iš šitos kėdės. Ketvirtadienį varau į Italy, nors tiesą pasakius, mane kankina lengvos abejonės dėl šios Rajaneirinės kelionės. Matote, viskas priklauso nuo kompanijos, su kuria varai. Mano kompanija, be jokios abejones, yra “pati geresnė”. Tačiau kaip ir kiekviename draugų rate, joje yra šiokių tokių nesklandumų, kurie man neduoda ramybės. Hm, pažiūrėsime, ką gi mums atneš rytojus – gal vėl išsiverš koks ugnikalnis Kamčiatkoje? Heaven help.
Aš tai sėdžiu Ispanijoj, vargo nematau. Atostogų neėmiau, dirbu mol. Oras – puikus, bet pas juos čia dar atseit skaitosi ne žara. Na, lietuviška vasara, sakyčiau. Vanduo – 20-23 laipsniai, bet man (kaip ir daugeliui čia esančių) jis yra pernelyg šaltas maudynėms. Be to, dar vis nešiojuos kažkokią londonišką bacilą. “Still sound like a Bolivian hooker?” Hell yeah. Dar ir draugę apkrėčiau. Nu ką, padarysi. Kiti juk neturi rankų.
Vakar buvom kažkokiam gotiškam bokšte ir Valensijos ŠMC:
Šūdų kultinis tatuiruočių meistras siūlo savo laikinų kūno paveikslų paslaugas. Menininkas, ne kitaip:
Café bombón. Espresas ir zguščionkė – kas gali būt geriau?
Mes jau vaikštom su basutėm. O Jūs?
Bulvių kabakuose valandų valandas praleidžiam žaisdami kortom. Jo, jeigu seniau neminėjau, skubu pranešti – “Durnius” yra mano mėgstamiausias žaidimas. Bet girta daugiau nebežaisiu. Prastina reitingus.
Negaliu bloginti. Ne todėl, kad nenoriu, nemoku rašyti, ar neturiu rankų. O todėl, kad vismuoet rašau tik tai, kas ant liežuvio galo. Pastaruoju metu mano liežuvio galą puošia tik vienas dalykas – GREIČIAU IŠSIKRAUSTYTI. O aš gi negaliu savo mielųjų skaitytojų kankinti “tas pats per tą patį” paistalais.
Ar kada nors bandėte rasti butą Londone? Niekam to nelinkiu. Visada pasirūpinkite, kad buto reikalais rūpintųsi Jūsų draugai. O Jums tereiktų atvykti į išnuomotą chatą. Kokia ji ten bebūtų. Mes chatą radom, dabar kankinomės su popierizmais. Skaičiuoju minutes, kai išsikraustysiu. Mane kankina nerimas, nes galutiniai popieriai dar nepasirašyti. A VDRUG. A vdrug chata sudegs. A vdrug mano bankas bankrutuos. A vdrug ras nuomininkus šimtui metų. A vdrug nx a vdrug.
Krč, pagal planą turėtume kraustytis rytoj (čia geriausiu atveju). Bet susirašiau šian su agentu ir jis man pasakė, kad greičiausiai tik kitą savaitę ši laimė mus aplankys.
Šiandien – mano tėvų vestuvių metinės (na, dar žinoma, KAŽKOKIA lietuviška šventė šią datą – pati žinau, galit nesakyt) ir taip jau sutapo, jog šįryt kalbėjau telefonu su mama (tas nutinka itin retai nes paprastai chat’inam Skaipe), bet visai ne dėl to, kad norėjau pasveikint ją su kuria nors iš šiandienos švenčių. Aš rėkiau per visą chatą (net biškį virktelėjau) apie tai, kaip AŠ NEKENČIŲ TŲ BYBIŲ IR SŪKA, TU VAPŠIE ZDOCHNI; KAD JŪS SUDEGTUMĖT VISI MAN IŠ AKIŲ; KAS, BLET, TAIP ELGIASI; SENA ŽERTVA-A-A-A-A-AAAAAAAAAAA, ZARĖŽU.
Kokie Jūsų santykiai su tėvais? Ar sugebėjote juos pripratinti prie nevalyvos savo burnos? Mes irgi ne.
Nekenčiu šios dienos. Nekenčiu buto paieškos Londone. Sūka, padegsiu visas agentūras. Sūka, visiems chatų savininkams reikia numirti. Sūka, eik nachui. Tik pažiūrėkit – visa malda gavos. Aš jau net nebežinau, kur gyvent noriu. Savaime suprantama, noriu gyventi viešbutyje, bet būkime realistai. Būkime biedni, bet teisingi. Būkime lopai.
Didžiausią katorgą aš patiriu, kai tenka rinktis tarp chatos jaukumo, dydžio, area’os grožio, lokacijos patogumo ir kainos. Variantas, atitinkantis visas penkias sąlygas paprasčiausiai neegzistuoja. Chata, į kurią turėjom kraustytis penktadienį, atitiko gal keturias sąlygas. TAI JAU YRA DAUG. Keturių ir pageidauju. Bet vis tiek vargo vakarienė gaunas, nes blet jei tokią surandi, tai ją jau koks nors gaidys užėmė. Arba užpildei dokus, sumokėjai rezervacijos mokestį (kad chatą išimtų iš marketo ir kitiems neberodytų, nes ji BUS TIK TAVO TAVO TAVO) ir padugnės vis tiek drįso ją atimti, kai mes jau perkam patalynę.
Aš nenoriu nei šmutkių, nei tūsų, nei nieko. Aš noriu greičiau rast NAMUS.
Šiandien, skambindamos dėl naujų chatų, prieš skambutį net jau ir meldemės. Nepadėjo.
Išėjau iš namų padirbėt ne namų aplinkoje. Norėjau kavos – tebūnie tai būna “Starbucks’as” (mano mėgstamas ir nekenčiamas brendas vienu metu). Taip, aš mėgstu šūdiną, šiek tiek overpriced kavą.
Nes gyvenimas yra pernelyg gražus, kad nepagardintum jo šūdu.
Visada einu į gražųjį St. Katherine Docks “Starbucks’ą”, nes vos kelios minutės nuo namų. Bet nekenčiu jo, nes debilai nesugeba tūliko įrengti. Man rodos, Vilniuje tokios kavinės net neturi teisės egzituoti, nes ten teisiškai kažkaip turi būt tūlikas būtinai. Ar klystu? Todėl man asmeniškai nėra labai suprantama, kaip dviejų aukštų kavinukėje (kurios lankytojai pagrinde turistai) nėra WC. Aš tokiose skylėse sėdžiu po kelias valandas maukdama kavą, todėl mane diorgina tokie tualetiniai nesusipratimai.
Tačiau, ačiū Dievui, visai neseniai prie manęs atidarė kitą “Stabucks’ą” (šiaip dar yra kitas netoli, Whitechapely, bet aš nepernešu to rajono – dvelkia Alachu). Jie praktiškai stovi vienas ant kito. Naujasis – prie pat Tower Bridge. Nelabai didelis, bet su tūliku bent jau. Tai nuvarau šian į jį – ir zabytas visas… Evelinai tenka grūstis į aną be tūliko… Na, padirbėjau ten kelias valandas ir galvoju, eit čia namo ar dar pasišlaistyt. Žodžiu, nusprendžiau įkalt DAR KAVOS. Naujajame Starbuckse. Netrukus užsimaniau namo. Dar užėjau į parduotuvę – namuose trūksta skysčių. Pirkau pieną ir nagų lako valiklį. Prie namų supratau, kad neturiu raktų.
Teko eiti į pubą prie namų.:(
- Mano nervai – čiuju, pakrikę. Aš pamiršau raktus nuo namų ir noriu verkti. Nors namie sėdėčiau internete lygiai taip pat kaip ir dabar.
- Pas mane tas pats šūdas. Jei kokius grikius išberiu, noriu nusižudyt.
- Noriu vemti iš pykčio.
Pastaruoju metu labai lengvai pratrūkstu. Kad parinuosi dėl kiekvieno šūdo, jau seniai aišku. Bet šiaip nevirkauju be reikalo. Bet dabar dėl tų raktų jaučiuosi kaip mažas vaikas. Pamiršau raktus. Blemba, kaip liūdna! Nu, raktus pamiršau, įsivaizduojat?! FUUUUUUUUUUCK.
Taip pat mane nervina chatos paieškos. Turėjom ant dienų dvi apžiūras, bet aišku, nespėjus daeiti, jau kažkas kitas jas PASIGLEMŽĖ. Dieve, maldauju tavęs labai, tegul rytdienos chata MUMS PATINKA. Nusotabiausia, kad ji ir available no pat rytojaus. Gal TAI išgelbėtų mano liūdinčią širdį? Ak, ak.
Kiekvieną mielą dieną atsitinka kas nors negero. Nebūtinai kas nors rimto, turiu omeny smulkmenas. Kaip smarkiai dėl tų smulkmenų parinamės, labiausiai priklauso nuo mūsų tuometinės psichologinės būklės. Kai mūsų galva neturi sveikatos sutrikimų, per daug dėl šūdų nesijaudinam. Tačiau kai esame įsijungę “mielų traumuotų žmogučių” mood’ą, apsiverkti būna kak raz pliunut’.
Nesu didžioji ašarų mėgėja, tačiau turiu kitą problemą – parintis dėl kiekvieno šūdo. Pvz., jei ryte man pasakys kažką nemalonaus, apie tai galvosiu visą dieną. Graušiuos, kankinsiuos, nervinsiuos, negalėsiu susikaupti ties kitais dalykais. Jeigu įvykęs šūdas yra kiek didesnis už kasdienį medium šūdą, parinsiuos mažiausiai SAVAITĘ. Liūdniausia, kad visokie šūdeliai nutinka nuolat. To pasekoje, VISĄ GYVENIMĄ GYVENU STRESE. Niekada nebūnu laiminga. Niekada nebūnu viskuo patenkinta. Aš tiesiog nemoku džiaugtis. Kai nutinka kas nors gero, pamirštu tą po kokių 10 min. Kai nutinka kas nors blogo, kankinuosi dienų dienomos.
Kaip padaryti, kad būtų atvirkščiai? Kaip amputuoti prakeitą sąžinę?
Visada galvoju – vat pasieksiu TĄ, tai busiū laiminga (kaip minimum patenkinta). Ir niekada taip nenutinka. Pasiekiu TĄ ir… man vienodai rodo. Nes atsiranda milijonas kitų TŲ, kurių man staiga pritrūksta iki laimės.
Jei manęs paklaustų – ko tau trūksta iki laimės? Atsakyčiau – to, to, to, dar to, ir vat poros tų. Bet aš jau iš patirties žinau, kad nifiga man tai nepadės. Ir aš tikrai neturiu omeny batų ir pan. – kad anie manęs nedžiugina, išsiaiškinau JAU PERNAI.
Man čia kažkada aiškino, kad tik kaimiečiai lengvai pasitenkina ir jiems nedaug reikia. Atseit jiems gerai kaip yra. Ir jie nenori gauti daugiau. O vat štai mums niekada negana – dėl to ir kankinamės.
Akivaizdu, jog kaimiečiai yra šios situacijos debilai ir neišmanėliai. Tačiau tie neišmanėliai – bent jau laimingi.
Nors kažkoks tolkas iš sesijos – ant literatūros visada patraukia. Vakar vakare ta proga varčiau visus einamiausius žoltos presos žurnalus. Na, gerai – ant galo biškį ir Henry Millerio pavarčiau.
Nors paskutinis postas neatrodo labai optmistiškai, skubu visiems pranešti, jog šiomis dienomis esu šiek tiek laimingesnė. Bet dar ne galutinai. Negaliu būti laiminga, kol yra laimingesnių už mane. Manau, kas nors paaiškės iki savaitės galo. Hm. Arba ne.
Šiaip aš esu žiauriai psichuota. Neturiu batų. Išsikepiau kažkokį šūdais dvokiantį šūdą, tai teko jį nuleisti į klozetą. Dabar reikia tą šūduotą keptuvę praskalauti greičiau, nes paviršiuje plaukiojantys šūdai atrodo neestetiškai. Fū, nachui. Gyvenime mane pradžiugina tik Twix’as.
Ir vis tik nesuprantu. Kodėl aš, blet, buvau įsitikinusi, kad jei tik gausiu tą darbą, tai iš karto būsiu LAIMINGA ir RAMI. Nu gavau, nu ir ką? Nu ir px man. Pasidžiaugiau penkias minutes ir vėl grįžau į depresą. WTF? Dabar noriu į kitą chatą kraustytis. Tipo, po kraustynių pagal idėją irgi turėčiau “palaimingėti”. Bet turiu negerą įtarimą, kad šis dalykas manęs taipogi nepatenkins. Tendencingai.
Nekenčiu žmonių. Esu vienišė. Nenoriu niekur eiti ir nieko veikti, kol nesusitvarkysiu gyvenimo taip, kaip man reikia. Atrodo, tas momentas jau artėja (tfu, tfu, tfu). Šioks toks priartėjimas nusimato ketvirtadienį – man darosi kiek baisoka. Nesinori nieko daryti, kai ne tas galvoj. Kaip aš galiu tūsintis, kai mano galvoje – PARKĖS. Man nusišikti ant tūsovkių, kurios ir be manęs sušiktos. Mano mėgstamiausia veikla gyvenime yra LEISTI BABKES. Man neįdomu veikti tai, kas man neįdomu. Man neįdomu eiti į kiną (nebent tai – prieliudija prieš kai ką kito). Man neįdomu “eiti pasivaikščioti”. Kas čia per šūdas? Man įdomu eiti pasivaikščioti po boutique’us su pilnom kišenėm baksų. Man neįdomu būti tūse, kuriame nėra pažįstamų, nes į tūsus aš einu socialaizintis. Arba drugsų tada reik. Man neįdomu eiti į tūsą, jei aš neturiu tikslo kabinti bernų, o tokio tikslo neturiu niekada. Man neįdomu eiti pas neįdomius žmones – man tai neatrodo verta užpakalio kėlimo. Šiaip man beveik niekas neįdomu ir viskas greit nusibosta. Man įdomu tik mano reikalai, kurių didžiojoje dalyje kiti žmonės net nedalyvauja. Manau, kad neišprotėčiau negyvenamoje saloje. Užtat išprotėčiau, jei man pliurptų visą parą virš ausies. Vienas draugas sako, jog subrendau.
RSS SRAUTAS
Blemba, kaip liūdna! Nu, raktus pamiršau, įsivaizduojat?! FUUUUUUUUUUCK.
