Going insane

2010-02-08 | 22:46 | This is the Life
08

Išėjau iš namų padirbėt ne namų aplinkoje. Norėjau kavos – tebūnie tai būna “Starbucks’as” (mano mėgstamas ir nekenčiamas brendas vienu metu). Taip, aš mėgstu šūdiną, šiek tiek overpriced kavą.

Nes gyvenimas yra pernelyg gražus, kad nepagardintum jo šūdu.

Visada einu į gražųjį St. Katherine Docks “Starbucks’ą”, nes vos kelios minutės nuo namų. Bet nekenčiu jo, nes debilai nesugeba tūliko įrengti. Man rodos, Vilniuje tokios kavinės net neturi teisės egzituoti, nes ten teisiškai kažkaip turi būt tūlikas būtinai. Ar klystu? Todėl man asmeniškai nėra labai suprantama, kaip dviejų aukštų kavinukėje (kurios lankytojai pagrinde turistai) nėra WC. Aš tokiose skylėse sėdžiu po kelias valandas maukdama kavą, todėl mane diorgina tokie tualetiniai nesusipratimai.

Tačiau, ačiū Dievui, visai neseniai prie manęs atidarė kitą “Stabucks’ą” (šiaip dar yra kitas netoli, Whitechapely, bet aš nepernešu to rajono – dvelkia Alachu). Jie praktiškai stovi vienas ant kito. Naujasis – prie pat Tower Bridge. Nelabai didelis, bet su tūliku bent jau. Tai nuvarau šian į jį – ir zabytas visas… Evelinai tenka grūstis į aną be tūliko… Na, padirbėjau ten kelias valandas ir galvoju, eit čia namo ar dar pasišlaistyt. Žodžiu, nusprendžiau įkalt DAR KAVOS. Naujajame Starbuckse. Netrukus užsimaniau namo. Dar užėjau į parduotuvę – namuose trūksta skysčių. Pirkau pieną ir nagų lako valiklį. Prie namų supratau, kad neturiu raktų.

Teko eiti į pubą prie namų.:(

– Mano nervai – čiuju, pakrikę. Aš pamiršau raktus nuo namų ir noriu verkti. Nors namie sėdėčiau internete lygiai taip pat kaip ir dabar.
– Pas mane tas pats šūdas. Jei kokius grikius išberiu, noriu nusižudyt.
– Noriu vemti iš pykčio.

Pastaruoju metu labai lengvai pratrūkstu. Kad parinuosi dėl kiekvieno šūdo, jau seniai aišku. Bet šiaip nevirkauju be reikalo. Bet dabar dėl tų raktų jaučiuosi kaip mažas vaikas. Pamiršau raktus. 🙁 Blemba, kaip liūdna! Nu, raktus pamiršau, įsivaizduojat?! FUUUUUUUUUUCK.

Taip pat mane nervina chatos paieškos. Turėjom ant dienų dvi apžiūras, bet aišku, nespėjus daeiti, jau kažkas kitas jas PASIGLEMŽĖ. Dieve, maldauju tavęs labai, tegul rytdienos chata MUMS PATINKA. Nusotabiausia, kad ji ir available no pat rytojaus. Gal TAI išgelbėtų mano liūdinčią širdį? Ak, ak.

Noriu namo.

Miau

2010-02-05 | 02:08 | This is the Life
05

Ūkininkė.

Žinau, žinau. Seniai nerašiau. Jaučiu, tokios ilgos pertraukos net nėra buvę. Kita vertus, tai – tik keturios dienos. Let’s say I was on vacation.

Tiesiog lygiai prieš savaitę gavau naują darbą, kas reiškia: aštuonias valandas prie kompo ir internete, kažkiek valandų prie kompo savo reikmėms, o tada eini kur nors praguliatsa. Vidutiniškai miegu po penkias valandas (aišku, tai nėra labai mažai, bet anyway…) ir šiandien man jau parėjo ŽOPA. Miegojau keturias valandas, kėliausi pusė septynių, o namo grįžau aštuntą vakare (sergu labai sunkia bedarbystės forma, todėl mano organizmas jautriai reaguoja į tokius “gydymo būdus”). Na, bet kai darbas patinka, tai ne parkė. Juolab, kai žinau, jog vėliau šiek tiek tas režimas apsitvarkys. Ypač turint omeny, kad ofise nereik per dažnai rodytis. Galėčiau netgi pasakyti, kad dabartinis mano gyvenimas man patinka, išskyrus kelias nedideles smulkmenas, kurių čia neminėsime. Kaip aš ten šian sakiau KAI KAM? “Šiuo metu išgyvenu labai didelę gyvenimo tragediją.” Taip ir yra. Bet tuoj baigsis – jau užuodžiu.

Sekso kvapą naujam kambary.

Grįžtant prie reikalų. Ką tik atsiminiau, kad šią savaitę nepažiūrėjau naujos “Desperate Housewives” serijos. Tik pradžią važiuodama traukiniu. Online. Man atrodo, mano “omnikonektas” visur gerai veikia, išskyrus chatą. Seniai įtariau, kad ši chata – prakeikta. Ir daiktai dingsta, ir nervai garuoja. Magic!

Baik čiulpt tą butelį man virš ausų, zajibal.

Kažkoks protingas mokslininkas kadaise pasakė: “Veidas (ar tai akys – na, nesvarbu) – sielos atspindys.” Ar esate linkę pritarti šiai teorijai? Nes aš, kai pasižiūriu į veidrodį ir pasiklausau savo minčių, tai mane ima mėtyti į šonus. Čia tas pats, kas gerti skinny kavą su plaktos grietinėlės toppingu. Aš taip pavarau kartais – vidutiniškai kas antrą dieną. Man atrodo, mano mitybos įpročiai turi įtakos mano figūrai (tai bent atradimas!). Ta prasme, aš esu ganėtinai skinny, bet iš tikrųjų tai žyrna. Plona su plaktų lašinių toppingu. Yra ką pamaigyt. Bwe.

Grietinėlės priešui neatiduodu.

Ir atnešk man tą “Twixą”, po galais. Jau prieš mėnesį prašiau. Ant “Snickerso” dar neperėjau. OK?

P.S. Man visada buvo įdomu, ar mano skaitytojai ieško ir randa paslėptų prasmių mano blevyzgose. Ne retorinis.

“Kai nėra kuo tikėti, aš tikiu horoskopais.” – Lori Pyrstas

2009-10-27 | 05:13 | This is the Life
27

Horoskopas žurnale, kurį radau namuose ant grindų šią savaitę man žada suteikti nemažai malonumų. Netgi du: LOVE and LUXURY. Kaip čia kažkas interpretavo: “Evelina, tikriausiai tai reiškia seksą naujajame palte.” Visko gali būti! “Savaitgalį nepamirškite užsiminti, ko tikitės – žvaigždės jus išklausys.” Čia apie ką? Aš pvz., tikiuosi, kad kitą savaitę ims lyti batais, nes jų man kažkaip pritrūko kažkurią čia dieną – kam šią naujieną turėčiau pranešti? Dievui, tikriausiai. O jis, beje, mane besąlygiškai myli. Pvz., šiandien jau maniau, kad mano vogtas internetas dingo per amžių amžius amen negrįžtamai, bet pasirodo, jog smarkiai klydau. Kol maukiau kavą gražiausiame miesto “Starbuckse” (kurio nekenčiu, nes jame nėra tūliko), jis ėmė ir atsirado. Nes aš to verta!Picture 9

Noriu TOKIŲ kojų ir tatuiruotės ant šonkaulių.

Nusipirkau bilietą į Valencią lapkričio penktai dienai. Tai kokias dvi savaites bloginsiu iš ten (darbo metu). Atgalinio bilieto dar nepirkau – gi neaišku, kas tokiai durnei kaip aš gali šauti į galvą su tom grįžimo datom. Galbūt aš nuspręsiu įkurti ten verslą ir negrįžti niekada… Arba kitais metais.

Ai, jau galutinai apsisprendžiau, kad per Kalėdas namo negrįšiu. Nes sausį vis tiek teks tenais varyti. Be to, kiek aš jau galiu skraidyt pirmyn-atgal neturėdama didelio reikalo. Taigi, greičiausiai liksiu Londone, nors ir yra minčių apie tą pačią Ispaniją (kuriomis aš abejoju). Nors iš tikrųjų labiausiai norėčiau išbandyti… Kalėdinį Londoną. Sako, kad šiame atvykėlių mieste anuo metų laiku būna tuščia (kaip Evelinos kašylioke per išpardavimus) ir liūdna (kaip Evelinos sielai, kai ji priauga lygiai vieną gramą) , bet manęs tai kažkodėl negąsdina. Mano kambarioko irgi per šventes greičiausiai nebus. Kažin, ar kas nors padovanos man bent kokį Kalėdinį meduolį? Kitokiu atveju, Kalėdos tikrai bus ne iš smagiųjų.

Noriu į tūliką bet negaliu pakelti užpakalio. Čia nuo to “Snickerso”, matomai. Antras saldumynas per vieną parą simbolizuoja padidėjusių papų periodo priartėjimą. Tai mane, žinoma, džiugina… bet ir kažkiek nervina, nes NEDUOK DIEVE, nespėsiu įvykdyti interpretuotų, ant grindų rasto horoskopo reikalavimų.

Tikiuosi, paltas pareis jau rytoj. Miaaaau!

Why I could probably never date a Chef or a fat guy

2009-09-16 | 15:22 | This is the Life
16

Picture 3

Antras pagal svarbą supermarketų skyrius (po čipsų, of korz).

Vakar pietums ar tai vakarienei valgiau “Marsą”* ir galiu Jums atvirai pasakyti, jog “Twix’as”, “Kit Kat”** (ypač tas naujas Chunky Caramel) ir netgi labiausiai iš visų pasaulio batonėlių nuvalkiotas “Snickers”*** YRA GERIAU. Aš nesakau, kad ufb zodis“Mars’as” yra kažkuo man prasikaltęs. Ne, ne, God forbid, ne. Aš tik sakau, jog šis batonėlis yra BLOGESNIS už minėtuosius ir dabar man pagaliau dašilo, kodėl aš niekada jo nepirkdavau (nu tai dėl to sąlygino jo blogumo). Nes jau nuo vaikystės mano dėmesys buvo sutelktas ties “Twix’u”.

Tačiau priešistorė, kodėl pietums ar tai vakarieniei aš pasirinkau batonėlį, o ne ką nors NORMALAUS, SVEIKO ir na… ŠALDYTO, irgi yra ganėtinai įdomi. Viskas prasidėjo tada, kai už lango ėmė lyti lietus, o Evelina buvo ką tik išsiplovusi veidą, kartu su kitomis kūno dalimis.

– Į parduotuvę aš eisiu su amerikietiška vėliava puoštu rankšluosčiu ant galvos. – pamanė ji ir prisiminė, kad neatsimena, kur yra skėtis.

Buvo slidu, Flip Flopai pasimetė vidury gatvės tarp mašinų – teko juos rinkti, nepaisnt raudonai degančio šviesoforo. Kiaušinių artimiausioje parduotuvėje rasti nepavyko. Vyriškos pižaminės kelnės peršlapo. Makiažas nenuplaukė, nes jo nebuvo. Na, žodžiu, daug čia yra ką pasakoti, todėl norėčiau prieiti prie reikalo: kai vakar aš atidariau viryklę, nes norėjau ištraukti, KAS TEN IŠKEPĖ, priešgaisrinė signalizacija staiga ėmė rėkti kaip paklaikus. Skubiai uždariau ėdalą viryklėje ir ėmiau atidarinėti langus bei duris… Sirena netrukus užsičiaupė, bet per tą laiką sudegė ėdalas. HA HA HA. Ačiū Dievui, netrukus mano roommate, kaip ir kasdien, atnešė man kavos iš “Strabucks”, which is very maistingas patiekalas. Tai kaip ir neprapuoliau. Jo, o “Marsas” buvo kažkada po to.

*Tikriausiai būtent dėl to gudrūs amerikiečiai jo nebeparduoda. It has been replaced with the slightly different Snickers Almond

**The name is believed to have come from the Kit-Cat Club, an eighteenth-century political club for artists.

***In 1930, the Mars family introduced its second product, Snickers, named after their favorite horse (mėgstu ūkiškas sąsajas labai).

“Protingos, juokingos, turtingos manekenės.”

2009-09-13 | 02:15 | Inner city life
13

Nu, ką – atėjo metas parašyti kokį bauginantį postą? Laikykis, skaityk įdėmiai. Jau bijai, ane? Ahahaha. Aš tai valgau sriubą. Mmm. Kokia gera. Tesco! 😀 Šiandien patyriau, ką reiškia, kai šalia tavęs sėdi ŽMOGUS ir skaito tavo pačios blog’ą. Žinoma, tai ne pirmas kartas, kai mane ištinka tokia nesėkmė, bet kažkaip buvau pamiršusi, kokius nemalonius šiurpulius tokia situacija suteikia. Panašūs šiurpuliukai mane vargino, kai šiąnakt ėjau namo (tiesa, ne pas save). Na, o pas save grįžau tik 18 val., nes vakar prie apvaliojo stalo užsižaidžiau ruletę, o po to ryte tris valandas rinkau žetonus, nes pasimetė kažkur sūkos. Vienas juodas užkrito už lovos. Ką tik pamačiau, kad mano telikas rodo Backstreet Boys (be garso).

Išvariusi namo aš jau iš anksto žinojau, jog ten nepateksiu, nes mano kambariokas teisėjauja iki vakaro, o raktai (kuriuos mes “daromės” dvi savaites) – kaip tik pas jį. Reikėjo kažkur dėtis. Bet ne nx, nes ten jau kaip ir pabuvojau. Iš esmės, tai visada gali susigalvoti, ką veikti, jeigu tik turi šaibų. Nusipirkai laikraštį ir sėdėk sau gerdamas (kavą arba degtinę – pasirinktinai – nors ir alų su uogiene blt) tris valandas. O man buvo tokia situacija, kad penktadienio vakarą aš išėjau iš namų turėdama vargingus 7 svarus. Taip jau nutiko, kad pavedimas, turėjęs ateiti ketvirtadienį, ateis tik primadienį, nes eina jis per USA. į Lietuvą, o tada man i UK. Krč, sucks. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – ateinanti savaitė bus turtingesnė. 😀 Juk būčiau išleidus pusę for sure.

Dramatiškiausias šio ryto momentas buvo tas, kad man reikėjo važiuoti autobusu, o aš neturėjau nei žalio, nei kitokios spalvos supratimo, kiek šaibų užsilikę mano “Oysteryje” (kortelėj – 1,5 svaro, bet nėr kur pasipildyt). Jei liko iš viso. O nežinojau dėl to, kad seniai nesinaudojau visuomeniniu transportu. O nesinaudojau ne dėl to, kad būčiau varinėjusi taksi, o dėl to, kad viskas, ko man reikia yra po ranka – šalia namų. Tai kaip ir nėra kur važiuoti + sirgau ir mažai varinėjau.

Kuo, kuo, bet rajonu tai džiaugiuosi, eiktuną. Pala, einu dar sriubos. Mhm. Rajonas:

Picture 8

rajonas

rajonas3

rajonas4

batas

Picture 10

Žodžiu, tai reikėjo man varyti tuo autiku. Ačiū Dievui, pinigų “Šūdoysteryje” biškį buvo ir aš sėkmingai nužingsniavau link sėdynės antrame aukšte. Po kokių penkiolikos minučių autobusas staiga sustojo, o visiems keleviams buvo liepta minti nahuj. Nes kelio darbai ar tai baliai kažkokie mieste vyko. Nu, ką – stoviu laukiu kito 254-tu numeriu pažymėto autiko. Sulaukiau, bet įlipus paaiškėjo, jog maniškis “Oysteris” šįkart – jau tuščias. Bet vairuotojas pasitaikė supratingas ir praleido mane chalevai. Nuvažiau iki savo Aldgate’o ir galvoju – 0 ką gi man čia dabar nuveikus. Turiu keturias valandas, esu viena ir neturiu šaibų (norėjau, kad mama kažkiek pervestų, bet ji, mano nelaimei, tuo metu buvo sode), baigėsi abiejų telefonų sąskaitos. Perėjau visą Brick Lane’ą skersai išilgai, viską blet perėjau. Lauke buvo karšta, Evelina nevalgius ir pachmielinga – darosi silpna. Kai staiga mano širdį nudžiugino “Starbucks” kortelė, kurią aš netikėtai prisiminiau. Joje buvo likęs vienas kavos puodelis. O už debetinėje kortelėje likusį svarą aš gavau dar ir vaflį. LOL LOL LOL.

200909122147

Ten ir prasėdėjau dvi valandas:

1

2

O nuo to vaflio aš persivalgiau pusei dienos į priekį – košmaras kažkoks. Bet užtat iš karto atsigavau. Atrodo, toks nekaltas mažas šūdelis, o jame – 345 kcal. OMG. Nu, bet man galima, nes Vilniuje svėriau 2 kg daugiau. Mama mane žada atšerti (menėsio gale grįžtu namo kelioms dienoms – bwe, bloga vien nuo minties), bet aš nepasiduosiu. Einu pirkti alyvuogių. Ciao.

Dienos citatos. Makas ir Starbucks.

2009-04-22 | 22:34 | Citatos ir dialogai
22

“Reikia kažkaip sugalvoti, kaip iš kompo šilumos apsišildyti butą.”
“Man tai STARBUCKS puodelį nešiotis nesveikai stilinga atrodo.”

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook