10
Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar vienos poros krištolinių tuflių. Aš tikrai neturiu ką apsiauti, beje.
Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.
Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.
Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?
30
Atsikrausčius iš Vilniaus į Londoną pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Tiesiog čia kažkaip jautiesi laisviau. Nes žinai, kad niekam nerūpi, kaip tu atrodai. Visi skuba, niekam neįdomu, eik nachui. Pvz., ar būdami Lietuvoje kada nors eitumėte į parduotuve su pižama? Ne. Londone? Galbūt. Čia jau nuo Jūsų priklauso. Aš vaikštau į parduotuvę su pižama, bet ant viršaus užsimetu paltą. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Arba sezono, ahaha.
Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.
Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.
Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.
12
|
|
show details 8:50 AM (25 minutes ago)
|
|
| Tavo vardas: |
triusikeliai
|
| Dėstyk: * |
stringai, trikampiai ar sortukai?
kas paciai graziau/praktiskiau?
|
Nekenčiu stringų. Matosi visas celiulitas su jais. Nors kai buvau penkiolikinė, nešiojau – tada dar nebuvo tokių baisių odos problemų ant šiknos. 
Labiausiai mėgstu paprastus arba šortukus. Nors šortukai gal jau ir pabodo. Krč, zajebiausi man – juodi ir paprasti. Gali būti paprasti su strings ant dubens kaulų, bet be strings šiknoje – svarbu, kad ji ne nuoga būtų.
Nors geriausi man – tokie kaip mol šortukai, bet ne visai šortukai, nes pusė žopos – nuoga. Nu, va tokios formos maždaug:
Krč, šikną reikia vizualiai mažinti. Nors kai kuriems mano šikna – ir taip per maža. Labai keistas fenomenas. Nesuprantamas man.
Taip pat aš būčiau linkusi trauzus derinti prie vyro norų. Bet kažkaip niekada nesiryžau to paklausti. Nes iš anksto žinau atsakymą – LABIAUSIAI MAN PATINKI… BE TRAUZŲ.
12
Norite tikėkite, norite – ne… bet man nudity apskritai nepatinka. Man patinka nebent užuomina į nuogumą. Man gražus – įdegęs, kaulėtas, biškį raumeningas kūnas. Aprengtas gražiomis, juodomis šmutkėmis. Čia jeigu apie bobas. Dėl išvardintų priežasčių jau būtų kaip ir metas užsukti į solerkę, sėstis ant dietos ir pakrutint šikną sporto salėje. Ir galbūt nusipirkti vėl kažką juodo.
O nuogo vyro nesu net akyse mačius. Kas tai?
O jeigu rimtai, aš jų paprasčiausiai neapžiūrinėju. Kažin, kada turėčiau tą daryti? Tegul juos apžiūri daktaras – aš pernelyg suinteresuota savimi. Nekenčiu storumo. Nekenčiu lieknumo su storu pilvu. Ką aš žinau, ką čia pasakot. Klauskit, čiut što.
Žodžiu, grįžtant prie klausimo, atsakymas būtų: NIEKIENO.
04
Tas nuostabusis Facebook’as… Jame gali pamatyti, kaip gyvena tie, kurių seniai nematei. Galbūt jie jau prisigimdė negražių vaikų, o galbūt ištekėjo už tavo ketvirtos eilės pusbrolio. Šiandien atradau kelis neužrakintus seniai matytų žmonių profilius ir negaliu atsidžiaugt, KAIP ĮDOMU ir faina, kad jie akivaizdžiai negyvena geriau, nei aš. Į draugus neaddinau, nes galbūt manęs net neprisimena, ir šiaip what for?
Štai pvz., atsimenu buvo mokykloje viena graži mergaitė. Graži, graži. Ir prie pinigo. “Toli eis.” – galvojau aš anuomet. Ne, Jūs jau tik nepagalvokite, kad gražuolė degradavo ar dar kažką. Ne, ne. Su ja viskas OK. Vienintelė bedėlė – ji niekur nenuėjo. Ji sustojo. Žodžiu, aš nematau jokio progreso. Mano akimis žiūrint šiandien – ji yra lopė. Pagalvokit, ar patys nebuvot lopai prieš kokius šešerius metus. Gal ir buvot. Bet dabar gal jau ir nesat, ane? Tai va. Ji liko kokia ir buvo. Ir bendrauja toliau su lopais. Gyvena normalų NUOBODŲ gyvenimą. Lopišką. Tarp namo sienų su kalėdų egle, maisto gaminimu ir turistinėm kelionėm į užsienį. Ir bendrauja su tais pačiais lievakais iš šūlios. Be abejo, šioje vietoje norėčiau sulaukti ginčų a la: “Ko tu čia varai? Gal pavydi? Ten gi viskas jiems – zšbs…” Bet manau, kad atsiras ir tokių, kurie tiksliai supras, ką aš turiu omeny.
Beje, jos išvaizda irgi neprogresavo. Na, kad veidas nepaseno, tai čia mes visi labai džiaugiamės, žinoma, dėl šito. Bet dar yra toks daiktas kaip APRANGA. Anais laikais, pamenu, ji rengdavosi fainais drabužiais. Žinomų firmų ir spalvotais. Kai esi aštuntokas, tai, be jokios abejonės, daro nemažą įspūdį. Bet kai tau – beveik dvim penki… o tavo skonis nė kiek nepasikeitė, tai ką aš žinau. Nežinau, bet aš tų oldskūlovų oranžinių velvetinių “Adidas” batų šiuo metu nenoriu nė akyse matyti. Bet dar vis laikau juos spintoje, Vilniuje. Atsiminimui.
Štai pvz., dar vieną pavyzdį atradau. Populiari mergaitė mokykloje. Taip vadinama, “fyfa”. Na, bet marozams juk zjbs tokios. “Toli eis tokia.” – galvojau anuomet aš. O taip. Toli ji ir nuėjo. Į zaksą. Su vienu iš tų marozų.
Einu mokytis.
25
“Štai ir baigėsi tavo katino dienos Valensijoje.” – mintyse sau tarė Evelina, kuri kitur tai jau atseit dirba išsijuosus. Tiesą sakant, aš gal jau net ir pavargau ilsėtis… Sirgti irgi jau atsibodo (bet man atrodo, kad jau pasveikau). Taip pat man pabodo nebūti milijoniere ir aš pasiilgau savo manikiūrinių žirklučių “žnyplių”. Žnyplės kerpa gerai ir tiesiai. 
Nekenčiu pašto. Mano siuntinys iš Lietuvos į Ispaniją ėjo tris savaites ir… taip ir neatėjo. O aš jau išvažiuot turiu. O ten juk rūbai mano mieli (brand new!) siuntėsi, o ne kokios nesąmonės. Kas mane paguos ir apkabins sunkią netekties akimirką? Tikrai netikiu, kad juos atsiųs būtent rytoj – paskutinę dieną. Taip būna tik filmuose, o aš, nepabijokime pripažinti, gyvenu kažkur skaudžioje ir skurdžioje realybėje, kur mano noras nėra įsakymas, o laiškus gabena arkliai be kojų.
Na, nesvarbu. Dabar svarbiau – susirasti naujų pajamų šaltinių ir už bausmę paštui prisipirkti dešimt kartų daugiau daiktų nei prarasta. Tikiuosi, taip ir įvyks. Kažkas gali paaiškėti jau šią savaitę. Savaitgalis nusimato labai turiningas arba ne, bet man jokio skirtumo, nes aš vis tiek būsiu ką tik grįžus.
Norėčiau Kalėdų Niujorke.
04
In ya face.
Kartais, kai blog’inu, esu priversta SUSIMĄSTYTI. Apie pasėkmes. Svarstau pvz., į kurį akauntą šįkart rašyti (FB, Twitter, blog). Nes šitą akauntą skaito šitas, šito akaunto anas neskaito… NERVINA. Nes ką aš žinau, kur man dabar išlieti savo tuščios sielos nepasitenkinimą SAUGIAI. Aišku, visiškai saugaus būdo nėra. Čia kaip su kontraceptikais. Visada yra KAŽKOKS PROCENTAS. Aš asmeniškai esu linkusi rinktis prezikus, gulinčius stalčiuje. Ir tegul jie sau ten guli toliau.
Vienžo, kas čia dar blogo? Išbėrė nx, atrodau baisiai, iTunes groja šūdą (tingiu perjungt), varau ryt atostogų be atostogiško nusitekimo – tas nervina. Šiandien mano kambariokas irgi pavarė neprastai. Tipo sako man, kad darau skalbimą su nepakankamu kiekiu skalbinių. Tai OK – aš gal suprantu, kad nepatartina skalbti po mažai (čia tipo elektros taupymo sumetimais?), bet man tų rūbų reikia iki rytojaus, tai aš gi negaliu laukti, kol prisikaups. Tada jis man sako, kad mol reikėjo jo daiktus irgi sumesti. Tačiau aš negalėjau to padaryti, nes man šlykštu liesti svetimus skalbinius. Šitą momentą nutylėjau, nes galvoju, neduokdie įsižeis. Uoj, uoj. Nežinau, man rodos, kad galima liesti skalbinius tik tų žmonių, su kuriais miegi, nes jų bakterijos ir viskas, kas šlykščiausia ir taip tave aprėpia iš visų pusių (ypatingai – vidinę šlaunų pusę). Ir tu kažkaip net neapsivemi nuo to užkrato – fenomenalu. Ironiška, bet tau netgi patinka. Net jei tu mėgsti sterilumą (kaip aš). Ko jau ko, bet bažnytinio lentų sekso tai nepernešu KAIP DIEVĄ MYLIU. Šią savaitę įsisavinti bakterijų, jau matau, taip ir nebespėsiu. Žinoma, tai mane kažkiek liūdina, bet bent jau guodžia ta mintis, kad vis tiek menėsinės (nors kaip sako mano draugas – “Visada yra išeitis – žopa. Evelina, pradžiugink tu tą berniuką vieną kartą.”). Jų dėka, esu tokia nelaminga ir atvira šįvakar. T. y. šįryt. Mama pakraups paskaičiusi. Sakiau neskaityt. Pati kalta. Užtat mano kambariokas šiuo metu miega išsišiepęs. Tai mane gąsdina, nes mano pervertiška vaizduotė įsivaizduoja, kad jam linksma, mat jis sapnuoja, jog kažką pisa. Pvz., mane. 
Tik nesakykite man prašau, kad negražiai kalbu. Vis tiek Dievas man atleis. Nes aš užrišau šiukšlių maišą ir padėjau jį prie durų, kad rytoj kas išneštų.
30
Šiandien taip nuvargau, kad atėjus vakarui net negaliu apsispręsti, į kurį blog’ą pablog’inti. Buvau vienoje agentūroje, tada kavos, tada “prieš varant namo užeisiu į parduotuvę diržo”. Na, žinoma, tik paleisk mane “trumpam į parduotuvę”… Na, bet diržą kažkaip nusipirkau. Tiksliau, ne diržą, o “odinę” juostą, kurios man reikėjo specialiai vienai kibiro formos suknelei.
Na, kibiro juostos čia nesimato, užtat matosi ūkiškas namų vaizdelis su neišneštomis šiukšlėmis bei kur papuola džiūnančiais skalbiniais. Ir kreivai pastatytos Evelinos kojos. Hm, rytoj jau Helovynas? Draugė sako, kad būtinai užsidėčiau kablus. Bijau. Ar čia man todėl ir pasiūlė – kad gąsdinčiau žmones su savo pachodka (nors dažniausiai jinai nėra tokia jau tragiška, kaip aš čia aimanuoju).
Tai ką veiksit, kur gersit? Kaukes visi pasidarėt, tinginiai?
Ai, beje, man čia neseniai pasakė, kad aš gal ir atrodau gerutė, bet iš tikrųjų esu būtent tokia, kokia apsimetu šiame blog’e – “Ten parašyta visa tiesa.” Einu ilsėtis.
Helovyno proga… Halloween 2006:
20
Ar kas nors jau išrado vaistus, padedančius atsipirti sale’ams? Hmmm… Na, aš tiesiog negaliu laikyti tokios naštos kaip pinigai prie savęs. Jie mane vargina, erzina – juos reikia “apsirengti”. Argi ne tiesą sakau? Baisiausia yra tai, kad šiandien gavau naują siuntą skudurų ir… JAU ŽVALGAUSI NAUJŲ PIRKINIŲ. Dieve. Evelina, baik. Jau geriau leistum tuos pinigus kokteiliams (?).
Ryte miegodama sapnavau sapną… Kad parėjo nauji džinsai ir jų dydis man buvo kaip tik (praeitą kartą per klaidą paėmiau dydžiu per mažus, bet man jie buvo tip top – todėl šįkart ėmiau vėl tokį patį dydį). Visada parinuosi dėl dydžių, nes paprastai mano šikna yra kažkur terpėje tarp dviejų dydžių – kabančio ir neužsegamo. Nieko naujo kaip ir nepirkau – dvi juodos suknelės (nu, man jų reikia ir viskas! ir ne vienodos jos!!!), juodas žiedas (labiausiai mėgstu juodus papuošalus, tačiau šįkart norėjau kitokio… bet vis tiek juodas buvo gražiausias iš variantų), pėdkelnės (prie suknelių), megztinis (už lango jau ruduo…) ir pilki skinny džinsai (jie, beje, išpuolė vis tik per maži, bet aš jau užpildžiau blanką dėl pakeitimo į didesnį dydį).
Dabar mano planuose – naujas diržas, apatinio trikotažo kalnas ir… PALTAS bei ŠVARKAS iš “All Saints”. Na, bet šitam neblogam piniginės patuštinimui į minusą dar reikia prisiruošti ir susikaupti. Juolab, kad kito mėnesio pradžioje planuoju porai savaičių išvykti į kelionę (dar ne 100 %, bet panašu į tai). Tai gal reiktų pasistengt neišlaidaut (na, šią sekundę tai sėdžiu ant nulio, bet čia situacija kaitaliojasi vos ne kasdien, todėl px).
24
Pagaliau man pavyko atsikelti ne anksti. Taip, mano atveju tai yra pliusas, kadangi dažniausiai atsikeliu apie aštuntą ir toliau nebegaliu miegoti. O po to vaikštau kaip zombis, nes guluosi taigi vėlai.
Kaip ir kelis kartus per savaitę, šiandien apsipirkinėjau netoli namų esančiame ne šlykščiame (kaip bebūtų keista) supermarkete “Waitrose” (bet man toks įspūdis, kad daugelis žmonių eina į “Tesco”), kur pirkau NORMALŲ MAISTĄ. OMG. Pagaliau nusiritau ir iki to. Skalbiu, gaminu, perku normalų maistą… What’s next???
- Responsible Eveliūtė… ;______;
- Net verki. Haha.
- Nu. Kaip neverkt? Vaikas bręsta ant akių!
Tačiau dar vis neatlieku tokių fizinių darbų kaip grindų plovimas ir panašiai. Nes esu įsitikinusi, kad tokie dalykai verčia laikrodžio rodykles judėti lėčiau bei smarkiai kenkia ir taip leisgyviui mano skrandžiui. Žinoma, įvaizdžiui irgi. Bet jį aš sugadinau jau turbūt tada, kai pirmą kartą gyvenime prisipažinau, jog moku plauti indus… (nebeatsimenu, kada padariau šią klaidą – na, never mind).
- Aš tave myliu. Tu geniali esi. Visiškai. Be trūkumų.
- Nemeluok. Aš – idiotė.
- Todėl tokia ir faina.
Jaučiuosi šiek tiek excited prieš kelionę į Vilnių. Jau poryt, jau poryt. Noras varyti gal ir padidėjo (nes pradžioj buvo nulinis), bet grūdimasis į oro uostą, visas tas laukimas ir kitas vargas mane dar vis NERAMINA. Įdomu, ant kiek būsiu pavargusi, nes savaitgalio linksmybes pradedu jau rytoj. Neduokdie, baigsiu jas tik trečiadienį… Arba duok. Šiam savaitgaliui turiu nedidelį (preliminarų) planelį: eisiu (jei nebūsiu lavonas) ČIA arba ČIA (pirmas įdomesnis, bet aš nebūsiu AŠ, jei neužsuksiu į Gravą bent vienam GPL). O štai šeštadienį norėčiau apsieiti ir be vakarėlių (nes labiau noriu kabakinio socializingo, negu šokių), tačiau galima būtų užsukti pvz., ČIA arba ČIA. Na, ir pirmadienį – Minimal Mondays (po MOKSLŲ, ahaha).
Šiandien jau parėjo vakar užsakytos prekės. Viskas tinka ir patinka! O dar tie crazy nails!!! Ant manęs visa tai atrodo TAIP (kambario bardaką su bet kur džiūnančiais skalbiniais palieku nenukropintą):
OK. Užtenka plepalų – metas kibti prie darbų. See you in Vilnius.
RSS SRAUTAS