Psichologija MAN

2011-06-09 | 21:36 | An Issue to Discuss
09

Kažkada čia ant dienų, besivoliojant lovoje, man iškilo vienas klausimas. Ar Lietuvoje populiarios psichologo/psichoterapeuto/kitokio sielos ar smegenų daktarėlio paslaugos? Net kažkaip sumąsčiau, kad ir man tokios nepakenktų. Gal išgydytų kai kurias mano fobijas. Pagrindinė turbūt būtų insektofobija. Taip pat mirities baimė. Dar nekenčių vandens telkinių, šalia kurių nėra saugios tvoros ar kokio borto. Vilniuje gyvenau tryliktam aukšte – kol balkonas buvo neužstiklintas, jausdavausi ten gana nejaukiai.

Bet labiausiai norėčiau išsigydyti perdėtą gėdos jausmą. “Hohohoho” – pasigirsta anonimų balsai. Kad ir kiek, atrodo, galėčiau sau leisti… giliai širdyje esu kukli kaip mano Feisbuko draugų sąrašas. Nekenčiu gėdos jausmo, o jis mane kankina pernelyg dažnai. Tai ką nors ne taip pasakau, tai kas nors kitas kažką ne taip pasako. Man gėda už save ir už visus. Aš esu kaip GĖDOS JĖZUS, blet. Už visų nuodėmes pasigėdysiu. Fū.

Kalbant apie psichologo paslaugas, manau, kad tai nebloga idėja, jei nori, kad kažkoks dalykas nustotų tave slėgęs. Jo, bet… O ar nebus taip, kad tie apsilankymai tave dar labiau slėgs kaip faktas, kad lankais. Taip ir įsivaizduoju save einančią pas pasichologą. Net nuo minties imu dusti iš gėdos.

Žodžiu, niekur aš neinu (niekada ir neplanavau), bet į pradžioje pateiktą klausimą ATSAKYKITE MAN.

Dar pora žodžių

2009-10-21 | 03:03 | Šiek tiek info apie mane
21

Nežinau kodėl, bet aš žiauriai nemėgstu jaunesnių už save bobų. Celebrities, paprastos bobos – man visiškai jokio skirtumo. Ir aš tikrai neįsivaizduoju, iš kur gi toji nesąmoninga antipatija. Čiuju, tai susiję su vaikystės traumomis, kai mama per Kalėdas savo krikšto dukrai (iki kurios gimimo giminėje aš buvau jauniausias vaikas, o ji gimdama štai paėmė ir viską sugadino) nupirko lėlę, o man tik Disneyišką žurnalą “Dumbo” (nes savo Kalėdinę dovaną aš jau buvau gavusi). Iki šiol pamenu tą skausmingą pavydo jausmą. Brrr. Žodžiu, tada aš negalėdavau pakęsti, kad jaunesniems nei aš vaikučiams skiriama daugiau dėmesio, negu man. Ir nors aš jau seniai nebe vaikutis… jaunesnių bobų nemėgstu iki šiol. Apie vyrus net nekalbu, nes sakiau jau šimtą kartų.

Gal čia yra psichologų, kurie galėtų paanalizuoti?

Ta prasme, čia tikrai yra liguista. Jei aš pamatau, kad boba yra 87 metų gimimo (t. y. mano metų), pirmas dalykas, kurį aš padarau, tai patikrinu MĖNESĮ. Jei ji gimė spalį – viso gero, mažvaikė. Jei anksčiau nei rugpjūtį – viskas gerai su tavim, BENDRAAMŽE. 😀

Aišku, mano priešiškas nusistatymas dažnai pasikeičia, kai geriau pažįstu žmogų. Bet kol tas neįvyksta… 🙂

Žmonių-vampyrų gyvenimo kronikos: nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis?

16

– O nuo neapykantos iki meilės…? Tikriausiai sunku nužingsniuoti.
– Oi ne. Visai nesunku. Tik daug išgerti reikia. Aišku, garantijų nėra, bet šansai didėja.
– Bet tai žinai… Ne ilgalaikė meilė būna tada. Ryte baigiasi.
– Nu kaip… Kartais trunka ilgiau.
– Savaitę?
– Nu supranti, būna, kad nekenti žmonių, nes matai juose tokias pačias ydas, kokias pats turi. Na, kai žmonės būna labai panašūs ir dėl to nekenčia vienas kito. Bet paskui pasipisa ir kurį laiką myli vienas kitą, kol neužsipisa.
– Bet tai happy end’o nebūna niekada, ane?
– Būna, būna.
– Rimtai?
– Jo. Romantinėse komedijose.

Romantiška diskusija vyninėje (prie kakavos puodelio) su vienu protingu, bet ne itin turtingu ponu (kartais tenka gerti ir su tokiais) privertė mane susimąstyti ir panagrinėti problemą giliau. Grįžusi namo aš nusprendžiau paskambinti psichologui Jonui Navickui ir išsiaiškinti, kaip ten iš tikrųjų yra su tais ŽINGSNIAIS. Jis mielai sutiko pakomentuoti mano ir minėtojo pono plepalus.

– Visi nuolat girdime posakį, kad nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis. Kaip į šį teiginį iš profesinės pusės žiūri specialistas?

– Žmonių bendravimas – labai sudėtinga veiksmų grandinė. Ją gali įtakoti chemija arba gamta. Žingsnis žmonijai pirmiausiai reiškė pasislinkimą. Nesvarbu kur – pirmyn ar atgal. Natūraliuose santykiuose, ar įtakotuose chemijos. Klaidinga teigti, kad nuo neapykantos iki meilės – tik vienas žingsnis. Ne veltui sakoma, kad po Naujųjų metų diena pailgėja gaidžio žingsniu – 15 minučių. Skaičius “15” ypatingas tuo, kad paprastai tiek laiko vyksta lytinė sueitis. Galima apgaudinėti savo draugus kiek tik nori, tačiau 15 minučių fakto nuneigti neįmanoma. Tai – statistika. Todėl galima teigti, kad per trumpas vyro žingsnis, arba neatsipalaidavusi moters eisena gali sugriauti santykius labai greitai – trumpiau negu per penkioliką minučių. Iš savo psichologo praktikos žinau, kad žengus šį žingsnį, nuo meilės ligi neapykantos atgal pareiti praktiškai neįmanoma. Į mane kreipiasi daug porų, norinčų išpsręsti šią problemą. Tačiau mano atsakymas dažniausiai būna vienas – jiems beliko pasitelkti chemiją. Prisidekite žvakių, o taką iki lovos nuklokite žiedlapiais. Ir ne bet kokiais, o aukščiausios baltų rožių rūšies smulkiais lapeliais. Žinoma, būtų pravartu suteikti chemijai ir materialų atspalvį. Viliodami partnerį keletą kartų švelniai perbraukite juos kreditine kortele. Šis ritualas nedažnai pavyksta, tačiau kartais tikrai suveikia. Maždaug 7 iš 10 porų yra nepatenkintos per trumpu vyro žingsniu ir tik 3 iš 10 moterų džiaugiasi savo ir savo partnerio lytiniu gyvenimu.

– Žvelgiant į psichologijos mokslo gelmes, ar yra tikimybė sulaukti “happy end’o”?

– Remiantis mano žingsnio teorija – taip, yra didelė tikimybė, kad jie gyvens amžinai iki laimingos pabaigos arba kaip jūs, jauna žurnaliste, išsireiškėte – happy end’o. Tačiau net matematiniais skaičiavimais šimtu procentų pasitikėti negalima. Būna, kaip aš sakau, paranormalijų. Paranormalijos yra tai, kas paranormalu ir dar anomalija. Tačiau, išvengiant paranormalijų, yra didelė tikimybė sulaukti happy end’o.

– Ar romantinėse komedijose rodomas meilės vystymosi eigos modelis yra realus ir pagrįstas?

– Meilės modelis romantinėse komedijose – laužtas ne iš piršto. Režisieriai (kurie, mano galva, yra pervertinami) ir scenaristai (kurie yra neįvertinami) patys patiria įvairiausius siautulingus nuotykius, o po to juos perteikia romantinėse komedijose. Šie plunksnos ir skaitmeninės kameros balzakai padedami tokių žmonių kaip mes, psichologai, filmuose iš pažiūros banalias meilės istorijas perteikia eliniams žmonėms – galbūt tos meilės dar nepatyrusiems. Žinoma, romantiniai filmai dažnai suteikia nerealių vilčių (kaip mes, psichologai sakome) kretinams, tačiau ir kretinams kartais pasiseka. Retai, bet pasiseka. Dažniau į romantinės komedijos vertas istorijas derėtų žiūrėti kaip į pramogą, tačiau retais atvejais jos kažkuo virsta. Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad mano knygoje “Socializmo varpai. Kam jie gaudžia? Nepriklausomybe, kur tu mus vedi?” kaip tik ir nagrinėjama romantinė komedijos verta meilė tarp mažos, nepuošnios šalies ir didingos tautų motinos.

– Girdėjau, kad greitu metu įvyks Jūsų naujosios knygos pristatymas…

– Taip. Pasinaudodamas proga norėčiau pranešti apie poryt (antradienį) septintą valandą vakaro, Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje įvyksiantį susitikimą su knygos “Socializmo varpai. Kam jie gaudžia? Nepriklausomybe, kur tu mus vedi?” autoriumi – manimi, psichologu Jonu Navicku. Maloniai kviečiu visus “Maistas Ausims” skaitytojus susipažinti ir maloniai, prie rūšinio vyno taurės, pabendrauti su būsimojo bestselerio autoriumi.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook