„Tik tapusi mama supratau, kad galėčiau už kitą atiduoti savo gyvybę“ – frazė, kurios tikiuosi niekada nepasakyti.

2016-05-02 | 19:38 | An Issue to Discuss
02

Ko tik neprisiskaitau tame Feisbe kiekvieną mielą dieną – tai kalafiorai brangsta, tai pastatą baisų statys. Bet yra istorijų, kurios kartojasi ir kartojasi. Skiriasi tik skelbėjas ir prikabinta fotkė.

Šiandien noriu paliesti temą, kuri man kliūna jau seniai. Negaliu suprast tos begalinės mamų meilės savo vaikams. Nepradėkit tik rėkt neperskaitę iki galo, nes jau girdžiu.

„Pagaliau myliu kažką labiau nei save“, „Tik tapusi mama supratau, kad galėčiau už kitą atiduoti savo gyvybę“, „Niekada nejaučiau nieko stipresnio nei meilė savo vaikui“ ir taip toliau, ir panašiai. Žodžiu, tik pagimdo ir jau ima jaust ir skelbt visa tai. Aš suprantu, kad tas gyvybės paleidimas į pasaulį suteikia euforijos, kaip kokie ratai, tai ir tie postai po to gaunasi lyg jų pavarius. Tačiau vaikui vis augant neatrodo, kad prūcha mažėtų. Geri ratai! Ar mėnesis tam angeliukui, ar jau treji metukai mano zuikeliui suėjo, vis tiek myliu jį labiausiai pasaulyje ir niekas jam neprilygs. Viskas būtų kaip ir OK, spread the love, sveikintina. Laimingi vaikai, kad gimsta mylinčioj šeimoj, nieko nesakau.

Bet tai o ką galvoja tų mamų vyrai? Išvaro mamaša iš gimdymo namų ir kitą dieną vyrui – „Sorriukas, nuo šiol tu man antroje vietoje“. 😀 Jeigu į akis ir nepasako, tai Feisbuke netiesiogiai pasakys. Visiems.

Aš skaitau tuos postus ir taip blogai jaučiuosi dėl tų vyrų. Kažkaip visada galvojau, kad meilė tarp vyro ir moters yra stipriausia ir svarbiausia. Kad jie yra vienas kito ramstis. O vaikai yra jų meilės papildas, bet ne branduolys. Bet iš kitų pasisakymų atrodo, kad atsiradus vaikui, vyras momentaliai nustumiamas į antrą planą. Aš tai jau bėgčiau pas sekretorę ar kokiam Ashley Madison paguodos blow job būdu ieškot, jei mane taip skriaustų. 😀 Nu gerai, gerai, gal ir nedaryčiau taip.

Bandžiau galvot, kodėl taip yra – kodėl ta mamų meilė tokia, kaip čia pasakius, nenormali. Pabandykim pagalvoti logiškai: išlindo tas vaikas iš manęs —> jis yra mano dalis —-> jis yra manęs pratęsimas —-> jis praktiškai yra aš, bet dar geriau, nes aš jį padariau (nežinau kuom čia geriau, bet nesigilnkim) = nu jo, taip išeina, kad reikia jį mylėt labiausiai pasaulyje dabar. Gaunasi, kad tą vaiką labiausiai TAIP myli dėl to, kad jis yra tavo dalis, tavo gaminys. Man tokia meilė atrodo savanaudiška ir netgi narciziška.

Mus juk supa tiek žmonių, kurie tos meilės iš tikrųjų nusipelnė – gelbėjo pasaulį ar buvo kitaip geri. Bet ne, savo kūdikėlį aš mylėsiu labiau nei juos visus kartu sudėjus vien dėl to, kad jis yra MANO. Taip išeina, kad tai, kas mano yra geriausia. Vat kokia šauni logika. Taigi tos mamos, kurios demonstruoja, kokios jos atseit nesavanaudės, nes visus savo organus dėl SAVO vaiko paaukotų man skamba kaip didžiausios savanaudės pasaulyje. SAVO organus SAVO vaikui. Do you get it?

Laukiu putų apie tai, kaip aš nesuprantu nieko, nes pati nesu mama.

O mamoms linkiu norėt paaukot gyvybę ne tik už savo apsikakojusius angeliukus, bet ir už savo, tikiuosi dar mylimus, vyrus. O mamyčių vaikams linkių neuždusti nuo tos perdėtos jų mamų meilės – jos gi tik gero jums nori, ahaha. 😀

 

 

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook