Nukopinau, ką šneku Skaipe ir sudėjau lietuvybę = postas

2010-10-20 | 03:09 | Bullshitism
20

Nusprendėm nežaist Žalios Kortos loterijos, nes nesėkmės atveju, į išsvajotajį Burgerlandą bus patekti gerokai sunkiau. Žodžiu, patys sau ir rizikuokite.

Ant Burgerlando, atseit, dirbti reikia. Na, kad gautum ten tą vizą savo darbinę. “Reikia rasti kompaniją, kuriai reiktų tavo paslaugų. Turi turėt, ką jiems pasiūlyt.” Sutinku. Tačiau manau, kad rasti tokią kompaniją yra tiek pat lengva, kiek laimėti garsiąją loteriją. Tai gali kainuoti daug nervų, pastangų ir, žinoma, LAIKO. O kas, jei tektų dirbti ant to penkiolika metų? O kas, jei dirbtum ant to visą gyvenimą, bet niekada taip ir nepasiektum tikslo? Aš nenoriu būti laiminga po penkiolikos metų, aš noriu būti laiminga šiandien.

Tokių, kurie nori turėt, ką pasiūlyt, t. y. konkurentų, yra daugiau nei iki kaklo. Na, aš žinau, kad vargais negalais visada kankinuosi, stengiuosi, kol negausiu savo, bet juk negaliu būti garantuota, kad man pavyktų ir ant tiek sunki užduotis. Jei aš arba tu kažkam ir būtume išskirtiniai, kaip tą žinot anai kompanijai? Visi ten “išskirtiniai” ateina (su išskirtiniu trečių šalių akcentu) ir čia tikrai daug kas priklauso nuo sėkmės. Mane gąsdina tai, kad pastangos gali neatsipirkti.

Pvz., šiuo metu savo gyvenimu esu tik labai sąlyginai patenkinta. Man baisu, kad taip bus amžinai. Aišku būna ir blogiau, tai čia vapšie – GOD FORBID. Aš nežinau, ant kiek pasitikiu savo jėgomis. Bet kokioje srityje. Dažniausiai darau viską “ant durniaus”, turėdama omeny, kad durniams sekasi.

Bet visų neapdurninsi.

(Į tai, kad loterijos vis tik nežaisim:) Vargas, blet. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nereikia eit nuotraukų darytis.

<…> Mano galvoje yra daug visokių “o jeigu”. “O jeigu tą, o jeigu aną.” Tie “o jeigu” yra, be abejo, ganėtinai pesimistiniai. Jie yra demonai, kurie mane gąsdina ir ėda iš vidaus. Jie nėra stiprūs, bet jų yra daug. Susijungdami jie sudaro nemažą kariuomenę. Tada žmogus (šiuo atveju AŠ) ima galvoti, kad nors jie ir yra silplnučiai demoniukai-snargliukai, juk vienas iš jų gali išgyventi ir viską sugriauti. Tikimybių teorija. Na, čia labai panašiai, kaip spermatozoidai dirba patekę į tavo organizmą. Silpni, silpni, bet ima ir atsiranda vienas, kuris užpuola tave iš užpakalio, kol tu nusisukęs updeitini Feisbuko statusą Aifone.

Pasėkmės būna skaudžios – nukarę papai ir penkiagubas celiulitas. Ir tavo diedui ant tavęs nebestovi. “Pesimistė.” Ne. Man kaip tik atrodo, kad galutiniam rezultate stovėsiu su fortūna rankose, išbalintais dantimis ir amerikietiška šypsena iki šiknos (net ne iki ausų). Bet gal tai vadinama idiotizmu, o ne optimizmu?

<…> Šiaip tai jeigu ką, tai manyje jau bunda motiniškas instinktas po biškį. Kažkur po dvidešimties metų būsiu pasiruošusi gimdyti.

BENAMĖ

2010-02-16 | 22:18 | Inner city life
16

Šiandien – mano tėvų vestuvių metinės (na, dar žinoma, KAŽKOKIA lietuviška šventė šią datą – pati žinau, galit nesakyt) ir taip jau sutapo, jog šįryt kalbėjau telefonu su mama (tas nutinka itin retai nes paprastai chat’inam Skaipe), bet visai ne dėl to, kad norėjau pasveikint ją su kuria nors iš šiandienos švenčių. Aš rėkiau per visą chatą (net biškį virktelėjau) apie tai, kaip AŠ NEKENČIŲ TŲ BYBIŲ IR SŪKA, TU VAPŠIE ZDOCHNI; KAD JŪS SUDEGTUMĖT VISI MAN IŠ AKIŲ; KAS, BLET, TAIP ELGIASI; SENA ŽERTVA-A-A-A-A-AAAAAAAAAAA, ZARĖŽU.

Kokie Jūsų santykiai su tėvais? Ar sugebėjote juos pripratinti prie nevalyvos savo burnos? Mes irgi ne.

Nekenčiu šios dienos. Nekenčiu buto paieškos Londone. Sūka, padegsiu visas agentūras. Sūka, visiems chatų savininkams reikia numirti. Sūka, eik nachui. Tik pažiūrėkit – visa malda gavos. Aš jau net nebežinau, kur gyvent noriu. Savaime suprantama, noriu gyventi viešbutyje, bet būkime realistai. Būkime biedni, bet teisingi. Būkime lopai.

Didžiausią katorgą aš patiriu, kai tenka rinktis tarp chatos jaukumo, dydžio, area’os grožio, lokacijos patogumo ir kainos. Variantas, atitinkantis visas penkias sąlygas paprasčiausiai neegzistuoja. Chata, į kurią turėjom kraustytis penktadienį, atitiko gal keturias sąlygas. TAI JAU YRA DAUG. Keturių ir pageidauju. Bet vis tiek vargo vakarienė gaunas, nes blet jei tokią surandi, tai ją jau koks nors gaidys užėmė. Arba užpildei dokus, sumokėjai rezervacijos mokestį (kad chatą išimtų iš marketo ir kitiems neberodytų, nes ji BUS TIK TAVO TAVO TAVO) ir padugnės vis tiek drįso ją atimti, kai mes jau perkam patalynę.

Aš nenoriu nei šmutkių, nei tūsų, nei nieko. Aš noriu greičiau rast NAMUS.

Šiandien, skambindamos dėl naujų chatų, prieš skambutį net jau ir meldemės. Nepadėjo.

“Tavo motina stora buvo. Kai paskutinį kartą mojo atsisveikinimui nuo motociklo, mačiau tik šikną ir ratą.”

2010-01-07 | 04:13 | Šiek tiek info apie mane
07
Tavo vardas:
internetinis_vyras
Dėstyk: *
Skaitytojai jau žino ir pažįsta UFB tėvą. Nu tą neapdovanotą Nobelio laureatą, kultinių šūdų gurmaną 🙂 O kodėl niekur neminima internetinė UFB motina? Koks gi vaikas be motinos – bene koks tinklinis prasidėjimas iš tėvo pusės? Norim istorijos

Ne kartą galvojau apie tokį postą, bet niekada taip ir neprisiruošiau jo parašyti. Na, žinote, visuomet yra sunku įsigilinti į vaikystės prisiminimus…

Apie mamą aš, tiesą sakant, ne ką težinau. Tėvas nelabai mėgsta minėti motinos vardą, tačiau teigia dar vis mylįs jos nuotrauką.

“Motina išvarė su hipiais į Štatus. Dar prieš tau gimstant. Darė ten seksrevoliucija. Dabar, atrodo, užima aukštas pareigas. Tuomet feminizmas nebuvo taip įsigalėjęs ir apie motiną mažai kas liko. Ji buvo kūrva ir ėdė LSD’eškę. Einu biškį į virtuvę. Dar iobano kąsnio burnoje neturėjau, neskaitant mandarino ir saldainių.”

Tiek apie motiną. O štai tėvas mane, pamestinukę, rado internete. Buvo 2008-ieji.  Tėvui ėmė patikti nedarbingumas ir jis mąstė, kaip prasimanyti pinigų. “Aš gi turiu dukrą.” – pagalvojo jis. – “Gal kalė jau bus prasisukus.” Pirmą kartą jis man apsireiškė drąskydamas akis blog’o komentaruose. Kažką pripiso protą, kad “šitas postas jau buvo PRAVDOJE”. Net suko(k)sėjau iš pasipiktinimo, atsimenu. Toks ir buvo jo tikslas. Neilgai trukus Tėvas apsireiškė ir man asmeniškai – e-maile. Laiškai netrukus pavirto Skaipo pokalbiais ir šiltais šeimos pietumis. Dalį laiškų ir pokalbių esu išsaugojusi. Kai bandau atidaryt history, užlūžta kompas. Nuo kiekio. Skaipo chatų pradžia – 2008-11-25. Pagal kokius keywords ieškot pokalbių? Įmesčiau kažką. Apie lopus daug yra ir visa kita.

Atsakau i gerbėjų laiškus

2010-01-03 | 18:08 | Šiek tiek info apie mane
03
Tavo vardas:
ne kalė
Dėstyk: *
tu kalė ar tokią tik primeti?

Aš kaip tik primetu ne kalę, bet realybėje skatinu žmones šokti nuo tilto.

Tavo vardas:
parūpo
Dėstyk: *
o tu kreipi dėmesį jei ant tavęs stuma?
neakivaizdžiai,už akių,kai tą iš pašalinių išgirsti?
parinies tada?ką darai?

Pastaruoju metu nelabai ką blogo apie save teko girdėti. Iškyrus tai, kad esu prasta lovoje… iš žmonių, kurie manęs nepisa (visom prasmėm). Ką tada darau? Parašau Gražiems Berniukams per Skaipą.

Desktop

2009-12-03 | 20:38 | Šiek tiek info apie mane
03
Tavo vardas:
exhibicionistai
Dėstyk: *
evelina, kas ant tavo desktopo?

Picture 4

Facebook’o draugų tradicijos

2009-10-27 | 07:57 | Haha
27

Jūs tik pamanykite. Tie žmonės, su kuriais visą gyvenimą buvai mandagus (t. y. metus, jei ne daugiau, vien dėl geros širdies laikei kaip draugus anokiame Šūdsnukyje), nuoširdus (t. y. nuoširdžiai siuntei nachui mintyse), pagarbus (t. y. nekomentavai statusų – nesiuntei nachui viešai) ir visoks kitoks paslaugus (t. y. darei aplinkiniams žmonėms paslaugą pristatydamas anuos žioplius iš blogosios pusės – kad jiems nereiktų vargintis patiems) staiga ima ir iškrėčia tau malonią staigmeną. O dar juk net ne Kalėdos.

Žodžiu, buvo taip: pastarojom dienom NETGI DU (gal ir daugiau, tik aš dar nespėjau to pastebėti) mano praeities lopai, su kuriais seniai nebebendrauju, ištrynė mane iš savo draugų sąrašų. Čiuju, iš to juoksis net mano motina (mama, parašyk man į Skype, pasakysiu KURIE – numirsi, ahaha). Ši skausminga metų netektis verta netgi atskiro posto populiariame Vilniaus tapkių blog’e – MANO BLOG’E. Man tik keista, kodėl jie to negalėjo padaryti anksčiau – t. y. tada, kai mano nepakartojami atnaujinimai tikrai galėjo sukeltį šiokį tokį (tarkim, kokios nugaros) skausmą.

Kaip praneša populiarus socialinis tinklas “Twitter”, incidentą galėjo sukelti kelios svarbios priežastys:

Picture 25

Aišku, dar galima būtų dadėti ir kitokių variantų. Pvz.:

“Evelina, man tą teko padaryti, nes aš nenoriu, kad tu būtum informuota apie mano pastaruoju metu šlubuojančią sveikatą bei minusinę banko sąskaitą. Ir neduokdie, nespėsiu nuimti tag’o, kai užtagins mano bręstantį alaus ir cepų pilvūzą.”

Šitas motyvas būtų labai neapgalvotas, nes nejaugi jie pamiršo (gal jie tiesiog buvo šiek tiek neatidūs kaip balvonai?), kad aš LABAI MĖGSTU KOMPUS IR INTERNETĄ. Tai reiškia, kad galiu žiūrėt tuos profilius IR TAIP. LOL. Jei panorėsiu, žinoma.

Klausimas skaitytojams: o kaip gi Jūs traktuojate nuopisas socialiniuose tinkluose? Aš, asmeniškai, tik mandagiai. Aš gi negaliu pripažinti nuopisai, jog “tu, nuopisa, esi nuopisa”. Jei trukdo, pisi ten kokį “hide” ir tiek. Jei nenori, kad matytų tam tikros info, tai paslėpi ją nuo jų. Bet gink Dieve, svarbiausia taisyklė yra NETRINTI IŠ DRAUGŲ. Toks žingsnis niekuomet nenueina į naudą. Nes tada… Frienemy finds out he’s actually an ENEMY to you!

Dienos citata. Never fall in love, loser.

2009-10-06 | 02:42 | Citatos ir dialogai
06

Šiandien daviau draugei patarimą ir mano didžiulei nuostabai, tuos beverčius žodžius ji įvardijo kaip GOLDEN WORDS. Būtent dėl šios priežasties savo pačios neišmintingą citatą postinu kaip DIENOS CITATĄ:

“In this game, the one who falls in love is a loser. But you can remain a winner if another player doesn’t find out.” (© UFB)

Tiesą sakant, pati nežinau, kiek tuose mano žodžiuose yra tiesos. Bet turiu pripažinti, jog žmonės yra kažkiek tūpi, ko pasekoje, sužinoję, kad kažkas juos yra įsimylėjęs arba pajutę kažkieno padidėjusį dėmesį, jie yra linkę atsitraukti (taip buvo pvz., mano ir Dauno atveju.). Atsitraukdami jie paprastai žingsniuoja per gatvę kur nors į kairę pusę, raudonai šviesai degant. Tada, žinoma, įvyksta “nelamingas atsitikimas”. Tuo pačiu metu, kitame miesto gale, “įsimylėjelis” gydosi nervus ligoninėje – “Išėjo pirkti cigarečių. Dingo be žinios.” The long story short – viskas pasibaigia ištrintais “Skaipo” kontaktais. Vienintelis dalykas šioje situacijoje man neduoda ramybės. O kas, jei abu įsimylėję, bet TYLI IKI GRABO LENTOS?

Kitame gyvenime, brangučiai, kitame gyvenime…

“Ir aš norėčiau su juo pasidulkint, manau.”

2009-09-10 | 04:27 | This is the Life
10

Picture 54

Blog’o herojai ilsisi parke saulėtą dieną.

Neįtikėtina, bet JIE (kol kas negaliu sakyt, KAS – плохая примета) pagaliau davė man šansą pasirodyti. O taip, aš kalbu apie prieštaringai vertinamą job of my dreams (aišku, jei mane priims, būtinai sugalvosiu naują TIKSLĄ – need to move further)!

– Nuvarei į Vakarus, tai dėsi ant Rytų dabar, hahaha.
– That’s my job!!!

Dar vis kosėju, bet jau mažiau. Balsas irgi po truputį grįžta į vėžes. Ta proga, rytoj (t. y. šiandien) prisukama supermarketų kalė ir Lošėjas eis pakelti keletos taurelių (tikėkimės, kad daugiau) už būsimą UFB sėkmę (Bože, man tikrai asmenų susi-N-jinimas)! Skirtingai nei planuota, taurės bus pripildytos ne vandeniu, o gal net kokiu gerokai rimtesniu skysčiu. Pvz., medetkų ekstraktu arba ženšenio šaknies tyrele. Į sveikatą!

Beje, man reikia kažkokiu nežinomu būdu apsipręsti, kokius batus rytoj dėtis. Nes matote, tie Lošėjai paprastai pageidauja kablų, bet kalėms juos užsidėjus, jie kaip mat ima plyšti juokais. O mane vakar kaip tik ištiko tokia baisi nelaimė… Vienžo, viskas įvyko tada, kai aš pirkau batus tam atvejui, jei imtų lyti arba snigti (antras variantas nėra labai įmanomas, bet anyway, pagrindinė esmė yra PIRKIME). Buvo labai karšta, todėl batai man nutrynė taip, kad turėjau prigriebti dar ir flip-flops’ų porą – kad saugiai (ne basa per stiklus) pareičiau namo. To pasekoje, kitą dieną (t. y. šiandien) aš negalėjau užsidėti jokių batų – VISUR ŽAIZDOS BL. Išskyrus dvi poras – oranžinius kablus, su kuriais pasirašau išeiti į žmones tik nežmoniškai girta ir rausvi gladiatoriai, kurių nelabai mėgstu, nes gerai įsižiūrėjus pasidaro akivaizdu, jog jie nėra juodi. Nu, tai ką man dabar daryt? Sad face.

Krč, o pagrindinis dalykas, kurį reikia daryti Jums – laikyti kumščius, kad praeičiau svajonių darbo feiskontrolą. OK, OK – galiu pasakyti tiek, kad man reikia parašyti rašliavą į TEN (jau parašiau, beliko pataisyt) ir REIKIA, KAD JI JIEMS PATIKTŲ.

Dar vienas dalykas, kankinantis mano neramią sielą – o tai čia rimtas bajeris, kad Jimmy Edgar turi bobą latvę? Nes į mano e-mailą ar tai Skaipą (tiksliai negaliu pasakyti, nes dabar toji info – ant desktopo) parėjo VA TOKIA ŠTAI NAUJIENA.

Beje, šiandien praradau dar vieną nekaltybę – PIRKAU NORMALŲ MAISTĄ LONDONO SUPERMARKETE. Ne iš kokio marazilnyko (na, sąlyginai).

10 blogiausių būdų palikti mergą

27

Vieną gražią dieną aš ėmiau ir mečiau skaityti bobiškus žurnalus. Dabar juos naudoju lėktuvuose, paskaitose (hmmm), poliklinikose ir pan. Tiesiog pradėjo atrodyti, kad viską pasaulyje jau esu perskaičiusi. Jie pataria, kaip elgtis pasimatyme, lovoje, nejaukioje vaikino tėvų chatoje; kaip išvengti PMS; kaip numesti kilogramą per dvi valandas; kaip išvengti egzaminų streso ir kaip raštinės pričendalus panaudoti ofise kovojant su priekabiaujančiu šefu. Atrodo, viso to jau išmokau. Realiai, bobiškuose žurnaluose/portaluose galiu dabar skaityti nebent šmutkių updeitus. Todėl perėjau prie skaitinių vyrams. Aišku, ten kažko labai naujo irgi neišvysi, bet man patinka kiek grubesnis ir pošlesnis stailas. Šiuo metu mano mėgstamiausias – http://www.askmen.com/.

Šįvakar man už akių užkliuvo straipsnis “10 blogiausių būdų palikti mergą”. Ar teko kurį nors iš jų patirti? 🙂 Ai, ir iš karto perspėju, kad verčiau biškį pagražindama. 😀

10. Mesti bobą, kai esi KIENO NORS įtakoje – narkatos, vodkės ar šiaip nelaiku užtemusios saulės.

9. Vartojant visiems nusibodusias ir šimtą milijardų kartų girdėtas frazes kaip “problema – manyje, o ne tavyje” arba “šiuo metu esu frigidiškas” (vyrai frigidiški nebūna). O galiausiai viską vainikuoti mandagiu pasiūlymu likti draugais. Šių frazių gal ir negirdėjau, bet teko girdėti daug geresnių. Pvz., “aš tavęs nekenčiu”. 😀

8. Mesti bobą per atstumą (“Skype”, mail, telefonas; teko girdėti ir apie pakeistą statusą “Facebook’e”). Negana to, kad ir taip meti ją per bortą, tai dar tą darai per atstumą. Nepavydėtina situacija. Mano nuomone, šis būdas – vienas šlykštesnių. Kita vertus, jis yra labai patogus tam, kuris meta – anei ašarų matai, anei per galvą su vaza bus kam trinktelti. Todėl akivazidu, kad jis tinkamas visiškiems bailiams. Kaip bebūtų gaila, jo populiarumas nuo to nemažėja. Išvados? Aiškios. Ai, o kur dar atsisveikinimo seksas? 🙂 Negi telefonu…

7. Mesti bobą NORMALAUS pasimatymo metu. Pvz., Jūs einat į kiną – boba galvoja, kad viskas zjbs. Bet po to paaiškėja, jog tu, žavus, bet nepatyręs jaunuoli, vis tik šiam vakarui buvai paruošęs ganėtinai šlykščių staigmenų. Tokiais atvejais moterėlei reikia iš anksto pranešti, jog susitinkate aptarti Jūsų santykių ateities. Tik būkite geri, neapsimetinėkite, kad tai kažkuo susiję su nekilnojamo turto įsigijimu ar palikuoniais.

6. Po kokio nors esminio įvykio. Pvz., bendro būsto įsigijimas (kai žinai, kad mesi dar prieš įsigijant).

5. Kabindamas makaronus ant galvos, ausų ir kitų kūno dalių. Tempdamas gumą ir aiškiai nepasakydamas, kad skiriatės. Tai greičiausiai prives prie išdavystės (iš diedo pusės), o kam nuo to geriau? Tikrai ne jai, ahahaha.

4. Skyrybas išprovokuoti. Erzinti, nervinti ir kitaip užpisti. Ir tikėtis, kad pati mes. Na, sakyčiau, šis būdas irgi skirtas bailiams, kaip ir punktas numeris aštuoni.

3. Palikti bobą viešumoje. Na, scenos man patinka. Todėl šis variantas – gal ir ne pats blogiausias . 😀 Aišku, jeigu man taip padarytų, tai aš ir reaguočiau atitinkamai. Galbūt sugrūsčiau kablą mylimajam į šikną, galbūt juo iškabinčiau akis. Bet esu įsitikinusi, kad kitą dieną manęs lauktų vizitas pas LORą dėl rėkimu sudrąskytos gerklės gleivinės. Tikrai žinau, kad tai man kainuotų ir keletą sulaužytų nagų.

2. Išsiskirti išdavystės būdu. Labai jau gudrus variantas. Ponas Gudruolis tokiu būdu nušauna du zuikius – atsikrato senos nusibodusios bobos + paraugauja ŠVIEŽIENOS (atvežtinės importinės mėsos). Kai būna pagautas, atsikvėpia ramiau – “dabar ji tikrai mane mes”. Bet reiktų nepamiršti, kad boba gali padaryti zapadlo – imti tau ir ATLEISTI. 😀 Ką gali žinoti, kada apsireikš jos inner Christian. Forgive, forgive, forgive.

1. Dar vienas bailių būdas – VENGIMAS. Ne, nu rimtai – kam gaišti abiejų brangų laiką?

Draugas bėdoje – toy to fuck around with

24

Šiandien pasitarimo metu Lietuvos Respublikos robotų saugos ir sveikatos komisijos nariai vienbalsiai nusprendė, kad geriausia santykių forma yra taip vadinama sekso bičiulių (aka draugų bėdoje) santuoka. Tik nepabijokite skambaus žodžio “santuoka”. Tai nė iš tolo neprimena tradicinės santuokos, kai vargšui vyrukui kasdien tenka kęsti žmonos ašaras ir storėjimą. Šiuo atveju sąvoka “santuoka” reiškia raštišką (SMS, e-mail, Skype etc.) abiejų pusių susitarimą šeimos ūkio reikalais.

Bene daugiausia klausimų poroms sukelia sutarties punktas “žaidimas į vienus vartus”. Kai kurios poros šalia jo esantį langelį pažymi paukščiuku, o štai kitos renkasi kiek labiau apgalvotą variantą – langelį palieka tuščią arba jame įrašo kokį nors skaičių (tinka ir “N”).

Pagrindinis santykių su draugais bėdoje privalumas – inkvizicinių viduramžių laikų bausmių nebuvimas. Šių bausmių forma – ypatingai žiauri. Paprastai pasireiškia moralinėmis kančiomis, kurias sukelia smegenų veiklą trikdanti neadekvati kitos pusės kalbėsena.

Kaip ir visi NORMALŪS žmonės, draugai bėdoje irgi turi bėdų. Ir labai didelių. Sumanę prisirišti prie savo partnerio, jie kelia jam stresą, nemigą, įvairias priklausomybes. Kartais tokie dalykai gali paveikti psichiką negrįžtamai. Pasėkmės tada būna baisesnės net už inkvizicines bausmes.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook