Nepatariu

2013-03-21 | 20:12 | Naudingi patarimai
21

Nepatariu eiti šikti po aštraus maisto, jeigu šiandien tavo pasirinkti apatiniai yra stringai.

Geri vyrai geroj girioj

27

Šnekėjom čia su viena drauge, kad Lietuvoje šiuo metu yra… (debesuota su pragiedruliais, LOL) jaučiamas stiprus vyrų trūkumas. Ir asilui aišku, kad šita naujiena yra so 2008 – oh well, jos aktualumas ir svarba nuo to nemažėja. Tai sakau jai – giliau kapstyk, geriau ieškok. Pabūk kiaulė vieną kartą – gilesnę šaknį išknisk. Emigruok gal ar ką. Karoče, do something and think global. Tai ne, matote, sako ji man – lietuvio aš noriu. Taip, taip, aš irgi daug ko noriu. Labiausiai tai norėčiau, kad iš apsimyžusio lietuviško dangaus man ant galvos nukristų amerikietiškas pasas. Ir varyčiau aš tada ne į Amsterdamą, o į Naujajį Amsterdamą. Nu, arba reikėjo už amerikono tekėt, ko čia zyzi dabar (čia aš sau). 😀

Su vyrų pasiūla Lietuvoje niekada nebuvo lengva. Ar mes čia tokios išrankios, ar iš tiesų ne tėviškės žemėse jų ieškoti? Nes žinai, reikia gi kad ir roža graži būtų, ir galva ne tuščia, ir tarp kojų ne špyga taukuota, ir šiaip džentelmenas. Atrodo, viską susakiau… Ai ne, babkes primiršau. Žodžiu, tough times. Dar tegul turi funky profesiją, haha.

Realiai tai šitų dviejų pastraipų įžangą rašiau tik tam, kad užduočiau skaitytojams, taip vadinamą, klausimėlį: KOKIOS TAUTYBĖS VYRAI YRA GERESNI UŽ LIETUVIUS? Vokiečiai? Olandai? Švedai? You tell me.

Geriausias pasaulyje miestas, išskyrus mažuosius jo gyventojus, kurie netgi nėra vaikai

2012-08-08 | 01:52 | Inner city life
08

Na, tiesiog puiku. Šiame tarakonų mieste pagaliau išvydau tarakoną-monstrą. Prieš tai juos teko matyti tik virtuvėje ir ten šie padarai buvo ne siaubingojo tropinio, bet lietuviškojo stiliaus. Dėl to kaip išmanydama vengiau virtuvės (nors man ir sakė, kad čia neseniai buvo atvarę tarakonų ghost busters – pasirodo, jų paslaugos nelabai efektyvios). Galiu pateikti virtuvės vengimo pavyzdį: šiandien sumuštinį pasidariau per pusę minutės nugarą atsukusi į sieną, ant kurios anksčiau teko matyti tarakoną ir bėgom variau suėst jo į kambarį. Nunešti lėkštę atgal į virtuvę ir dar ją nuplauti (nuplauti, padėti, rankas nusišluostyti – jau minutė begalinio streso) man nepasirodė geras sumanymas, todėl aš nusprendžiau lėkštę pasilikti kambaryje. Tačiau aš juk puikiai žinau, kad mėgstamiausias tarakonų medus yra trupiniai, todėl su pirštu nulaižiau kiekvieną Cuban bread trupinėlį, kad joje toms padugnėms neliktų nė menkiausio hors d’oeuvre. Kadangi vengiu virtuvės, savaime suprantama, negaliu joje gaminti. Dėl šios priežasties, užsimaniusi snacko, kaip tik planavau nueiti į parduotuvę nusipirkti čipsų. Dar galvoju – pamyšiu prieš išeinant. Nu ir blet, atsisėdu ant unitazo ir žiūriu, kad ant minkštojo kilimėlio SĖDI kokių 8 cemų pailgos formos daiktas. „Panašu į tarakoną“ – pamaniau sau negalėdama patikėti tuo, ką matau. Visiems žinoma, kad fobijas turintys žmonės taip pat kartais pasižymi paranoja bei haliucinacijomis, todėl aš turėjau naivią viltį, kad man vis tik vaidenasi. Nepamyžusi, atsegtu klynu, atsistojau ir puoliau prie durų, kurias man, be abejo, dėl patirto streso atrakinti sekėsi itin sunkiai. Pagaliau man pavyko išbėgti. Skubiai išsikviečiau savo supermeną į pagalbą. Meldžiausi, kad jis išeitų iš vonios supykęs su kokiu nors plastmasės gabalu rankoje sakydamas – „Va, tarakonas tavo – na tu ir psichė.“ Ną ir ką jūs manote? Teisingai, atspėjote – Evelina neklysta, blet, deja. Tai buvo milžiniškas TARAKONAS. Supermenas jį, aišku, nugalabijo, bet nuo šiol aš nė per žingsnelį nuo jo nepasitrauksiu. Jau laukiu nesulaukiu kaip rytoj eisime kartu pašikti.

Poryt kelsimės į kitą butą. Pastatas modernus, naujas, metų senumo. Nu aš labai tikiuosi, kad ten tų balvonų nepasitaikys. Meldžiuosi tiesiog. Gal kas turi patirties ar istorijų apie Niujorko tarakonus? Gal kas žino, kur šiame mieste jų nebūna, apart 5 žvaigždučių viešbučius? Nes man disgusting ble ne tas žodis.

P.S. Apie nuotykius su Niujorko žiurkėmis jau pasakojau savo FB akaunte @Neevelina Stundziene.

P.P.S. Taip ir likau nevalgiusi čipsų, nes ta stora gulinti kiaulė man gerokai apmažino apetitą.

Amerikos reikaliukai

2012-06-28 | 16:33 | Inner city life
28

Keliauju po Ameriką aš šiuo metu. Pabandysiu kažką papasakoti kuo trumpiau.

Pirmiausiai atvarėm į LA ir ten praleidom savaitėlę, taip pat apsilankydami netoliese esančiuose miestuose. Nu kaip netoliese. Išvažinėjom apie porą štukų mylių taip bevažinėdami. Ir su kokia mašina! 1986-ųjų Toyota Tercel! Jau ją pardavėm, beje. Per vieną vakarą. Reperiui kažkokiam. Vieną dieną ėmė ir sudego clutchas (pamiršau LT žodį), o iki užbukintos chatos dar buvo likę 200 km. Tai varėm ant ketvirtos šaibos, visą kelią besimelsdami, kad nebūtų šviesoforų, nes neįmanoma buvo pavarų perjungti (kad įjungt pirmą, antrą ir penktą reikėjo neblogu kačioku būti, o dar tas garselis…). Žodžiu, nuomotomis mašinomis važinėt patiko labiau (ypač Eclipse kabriku), o galiausiai nusprendėm pereiti ant lėktuvų (pasirodo, kai kerti štatus ir nori tačką palikti kitoj valstijoj, nuomos kaina patrigubėja).

Vakarinėj pakrantėj man vis tik labiausiai patiko Los Andželas. Ir joks ne San Franciskas, kaip daug kam. San Franciskas šiaip man patiko, nes vietomis ten yra visiškas ghetto, ko tikrai nesitikėjau. Daug visokių reperių, džiankių ir bomžų. Zeba. Bet kainos ten turbūt akščiausios iš kol kas aplankytų JAV miestų (be minėtų aplankiau San Diego, Palm Springs, Las Vegas, Salton Sea, Flagstaff, Williams, Monterey, Miami). Na, kokiam coffee shop’e panini kainuoja apie 10 baksų.

Į Las Vegasą varėm ne šiaip sau, o tam, kad apsiženyti. Adresas vokeliams siųsti – on request.

Šiame mieste nuo karščio numirt galima, kaip ir Palm Springs. Gatvėse beveik nėra žmonių, o temperatūra siekia 43 laipsnius. Beje, tikėjausi, kad Los Andžele ir kituose vakarinės pakrantės miestuose bus gerokai karščiau. Na, dienomis dar visai karšta, bet rytai ir vakarai – visiškai dubovi ir maudytis neina. Tik surferiai į vandenį lenda. Žemiau esančioje nuotraukoje – vakaras Venice Beach. Brrrr.

Gražiausios vietos Kalifornijoje prizas atitenka… Big Sur!

Šiuo metu sėdim išvertę bambas Majamyje. Patinka man čia klimatas – iš žydro vandenuko nesinori net lįsti. Galėtų būt ne taip tvanku.

Nuvylė tik pigaus viešbučio pusryčiai, nuo kurių ir apsivemt galima (mano atveju, apsišikt). Žinoma, kaip ir tikėjausi, čia davė bulkų, dribsnių, kavos ir apelsinų sulčių. Šūdo, vienžo. Tačiau juk bulka – bulkai nelygu. Čia tų bulkų duoda įvairių, bet visos jos turi bendra savybę – be cukraus, riebalų ir E jose daugiau nieko nėra. Prie stalo sakiau, kad geriau jau būtų davę tiesiog šūdą, apibarstytą cukrumi. Šiaip nesu išranki maistui, bet nesukiši tu man šių kelių dalykėlių:

– riebaluose permirkusio šūdo;
– pernelyg saldaus šūdo (ir šiaip nesu saldumynų fanė);
– šūdo, kuriame trūksta prieskonių (ypatingai netoleruoju druskos trūkumo);
– plain šūdo (pvz.: duona be nieko, morka be nieko, kokie nors grūdai be priedų ir pan.);
– na, šūdo, kurio galiojimas yra pasibaigęs, manau, minėti nė nereikia;
– sumuštinių, kuriuose nėra daržovių

Taigi, per pusryčius suvalgiau pusę bagel ir užtenka man. Gera žinia yra ta, kad žinojau, jog organizmas norės atsikratyti toksinų ir man pagaliau pavyks gerai pašikti. Kaip pagalvojau, taip ir nutiko vos po kelių minučių. Yay, I’m so happy and empty! Patinka man organizmą prasivalyt karts nuo karto.

Kur toliau keliausim, nežinau, bet Majamyje būsim mažiausiai savaitę. Čiau paka.

N E R V I N A

2012-05-31 | 11:34 | This is the Life
31

Kadangi šiandien mane viskas erzina, nusprendžiau sudaryti sąrašiuką dalykų, kurie mane nervuoja gyvenime apskritai. Čia neminėsiu to, kas mane erzina kitų elgesyje (pvz., knarkimas), o tik visokius asmeninius dirgiklius.

– Negaliu pakęst, kai batus užriši į bantuką ir batų raištelių ilgis būna ne identiškas. Fū, kaip taip galima vaikščiot.

– Mane erzina gerti atšalusią kavą (todėl jos ir negeriu). Vien jos išvaizda kelia pasišlykštėjimą, jau nekalbant apie skonį.

– Šlykštu yra gerti kokį nors gėrimą pasitepus lūpų blizgesiu. Kai taip padarai, geriau į gėrimą nė nežiūrėti – mane asmeniškai tie plaukiojantys riebalai vemt verčia.

– Nekenčiu maisto, kuriame trūksta druskos. Geriau išvis nevalgyt.

– Nekenčiu, kai mane liečia drabužių etiketės. Todėl visas jas nukerpu, išskyrus ypatingai švelnias ir medžiagines. Tačiau kaip įmanoma nekirpti tų kilometrinių šoną rėžiančių “knygų” su aprašymu KAIP SKALBTI, nesuprasiu niekada.

– Nekenčiu sluoksniuoti drabužių. Maksimum – du sluoksniai. Mane erzina, kai jaučiu kaip drabužiai mane liečia. Purto tiesiog. Tada man ima niežtėt viską, kaip ir etikečių atveju. Bet šlykčiausia yra ant plačios maikės užsidėti siauresnį megztuką – niekas neliečia kūno šlykščiau nei susidariusios medžiagos klostės.

– Negaliu pakęst, kai nusilupa nagų lakas, todėl visada nešiojuosi jį su savimi, kad galėčiau pataisyti manikiūrą ar pedikiūrą TRAGEDIJOS ATVEJU. Nors per skubėjimą man yra ne kartą tekę vaikščiot ir su nusilupusiu – nežinau, kas tuo metu buvo šovę į galvą ir kas nutiko mano prioritetams.

– Nekenčiu krakmolintos patalynės prisilietimo ir garso, kurį ji skleidžia. Yikes!

Galimas daiktas, kad šį sąrašą dar pildysiu.

Keletas žodžių apie čipsus

2012-03-29 | 09:19 | This is the Life
29

Po vakarykščio čipsų binge sunku ir pasakyti, kada vėl valgysiu čipsus. Greičiausiai dar šiandien.

Vakar nepietavau, o galiausiai nusprendžiau ir nevakarieniauti. Ir viskas tik tam, kad grįžusi namo galėčiau užsiimti tuo, ką mėgstu labiausiai – čipsų valgymu. Prie kokio filmo. Pirmas pakelis, Pipers Spicy Tomato, nebuvo impressive. Geros kokybės čipsai, bet nepakankamai sūrūs – turbūt per mažai E. Antras pakelis, Kettle Honey Barbecue, irgi manęs nenustebino. Skonis labai netgi panašus į pirmųjų. Tačiau juos lengvai galima atskirti į pakelį įkišus galvą – pagal kvapą. Kettle turi tą kvapą, kurį turi tik Kettle.

Kadangi po šių dviejų pakelių čipsinio orgazmo patirti taip ir nepavyko, chipsatisfaction teko siekti trečiuoju pakeliu – Real Roast Ox. Žinojau, kad jie manęs nenuvils. Tai ir nenuvylė. Užtat nuvylė mano skrandį, mano kūną ir mano sielą.

Viso suvalgyta: 450 gramų čipsų per dvi valandas ant dviejų žmonių.

Tuščiais čipsų pakeliais papuoštas miegamojo grindų laminatas.

Iš pradžių negalėjau rasti tinkamos virškinimui pozos. Nusprendžiau, kad manyje esantiems čipsams bus patogiausia ant šono. Po poros valandų atsibudau nuo kančių. Man buvo žostkai bloga. Prisvalgiau anglių ir ėjau miegoti toliau. Visą naktį sapnavau košmarus apie tai, kaip man bloga. Visą naktį varčiausi ir maniau, kad mane tuoj ištiks infarktas. Jaučiau savo per greitą pulsą ir klausiausi savo sunkaus kvėpavimo. Net širdį truputį suskaudo nuo kančios. Ačiū Dievui, kokią 7-ą ryto atsibudau ir supratau, kad čipsai pagaliau SUSIVIRŠKINO.

Dabar sau laiminga geriu kavą ir jaučiu kaip formuojasi šūdas. Netrukus atsikratysiu NUODŲ galutinai.

***

Gavau skaitytojų prašymą pateikti savo čipsų topą. Manau, kad apie tai bevalgydami galėsite paskaityti jau kitame poste. Gal net ir šiandien, nes panašu į tai, kad beveik neturiu darbo, o po savo infarktučio, nelabai noriu peržengti lovos zonos.

Fiziologijos problematika

2012-01-19 | 09:41 | This is the Life
19

Kodėl kas kart, kai per prievartą atsikeliu iš lovos tam, kad po penkių minučių grįžčiau į ją su garuojančiu kavos puodeliu ir gerdama pabrauzinčiau netą, tik įsitaisius ir išgėrus pirmą gurkšnį, mane prispiria reikalas ir aš turiu bėgte varyti į dubaką. Kol pasėdžiu ant šaltoko tualeto dangčio, mano kava, kurią PRIVALAU gert karštą, jau būna ataušusi. Kaip aš nepasimokau. Su tuo rytiniu kavos puodu reikia tiesiai į tūliką maut. 🙁

Čiuju, jei ta kava būtų dar ir su cigarete, tai vapščie sprogimas įvyktų.

2011-09-17

2011-09-17 | 19:02 | Bullshitism
17

Žinot tą jausmą, kai ant pachmo vidurius TUOJ PALEIS. Jausmas yra maždaug toks:

Eini sau ramiai, lyg niekur nieko, kai staiga kažkas tau šauna į šiknaskylę. Nujauti, kad tą šūvį reikia užblokuoti. Tryda vis stipriau beldžiasi į duris. Viskas OK, jei esi namie. Tačiau zakon podlasti visada pasirūpins, kad tai nutiktų būtent tada, kai esi viešumoj tarp milijardo žmonių. O viešojo tualeto, aišku, nėra kilometro spinduliu. Tada galvoji – ir nachuj aš iš vis ėjau iš namų ant šito pachmo? Nejaugi negalėjau apsieit be savo dietinės kolos? Vandenuko, matot, nepakanka jai.

Anyway, ačiū Dievui, neapsišikau. Pagaliau sėdžiu lovoje. Gurkšnoju limonadą. Ramiai laukiu iš lėto artėjančio žopos aliarmo.

Kol stovėjau kasoje (kurioje, ofkorz, būtent man esant kažkas nutiko, kas užtruko gerą pusvalandį), ėmiau fantazuoti, kas būtų, jei vis tik apsišikčiau. Po tokio bajerio tai tik žudytis nebent. Bandau įsivaizduot tą smarvę. Heh, alkoholiniai šūdai – visada patys kvapniausi. Turbūt apsiverkčiau ir pasislėpčiau krūmuose. Skambinčiau draugui, kad atneštų rūbų ir tualetinio porą rulonų.

Sveikučiai

2011-06-02 | 09:19 | Gyvenimo tiesa
02

Nekenčiu… Hm, dabar pagalvojau, kad postas pradėtas žodžiu “nekenčiu” iš karto gauna bonusų už savo emociją ir negatyvą. Kažin, ko ji ir kiti nekenčia? Ant ko čia šian pavarys? Purvo norim, blet!

Nekenčiu kreivą pasaulio matymą turinčių žmonių. Apie savo kreivą matymą jie, savaime suprantama, ničnieko nenumano, nes gi mato kreivai, tai ir nedamato. Nū… Bet galvoja, kad mato viską taip, kaip yra. O yra dažniausiai ne taip chujovai, kaip atrodo. Ir tokiam tu niekada nepaaiškinsi, kad kreivai tu čia matai. Gali transliuot, ką tik nori, bet gedimų turintys monikai vis tiek rodys TV3 savo.

Svarstau, kas gi tokius smegenų defektus sukelia… Greičiausiai nuo vienuolikos pūčiama gandža ir ankstyvi lytiniai santykiai liūdnokos vaikystės patirtys arba prosenelių alchašų pakoreguotas genofondas. Kaip čia Delfis neseniai rašė, alkoholizmas – paveldimas. Na, o su juo turbūt ir tie gedimai. O balti arkliai paveldimi? Turiu omeny, polinkis į arkliavimą girtumo metu. Kodėl kai kurie visada arkliuoja? Kai kurie – kartais, treti – niekada? Pirmieji čia tie, kuriuos badom pirštais sakydami: “O šitam tai gert negalima”. Palik tokį neprižiūrimą, ims staugti ir ožiuotis. Baisiausia, kad kai kuriems nereikia nei alko, nei narko. Pakanka turėti minėtąjį kreivą pasaulio matymą. Arklio galvos, blt. Pastoviai jiems vaidenasi, kad kažkas nori juos įžeist. Vargšiukai nx, dievaži. Bet tuo pačiu ir matys kiekvieną tavo klaidelę. Netgi savo klaidas laiko tavo klaidomis. Tokie jau blt įžvalgūs. Eiktuną, šito tai vapšie negaliu pakęst. Maža to, kad tūparyla, tai dar ir su skleroze.

Krč, nusibodo rašyt, pykina mane. Pasidalinkite komentaruose, kaip Jums kas atrodo. Ar teisingos mano mintys? Galbūt nusišnekėjau eilinį kartą? Neišbaigta mintis? Niekas geriau nenuramina mėnesinių skausmų už komentarų purvo vonią.*

P. S. Posto pradžioje esantis kiaušinis nieko nereiškia. Man šiaip labai gražu yra kiaušai.

*Jeigu visada visų klausyčiau, kaip jiems kažkas atrodo, tai vaikščiočiau priaugintais papais VU fiLOLogyne.

Surask dešimt skirtumų

2011-05-15 | 11:05 | Bullshitism
15

Pirma nuotrauka:

Antra nuotrauka:

Pirmoje nuotraukoje vaizduojamas išilgai perpjautas apendicitas, antroje – kepta kiaulienos šoninė. Žiauriai pradžiuugino mane šis atradimas šįryt.

Vakar eilinį kartą pasitempiau koją – neįsivaizduoju, kaip man tai pavyksta.

Šiandien pabudau nuo fake apendicitinio skausmo. Kaip paaiškėjo pagūglinus, apendicitas, ačiū Dievui, yra priešingoje pilvo pusėje. Jeigu širdis būtų ten, kur man atrodo, turbūt jau seniai būčiau numirus nuo infarkto. O kiek gi kartų būčiau nuvarius į kairę, jei nesupainiočiau jos su dešine…

Nenoriu tvarkytis, tingiu eit į dušą. Laisvu nuo tinginiavimo laiku, meldžiu Dievą, kad negaučiau darbo, kurio norėjau dar nuo žiemos. Keistas mano šitas noras, be abejo. Nū jo, keistokas. Bet tai o kaip man jaustis, kai aš visą vasarą jau susiplanavus? Ir kažkokie debilai sumano man paskambint netinkamu laiku. Darbinį testą laikiau penktadienį, tryliktą dieną. LOL. Stengiausi atlikti kuo geriau, bet tikiuosi, kad mano konkurentai – pranašesni.

Ai, krč, nekenčiu aš visko šiandien. O labiausiai, ko nekenčiu, tai laiptų savo laiptinėj.

Einam geriau bekono ėst.

 

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook