Kalėdinės dovanos

Tavo vardas:	maze
Dėstyk: *	padek man ka padovanoti savo vaikinui per kaledas kai gali isleisti tik 5 lt?

Kalėdinį blowjobą. Kuo skiriasi kalėdinis blowjobas nuo paprasto? Tuo, kad vykdant šventinį ritualo variantą reikia papildomai mojuoti rankomis ir aplinkui barstyti už 5 litus įsigytus konfeti popiergalius.

Gal kas turi geresnių variantų? Maloniai kviečiame pasidalinti.

Protected: “Ką tas gaigalas su tavim padarė? Jei muša, sakyk.”

Protected: Padugnių užrašai

Šiandien Evelina pikta

Aš tooooookia nelaiminga! O Dieve, Dieve. O Dieve, padėk! Visada mes tampame pamaldūs ir atsimename jėgas “iš anapus”, kai tik nutinka kas blogo. Aišku, Dievas nebus toks malonus ir tuoj pat neatsiųs man pinigų maišo kaip išsigelbėjimo. Oi, kaip man reikia daug pinigų!

Kas konkrečiai nutiko, negaliu pasakot, bet vis tiek patarkit, ką daryti? Jūs gi tokie protingi.  Tikiuosi, parašysit ką nors gero… O aš tuo tarpu pamiegosiu.

Why me, blet, why me? Klausimas “advanced” blog’o skaitytojams: o ką Jūs darytumėt, jeigu Jus mylėtų žmogus, kurio Jūs nekenčiat ir net baisiausiame košmare tokio nematėt? Na, taip. Viena vertus, tai – geriausias įmanomas kerštas… Kita vertus, man kažkokių dišovų kerštų turbūt paprasčiausiai neužtenka. Kai pagalvoji, kaip nemandagu yra nekęst kažko, ar ne? “Tokia graži mergaitė, o taip negražiai pizdyt…” Jo, jo. Prašau manęs tik netrivožyt’ dėl negražaus žodyno. Nes eisit nachui iš kur atėję. Pėsčiomis.

O mano draugai, kodėl Jus manęs neapkabinat sunkią akimirką?

Bandau išgirsti, ką man sako moteriška intuicija. Ta sūka dar niekada manęs nenuvylė. Jau šį savaitgalį taip pavarė, kad JĄ JIBŲ (ačiū Dievui, LITERALLY), kaip pasakytų tėvas.

Dar vienas dalykas – ant kiek neprotingas turėtų būti žmogus, išdrįsęs įsimylėti kitą žmogų be jo raštiško leidimo? Va šitas tai man nedaeis niekada. Čia gi DRAUDŽIAMA! NE LE GA LU. Nepaprašydamas leidimo parodai nepagarbą kitam žmogui bei Lietuvos Konstitucijai. O jau ant kiek manęs negerbia, tai čia net Dievas nepadės. Drįsta man akis drąskyt kaip šuniui su tais savo “jausmais” (pf). Tu mane skaudini. Oi, kaip tu mane skaudini! Oi, oi! O tu gydyk savo galvą ir uždaryk burną, kai ėdi. Ir taip gyvenimo nėra, tai dar blet įstatymų žmonės nepaskaito. Kur ritasi tas pasaulis, tai ją jibų. Smegenų bomžai. Die.

Sorry.

Protected: Mane myli ne tik vaikai ir kvailiai, bet dar ir šunys. FML.

Protected: Dienos citata (password’as tas pats kaip ir anąkart ARBA NURODYKITE MEILĄ, KUR SIŲSTI)

“Mačiau, kad jis dar samprotauja. Vadinasi, nepavyks nusitempti į lovą per prievartą.”

In ya face.

Kartais, kai blog’inu, esu priversta SUSIMĄSTYTI. Apie pasėkmes. Svarstau pvz., į kurį akauntą šįkart rašyti (FB, Twitter, blog). Nes šitą akauntą skaito šitas, šito akaunto anas neskaito… NERVINA. Nes ką aš žinau, kur man dabar išlieti savo tuščios sielos nepasitenkinimą SAUGIAI. Aišku, visiškai saugaus būdo nėra. Čia kaip su kontraceptikais. Visada yra KAŽKOKS PROCENTAS. Aš asmeniškai esu linkusi rinktis prezikus, gulinčius stalčiuje. Ir tegul jie sau ten guli toliau.

Vienžo, kas čia dar blogo? Išbėrė nx, atrodau baisiai, iTunes groja šūdą (tingiu perjungt), varau ryt atostogų be atostogiško nusitekimo – tas nervina. Šiandien mano kambariokas irgi pavarė neprastai. Tipo sako man, kad darau skalbimą su nepakankamu kiekiu skalbinių. Tai OK – aš gal suprantu, kad nepatartina skalbti po mažai (čia tipo elektros taupymo sumetimais?), bet man tų rūbų reikia iki rytojaus, tai aš gi negaliu laukti, kol prisikaups. Tada jis man sako, kad mol reikėjo jo daiktus irgi sumesti. Tačiau aš negalėjau to padaryti, nes man šlykštu liesti svetimus skalbinius. Šitą momentą nutylėjau, nes galvoju, neduokdie įsižeis. Uoj, uoj. Nežinau, man rodos, kad galima liesti skalbinius tik tų žmonių, su kuriais miegi, nes jų bakterijos ir viskas, kas šlykščiausia ir taip tave aprėpia iš visų pusių (ypatingai – vidinę šlaunų pusę). Ir tu kažkaip net neapsivemi nuo to užkrato – fenomenalu. Ironiška, bet tau netgi patinka. Net jei tu mėgsti sterilumą (kaip aš). Ko jau ko, bet bažnytinio lentų sekso tai nepernešu KAIP DIEVĄ MYLIU. Šią savaitę įsisavinti bakterijų, jau matau, taip ir nebespėsiu. Žinoma, tai mane kažkiek liūdina, bet bent jau guodžia ta mintis, kad vis tiek menėsinės (nors kaip sako mano draugas – “Visada yra išeitis – žopa. Evelina, pradžiugink tu tą berniuką vieną kartą.”). Jų dėka, esu tokia nelaminga ir atvira šįvakar. T. y. šįryt. Mama pakraups paskaičiusi. Sakiau neskaityt. Pati kalta. Užtat mano kambariokas šiuo metu miega išsišiepęs. Tai mane gąsdina, nes mano pervertiška vaizduotė įsivaizduoja, kad jam linksma, mat jis sapnuoja, jog kažką pisa. Pvz., mane. Tik nesakykite man prašau, kad negražiai kalbu. Vis tiek Dievas man atleis. Nes aš užrišau šiukšlių maišą ir padėjau jį prie durų, kad rytoj kas išneštų.

“Dariau omletą su daržovėm, gavos mėsa su grybais.”

Nu gražumėlis kaip visada. Tik papostink kokią savo foto ar šiaip kokią nesąmonę – iš karto komentarų liūnas. O fotkę man papostint užima šimtą kartų mažiau laiko, negu surinkti kokį “komišką” tekstuką. Tai galvoju, jei šiandien papostinsiu daugiau savo fotkių, komentarų bus du šimtai? Ne, nes dabar nekomentuosit specialiai. Na, pabandom. Ten gi kaip ir yra ką apkalbėti.

Štai Jūsų teismui – Evelinos webcamo džiaugsmai. Prašom nepamiršti paminėti, kokia aš kūda arba stora arba baisi ir “tik pažiūrėkit – net galvos neturi”.

Beje, kažkaip aš tikėjausi, kad Londone atrasiu sielos ramybę (ha ha), nes niekas gi čia manęs nepažįsta. Apie kokio pobūdžio ramybę aš kalbu? Kalbu apie “nelįskit, idiotai, jūs prie manęs vieną kartą” ramybę. Štai pvz., vakar ėjau susitikti su draugu iš Vilniaus ir jis kartu atsivedė savo draugelį, gyvenantį Londone. Prieš tai su juo man teko kalbėti telefonu ir aš  net nesupratau, kad kalbu su nepažįstamu. Vėliau, kai mes pagaliau kažkur prisėdome, tas draugo draugas nuėjo prie baro, o aš likau su tuo savo vilniečiu. Na, ir pasakoja jis man, ką jam pliurpė anas jo draugelis, kol jie šliaužė su manim susitikti. Tam vaikinui atseit labai patiko mano balsas “ir labai noriu ją pamatyti”. LOL. Man asmeniškai, mano balsas – neočen, tačiau man pačiai iš esmės viskas, kas su manimi susiję yra neočen, todėl nieko čia naujo. Kaip ten bebūtų, nuo šitų dalykų nesijaučiu nei kiek prasčiau (aš čiuju ir su kibiru ant galvos ir netvarkingais nagais jausčiausti tiek pat zjbs). Ačiū Dievui, seniai išmokau savęs neklausyti (o visokių ten aplinkinių neklausyti JUO LABIAU). Matau, nukrypau nuo temos biškį… Žodžiu, vėliau man jis skambina ir šneka į ragelį, kad nori mane pabučiuoti. Ahahaha. Susinervinau net. O šiandien vienas bernas kvietė mane į pasimatymą (čiuju, pirmą kartą gyvenime tai buvo ne lietuvis), bet aš nevariau, nes man buvoja hujova, o gal dėl to, kad man realiai juk bus hujova visą likusį gyvenimą.

Be to, aš gi ne debilė, kad bloginčiau esamą padėtį prastesniais variantais. Ne, ne, ne, jokiu būdu. Čia būtų tas pats kaip savo gražią drabužių spintą prikrauti rūbais iš Gariūnų.

Ir dar man nedaeina vienas dalykas – kakova čiorta tu kvieti žmogų į pasimatymą, jeigu tas žmogus tau anksčiau neparodė jokio susidomėjimo tavimi? Tu supranti, kad jam per tave reikės gaišti laiką ir  MĄSTYTI ATMAZUS. Aš asmeniškai, mąstyti nemėgstu, nes esu kvailutė. Kvailas mielas žmogutis. Todėl tokie nutikimai mane labai išsekina fiziškai, dvasiškai, protiškai ir netgi finansiškai (antidepresantams išsileidžia).

Kol čia rašau, balsas kambaryje man sako: “Evelina, man parkės kyla, kai tu juokiesi”. Nu, fuuuuuuck.

BLE, JŪS VISI ESAT IŠPROTĖJĘ DEBAI.

Dar čia neseniai kažkam aiškinau: “Jis galvoja, kad aš esu graži ir protinga – tu matai, ant kiek tas žmogus yra aklas?”

Eilinį kartą susidūriau su ta pačia parke – kiek atvirai ir šlykščiai galiu sau leisti čia rašinėti. Žinoma, dabar galiu šiek tiek daugiau nei prieš kelis mėnesius. Vien dėl to, kad nebesu Lietuvoje. Kita vertus, kažkiek veiksmo vyksta ir čia… Ekshibicionizmu irgi gi neužsiimsiu. Nenoriu + neapsimoka. Paliubomu išeitų ne į naudą.

Btw, aš kažkaip nemoku džiaugtis dėmesiu ir dėti sau davolna pliusus į neegzistuojančą užrašų knygutę.

Ai, bet tai pzdc, kokia aš nervuota. Dėl visokių šūdų. Šiandien pvz., vienas nuopisa, mačiau, pakomentavo vieno gražaus berniuko statusą, tai galvoju, kūrva tu nachui, tuoj kai perpisiu per letenas interneto kabeliu – ko čia lendi man į akis? Nekenčiu balvonų (balvonai = tūpi žmonės, debilai). Ai beje, ir jei kada nors nusprendei, jog kuris nors besmegenis yra balvonas, bet po to kažkodėl leidai sau persigalvoti… greičiausiai persigalvodamas suklydai, nes besmegenis iš tikrųjų ir yra BALVONAS. Ant žiemos jų padaugėja, kadangi dubakas, sniegas ir t. t.

Tačiau šiuo metu mane labiausiai jaudina tai, kad dėl tam tikrų dalykų iki išvažiavimo į Valenciją šį ketvirtadienį aš nespėsiu atlikti TAM TIKRŲ DALYKŲ. FUCK MY LIFE.

Iš anksto atsiprašau visų kvailų vaikučių už gražų savo šiandienos žodyną. Mokykitės, mokykitės.

UFB balsuoja už kerštą

Į šitą klausimą yra keli atsakymai. Du iš jų skamba taip:

- TAIP
- NE

KODĖL TAIP? Nes daunams reikia įkrėsti šiek tiek sveiko proto. Naujais durnyno vėjeliais apdeitinti seną, nuo senos ir atsibodusios bobos supelyjusią vyro smegeninę (nors nelaimė jo galvą ištiko būtent per tave, argi tai tau turėtų rūpėti? žinoma, kad ne). Vienintelis būdas tą padaryti – atkeršyti. Ir neduok Dieve, jei jis tave metė dėl kitos bobos. Tokiu atveju teks arti dvigubai. Taip, kokybiškas kerštas reikalauja aukų – arimo. Realiai, toji katorga man kažkuo primena bulviakasį. Užtat rezultatas… prilygsta čipsų ėdimo metu patiriamam malonumui. Todėl investuoti – kaip ir verta.

Kaip tą padaryti? Yra daug įvairių būdų (smurtas, teroras ir… smurtas). Galima visaip kenkti, šikti, triesti – na, vienu žodžiu, skonio reikalas. Bet aš tau patarčiau paprasčiausiai tapti ACHUJENA. Visada dėvėk trumpus sijonus ir šalia savęs turėk kavalierių – a vdrug sutiksi aną asilą. Ir taip toliau. Jeigu ir sumanysi kenkti pvz., apdaužydama jo “nuliovą” mašiną, vis tiek prieš tai turi tapti achujena. Nes kadangi jam šiuo metu ant tavęs yra pochui (nes tikriausiai netenkini jo būdama tokia, kokia esi – todėl tave ir metė, skatyna tas blt), tau teks padirbėti, kad nors biškį tarp jo kojų kas nors suvirpėtų. O šiaip tai ką – ŽUDYT. Prakeik jį pas kokią būrėją ar ką. Aš va pvz., visus ex’us prakeikiau. Tai dabar prašau – matome puikius rezultatus: vaikšto sau su urodėm už parankės. Ir kaip po tokių dalykų netikėt burtais?

KODĖL NE? Čia tau atsakys vyriška nuomonė (pasak kurios, nieko daryti nereikia, nes tikriausiai tu buvai verta to metimo per bortą): “O gal ją metė dėl ko nors prišikto ir kvepiančio? Gal ji gulėjo kaip lenta ir laukė kol viskas atsitiks ir mes gyvensim ilgai ir laimingai. Tai ir metė. Pati kalta, kad metė. Durna, kad nejautė, nematė jokių PX ženklų. Gerų bobų niekas nemėto. (O jei randi dar geresnę?) Kai turi GERIAUSIĄ, geresnių nebūna.”

Nežinau, nežinau. Aš tai per savo bernų karjerą visuomet pasvarstydavau, kad galiu turėt ir geriau. Ta prasme, visada yra ką tobulinti. Man net sunkiai suvokiama, kad būna kitaip. Nors gal ir būna – ką aš žinau. Nesusidūriau. Bet vis tiek aš – pzdc romantikė.

“Kai nėra kuo tikėti, aš tikiu horoskopais.” – Lori Pyrstas

Horoskopas žurnale, kurį radau namuose ant grindų šią savaitę man žada suteikti nemažai malonumų. Netgi du: LOVE and LUXURY. Kaip čia kažkas interpretavo: “Evelina, tikriausiai tai reiškia seksą naujajame palte.” Visko gali būti! “Savaitgalį nepamirškite užsiminti, ko tikitės – žvaigždės jus išklausys.” Čia apie ką? Aš pvz., tikiuosi, kad kitą savaitę ims lyti batais, nes jų man kažkaip pritrūko kažkurią čia dieną – kam šią naujieną turėčiau pranešti? Dievui, tikriausiai. O jis, beje, mane besąlygiškai myli. Pvz., šiandien jau maniau, kad mano vogtas internetas dingo per amžių amžius amen negrįžtamai, bet pasirodo, jog smarkiai klydau. Kol maukiau kavą gražiausiame miesto “Starbuckse” (kurio nekenčiu, nes jame nėra tūliko), jis ėmė ir atsirado. Nes aš to verta!

Noriu TOKIŲ kojų ir tatuiruotės ant šonkaulių.

Nusipirkau bilietą į Valencią lapkričio penktai dienai. Tai kokias dvi savaites bloginsiu iš ten (darbo metu). Atgalinio bilieto dar nepirkau – gi neaišku, kas tokiai durnei kaip aš gali šauti į galvą su tom grįžimo datom. Galbūt aš nuspręsiu įkurti ten verslą ir negrįžti niekada… Arba kitais metais.

Ai, jau galutinai apsisprendžiau, kad per Kalėdas namo negrįšiu. Nes sausį vis tiek teks tenais varyti. Be to, kiek aš jau galiu skraidyt pirmyn-atgal neturėdama didelio reikalo. Taigi, greičiausiai liksiu Londone, nors ir yra minčių apie tą pačią Ispaniją (kuriomis aš abejoju). Nors iš tikrųjų labiausiai norėčiau išbandyti… Kalėdinį Londoną. Sako, kad šiame atvykėlių mieste anuo metų laiku būna tuščia (kaip Evelinos kašylioke per išpardavimus) ir liūdna (kaip Evelinos sielai, kai ji priauga lygiai vieną gramą) , bet manęs tai kažkodėl negąsdina. Mano kambarioko irgi per šventes greičiausiai nebus. Kažin, ar kas nors padovanos man bent kokį Kalėdinį meduolį? Kitokiu atveju, Kalėdos tikrai bus ne iš smagiųjų.

Noriu į tūliką bet negaliu pakelti užpakalio. Čia nuo to “Snickerso”, matomai. Antras saldumynas per vieną parą simbolizuoja padidėjusių papų periodo priartėjimą. Tai mane, žinoma, džiugina… bet ir kažkiek nervina, nes NEDUOK DIEVE, nespėsiu įvykdyti interpretuotų, ant grindų rasto horoskopo reikalavimų.

Tikiuosi, paltas pareis jau rytoj. Miaaaau!