20100815

2010-08-15 | 17:24 | This is the Life
15

Šitas karštis neraliuotas mane pražudys dar šiandien.

Su mama šopinomės prekybos centre. Labai norėjau čipsų. Mama man jų nenupirko. Zirziau kaip penkiametė. Sako, nu leisk dar kartelį pabūt tavo motina (tipo, kai būni motina, tai reik būtinai draust ką nors). Sakau, su kavalierium tai man smagiau nei su tavim – LEIDŽIA ĖST MAN VISKĄ. Ėsk nors druską kibirais, zuikeli. Taip? Miau miau.

Žodžiu, kol grįžom namo sena nekondišine mašina, mane ėmė pykinti ir mintys apie čipsus tapo tolima praeitimi.

Tiesą sakant, man per viršų net ėmė lįsti prieš penkias valandas ėsti pietūs. Buvau klaidingai įsitikinusi, kad jie – jau seniai kažkur šiknoje. O pasirodo, česnakinė sriuba ir springrollsas tupėjo užmarinuoti mano skrandyje arba dar blogiau… iš šiknos pakilo atgal į skrandį.

OMG. Skanaus tiems, kas šuo metu valgo.

Mane guodžia tik vienas dalykas: vietoj čipsų mama man nupirko mažiuką bikiniuką ir dar keletą šūdelių. Yes.

P.S. Iki mano gimtadienio liko vienuolika dienų.

Why I could probably never date a Chef or a fat guy

2009-09-16 | 15:22 | This is the Life
16

Picture 3

Antras pagal svarbą supermarketų skyrius (po čipsų, of korz).

Vakar pietums ar tai vakarienei valgiau “Marsą”* ir galiu Jums atvirai pasakyti, jog “Twix’as”, “Kit Kat”** (ypač tas naujas Chunky Caramel) ir netgi labiausiai iš visų pasaulio batonėlių nuvalkiotas “Snickers”*** YRA GERIAU. Aš nesakau, kad ufb zodis“Mars’as” yra kažkuo man prasikaltęs. Ne, ne, God forbid, ne. Aš tik sakau, jog šis batonėlis yra BLOGESNIS už minėtuosius ir dabar man pagaliau dašilo, kodėl aš niekada jo nepirkdavau (nu tai dėl to sąlygino jo blogumo). Nes jau nuo vaikystės mano dėmesys buvo sutelktas ties “Twix’u”.

Tačiau priešistorė, kodėl pietums ar tai vakarieniei aš pasirinkau batonėlį, o ne ką nors NORMALAUS, SVEIKO ir na… ŠALDYTO, irgi yra ganėtinai įdomi. Viskas prasidėjo tada, kai už lango ėmė lyti lietus, o Evelina buvo ką tik išsiplovusi veidą, kartu su kitomis kūno dalimis.

– Į parduotuvę aš eisiu su amerikietiška vėliava puoštu rankšluosčiu ant galvos. – pamanė ji ir prisiminė, kad neatsimena, kur yra skėtis.

Buvo slidu, Flip Flopai pasimetė vidury gatvės tarp mašinų – teko juos rinkti, nepaisnt raudonai degančio šviesoforo. Kiaušinių artimiausioje parduotuvėje rasti nepavyko. Vyriškos pižaminės kelnės peršlapo. Makiažas nenuplaukė, nes jo nebuvo. Na, žodžiu, daug čia yra ką pasakoti, todėl norėčiau prieiti prie reikalo: kai vakar aš atidariau viryklę, nes norėjau ištraukti, KAS TEN IŠKEPĖ, priešgaisrinė signalizacija staiga ėmė rėkti kaip paklaikus. Skubiai uždariau ėdalą viryklėje ir ėmiau atidarinėti langus bei duris… Sirena netrukus užsičiaupė, bet per tą laiką sudegė ėdalas. HA HA HA. Ačiū Dievui, netrukus mano roommate, kaip ir kasdien, atnešė man kavos iš “Strabucks”, which is very maistingas patiekalas. Tai kaip ir neprapuoliau. Jo, o “Marsas” buvo kažkada po to.

*Tikriausiai būtent dėl to gudrūs amerikiečiai jo nebeparduoda. It has been replaced with the slightly different Snickers Almond

**The name is believed to have come from the Kit-Cat Club, an eighteenth-century political club for artists.

***In 1930, the Mars family introduced its second product, Snickers, named after their favorite horse (mėgstu ūkiškas sąsajas labai).

“Ir aš norėčiau su juo pasidulkint, manau.”

2009-09-10 | 04:27 | This is the Life
10

Picture 54

Blog’o herojai ilsisi parke saulėtą dieną.

Neįtikėtina, bet JIE (kol kas negaliu sakyt, KAS – плохая примета) pagaliau davė man šansą pasirodyti. O taip, aš kalbu apie prieštaringai vertinamą job of my dreams (aišku, jei mane priims, būtinai sugalvosiu naują TIKSLĄ – need to move further)!

– Nuvarei į Vakarus, tai dėsi ant Rytų dabar, hahaha.
– That’s my job!!!

Dar vis kosėju, bet jau mažiau. Balsas irgi po truputį grįžta į vėžes. Ta proga, rytoj (t. y. šiandien) prisukama supermarketų kalė ir Lošėjas eis pakelti keletos taurelių (tikėkimės, kad daugiau) už būsimą UFB sėkmę (Bože, man tikrai asmenų susi-N-jinimas)! Skirtingai nei planuota, taurės bus pripildytos ne vandeniu, o gal net kokiu gerokai rimtesniu skysčiu. Pvz., medetkų ekstraktu arba ženšenio šaknies tyrele. Į sveikatą!

Beje, man reikia kažkokiu nežinomu būdu apsipręsti, kokius batus rytoj dėtis. Nes matote, tie Lošėjai paprastai pageidauja kablų, bet kalėms juos užsidėjus, jie kaip mat ima plyšti juokais. O mane vakar kaip tik ištiko tokia baisi nelaimė… Vienžo, viskas įvyko tada, kai aš pirkau batus tam atvejui, jei imtų lyti arba snigti (antras variantas nėra labai įmanomas, bet anyway, pagrindinė esmė yra PIRKIME). Buvo labai karšta, todėl batai man nutrynė taip, kad turėjau prigriebti dar ir flip-flops’ų porą – kad saugiai (ne basa per stiklus) pareičiau namo. To pasekoje, kitą dieną (t. y. šiandien) aš negalėjau užsidėti jokių batų – VISUR ŽAIZDOS BL. Išskyrus dvi poras – oranžinius kablus, su kuriais pasirašau išeiti į žmones tik nežmoniškai girta ir rausvi gladiatoriai, kurių nelabai mėgstu, nes gerai įsižiūrėjus pasidaro akivaizdu, jog jie nėra juodi. Nu, tai ką man dabar daryt? Sad face.

Krč, o pagrindinis dalykas, kurį reikia daryti Jums – laikyti kumščius, kad praeičiau svajonių darbo feiskontrolą. OK, OK – galiu pasakyti tiek, kad man reikia parašyti rašliavą į TEN (jau parašiau, beliko pataisyt) ir REIKIA, KAD JI JIEMS PATIKTŲ.

Dar vienas dalykas, kankinantis mano neramią sielą – o tai čia rimtas bajeris, kad Jimmy Edgar turi bobą latvę? Nes į mano e-mailą ar tai Skaipą (tiksliai negaliu pasakyti, nes dabar toji info – ant desktopo) parėjo VA TOKIA ŠTAI NAUJIENA.

Beje, šiandien praradau dar vieną nekaltybę – PIRKAU NORMALŲ MAISTĄ LONDONO SUPERMARKETE. Ne iš kokio marazilnyko (na, sąlyginai).

The longer you wait, the better it gets

2009-09-07 | 03:26 | Citatos ir dialogai
07

– Šiandienos mano asmeninė dienos citata skambėjo taip: “It took 9 months for you to fuck me.”
– Man tai ant liežuvio kabo tavo quote of the day papildymas: “9 months after – you both will be fucked.”

Tai tiek pletkų šiandien. 🙂

Paskutinių poros dienų detali mano veiklos ataskaita

2009-09-04 | 23:22 | Inner city life
04

Jeigu bandyčiau su kuo nors sulyginti paskutines dvi dienas, tai lyginčiau jas su Naujaisiais metais, kurie truko savaitę. Na, bet nieko keisto – turėjau nuostabių svečių iš Vilniaus. Užvakar žiauriai lijo, nepaisant to, visiškai peršlapusios mes sugebėjom nusigauti iki kažkokio kabako Brick Lane. Jau buvo vėloka, bet koks mums skirtumas – gi į darbą rytoj nereikia. Todėl anas kabakas buvo tik viena iš keturių mūsų aplankytų vietų tą naktį. Visai neblogai kaip trečiadieniui. Po to mes gėrėm dviejuose šito tinklo baruose ir dar čia. Pastaroji vieta yra ganėtinai posh ir joje geria visokie Mickey Rourke’ai ir Ronanai Keating’ai. Mus iš anksto perspėjo, kad pasipuoštume, todėl vienoje iš ankstesnių vietų žvengdamos persirengėm tiesiog tualete. Nes kitaip tai mol neįleis net ir su jūsų ble guest listais. Kiekviena iš mūsų pragėrė po daugiau nei šimtą svarų, kadangi viena šampės taurė at “Alto” kainuoja 18 £. Štai taip gyvena bedarbiai šiais blogais laikais. Ai, dar vienas labai minėtinas faktas – namo grįžau su limuzinu, kuris kaip bebūtų gaila, mane pradžiugino tik baisiu pykinimu. Vakar pavėluotai mane primokė, kad girtam geriausia sėdėti priekyje, bet jei jau sėdi gale – BŪK MALONUS IR SĖSK UŽ VAIRUOTOJO. Žinoma, aš šitų prijomų nežinojau. Na, bet iki kitos dienos vakaro vis tiek atsigavau. 😀

