Ir dar vieną gerą naujieną SAU šian turiu. Iš mano galvos niekaip neišlenda mintys apie vasaros sezoną (labiausiai vaizduotėje man šviečiasi “Sūpynės”, į kurias, spėju, teks lėkti tiesiai iš oro uosto), tad sumąsčiau pasimatuoti maudymuką (jo, beje, irgi neteko vilkėti – mama nupirko pernai). Kaip bebūtų keista, rezultatai mane maloniai nustebino. Pasirodo, dar vis esu pakenčiamo storumo normoje (paprasti mirtingieji tai turbūt vadina “lieknumu”), bet gali būti, jog padidėję papai ėmė ir sumažėjo atgal. Anyway, taip išeina, kad prieš nuogos žopos sezoną net nereikės badauti.

Bedarbė, ne bedarbė, bet prieš vasarą suknelių įsigyti vis tik reikės. Vis žiūrinėju, žiūrinėju, bet kažko stebuklingo nerandu. Gal kokį chalaciką… Domina juoda, balta, nude spalvos.

Mergos, gal jau nusižiūrėjot ką nors vasarai?

I still want them black. Noriu ant manęs “va taip ten” kabanačių (čia kažkas kažkada taip apibūdino mano garderobą) rūbelių kaip šitie:

Jų noriu, nes juoda spalva kūdina. Jų kabėjimas ant tavo nebūtinai liekno kūno irgi kūdina. Be to, su tokia apranga atrodai kaip giltinė, o kas iš Jūsų įsivaizduoja mirtį storą? Kitas dalykas – mano apatinė kūno dalis yra didesnė už viršutinę, todėl aš bandydama palaikyti harmoniją esu linkusi rinktis skinny apačią ir platų viršų. Aišku, nuo tada, kai geriu kontraceptikus ir mano papai kažkiek padidėjo, tos proporcijos gal ir savaime tapo labiau harmoningos, bet aš juk kalbu apie pečių liniją, ne apie papus.

Nėra geresnių kelnių už juodus skinny jeans. Tie pirmi galėtų būt juodesni. Kad kūdintų labiau.

Taip pat noriu maikių. Noriu baltos maikės (šiaip nekenčiu baltos spalvos – aut past.). Šiek tiek peršviečiamos, kad papai matytųsi. Liemenukų, aišku, dar vis nenešioju. Žodžiu, man patinka tas paprastų maikučių ir džinsiukų “kuklumas”. Apgalvotas toks, žinot. Dar tos mano ilgos bangos nekaltumo prideda. Turėtų gerai atrodyt. Maikutė gali būti ir pilka. Mėgstu nublukusias spalvas, bet variante, kurį rodau, tas nublukimas gal kiek nenatūralus.

Dar noriu šito sijono, nes visiškai ne mano skonio. Aš noriu kažko naujo. Naujo šūdo. Bet tai gražus, ką?

Ir batų aš noriu. Juodų arba nude. Gražios baletkės, bet aš asmeniškai rinkčiausi juodą, o ne šūdo spalvą. Kablų / platformų irgi noriu. Įdomu, kaip į juos reaguos mano išsukta koja.

Ai, pamiršau gi, kad vasaros vakarais būna šalta. Todėl dar noriu megztuko ir švarkelio.

Prašom kritikuoti mano skonį dabar. Žinau, kad tai mėgstat.

Galvoju, apie ką čia šiandien pasiskųsti. Kažkas mane kamuoja… tik neaišku, kas. Hmm, tikriausiai tai – nedidukas savaitgalio atchodžiukas. Kaip sakoma – prie blogo nepriprantama. Priprantama prie gero, t. y. blogulio priežasties.

Realiai, tai mane kamuoja skudurų troškulys, žvėriškas alkis babkėms ir dar bala žino kam. Visko gal nevardinsiu, nes tada vapšie niekas neišsipildys. Pastaruosius du paminėjau, nes ir asilui aišku, jog jiems įvykti nešviečia artimiausius dešimt metų anyway.

O kažin, kas gi galėtų pasikeisti po dešimties metų? Vienas draugas man patarė pagalvoti apie child benefit (how much?). Nu gal, nu gal. Child benefit ir daug kitų – “tada būtum tikra benefit whore”. Gal ir nieko idėja. Ant tų žodžių manyje pabudo apsimestinis kilnumas ir sumaniau, kad verčiau parduočiau litriuką-kitą savo kraujo. Ar kiek ten jie jo išmelžia? Po to, kažkaip lyg ir persigalvojau, nes pagalvojau – “Nu jau visai išprotėjai, Evelina – dėl babkių gadinsies sveikatą?” Neilgai trukus man dašuto, kad kiti tą daro nachalia, sveikatai savo nė kiek nepakenkia, o užtat kažkam prideda pora dienų gyvenimo. Na, jie ir ryšiuos tą padaryti, tai tikrai tikėsiuos, kad po savaitėlės Dievas man atsidėkos penkiais “All Saints” paltais, kuriuos dalina visiems šventiems.

Aš nenoriu dirbti. Aš tingiu. Aš noriu ką nors įdomaus veikti. Galėčiau visą likusį gyvenimą dirbt dvi dienas per savaitę, kaip ir darau dabar. Bet su tokiu “persidirbimu” niekada nesimaudysiu rūbuose ir Makintoshuose. O aš manau, kad mirtis nuo uždusimo balta plastmase turi savito žavesio. Tik prašom neprikaišioti man materializmo, nes jei dar nesu materializmo ikona, tai tikrai iš paskutiniųjų stengiuosi eiti ta linkme. Prašau man netrukdyti.

P. S. Šią sekundę norėčiau žiūrėt serialą “Big Love”. Deja, turiu tik žurnalą “Love”.

Man Knygos kelia alergiją. Kasiausi vakar keturias valandas, kol trankiausi mieste. Grįžusi namo radau nuluptą šoną. Gražu.

Etiketės neina normaliai nukirpti, nes nukerpi ir vis tiek niežti. Žodžiu, padariau maikėje skylę, bet tos sūkos vis tiek atsikračiau. Gerai, kad turiu kitą tokią pačią.

Nekenčiu Knygų.

Turiu bėgt.

Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.

Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.

Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?

Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.

Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.

Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.

Nekenčiu stringų. Matosi visas celiulitas su jais. Nors kai buvau penkiolikinė, nešiojau – tada dar nebuvo tokių baisių odos problemų ant šiknos. Labiausiai mėgstu paprastus arba šortukus. Nors šortukai gal jau ir pabodo. Krč, zajebiausi man – juodi ir paprasti. Gali būti paprasti su strings ant dubens kaulų, bet be strings šiknoje – svarbu, kad ji ne nuoga būtų.

Nors geriausi man – tokie kaip mol šortukai, bet ne visai šortukai, nes pusė žopos – nuoga. Nu, va tokios formos maždaug:

Krč, šikną reikia vizualiai mažinti. Nors kai kuriems mano šikna – ir taip per maža. Labai keistas fenomenas. Nesuprantamas man.

Taip pat aš būčiau linkusi trauzus derinti prie vyro norų. Bet kažkaip niekada nesiryžau to paklausti. Nes iš anksto žinau atsakymą – LABIAUSIAI MAN PATINKI… BE TRAUZŲ.

Norite tikėkite, norite – ne… bet man nudity apskritai nepatinka. Man patinka nebent užuomina į nuogumą. Man gražus – įdegęs, kaulėtas, biškį raumeningas kūnas. Aprengtas gražiomis, juodomis šmutkėmis. Čia jeigu apie bobas. Dėl išvardintų priežasčių jau būtų kaip ir metas užsukti į solerkę, sėstis ant dietos ir pakrutint šikną sporto salėje. Ir galbūt nusipirkti vėl kažką juodo.

O nuogo vyro nesu net akyse mačius. Kas tai?

O jeigu rimtai, aš jų paprasčiausiai neapžiūrinėju. Kažin, kada turėčiau tą daryti? Tegul juos apžiūri daktaras – aš pernelyg suinteresuota savimi. Nekenčiu storumo. Nekenčiu lieknumo su storu pilvu. Ką aš žinau, ką čia pasakot. Klauskit, čiut što.

Žodžiu, grįžtant prie klausimo, atsakymas būtų: NIEKIENO.

Tas nuostabusis Facebook’as… Jame gali pamatyti, kaip gyvena tie, kurių seniai nematei. Galbūt jie jau prisigimdė negražių vaikų, o galbūt ištekėjo už tavo ketvirtos eilės pusbrolio. Šiandien atradau kelis neužrakintus seniai matytų žmonių profilius ir negaliu atsidžiaugt, KAIP ĮDOMU ir faina, kad jie akivaizdžiai negyvena geriau, nei aš. Į draugus neaddinau, nes galbūt manęs net neprisimena, ir šiaip what for?

Štai pvz., atsimenu buvo mokykloje viena graži mergaitė. Graži, graži. Ir prie pinigo. “Toli eis.” – galvojau aš anuomet. Ne, Jūs jau tik nepagalvokite, kad gražuolė degradavo ar dar kažką. Ne, ne. Su ja viskas OK. Vienintelė bedėlė – ji niekur nenuėjo. Ji sustojo. Žodžiu, aš nematau jokio progreso. Mano akimis žiūrint šiandien – ji yra lopė. Pagalvokit, ar patys nebuvot lopai prieš kokius šešerius metus. Gal ir buvot. Bet dabar gal jau ir nesat, ane? Tai va. Ji liko kokia ir buvo. Ir bendrauja toliau su lopais. Gyvena normalų NUOBODŲ gyvenimą. Lopišką. Tarp namo sienų su kalėdų egle, maisto gaminimu ir turistinėm kelionėm į užsienį. Ir bendrauja su tais pačiais lievakais iš šūlios. Be abejo, šioje vietoje norėčiau sulaukti ginčų a la: “Ko tu čia varai? Gal pavydi? Ten gi viskas jiems – zšbs…” Bet manau, kad atsiras ir tokių, kurie tiksliai supras, ką aš turiu omeny.

Beje, jos išvaizda irgi neprogresavo. Na, kad veidas nepaseno, tai čia mes visi labai džiaugiamės, žinoma, dėl šito. Bet dar yra toks daiktas kaip APRANGA. Anais laikais, pamenu, ji rengdavosi fainais drabužiais. Žinomų firmų ir spalvotais. Kai esi aštuntokas, tai, be jokios abejonės, daro nemažą įspūdį. Bet kai tau – beveik dvim penki… o tavo skonis nė kiek nepasikeitė, tai ką aš žinau. Nežinau, bet aš tų oldskūlovų oranžinių velvetinių “Adidas” batų šiuo metu nenoriu nė akyse matyti. Bet dar vis laikau juos spintoje, Vilniuje. Atsiminimui.

Štai pvz., dar vieną pavyzdį atradau. Populiari mergaitė mokykloje. Taip vadinama, “fyfa”. Na, bet marozams juk zjbs tokios. “Toli eis tokia.” – galvojau anuomet aš. O taip. Toli ji ir nuėjo. Į zaksą. Su vienu iš tų marozų.

Einu mokytis.