Kam gi daugiau pasiskųsi, jei ne savo Dyr Dairiui?

2012-03-20 | 17:02 | Batai, tašės & more
20

Nekenčiu visko. Nekenčiu pašto. Nekenčiu TNT ir DHL. Ak, ir kodėl kasdien atsiranda kažkas, kam būtinai reikia mane paerzinti?

Ir kaip aš galiu gyventi ramia širdimi, kai vargšės mano drabužių, batų, akinių ir tašių siuntos verkia kažkur ant pašto lentynų? O kai kurios iš jų, mano nelaimei, jau netgi buvo grąžintos atgal. O viskas dėl to, kad paštininkas nesugebėjo rasti vaiduoklių namo, kuriame mes gyvename. Taip pat nebuvo sugebėta man paskambinti, kad atsiimčiau šūdus pašte.

Mūsų pastatas – milžiniškas, bet kažkodėl plika akimi nematomas. Nežinau, bet turbūt dėl naujumo ir dėl to, kad Google mapsuose jo nėra, jiems dabar taip sunku pristatyti tuos man gyvybiškai svarbius reikmenis… Mūsų pastato nerado net policija – teko eiti susitikti po tiltu, 5-ios minutės kelio nuo namų. Normaliai.

Tikiuosi, kad spėjau su pašto lopais susisiekti laiku ir dar viskas baigsis geruoju. Bet jie tai neblogi melagiai, aš jums pasakysiu. Vienos siuntų statusas rašo: “Customer contacted to arrange delivery”. Niekas manęs nekontaktavo, išskyrus rūbus stalčiuose, kurie bandė su manimi susisiekti telepatiškai.

– “Pasiimk mane, Evelinute.” – verkė jie. – “Gyvenimas yra šūdo vertas, jei negaliu gyvuoti ant tavo kūno.”

Aš tikrai apsiverksiu. Aš taaaaaaip noriu rūbų. 🙁

OMG

2010-03-21 | 16:48 | Inner city life
21

OMG, kaip seniai nerašiau naujo posto. Nu, tikrai tik “OMG” ir belieka sakyt. Net gėda pasidarė.

Nerašyčiau jo ir dabar. Nes kaip tik norėjau eiti pasivaikščioti. Bet pagalvojau, kad pernelyg mane prie žemės traukia, tad gal geriau pasedėsiu prie kompo. Galvojau, nueisiu nupirksiu dovaną. Tada pagalvojau, gal geriau nupirksiu ją internetu. Po to pagalvojau, kad gyvai pirkti galbūt būtų labiau “su meile”. Na, tikiuosi iki vakaro išsiridenti.

Blogas yra apleistas, nes aš, kaip ir daugelis mano vietoje darytų, pirmenybę teikiu apmokamai internetinei veiklai. Todėl šių rašliavų eilė ateina… Niekada. Na, kokį nors kvailą tweetą tai numetu reguliariai. Microblogging is the answer! Dar vis turiu tą norą kvailą kuo daugiau prišikti į internetą. Taip žymiu savo teritoriją – “čia mano žemės”. Todėl naudoju nemažai ir kitų internetinių išmislų (Facebook, tumblr, formspring – pastaruosius du labai minimaliai), todėl man pačiai tos ekshibicionistinės saviraiškos kaip ir pakanka.

Kitas dalykas – Lietuva man darosi vis mažiau ir mažiau aktuali. Aš neturiu poreikio apdeitinti kažkokio ten savo lietuviško blogo. Aš taip nenoriu į Lietuvą, kad net silpna darosi (net trumpam, nes maniškis “trumpam” būtų dėl fuckin’ mokslų). Mano dvi didžiausios paranojos gyvenime yra štai tokios: 1) kas nors nutiks ir teks grįžti gyventi į LT; 2) prarasiu darbą ir teks dirbti šūdus arba gyventi gatvėje. Arba grįžti į Lietuvą. Ar tik tie punktai ne vienodi gavosi? Va, va. Pažiūrėjus, kiek pažįstamų aplinkui, sunku įisivaizduoti, kas liko Lietuvoje. Atrodo, beveik visi persikėlė čia. Aišku, jei Lietuvoje yra ką veikti, tai gal ir nelabai logiška būtų kažkur išvažiuot. Nors… Ai, darykit Jūs ką norit. Aš tai noriu į Niujorką.

Anyway, grįtant prie “Maistas Ausims” reikalų, planuose turiu naują “projektą”, bet kol kas nieko nepasakosiu. Bijau pasakoti, kai nesu įsitikinusi, jog gausis ahujenai. Anyway, greit sužinosit arba ne.

Noriu miego.

Vakar atradau būdą, kaip prisiversti nepirkti rūbų (jei tą darai internetu). Prisikroviau pilną krepšį: bargainų, šūdų, “reikalingų dalykų”, “oi, šito labai reikia”, “šitas popigiai – reikia”… ir ant galo pradėjau atrinkinėt juos atmetimo būdu. Iš pradžių išmečiau per brangius. Po to išmečiau tuos, dėl kurių nesu tikra. Liko tik pigūs šūdai. “Tikrai išgyvensiu bė šitų šūdų” – pamaniau ir mano krepšyje staiga nebeliko NIEKO.

Taip pat vakar atradau būdą nejausti kablų keliamo skausmo. Nemažą kelio gabalą šliaužiau su kablais, ko pasekoje bendrakeleivis manęs sumanė pasiteirauti – “Nepavargo dar kojos?” Sakau – “Gal ir pavargo, bet man taaaaaaip šalta, kad man net neįdomu.” Mano patarimas – užsidėk kablus ir išeik į lauką nuoga žiemą. Per tą dubaką nieko neskaudės, pažadu. Gal todėl ir traukia prie žemės dabar. Čiuju, einu pagulėt.

Ak, kokia aš tapau nuobodi.

P.S. Ieškojau ant desktopo fotkės, kurią idėčiau į šį postą. Visiškai atsitiktinai radau šią foto:

Hahahaha. Net neįsivaizduoju, kas man ją atsiuntė. LOL.

Nėra laiko pavadinimams

2010-03-10 | 00:44 | Inner city life
10

Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar vienos poros krištolinių tuflių. Aš tikrai neturiu ką apsiauti, beje.

Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.

Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.

Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?

Pavyzdys

2010-01-03 | 19:05 | Šiek tiek info apie mane
03

Kažkaip pamiršau pademonstruoti, kaip turi elgtis pavyzdingi skaitytojai.

Per Kalėdas gavau netikėtą siuntą – kalendorių su skirtinga batų pora kiekvienai dienai + atvirukas. Miau!

Kalendorius jau puikuojasi ant mano stalo:

Desktop

2009-12-03 | 20:38 | Šiek tiek info apie mane
03
Tavo vardas:
exhibicionistai
Dėstyk: *
evelina, kas ant tavo desktopo?

Picture 4

“How do you keep a girl from becoming your girlfriend?”

06

Barney: Simple. The rules for girls are the same as gremlins. Rule number one: never get them wet. In other wards, don’t let her take a shower in your place. Rule number two: keep them away from sunlight. I.e. don’t ever see them during the day. And rule number three: never feed them after midnight. Meaning she doesn’t sleep over and you don’t have breakfast with her, ever.
Ted: What about brunch? Is brunch cool?
Barney: No Ted, brunch is not cool.

O taip, kupini išminties serialai pagaliau sugrįžo į eterį po vasaros (kurios nebuvo) atostogų (kurių nebuvo taipogi). Grįžtant prie realybės:

“Jei tik panorėtum, nupirkčiau tau visus pasaulio batus.” (Taip, postas be batų temos, deja, nėra įmanomas, bet šiandien – ne apie juos.)

Tada iš kito pasaulio galo mane staiga pasiekia visai kitokio pobūdžio žinutė:

“Niekas nesitiki, kad tu gali nesinaudodama vyrais kažko pasiekt.”

Na, bet kuriuo atveju, mane džiugina, jog kažkas galvoja, kad aš apskritai moku jais naudotis. Mano mieli naivuoliukai.

Klausiau šiandien vieno pažįstamo nelietuvo, jau senokai gyvenančio Lietuvoje, kada gi atėjo toji akimirka, kai jam nusibodo mūsų nuostabioji šalis. “Po šešių mėnėsių?” – klausiu aš. “Po šešių minučių.” – man atsako – “Bet tada aš atradau alų ir Lietuvos moteris.” Pasiūliau už tai padėkoti Dievui. “Netrukus po to aš supratau, jog tie du dalykai vienas be kito egzistuoti paprasčiausiai negali.” – pridūrė man anas ponas.

– Which country has the best women?
– Whichever country has the best beer, has the best women.
– Which country has the best beer?
– After the third one, do you even notice if it is good or bad?
– Probably not.
– After 3 beers, I might as well be drinking shampoo… Wouldn’t know the difference.
– Do you have an idea which country has the best men?
– Define the best.
– Good looking, smart, interesting, responsible, educated, stylish, tall, dark-haired party animals with loads of money.
– Ah… Well.. They apparently live in… your imagination.

FML.

“If he doesn’t buy you shoes… Apparently you aren’t as great in bed as you think you are.”

2009-10-04 | 14:48 | Batai, tašės & more
04

Užpraeitame poste matote batus, kurių website’as per klaidą sumanė išsiųsti man DVI PORAS. Kad nešiočiau visą gyvenimą. Facebook’e prieš tai postinau, kad “jeigu norit, kad negrąžinčiau, galiu kam nors parduoti”, bet po to tą postuką išėmiau, nes kažkaip tikėjausi, kad tie durniai sureaguos į mano laišką ir išsiųs tik vieną porą. Deja, nesureagavo, nes customer service savaitgaliais nedirba. Žodžiu, jei kas norit tų batų, rašykit komentarą su email. Dydis – 37. Laiko duodu lygiai parą nuo šios sekundės, nes kitaip grąžinu juos parduotuvei ir tiek. Šiaip tikiuosi, niekas jų nenorės arba netiks dydis, nes juk visos mergaitės pageidauja, kad kitos bobos neturėtų tokių pačių daiktų.

Protected: “You are playing like a 16-year-old girl head game. Seriously. That is fucking childish logic.”

2009-10-03 | 23:01 | Batai, tašės & more
03

This content is password protected. To view it please enter your password below:

Iki laimės reikia tik poros išpardaviminių drapanų ir naujo nagų lako

2009-09-22 | 19:37 | Batai, tašės & more
22

So, today I bought the following items:

Iš pradžių man atrodė, kad ši suknelė – juoda. Tada pamaniau, kad gal vis tik ji yra pilka. O galiausiai man dašilo, jog ten yra DRYŽIAI. Štai ką daro nedamiegojimas šimtaprocentiniam žmogaus regėjimui…

Susidūriau su viena bėdele besirinkdama dydį – imti mažesnę ar didesnę? Nes mano papų, liemens ir klubų apimtys biškį nesutampa su jų proporcijomis. Anyway, ėmiau mažesnę, nes kai anąsyk ėmiau didesnius skurdurus, tai jie buvo vos vos per dideli.

Kita mintis, kuri mane neramina šioje suknelėje – klubus platinanti forma. Aš nuoširdžiai nekenčiu storinančių rūbų. Turiu tokios formos sijoną ir dėl šios pžežasties nelabai jo nešioju – atrodau sau kaip dramblys (labai moteriškai, atseit – bwe). Tačiau išeitis nešiojant tokius rūbūs vis tik YRA. Išeitis yra KABLAI. Na,  ir kaip Jums atrodo, ką aš galiu pasakyti šiuo klausimu? Fuck my life. Ne daugiau.

Kadangi jau kaip ir ruduo, kojas netrukus būsiu priversta slėpti savo nemėgstamiausiame rūbe – pėdkelnėse. Tik nesakykite man, kad vietoj jų galiu vilkėti visų mylimus, nešiojamus ir t. t. leggings. Nes aš paprasčiausiai jų NEKENČIU. Ant kitų atordo gal ir visai neblogai, bet manęs šis rūbas, deja, nežavi visiškai. Gyvenime neturėjau nei vienos jų poros (nors vaikystėje lyg ir turėjau nemažai perlamutrinių TO RŪBO variacijų) ir nemokamai užsidėti tokios bent jau kol kas nežadu. So, nusipirkau some sexy tights and stockings:

Taip pat pagaliau nusipirkau turkio spalvos nagų laką. Vilniuje taip tokio ir neradau, o Londone nelabai ieškojau. O dabar aptikau va, tik pažiūrėkit, kokį gražų. Nors visi ten gražūs atspalviai. Visus devyniolika priglausčiau.

Beje, vos susivaldžiau be naujų batų. Trūko labai mažai. Realiai, mane sustabdė tik ta mintis, kad TURIU GI GRAŽESNIŲ. O ir šiaip prieš savaitę ar dvi pirkau kažkokius rudeninius “Zara” popigiai.

Picture 3

Na, ir paskutinis mano šiandienos pirkinys – auskarai (beveik visada perku tik juodus):

Jau beveik susidariau savo buvimo Vilniuje dienotvarkę. Pasirodo, toji “komandiruotė” gal net nebus tokia tragiška, kaip man atrodė iš pradžių. Visas dienas planuoju būti labai pavargus, bet bent jau nebus laiko nuobodžiauti (žinoma, visada galiu persigalvoti). Visas vargas prasideda tuo, kad atskrendu labai durnu metu – penktadienį, 23.00. Na, tada, kai jau reikia KAŽKĄ VEIKTI. Ir jau matau, kad NEVEIKTI man niekas leisti nežada. Hehe.

What’s the deal with the heel?

2009-09-16 | 17:16 | This is the Life
16

Picture 3

Pastaruoju metu desperatiškai bandau išmokti naudotis kablais. Tai reiškia, kad vis užsidedu juos į kokią nesąmoningą vietą. Pvz., į degalinę naktį vakar. Iki šiol atsimenu, kaip smarkiai man degino pėdų pagalvėles – jau maniau, oda nusilups. Tačiau grįžusi namo atradau tik lengvą paraudimą.

Užtat šiandien ryte vėl užmečiau akį į tą pačią pėdą ir ką gi aš ten atradau? PŪSLĘ nx. 🙁 Turint omeny mano apdraskytas rankas; kreivus kojų pirštus; pleistruotas kojas, nutrintas batų bei dar ne iki galo pasibaigusius snarglius, galiu pasakyti, jog jaučiuosi kažkiek nuvarginta. Na, bet man vis tiek kažkaip linksma. 🙂

Tačiau kai kuriems žmonėms manęs visai negaila. Jie užsiima visokiausiais nelegaliais šantažais. Tokiais kaip “jei mums susitikus būsi be kablų, aš apsisuku ir važiuoju namo”. Gražu, ane?

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook