Kam gi daugiau pasiskųsi, jei ne savo Dyr Dairiui?

Nekenčiu visko. Nekenčiu pašto. Nekenčiu TNT ir DHL. Ak, ir kodėl kasdien atsiranda kažkas, kam būtinai reikia mane paerzinti?

Ir kaip aš galiu gyventi ramia širdimi, kai vargšės mano drabužių, batų, akinių ir tašių siuntos verkia kažkur ant pašto lentynų? O kai kurios iš jų, mano nelaimei, jau netgi buvo grąžintos atgal. O viskas dėl to, kad paštininkas nesugebėjo rasti vaiduoklių namo, kuriame mes gyvename. Taip pat nebuvo sugebėta man paskambinti, kad atsiimčiau šūdus pašte.

Mūsų pastatas – milžiniškas, bet kažkodėl plika akimi nematomas. Nežinau, bet turbūt dėl naujumo ir dėl to, kad Google mapsuose jo nėra, jiems dabar taip sunku pristatyti tuos man gyvybiškai svarbius reikmenis… Mūsų pastato nerado net policija – teko eiti susitikti po tiltu, 5-ios minutės kelio nuo namų. Normaliai.

Tikiuosi, kad spėjau su pašto lopais susisiekti laiku ir dar viskas baigsis geruoju. Bet jie tai neblogi melagiai, aš jums pasakysiu. Vienos siuntų statusas rašo: “Customer contacted to arrange delivery”. Niekas manęs nekontaktavo, išskyrus rūbus stalčiuose, kurie bandė su manimi susisiekti telepatiškai.

- “Pasiimk mane, Evelinute.” – verkė jie. – “Gyvenimas yra šūdo vertas, jei negaliu gyvuoti ant tavo kūno.”

Aš tikrai apsiverksiu. Aš taaaaaaip noriu rūbų.

Sorry, man galvoj tik skudurai

Kažkada čia neseniai radau “Firetrap” baletkes, pirktas prieš gerus metus. Nė karto neteko jų avėti – vis dar apklijuotos etikėtėmis. Kaip gerai kartais užsipirkti šūdo. Kai vėliau būsi koks bedarbis kaip aš pvz., galėsi tą šūdą sėkmingai naudoti – vis naujas daiktas. Anuomet baletkes numečiau, nes nusprendžiau, kad sūkos -nepatogios. Dabar, po metų, atėjo laikas jas pratampyti.

Ir dar vieną gerą naujieną SAU šian turiu. Iš mano galvos niekaip neišlenda mintys apie vasaros sezoną (labiausiai vaizduotėje man šviečiasi “Sūpynės”, į kurias, spėju, teks lėkti tiesiai iš oro uosto), tad sumąsčiau pasimatuoti maudymuką (jo, beje, irgi neteko vilkėti – mama nupirko pernai). Kaip bebūtų keista, rezultatai mane maloniai nustebino. Pasirodo, dar vis esu pakenčiamo storumo normoje (paprasti mirtingieji tai turbūt vadina “lieknumu”), bet gali būti, jog padidėję papai ėmė ir sumažėjo atgal. Anyway, taip išeina, kad prieš nuogos žopos sezoną net nereikės badauti.

Bedarbė, ne bedarbė, bet prieš vasarą suknelių įsigyti vis tik reikės. Vis žiūrinėju, žiūrinėju, bet kažko stebuklingo nerandu. Gal kokį chalaciką… Domina juoda, balta, nude spalvos.

Mergos, gal jau nusižiūrėjot ką nors vasarai?

Esu mielas nuogas žmogutis. Aprenk mane.

Noriu naujų drabužių. Noriu daug naujų skuduriukų.

I still want them black. Noriu ant manęs “va taip ten” kabanačių (čia kažkas kažkada taip apibūdino mano garderobą) rūbelių kaip šitie:

Jų noriu, nes juoda spalva kūdina. Jų kabėjimas ant tavo nebūtinai liekno kūno irgi kūdina. Be to, su tokia apranga atrodai kaip giltinė, o kas iš Jūsų įsivaizduoja mirtį storą? Kitas dalykas – mano apatinė kūno dalis yra didesnė už viršutinę, todėl aš bandydama palaikyti harmoniją esu linkusi rinktis skinny apačią ir platų viršų. Aišku, nuo tada, kai geriu kontraceptikus ir mano papai kažkiek padidėjo, tos proporcijos gal ir savaime tapo labiau harmoningos, bet aš juk kalbu apie pečių liniją, ne apie papus.

Nėra geresnių kelnių už juodus skinny jeans. Tie pirmi galėtų būt juodesni. Kad kūdintų labiau.

Taip pat noriu maikių. Noriu baltos maikės (šiaip nekenčiu baltos spalvos – aut past.). Šiek tiek peršviečiamos, kad papai matytųsi. Liemenukų, aišku, dar vis nenešioju. Žodžiu, man patinka tas paprastų maikučių ir džinsiukų “kuklumas”. Apgalvotas toks, žinot. Dar tos mano ilgos bangos nekaltumo prideda. Turėtų gerai atrodyt. Maikutė gali būti ir pilka. Mėgstu nublukusias spalvas, bet variante, kurį rodau, tas nublukimas gal kiek nenatūralus.

Dar noriu šito sijono, nes visiškai ne mano skonio. Aš noriu kažko naujo. Naujo šūdo. Bet tai gražus, ką?

Ir batų aš noriu. Juodų arba nude. Gražios baletkės, bet aš asmeniškai rinkčiausi juodą, o ne šūdo spalvą. Kablų / platformų irgi noriu. Įdomu, kaip į juos reaguos mano išsukta koja.

Ai, pamiršau gi, kad vasaros vakarais būna šalta. Todėl dar noriu megztuko ir švarkelio.

Prašom kritikuoti mano skonį dabar. Žinau, kad tai mėgstat.

Kruvini pinigai

Galvoju, apie ką čia šiandien pasiskųsti. Kažkas mane kamuoja… tik neaišku, kas. Hmm, tikriausiai tai – nedidukas savaitgalio atchodžiukas. Kaip sakoma – prie blogo nepriprantama. Priprantama prie gero, t. y. blogulio priežasties.

Realiai, tai mane kamuoja skudurų troškulys, žvėriškas alkis babkėms ir dar bala žino kam. Visko gal nevardinsiu, nes tada vapšie niekas neišsipildys. Pastaruosius du paminėjau, nes ir asilui aišku, jog jiems įvykti nešviečia artimiausius dešimt metų anyway.

O kažin, kas gi galėtų pasikeisti po dešimties metų? Vienas draugas man patarė pagalvoti apie child benefit (how much?). Nu gal, nu gal. Child benefit ir daug kitų – “tada būtum tikra benefit whore”. Gal ir nieko idėja. Ant tų žodžių manyje pabudo apsimestinis kilnumas ir sumaniau, kad verčiau parduočiau litriuką-kitą savo kraujo. Ar kiek ten jie jo išmelžia? Po to, kažkaip lyg ir persigalvojau, nes pagalvojau – “Nu jau visai išprotėjai, Evelina – dėl babkių gadinsies sveikatą?” Neilgai trukus man dašuto, kad kiti tą daro nachalia, sveikatai savo nė kiek nepakenkia, o užtat kažkam prideda pora dienų gyvenimo. Na, jie ir ryšiuos tą padaryti, tai tikrai tikėsiuos, kad po savaitėlės Dievas man atsidėkos penkiais “All Saints” paltais, kuriuos dalina visiems šventiems.

Aš nenoriu dirbti. Aš tingiu. Aš noriu ką nors įdomaus veikti. Galėčiau visą likusį gyvenimą dirbt dvi dienas per savaitę, kaip ir darau dabar. Bet su tokiu “persidirbimu” niekada nesimaudysiu rūbuose ir Makintoshuose. O aš manau, kad mirtis nuo uždusimo balta plastmase turi savito žavesio. Tik prašom neprikaišioti man materializmo, nes jei dar nesu materializmo ikona, tai tikrai iš paskutiniųjų stengiuosi eiti ta linkme. Prašau man netrukdyti.

P. S. Šią sekundę norėčiau žiūrėt serialą “Big Love”. Deja, turiu tik žurnalą “Love”.

Nekenčiu Knygų

Neapsakomai nekenčiu drabužių etikečių. Ir aš tikrai anuo sakiniu nebandau pasakyti, kad nekenčiu kokių nors ten Ralph Laureno polo marškinėlių. Omenyje turiu tuos nepakenčiamus baltus (usually) popiergalius, kurie gadina tavo kairiojo šono sveikatą. Mūsų Crack Chatoje šie siuvėjų išrasti popiergaliai vadinami “knygomis”. Pvz.: “Pamiršau nukirpti Knygą nuo naujo maikono, turi žirkles?” Na, supratot. Štai, sakykime, mano sugyventinė anas Knygas labai jau dievina. Sako, pravartu kartais paskaityti sėdint tualete. Ne taip nuobodu būna. Ir kito skalbimo temperatūrą gali pasiplanuoti za adno.

Man Knygos kelia alergiją. Kasiausi vakar keturias valandas, kol trankiausi mieste. Grįžusi namo radau nuluptą šoną. Gražu.

Etiketės neina normaliai nukirpti, nes nukerpi ir vis tiek niežti. Žodžiu, padariau maikėje skylę, bet tos sūkos vis tiek atsikračiau. Gerai, kad turiu kitą tokią pačią.

Nekenčiu Knygų.

“Be careful, Virgo.”

Aš negaliu blogint apie savo gyvenimą, nes jis yra per žostkas, kad Jūs tą žinotumėt. Man tai būtų nelabai naudinga. Anyway, trumpai tariant – gyvenu gerai; skauda gerklę; linksminamės; neatsimenam nei veidų, nei vardų; mano iTunes groja Magdą; gražiai atrodau, kai miegu; pamečiau suknelę; chata visa rūbuose – kažkas kažkur puošėsi, matomai; virtuvė pilna butelių, bet ne alkoholio, o kokakolos.

Turiu bėgt.

Nėra laiko pavadinimams

Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar vienos poros krištolinių tuflių. Aš tikrai neturiu ką apsiauti, beje.

Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.

Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.

Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?

Failnius vs. Loldon

Atsikrausčius iš Vilniaus į Londoną pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Tiesiog čia kažkaip jautiesi laisviau. Nes žinai, kad niekam nerūpi, kaip tu atrodai. Visi skuba, niekam neįdomu, eik nachui. Pvz., ar būdami Lietuvoje kada nors eitumėte į parduotuve su pižama? Ne. Londone? Galbūt. Čia jau nuo Jūsų priklauso. Aš vaikštau į parduotuvę su pižama, bet ant viršaus užsimetu paltą. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Arba sezono, ahaha.

Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.

Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.

Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.

TRAUZAI

Nekenčiu stringų. Matosi visas celiulitas su jais. Nors kai buvau penkiolikinė, nešiojau – tada dar nebuvo tokių baisių odos problemų ant šiknos. Labiausiai mėgstu paprastus arba šortukus. Nors šortukai gal jau ir pabodo. Krč, zajebiausi man – juodi ir paprasti. Gali būti paprasti su strings ant dubens kaulų, bet be strings šiknoje – svarbu, kad ji ne nuoga būtų.

Nors geriausi man – tokie kaip mol šortukai, bet ne visai šortukai, nes pusė žopos – nuoga. Nu, va tokios formos maždaug:

Krč, šikną reikia vizualiai mažinti. Nors kai kuriems mano šikna – ir taip per maža. Labai keistas fenomenas. Nesuprantamas man.

Taip pat aš būčiau linkusi trauzus derinti prie vyro norų. Bet kažkaip niekada nesiryžau to paklausti. Nes iš anksto žinau atsakymą – LABIAUSIAI MAN PATINKI… BE TRAUZŲ.

Nuogas kūnas

Norite tikėkite, norite – ne… bet man nudity apskritai nepatinka. Man patinka nebent užuomina į nuogumą. Man gražus – įdegęs, kaulėtas, biškį raumeningas kūnas. Aprengtas gražiomis, juodomis šmutkėmis. Čia jeigu apie bobas. Dėl išvardintų priežasčių jau būtų kaip ir metas užsukti į solerkę, sėstis ant dietos ir pakrutint šikną sporto salėje. Ir galbūt nusipirkti vėl kažką juodo.

O nuogo vyro nesu net akyse mačius. Kas tai?

O jeigu rimtai, aš jų paprasčiausiai neapžiūrinėju. Kažin, kada turėčiau tą daryti? Tegul juos apžiūri daktaras – aš pernelyg suinteresuota savimi. Nekenčiu storumo. Nekenčiu lieknumo su storu pilvu. Ką aš žinau, ką čia pasakot. Klauskit, čiut što.

Žodžiu, grįžtant prie klausimo, atsakymas būtų: NIEKIENO.