Tęsiant show offerių temą*

2013-08-29 | 10:32 | Batai, tašės & more
29

Kartais apsirengti man užtrunka dvi minutes, kartais – dvi valandas. Kartais per tas dvi minutes atrodau kaip ką tik nulipusi nuo raudono kilimo (na, čia gal tik man vienai taip atrodo, bet tai nėra svarbu, nes šiuo atveju tik mano nuomonė čia ir aktuali), o per tas dvi valandas – kaip jau nebetinkama paukščiams baidyti kaliausė. Ir nesuprasi, kodėl gi taip nutinka. Kodėl vieną dieną atsikeli ir nu NĖRA, ką apsirengti, nors tu verk. Lyg ir šopinaisi neseniai, o kaip nėr ką užsimest gražaus, taip nėr. Retkarčiais pasitaiko stebuklingų dienų, kai sugalvoji, ką užsidėsi, pasimatuoji tą variantą ir iš pirmo karto pataikai į dešimtuką. Jei tai vasaros diena, aš kaip mat imu žvalgytis iškritusio sniego, nes kaip gi čia taip man pasisekė? Stebuklas!

Man ką tik suėjo 26-eri metai, ir per tuos 26-erius metus aš supratau, kad garsioji lietuviška patarlė iš tikrųjų nemeluoja – gražiam žmogui ir snarglys tinka. O jeigu tam tikrą dieną atsikeli su spuogu, išpampusiu pilvu, blogos nuotaikos ir dar plaukai neklauso, tai tavęs nepapuoš nei nauji Louboutinai, nei Chanel Couture paltukas su Elie Saab neriniuota suknele po juo. Čia, aišku, reiktų pasvajoti, kad šie skudurai būtų apskritai available tokioms bomžėms kaip aš, bet aš žinau, kad tom dienom, kai esi urodė, tau nepadės NIEKAS. Realiai čia gali padėti tik degtinė. Pageidautina dideliais, itin atmintį ir regėjimą silpninančiais, kiekiais.

Paradoksalu, kad nepasaint to, jog dažnai pagalvoju, ką apsirengti, man tuo pačiu metu ir px kaip aš atrodau. Na, kažkaip taip yra. Gal čia priklauso nuo to, kur einu. O gal tiesiog reikia pakeisti tam tikrą kreizo levelį. Aš tikrai mieliau eičiau out į miestą su pižama nei su kokiu sijonu, uždėtu ant džinsų. Ką apie mane pasakytų pastaroji apranga? Nežinau, bet aš girdžiu „Fū“. O štai pižama man šaukia – „O, normali, atsipalaidavusi boba“. Nežinau, kodėl žmonės (ypač Lietuvoj) dažnai gėdijasi paprastumo ir visada nori prieš kažką pasirodyti.

Labiausiai mane stebina bobos, neišeinančios iš namų be makiažo, nes A VDRUG kažką sutiksiu. Tokios dažnai mėgsta kiaurą parą vaikščioti su vakariniu makiažu, o kai ateina vakaras ir vakarėlis, jos nebeturi ko daugiau gražinti ir kuo nustebinti (nors, aišku, make up’o visada galima užsidėt DAR DAUGIAU).

*Pradžia šiandienos Feisbuko poste

Aš ir mano gyvenimas. Kas sunkesnis?

2013-06-07 | 09:21 | Gyvenimo tiesa
07

Šitą postą rašiau gerokai įkalus ir tikrai nebeatrodo jis man toks fainas. Tačiau negaliu skaudinti ir nuvertinti savo antrojo aš (t. y. girtosios E) sugebėjimų pezėti, tad šį postą vis tik viešinu (nors gal jis labiau tiktų ir į kitą mano blogą – į blogą apie sveiką mitybą).

Mano gyveimas – labai sunkus. Pvz., man labai sunku susirasti idealius maudymuko trauzus. Man reikia trauzų, kurie tip top parodo lygiai pusę žopos – nei daugiau, nei mažiau. Aš nuolatos perku tuos trauzus ir šiaip random bikinius internetu ir, deja, jie dažnai guli NE TAIP arba yra biškį platoki (nors aš ir storesnė pagal nurodytus išmatavimus – prikyn, aš sakau, ME LA GIAI).

Man reikia kažko tokio:

F

Žodžiu, viskas blogai, o aš dar net nepriėjau prie lifakų temos… Tikiuosi, ir neprieisiu, nes anyway visi lifakai MAŽINA mano papus, dėl to man reikia vaikščiot nuogais papais – tada tos proporcijos kažkaip geriau susantykiauja. Bet kaip jau rašiau ankstesniam poste, biškį ne šitam pasaulyje gyvenam, kad galėčiau vaikščiot kaip panorėjusi. Nors kita vertus, tie norai keičiasi kas antrą dieną, tai kaip ir px.

Tai va. Toliau ieškau idealių trauzų. O tai tikrai nėra lengva užduotis tokiam užimtam žmogui like myself. Tai jie per nuogi, tai jie per too 60’s. Žodžiu, reikia rodyti daug. Daug strijų ir celiulito. Bet NE PER DAUG. Aš renkuosi trūkumus rodyti, nei visai jų nerodyti, nes karoče, kai slepi tas savo strijas ir celiulitą, tai kiti tik dar labiau atkreipia į juos dėmesį. Nes visiems labai įdomu, ką ten slepi. O jei slepi, tai reiškia, kažkas ten negerai. Nu bet kiekvienam savo. Dėl manęs galit iš viso į beachą neiti.

Dar vienas nuogo užpakalio pliusas – kuo nuogiau, tuo daugiau ĮDEGIO. O tai yra, taip vadinama,  „automatinė nemokama nauda“ – įdek ir mažiau matysis celiulitas bei strijos (plius ne taip karšta… gal).

Geros vasaros, čipsėdros. Nemeskit gazuotų gėrimų.

Nėra gyvenimo, nūūū nėra

2013-05-25 | 14:35 | Batai, tašės & more
25

Pastaruoju metu aš kažkodėl labai kenčiu ir pergyvenu. Širdyje jaučiu kažkokią tuštumą, liūdesį, nerimą. Jų nenumalšina nei čipsai, nei kokteiliai. O blogas oras tuos siaubingus jausmus dar labiau paaštrina. Prošvaisčių netolimoje ateityje, deja, nesimato. Muahahahahahahhahahahaha, ką tik pračekinau Gismeteo prognozę dviems savaitėms į priekį, tai karočia, tuo laikotarpiu nebus nei vienos dienos, kai bus šilčiau nei +10. This is birželis. Štai tokios tos vasarėlės Amsterdame. Žodžiu, apie barbequoi mūsų šauniajame sodelyje jau kaip ir galiu pamiršti (nors vakar lyg tyčia įsigijom griliuką, tai gal dabar kaip tik reikės prie jo šildytis ir – papildoma nemokama nauda – nervinti kaimynus kvapais).

Taip atrodo mano sodas, kai užsuka saulė.

Taigi, grįžtant prie posto pradžios ir esmės: kas gi taip neramina jautrią Evelinutės širdelę? Mane visiškai žlugdo mano spintos turinys. Pastaruoju metu apie tai nuolat kalbu Feisbe. Nuolat. Nu, nes neįmanoma bl – skausmą reikia lieti ir juo dalintis, nes kentėti vienatvėje kenkia ir taip nekokiai veido odai (alcohol, drugs, lack of sleep – juokauju, žinoma – darbas, darbas, darbas). Na, o spintos turinys tai yra maždaug toks: šūdas; šūdas; šūdas; šūdas; pusė velnio; šūdas; šūdas; o siaube, kas čia per ŠŪDAS; tingiu lyginti; šūdas; na, su šitu dar GAL galima pamiegoti. Joje visiškai nėra nei vieno daikto, kuris man patiktų ar juo labiau – tinkamai atstovautų mano asmenybę: kreivoka, bet subalansuota; juoda, bet nenuobodu; asimetriška, bet tvarkinga; neekstravagantiška, bet biškį minimaliai (labai minimaliai) edgy ir rock ‘n’ roll. O dabar toje spintoje kažkokia, atsiprašant, chuinia. Jei ten kada nors ir buvo kas nors gero (o tai buvo labai labai seniai), tai tie skudurai jau yra sunešioti ir tinkami nebent grindims valyti. Bet aš jų dar neišmetu (į charity shopą net nežinau, ar negėda būtų tokių nešti), nes tada vapšie liksiu nuoga (kas man visai patiktų, bet mes kiek kitokiame pasaulyje gyvenam). Kaip egzistuoti toliau, aš nežinau. Aš, aišku, galėčiau nusiprikti vieną-kitą daiktą, bet tai NEPADĖS. Man reikia keisti VISĄ garderobą – nuo A iki Z, nuo prisegamų kojinių iki paltų, nuo jumpsuitų iki kardiganų, nuo pižamų iki skarelių.