Štai tada išaušo mano siaubingai nelaukta diena, kai Lošėjas ir Teisėjas atsidūrė vienoje patalpoje. Jie netgi kažką kalbėjo tarpusavy. Lošėjas prisukamai supermarketų kalei šnabždėjo negerus horoskopus. Šalia sėdintis kompanionas nusprendė, kad juodu kalba kažkaip keistai: “Kažkas tarp jų yra. Nejaugi TU?” O mes tuo tarpu geriau pasižiūrėkime, kas tuo metu vyksta prisukamos supermarketų kalės galvoje.

“Ką aš darysiu, jei kitą kartą po tokios vakaronės užsimanysiu nakvoti pas Lošėją? Kaip aš tą nuslėpsiu nuo Teisėjo?” – mintyse, o vėliau ir garsiai svarstė prisukama čipsų skyriaus vergė Izaura.

– Aš kvepiu Lanvin – Rumeur. Aš kvepiu pletkais.
– Man tu kvepi vodke, spanguolėm ir baltu vynu.
– Ir cigaretėm?
– Kaip bebūtų keista, cigaretėm tu nekvepi.

Dar vis negaliu patikėti, kad T-Barą suradau per maždaug tris sekundes. Tokie dalykai man nėra labai būdingi – mėgstu klaidžioti pasiklydusi, važiuoti su taxi ir NIEKADA nesinaudoti žemėlapiais. Bet taxu šįkart nelabai buvo kur važiuoti, nes gyvenu ±10 min kelio nuo ten (nors, jaučiu, Vilniaus atstumais matuojant, taxas būtų savaime suprantamas reikalas šiuo atveju). Nesinori pasakot visų smulkmenų, bet BUVO GERAI.

Teisėjas vakar man pareiškė, kad aš visiška kalė. Na, o štai Lošėjas šiandien taip pat buvo dosnus komplimentų – “Tu esi skinny bitch”. Savaime suprantama, aš renkuosi antrą variantą. 🙂

Atchodai is the price you pay

2009-08-30 | 21:35 | Inner city life
30

5450_1218705783772_1112702496_30724650_3158727_n

Prisukama supermarketų kalė, Lošėjas ir Didžėjus kažkurį vakarą išsiruošė į pokylį. Aristokratų salonai, lošimo namai, landynės bei nešvarūs, kokainmedžio lapų alkaloidais sutepti pinigai jau senokai išmokė herojus manipuliuoti atlaidžiomis, ant visko pykstančiomis ir viskam abejingomis lytį pakeitusiomis medūzomis su kablais iš sex shop’o. Pokylyje tokių buvo nemažai. Slaptame trijulės susirinkime buvo aptarta minėtųjų medūzų išvaizda, žiauroka šiuolaikinių karalių finansinė būklė bei kablų nenešiojančios prisukamos supermarketų kalės šukuosena. Lošėjas vieną dieną pavers ją tobula moterimi. Na, o kol nepavertė, žavinga mergaitė nerangia, uždegiminių procesų varginama, ranka gydėsi sudužusios geldos skausmą – kilnojo Lošėjo pirktą taurę vyno.

5450_1220668352835_1112702496_30731278_4847696_n

Minioje buvo nesaugu. Lošėjas po juodu ženkliuku puoštu sparneliu saugojo sužeistą prisukamos girtuoklės ranką. Didžėjus grojo iš kompaktų. Prisukama supermarketų kalė neturėjo babkių. Merga iš Australijos londoniečius vaišino “some new drug”. Temperatūra kilo, uždegimas ūmėjo, publika girtėjo. Vaistų vartojimas per nosį pasiekia smegenis daug greičiau nei vartojant oraliniu būdu. Lošėjas padarė nuotraukų. Tikriausiai jam atrodo, jog kalė vieną gražią dieną taps garsi, o jos nuotraukas galima bus parduoti spaudai už milijoną. O tada nusipirkti sau ką nors gražaus. Galbūt daug dviračių.

5450_1220672192931_1112702496_30731284_5643203_n

Prisirinkęs kompromato Lošėjas išėjo namo. Didžėjus ir mergaitė dar kurį laiką pabuvo pokylyje, o po to išvyko į nedidelę kulinarinę kelionę – artimiausią “Tesco” parduotuvę. Šiandien pusryčiams mes Jums siūlome “Absoluto”. Užsukite į restoraną “Prie upės” – ten rezervuotas staliukas. Kompaniją jiems palaikė italai. Neapsakomo girtumo nublokšti lietuvaičiai aštuntą ryto įlipo į metro. Didžejus smigo stotyje. Kalė pamiršo išsikraustyti į kitą butą. Baigėsi nuskausminamieji.

Prisukama supermarketų kalė lošimo namuose

2009-08-28 | 18:08 | This is the Life
28

Prisukama supermarketų kalė anądien nuėjo palošti į nedidelius didelio miesto lošimo namus. Mergaitė buvo graži. Priminė medinį baldą. Ji buvo Pinokio sesuo. Vilkėjo trumpa žirniuota suknele. Lošėjas pastatė ją sveitainėje vietoje stalo ir nuo jos gurkšnojo kavą, balintą gan saldžia ryžių sula iš Tetra Pak’o. Po kavos kaip ir prikaluso išgerti stiklinę vandens – Lošėjas taip ir padarė. Rytais jis būdavo nerangus, todėl staiga netyčia netikėtai vandeniu apipylė “stalą” – prisukamos supermarketų kalės nugarą.

Vieną dieną Lošėjas netyčia atrado stalo naudojimosi instrukciją – viskas taip paprasta ir lengvai iškoduojama. Stalui galima suteikti norimą formą – tereikia padaryti porą pjūvių branduolio srityje (intrukcijoje taip vadinama likusi stalo dalis, atmetus netrumpas kojas), tada šiek tiek pagaląsti, na ir taip sakant, jau kaip ir turi gerą daiktą. Kitoje instrukcinio lapuko pusėje buvo surašyta ir šio nepaprasto baldo sudėtis. Pasirodo, stalas buvo padarytas visai ne iš medžio, kaip pusę metų, praleistų lošiant bei išgerinėjant galvojo Lošėjas. Sudėtyje buvo Labradorito, galinčio keisti spalvą atspindint šviesą; deimantų, prigrūstų su intencija sukelti pavydą draugams; na, ir aišku, organinio karvės šūdo, kad nebūtų per gerai.

Lošimo namuose primėtyta įvairiaspalvių amerikietiškų batų. Kambario viduryje guli rankšluoščiu apsivyniojusi prisukama supermarketų kalė – skaito žurnalą su Vodianova viršelyje. Pagaliau Lošėjas gali atsipūsti tyloje.

– Tu tik, gink Dieve, nesumiauksėk, nes iš karto eisi nachui.
– Skirtingai nei Jūs, aš nieko bendro su gyvūnais neturiu – vakar virtuvėje užtikau Jus bevalgantį kraujuotą mėsą.
– Čia nesiskaito, mažamete tu sūka.
– Jūs toks juokingas.
– Stengiuosi išlaikyti tavo interesą.

Rytais, po pusryčių, mes įprastai mėgstame paskaityti įvairaus plauko geltonąją spaudą. Prisukamai supermarketų kalei visai patiktų ir pačiai ten apsireikšti, kaip kad anądien pavyko Lošėjui. Lošėjas ten pateko, nes mokėjo gerai žaisti šachmatais – skyrė juodą spalvą nuo baltos. Vakar, kai buvo cirke, senis dalino beždžionėms kortas. Konfeti iš cirko kažkokiu paslaptingu niekam nežinomu būdu atsirado ir lošimo namuose.

Lošimo namuose nerūkoma net ant rūkomojo stalelio. Jei stalelis stovėtų kokios nors kaimo sodybos miegamajame, šiuo klausimu nekiltų jokių problemų. Bet gi NE – lošimo namuose štai tau ir nerūkoma. Ši taisyklė labai džiugina namų bendrasavinką Lošėją. Atvirai šnekant, tai jam netgi kelia juoką. Plaudamas indus jis irgi mėgsta pakikenti. Pakikenti jis mėgsta ir tada, kai sodina prisukamą supermarketų kalę į atrakcioną. Ach, ji tokia beviltiška – karuselės nenoriu, noriu amerikietiškų kalnelių. Lošėjas nurimtsta nebent prie kompo – darbo reikalai. Raudoni apatiniai ir treningai tinka jam prie veido ir besimėtančių raudonų batų. Tačiau jam atrodo, kad atėjo metas apsikirpti. Mintis apie atsinaujinimą jo pakankamai nepradžiugina, nes prisukama supermarketų kalė eilinį kartą neleido jam išsimiegoti. Kad tai nebepasikartotų, teks parašyti laišką į vieną vietą – laikinai priimikit tą kalę į darbą nuo mano vargšės blet galvos. Amžinas laikinumas – pastovumo garantija.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook