Patrick Süskind « Maistas Ausims | Taglaino nėra

Draugauju su ateiviais

2010-01-19 | 04:00 | This is the Life
19

Žinau, žinau, kaip smarkiai Jūs manęs pasiilgote. Norėtumėte mane apkabinti, o gal net ir prasišikti su šūdais ant laižeko su manimi. Atspėjau? Heh, to antrojo neatsisakyčiau ir aš. Nors ir priklausau šventųjų gretoms, nemėgstu per ilgai užsibūti zakristijoje. Vanialina smilkalais visokiais pernelyg. Aš – lyg tas murzinas Paryžiaus valkata Grenujis – labai jautri kvapams. Niekada nedievinau smilkalų. O štai gėlyčių kvapas man patinka. Man nepatinka, kai soliariume būna karšta. Man patinka Pilates, nes ten nesuprakaituoji. Tas pasaulis… toks šlykštūs. Kodėl žmonės turi tiek daug trūkumų? Jų turiu net aš. Bet man GALIMA, nes aš – tai NE JŪS. Mano kritiškumas kartais vargina mane pačią. Vertindama nepažįstamus, šimtą kartų matytus telike ar jūtube ir šiaip visokius prašalaičius, paprastai susidarau labai neigiamą nuomonę. Ir tai netgi nėra kažkoks išankstinis nusistatymas. Ne. Aš tiesiog juose randu kokį nors vieną (mažą ir mielą, bet man nepakenčiamą) minusėlį, kuris man sugadina visą bendrą įspūdį. Taip norėčiau Jus mėgti, nu bet negaliu. Esu alergiška žmonių ydoms. Domiuosi ateiviais. Jie moka apipisti žmogų – nuslėpti savo ydą. Mėgstu, kai mane guodžia. Nemėgstu, kai manęs nepaguodžia. Taip pat nemėgstu, kai mane PERGUODŽIA. Taip, man liūdna, branguti, bet NE ANT TIEK. Turėkite ribas, Jesus. Ačiū Dievui, tokių balvonų nebepasitaiko mano kely. Neseniai skaičiau savo ir Tėvo pokalbių archyvus. Neblogai jis ten pastebėjo porą dalykų, kai pagalvoji (pokalbiai – ± praeitos žiemos)… Šiaip nesu linkusi dažnai galvoti.

Labai gaila, bet pamiršau, apie ką norėjau pašnekėti. Nes tikrai ne apie kvapus, sportą ar žmonių ydas. Jau naktis ir aš jaučiuosi visiškai pervargusi: akys merkiasi – čiuju ta proga privariau trilijardą neatleistinų rašybos klaidų. Kaip kokia rusakalbė lietuvių filologijos studentė iš Pedagoginio. Vėliau ji dirbs mokytoja. Kaime. “Aš tokia išsilavinusi ir taip mažai uždirbu.” Aiaiai. Da pašla.

Saldžių sapnų.

“Tikiuosi, tu neketini ten smagintis kaip inkstas kokaine.”

2009-07-15 | 04:32 | Inner city life
15

Postą pradėkime tėvelio pabarimu:

nepapisai– Nepapisai tu jo. Puritonas jis ibanas.
– …
– Dabar sėdek tyliai nuleidusi galvą ir raudok iš gėdos.
– …
– Kitą vasarą varysi su manim į visus open air’us ir pisi visus, kurie man patiks. Žodziu, tu man prapisai keturis butelius šampano. Jau nekalbu apie tavo finansinę situaciją, savo norą išgerti ir tą gėdą, kurią užtraukei mūsų giminei.

Atsimenu, šiandien ryte kažkelintą ankstyvą valandą staiga ėmė skambėti mano BlackBerrio budilnikas (jį nustačiau tikrai ne aš). Kai atsikėliau, telefoną radau išrinktą dalimis. 😀 Bandau atsiminti, kas per kova tarp mūsų įvyko. Krč, man rodos, aš niekaip negalėjau užčiaupti to prakeikto telefono, todėl man teko ginti savo miegojimo teises ir iš aparato ištraukti akumą.bwe

Šiandien norėčiau papasakoti dvi istorijas apie tai, koks pasaulis vis tik yra mažas. Kažkas minėjo, jog kas šeštas žmogus žemėje yra pažįstamas. Skamba neįtikėtinai, bet akivaizdu, jog šis “faktas” yra laužtas tikrai ne iš piršto. Gal net iš kokios alkūnės (!).

Žodžiu, prieš varant į Londoną, apie savo išvarymą aš kažką parašiau į blog’ą. Ir gavau iš nepažįstamo berniuko komentarą, parašytą juokais – “Na, tai susimatysim”. Būdama Londone sėdžiu kažkada namuose, kuriuose buvau apsistojus, o šalia manęs sėdintis namaikambariokas sumano man perskaityti citatą iš tokio vieno “Maisto Ausims” blog’o. Staiga aš pasimetu ir sakau – “Juk šiuos žodžius aš ką tik pati parašiau”. Sako – “Tai čia tavo tas blog’as???” Tada Povilas (toks sugyventinio vardas) pripažino, jog būtent jis man juokais (net nežinodamas, kas aš esu) buvo parašęs komentarą apie tai, kad susitiksim Londone. Mes ne tik susitikom, bet aš dar ir jo kambaryje gyvenau bei jo lovoje miegojau – visa tai buvo atlaisvinta mano atvykimo su trenksmu (“Aš maniau, kad sapnuoju košmarą.”) proga.

Vaje, palikau tuose namuose rankšluostį. Koks simboliškas įvykis, kuris reiškia, jog greit sugrįšiu. 🙂200907121845

Kita istorija vėlgi įvyko ten pat. Vieną dieną grįžtu aš iš kažkur namo ir pažiūriu pro virtuvės langą, kuris rodo vidinį namo kiemą. Ir ką gi jis man transliuoja? Ogi pažįstamo Mato veidą, kuris nežinia, ką ten veikia. Pasirodo, jis kaip klientas lankėsi pas kitą mano sugyventinį – kirpėją Ramoną. Po kirpimo su Matu nuėjome išgerti “poros drinkų”. Grįžau namo kitą dieną popiet.

Taip pat norėčiau papasakoti apie nuostabų ano miesto maistą. Tik kad žiauriai tingiu. Bet pabandysiu tą padaryti trumpai. Evelina pateko į Picture 21maisto gamybos tinginiams rojų. Čia visą ėdalą gali nusipirkti paruoštą ir supakuotą gražioje dėžutėje su galutinio rezultato pafotošopinta nuotrauka viršelyje. Etiketė tavęs prašo tik vieno dalyko – “Išpakuok mane ir nepatingėk trumpam įkišti mikrobangų krosnėn.” Cheesecake’ų, spring 4rolls’ų ir kitų (iš pažiūros rankų darbo) dirbinių niekas čia gaminti nesivargina. Turiu įtarimą, kad taip elgiasi (t. y. nesielgia) ir kai kurios kavinės. Pastebėjau, kad visas miestas kvepia fast food’u, kurio aromatą puikiai sugeria plonos pastatų sienos. Tiesą sakant, tas kvapelis man kelia apetitą. Nežinau kodėl, bet dabar atsiminiau Süskind’o aprašytą Paryžiaus kvapų mišinio tvaiką, kurio sudėtyje – žuvis, prakaitas, kvepalai, šūdai… Hmmm…

– Maistas – zjbs. Pusfabrikačiai. Viską gali nusiprikti: tortai, daržoviniai šūdai – nieko nereik gaminti. Kava ant kiekvieno kampo, kaip man ir reikia. Cizos brangokos, bet px. Taxai – gražūs. Bernai – įvairūs. Aš ėdu mažiau.
– O nėra buterbrodtų su švirkštu leidžiamų?

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook