Netekėjusios 20-30 metų moterys, pasak statistikos, namų ruošuos darbais save vargina mažiausiai

Mes tuo metu lipame karjeros laiptais – einame į tūsus, siaubiam seilus ir ieškom princo/princų (pagal poreikius).

“Having a husband creates an extra seven hours a week of housework for women, according to a University of Michigan study of a nationally representative sample of U.S. families. For men, the picture is very different: A wife saves men from about an hour of housework a week.”

Pastebėjau vieną dalyką, kuris nutinka kiekvieną kartą, kai plaunu indus (skamba sensacingai, bet TAIP! aš tą darau netgi labai dažnai!). Žodžiu, aš suplaunu visą kalną, bet kai lieka koks vienas arba du puodeliai + šaukštelis, staiga nusprendžiu, kad UŽPISO ir einu von į kambarį ilsėtis. Beveik niekada neužbaigtiu jokio namų ruošos darbo. Lovą irgi pakloju kaip nors ne iki galo. Gi vis tiek reikės vakare į ją sugrįžti (jei koks kavalierius nepasimaišys po kojom). O jei tvarkau spintą, tai tik kokių 10% sugebu sutvarkyti, nes kitaip griūčiau negyva garantuotai. Silpna darosi vien nuo minties apie skudurų svorio kilnojimą. Ir vis tik DIEVINU NAMŲ RUOŠOS DARBUS!

Nuotraukoje – Evelina, keptuvė ir žirniai.

Pasigirsiu

Šv. Kūrva

Nuotraukoje - Šv. Kūrva prieš prarandant nekaltybę.

Šiandien dar norėčiau pakalbėti apie tai, kaip visiems rūpi skaitomo blogerio asmeninis gyvenimas ir kaip man nedaeina, kodėl taip yra. Labiausiai žmonės mėgsta kibti, žinoma, prie išvaizdos. Nes būtent šioje vietoje, tarp veido ir turinio, jie įžvelgia kažkokias ypatingas sąsajas.

Štai ir prie mano prieštaringai vertinamos išvaizdos vis rūpi kažkam prikibti. Matote, blogerė “kai aš ją išvydau gyvai”, pasirodo, yra tokios geruoliškos išvaizdos, kad jūs nepatikėsite, bet “man net tavo blog’ą nebeįdomu skaityti pasidarė”. Nu, man čia LOL’as totalus. Tada man iškyla klausimas: Jūs kai knygą perkate, tai iš pradžių pasigūglinate autoriaus veidą? Jeigu į klausimą atsakėte “taip”, aš atsipisu ir einu toliau. Jeigu atsakėte “ne”, eikite nachuj patys kuo toliau.

Kitas dalykas: nu, aš atsiprašau, bet TAIP, aš ir esu geruolė, kaip ir Jums pasivaideno. Tik kodėl Jus stebina mano šventumas ir šito blog’o turinys? Juk viskas čia nuostabiai sutampa. Nes tiek mano blog’e, tiek žvilgsnyje – vien tik gėris ir grožis. Ir bažnyčią paminiu, ir vertybių nepamirštu. Keisti tie žmonės. O kaip gi, Jūsų (man labai rūpimu) įsivaizdavimu, turėtų atrodyti šio blog’o autorius?

Po to dar kažkas stebisi, kad vat “tu čia sau akis užsiklijuoji vis”. Aš tą darau ne todėl, kad slėpčiausi ar panašiai. O todėl, kad noriu Jums, mielieji mano skaitytojai, palengvinti autoriaus nuo kūrinio atskirimo procesą. Na, ir dar dėl to, kad noriu, jog mažiau žmonių mane atpažintų, kai aš bėgu Dominikonų gatve be apatinių, sijono, suplyšusiomis pėdkelnėmis, vienoje rankoje laikydama sloiką degtinės, o kitoje – telefoną, kuris yra priverstas klausytis mano šūksnių – “nusibodo lietūs Lietuvoje” ir “neturiu ką apsirengti tokiu oru”.

“My life rocks! Money, suits and sex? These are tears of joy!”

Kodėl tą pačią dieną, tą patį kojos mažąjį pirštelį aš būtinai turiu užsigauti du kartus į po kojomis pasimaišusias (ne tas pačias) duris? Ouch.

Popietę šiandien leidau žiūrėdama “How I Met Your Mother” su hanteliais. Nevariau gerti vyno. Bet nuvarysiu rytoj. Dar nepaklojau lovos. Ir jaučiu, jei gyvenčiau viena, tai iš vis gyvenime jos nekločiau. Nes šio ritualo prasmės aš taip niekada ir nesupratau. Dabar kartais ją pakloju, kad nebadytų ŽMONĖMS akių. Seniau dievinau tvarkyti drabužių spintą. Dėliodavau maikes pagal spalvas ir viską ten gražiai. Dabar šitas veiksmas nebesuteikia man jokio malonumo, nes į spintą seniai niekas nebetelpa. Bet apsirengti vis tiek nėra ką.

Beje, Jūs vaikštot į teatrą? Aš tai pvz., negaliu prisiversti, nelabai įdomu man kažkaip. Man įdomu į teatrą vaikščioti tik su bernais. Tipo pasipuoši kažkiek ir sėdi ten su juo. Sėdi, sėdi, sėdi ilgai ir nuobodžiai… Po to varai išgerti (kavos arba vodkės) ir panašiai. Su kinu man irgi tas pats. Aš tingiu sėdėti vienoje vietoje ilgai – nervinuosi, nerandu sau vietos. Už pusvalandžio pradedu galvoti apie tualetą, kavą, cigaretę ir PABAIGĄ. Kiek dar liko čia sėdėti??? Ir kokios kėdės nepatogios!

P.S. Kaip mane nervina, kad savaitgaliais niekas nieko nepostina beveik. Nėra ką skaityti.

Aš myliu daiktus (ir vyrus)

Kas gali būti blogiau už keturias valandas apsipirkinėjimo pramogų sostinėje “Akropolis”? Blogiau yra nebent BEVAISĖS ten praleistos valandos. Tačiau aš ne iš tų žmonių (kaip pvz., mano mama), kuriems niekas niekada nei tinka, nei patinka. Man asmeniškai tinka beveik VISKAS (tik babkių duokite). Todėl aš niekada negrįžtu namo tuščiomis (window shoppingo nelabai praktikuoju). Aš myliu daiktus. O jie myli mane. Jie visuomet nuo vitrinos taip į mane žiūri. Lyg vaikai iš globos namų į per Kalėdas užsukusią Zvonkę – jie ieško šeimininko. T. y. motinos.

So I bought the nicest pair of shoes today, some cotton shorts, a few books and some unnecessary stuff that I’ll never use (like eye shadows). Bet svarbiausia, kad batų nugara primena mano svajonių batų nugarą. Iš ten jie atrodo kaip kablai, nors yra tik vargani wannabe kablai – platformos. Bet man (kaip heels pradžiamokslei) būtent to ir reikėjo. Labai džiaugiuosi, kad šįkart nepirkau avalynės internetu, nes būčiau ėmusi vienu dydžiu didesnius. O po šiandienos šimto išmatuotų porų galutinai įsitikinau, kad imant batus su kablais/platformomis VISADA reikia imti mažesnius (nežinau, gal normaliems žmonėms ir kitaip). Vienus kažkokius matavausi, tai vapšie prireikė trim šešto. Aišku, gyvenime pasitaiko ir visai prakeiktų batų. Pvz., vieni (labai labai gražūs), mažesnio dydžio, man neužsisegė per aukštą pakilimą, o štai didesni jau buvo per dideli. What a pity. Taip pat man nepavyko rasti kojinių, kokių norėjau. Tai nepirkau jokių. Neradau ir juodos bikinio apačios (turiu tik viršų, bo apačią kažkur praganiala). Nes pyderai arba parduoda visą maudymuką, arba uždeda šone savo kvailos firmos ženklą (kokį nors “Adidas” ar “Speedo”). Kartais dar kokių gėlių pripaišo.

Ir toliau ant grindų kraunu knygeles. Nes lentynose nebėra vietos. O papildomų nėra ne tik kam pakabinti, bet ir kam atvežti. Mūsų šeima visada pasižymėjo rankyčių neturėjimu. Viskas pavargau.

Reikia varyti naktį į miestą ir nukąsti kam nors galvą. Ką Jūs šian?

Aš tai ramiai. Išlįsiu trumpam ir tiek.

Bandau suprasti, koks čia oras šiandien ir ką čia rengtis.

“Blt, Evelina, tu mane gąsdini.”

Naujas trendas – kiaulių galvos namuose. “Neūkininkaujantys latviai perka kiaules, norėdami įveikti krizę. Vasarą jie laikys kiaules kaip naminius gyvūnėlius, o žiemą naudos jas maistui.” (© delfi)

Žiauriai tingiu šiandien bloginti, nes kažkaip mane pykina po sporto truputį. Iki vasaros liko dešimt dienų, o aš dar neatrodau taip, kaip man reikia. Tai mane nervina. Bet ar kada nors (kurią nors vasarą) ši mano PAREIGA buvo atlikta? Ne. Baisus vargas yra būti boba. Ir dėl ko mes čia taip vargstam? Aš asmeniškai stengiuosi dėl diedų, kurių nėra ir dėl savęs, kuri mane persekioja kiekvieną mielą dieną. Nusipirkau šiandien dvi maikes ilgesnes (juodą ir pilką), kad jausčiausi saugiai. T. y. būčiau užtikrinta, jog į viešumą niekada gyvenime neišlįs mano lovely love handles (puke).

Dar man žiauriai reikia naujų akinių nuo saulės, bet:

- man visiškai jokie netinka (šiuo fenomenaliu atveju stebisi netgi pardavėjai, kai aš išmatuoju visą jų pasiūlą ir nerandu nieko tinkamo);
- visokių ten “Zara” ir pan. aš nenoriu, nes man reikia normalių akinių su normalia apsauga etc. O šaibų, kaip žinia, nedirbdama turiu pilną seifą. Manau, apsisukčiau su 500 Lt. Namioką supratot.
- jaučiu nedidelę alergiją “wayfarer” tipo akiniams.

Žodžiu, man labai liūdna ir aš noriu į Niujorką. Nu arba bet kur, bele von iš čia!!!*

*Nesiūlyti kelionių į kitus Lietuvos miestus, Latviją, Lenkiją, Baltarusiją ir Kaliningradą.

“Jis gal į galvą negavęs? Antrą kartą.”

Pirmąjį atostogų rytą visada atsiras kažkas, kas privers tave skubiai varyti į dušą po šaltu vandeniu (karštas vanduo, kaip ir šeimininkė, sumanė paatostogauti) bei išlėkti iš namų be špaklės ir nesusišukavus. Na, ir kokia gi stichinė nelaimė šįkart drįso sutrukdyti princesės grožio miegą? Tai buvo į mano duris pasibeldęs paštininkas, davęs man lapuką, kuriame nurodyta – ATEIKITE SKUBIAI Į PAŠTĄ. Užrašas pabrauktas raudonu flomiku. Nu, galvoju – OT ZJBS, ar tik nebūsiu pamiršus kokio rūbelio užsakyto? Pasirodo, kad nė velnio.

Tai sakote, šiandien pilnatis

Tikriausiai dėl jos aš šiandien atsikėliau aštuntą.

Kaip matome iš NUOTRAUKOS, Evelina antrą kartą gyvenime sugebėjo grįžti namo anksti (pirmą kartą baigėsi priemonės, o aš kaip tyčia buvau labai pavargusi). Plojimai! Man atrodo, pagaliau supratau, kodėl anksčiau nesugebėdavau to padaryti. Tiesą sakant, nesugebėčiau ir dabar, jei nepabėgčiau, kol niekas nemato. Tie žmonės, jie tave verčia eiti prie baro, pabūti dar pusvalanduką, užsukti trumpam į afteriuką. Rezultate – nesusilaikai ir grįžti namo kitą dieną (dažniausiai tai būna vakaras).

“Atsipalaiduok, nes gadini byčką.”

Tai va. O vakar aš užsidėjau tamsiai mėlynas pėdkelnes prie rausvų batų (visa kita – juoda), tačiau šis puikus derinukas (prisiekiu, kad spalvos nesipjovė) reivo nesulaukė, nes mano 50-ties denų pėdkelnės kažkodėl sumanė biškį pajuokauti ir suplyšo. Draugės siūloma alternatyva (priklijuojamos kojinės) man pasisukus atrodė va taip, todėl nerti į naktį nusprendžiau nuogomis kojomis. Nuogumas ir žvilgsniai mane vertė jaustis šiek tiek nejaukiai, tačiau kaip visada buvau išgelbėta pletkų (jie turi raminamąjį poveikį), kurie tą vakarą mane džiugino ne tik savo kiekiu, bet ir įvariausiomis variacijomis. Nu žodžiu, variety show. Varijotų šou. Hahaha.

UFB prosenelė. Dabar aišku, iš ko BLOGo autorė paveldėjo krūtinę, gražius plaukus ir menišką sielą.

Kaip aš džiaugiuosi, kad išėjau iš namų su platformomis, o ne su kablais. Ir visai ne dėl neplanuoto apsilankymo pajuodėlių vakarėlyje. O tai dėl ko gi? Nes kaip tik tada, kai atrodai LIKE THAT, prie padjezdo tave pasitinka būrys marozų. Bandai eiti ramiai, bet vis tiek mintyse įsivaizduoji, kaip jie tave užpuola ir sugadina tavo šukuoseną. Tačiau man pasisekė ir marozai pasitaikė išauklėti, todėl trumpa suknelė nesukėlė didesnio pakilimo jų nusileidimo take. Gal tik vienas kitas pasitaisė savo kietą į patogesnę vietą. Kad neatrodytų taip seksualiai iššaukiančiai.

P.S. I gotta admit she’s got a banging body. NOT.

P.P.S. OMG.

Peniuaro sukiniais virš galvos lėtai įšliaužkite keliais į liftą

Yra toks vienas rūbas. Kurio aš neturiu. Ir tai netgi nėra maišas, skirtas užsidėti ant galvos. Tai – PENIUARAS. Pasak “Delfio”, tokį daiktą būtina turėti, jei esi NORMALI moteris:

“Tik pasirinkusios seksualius apatinius neapsiriksite. Tai būtent tie daiktai, kuriuos vyras perka sau, o ne moteriai. Apie tai, kad žmona sutiktų po darbo apsirengusį seksualiu peniuaru, svajoja visi vyriškiai. Tai, beje, vienas idealių sekso scenarijų.”

Tai norite man pasakyti, kad aš VISĄ GYVENIMĄ klydau manydama, kad tokie rūbeliai sukelia erekcijos sutrikimų? Norite man pasakyti, kad man nesiseka sutikti svajonių princo, patino ar ten kokio patinaičio* būtent todėl, kad mėgstu save puošti nebent įsivaizduojamais peniuarais, o pamaldesnėmis progomis – juodais sexy (?) simple apatiniais (be kvarbatkų, šniūrelių, bantų ir visokių ten pumpurėlių)?

*
- Tau reikia patinaičio kaip minimum. Nes patinai tau – atgyvenęs stailas. Kaip ir memės.
- O kuo skiriasi patinas nuo patinaičio?
- Patinaitis nešioja platformas ir atrodo biškį gėjus prie meno. Turi jumorą ir t. t.

“Neturiu peniuaro pažiūrėjau jokio. Labai gerai piknikui būtų. Dar galima į ‘Lietuvos’ viešbutį su juo varyti ir sėdėti ‘Skybar’e’ palei langą šonu mąsliai.”