Kalbant apie zjbs rūbus (nors ir ne iki galo mano skonio):

P.S. Dar man labai įdomu, kaip po šimto metų atrodys mano veidas. Po šimto metų girto miegojimo su makiažu. Nu gerai nors tiek, kad dabar dažausi žymiai mažiau nei seniau (going for that natural look, ya know).

Kam gi daugiau pasiskųsi, jei ne savo Dyr Dairiui?

2012-03-20 | 17:02 | Batai, tašės & more
20

Nekenčiu visko. Nekenčiu pašto. Nekenčiu TNT ir DHL. Ak, ir kodėl kasdien atsiranda kažkas, kam būtinai reikia mane paerzinti?

Ir kaip aš galiu gyventi ramia širdimi, kai vargšės mano drabužių, batų, akinių ir tašių siuntos verkia kažkur ant pašto lentynų? O kai kurios iš jų, mano nelaimei, jau netgi buvo grąžintos atgal. O viskas dėl to, kad paštininkas nesugebėjo rasti vaiduoklių namo, kuriame mes gyvename. Taip pat nebuvo sugebėta man paskambinti, kad atsiimčiau šūdus pašte.

Mūsų pastatas – milžiniškas, bet kažkodėl plika akimi nematomas. Nežinau, bet turbūt dėl naujumo ir dėl to, kad Google mapsuose jo nėra, jiems dabar taip sunku pristatyti tuos man gyvybiškai svarbius reikmenis… Mūsų pastato nerado net policija – teko eiti susitikti po tiltu, 5-ios minutės kelio nuo namų. Normaliai.

Tikiuosi, kad spėjau su pašto lopais susisiekti laiku ir dar viskas baigsis geruoju. Bet jie tai neblogi melagiai, aš jums pasakysiu. Vienos siuntų statusas rašo: “Customer contacted to arrange delivery”. Niekas manęs nekontaktavo, išskyrus rūbus stalčiuose, kurie bandė su manimi susisiekti telepatiškai.

– “Pasiimk mane, Evelinute.” – verkė jie. – “Gyvenimas yra šūdo vertas, jei negaliu gyvuoti ant tavo kūno.”

Aš tikrai apsiverksiu. Aš taaaaaaip noriu rūbų. 🙁

Sorry, man galvoj tik skudurai

2011-04-06 | 13:10 | Batai, tašės & more
06

Kažkada čia neseniai radau “Firetrap” baletkes, pirktas prieš gerus metus. Nė karto neteko jų avėti – vis dar apklijuotos etikėtėmis. Kaip gerai kartais užsipirkti šūdo. Kai vėliau būsi koks bedarbis kaip aš pvz., galėsi tą šūdą sėkmingai naudoti – vis naujas daiktas. Anuomet baletkes numečiau, nes nusprendžiau, kad sūkos -nepatogios. Dabar, po metų, atėjo laikas jas pratampyti.

Ir dar vieną gerą naujieną SAU šian turiu. Iš mano galvos niekaip neišlenda mintys apie vasaros sezoną (labiausiai vaizduotėje man šviečiasi “Sūpynės”, į kurias, spėju, teks lėkti tiesiai iš oro uosto), tad sumąsčiau pasimatuoti maudymuką (jo, beje, irgi neteko vilkėti – mama nupirko pernai). Kaip bebūtų keista, rezultatai mane maloniai nustebino. Pasirodo, dar vis esu pakenčiamo storumo normoje (paprasti mirtingieji tai turbūt vadina “lieknumu”), bet gali būti, jog padidėję papai ėmė ir sumažėjo atgal. Anyway, taip išeina, kad prieš nuogos žopos sezoną net nereikės badauti.

Bedarbė, ne bedarbė, bet prieš vasarą suknelių įsigyti vis tik reikės. Vis žiūrinėju, žiūrinėju, bet kažko stebuklingo nerandu. Gal kokį chalaciką… Domina juoda, balta, nude spalvos.

Mergos, gal jau nusižiūrėjot ką nors vasarai?

Esu mielas nuogas žmogutis. Aprenk mane.

2011-03-31 | 22:45 | Batai, tašės & more
31

Noriu naujų drabužių. Noriu daug naujų skuduriukų.

I still want them black. Noriu ant manęs “va taip ten” kabanačių (čia kažkas kažkada taip apibūdino mano garderobą) rūbelių kaip šitie:

Jų noriu, nes juoda spalva kūdina. Jų kabėjimas ant tavo nebūtinai liekno kūno irgi kūdina. Be to, su tokia apranga atrodai kaip giltinė, o kas iš Jūsų įsivaizduoja mirtį storą? Kitas dalykas – mano apatinė kūno dalis yra didesnė už viršutinę, todėl aš bandydama palaikyti harmoniją esu linkusi rinktis skinny apačią ir platų viršų. Aišku, nuo tada, kai geriu kontraceptikus ir mano papai kažkiek padidėjo, tos proporcijos gal ir savaime tapo labiau harmoningos, bet aš juk kalbu apie pečių liniją, ne apie papus.

Nėra geresnių kelnių už juodus skinny jeans. Tie pirmi galėtų būt juodesni. Kad kūdintų labiau.

Taip pat noriu maikių. Noriu baltos maikės (šiaip nekenčiu baltos spalvos – aut past.). Šiek tiek peršviečiamos, kad papai matytųsi. Liemenukų, aišku, dar vis nenešioju. Žodžiu, man patinka tas paprastų maikučių ir džinsiukų “kuklumas”. Apgalvotas toks, žinot. Dar tos mano ilgos bangos nekaltumo prideda. Turėtų gerai atrodyt. Maikutė gali būti ir pilka. Mėgstu nublukusias spalvas, bet variante, kurį rodau, tas nublukimas gal kiek nenatūralus.

Dar noriu šito sijono, nes visiškai ne mano skonio. Aš noriu kažko naujo. Naujo šūdo. Bet tai gražus, ką?

Ir batų aš noriu. Juodų arba nude. Gražios baletkės, bet aš asmeniškai rinkčiausi juodą, o ne šūdo spalvą. Kablų / platformų irgi noriu. Įdomu, kaip į juos reaguos mano išsukta koja.

Ai, pamiršau gi, kad vasaros vakarais būna šalta. Todėl dar noriu megztuko ir švarkelio.

Prašom kritikuoti mano skonį dabar. Žinau, kad tai mėgstat.

 

 

 

Kruvini pinigai

2010-10-12 | 02:35 | This is the Life
12

Galvoju, apie ką čia šiandien pasiskųsti. Kažkas mane kamuoja… tik neaišku, kas. Hmm, tikriausiai tai – nedidukas savaitgalio atchodžiukas. Kaip sakoma – prie blogo nepriprantama. Priprantama prie gero, t. y. blogulio priežasties.

Realiai, tai mane kamuoja skudurų troškulys, žvėriškas alkis babkėms ir dar bala žino kam. Visko gal nevardinsiu, nes tada vapšie niekas neišsipildys. Pastaruosius du paminėjau, nes ir asilui aišku, jog jiems įvykti nešviečia artimiausius dešimt metų anyway.

O kažin, kas gi galėtų pasikeisti po dešimties metų? Vienas draugas man patarė pagalvoti apie child benefit (how much?). Nu gal, nu gal. Child benefit ir daug kitų – “tada būtum tikra benefit whore”. Gal ir nieko idėja. Ant tų žodžių manyje pabudo apsimestinis kilnumas ir sumaniau, kad verčiau parduočiau litriuką-kitą savo kraujo. Ar kiek ten jie jo išmelžia? Po to, kažkaip lyg ir persigalvojau, nes pagalvojau – “Nu jau visai išprotėjai, Evelina – dėl babkių gadinsies sveikatą?” Neilgai trukus man dašuto, kad kiti tą daro nachalia, sveikatai savo nė kiek nepakenkia, o užtat kažkam prideda pora dienų gyvenimo. Na, jie ir ryšiuos tą padaryti, tai tikrai tikėsiuos, kad po savaitėlės Dievas man atsidėkos penkiais “All Saints” paltais, kuriuos dalina visiems šventiems.

Aš nenoriu dirbti. 🙁 Aš tingiu. Aš noriu ką nors įdomaus veikti. Galėčiau visą likusį gyvenimą dirbt dvi dienas per savaitę, kaip ir darau dabar. Bet su tokiu “persidirbimu” niekada nesimaudysiu rūbuose ir Makintoshuose. O aš manau, kad mirtis nuo uždusimo balta plastmase turi savito žavesio. Tik prašom neprikaišioti man materializmo, nes jei dar nesu materializmo ikona, tai tikrai iš paskutiniųjų stengiuosi eiti ta linkme. Prašau man netrukdyti.

P. S. Šią sekundę norėčiau žiūrėt serialą “Big Love”. Deja, turiu tik žurnalą “Love”.

Nekenčiu Knygų

2010-07-28 | 12:00 | Batai, tašės & more
28

Neapsakomai nekenčiu drabužių etikečių. Ir aš tikrai anuo sakiniu nebandau pasakyti, kad nekenčiu kokių nors ten Ralph Laureno polo marškinėlių. Omenyje turiu tuos nepakenčiamus baltus (usually) popiergalius, kurie gadina tavo kairiojo šono sveikatą. Mūsų Crack Chatoje šie siuvėjų išrasti popiergaliai vadinami “knygomis”. Pvz.: “Pamiršau nukirpti Knygą nuo naujo maikono, turi žirkles?” Na, supratot. Štai, sakykime, mano sugyventinė anas Knygas labai jau dievina. Sako, pravartu kartais paskaityti sėdint tualete. Ne taip nuobodu būna. Ir kito skalbimo temperatūrą gali pasiplanuoti za adno.

Man Knygos kelia alergiją. Kasiausi vakar keturias valandas, kol trankiausi mieste. Grįžusi namo radau nuluptą šoną. Gražu.

Etiketės neina normaliai nukirpti, nes nukerpi ir vis tiek niežti. Žodžiu, padariau maikėje skylę, bet tos sūkos vis tiek atsikračiau. Gerai, kad turiu kitą tokią pačią.

Nekenčiu Knygų.

“Be careful, Virgo.”

2010-04-18 | 00:17 | Šiek tiek info apie mane
18

Aš negaliu blogint apie savo gyvenimą, nes jis yra per žostkas, kad Jūs tą žinotumėt. Man tai būtų nelabai naudinga. Anyway, trumpai tariant – gyvenu gerai; skauda gerklę; linksminamės; neatsimenam nei veidų, nei vardų; mano iTunes groja Magdą; gražiai atrodau, kai miegu; pamečiau suknelę; chata visa rūbuose – kažkas kažkur puošėsi, matomai; virtuvė pilna butelių, bet ne alkoholio, o kokakolos.

Turiu bėgt.

Nėra laiko pavadinimams

2010-03-10 | 00:44 | Inner city life
10

Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar vienos poros krištolinių tuflių. Aš tikrai neturiu ką apsiauti, beje.

Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.

Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.

Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook