31
Atėjo metas kasmetinei metinei atąskaitai. Na ir meteliai buvo! Nors turbūt tą patį sakome kasmet. Tai buvo nedarbingiausi, šūdmaliausi, bet tuo pačiu ir turiningiausi metai mano gyvenime. Šūdo malimas ir tinginystė – be jokios abejonės, kiekvieno sveiko proto lietuvio svajonė. 2009-ųjų metų sausį perėjau į neakivaizdinį, kad galėčiau labiau malti šūdą, bet visiems pareiškiau, kad tą darau, nes noriu dirbti. Aišku, darbo ieškojau, nes reikia gi babkių tūsams. Tačiau krizė staiga paūmėjo ir ką nors apmokamo rasti mūsų kaimelyje tapo nelabai įmanoma. Ėjo dienos, savaitės ir mėnesiai. Evelina ir toliau malė šūdą. Kad šūdas taip nesmirdėtų, ji pradėjo rašyti knygą, bet žinoma, taip ir neparašė. Nebuvo darbo, nebuvo babkių. Atėjo vasara, o atosogauti tai norisi – px, kad nebuvo nuo ko pavargti. Kadangi nebuvo šaibų, atostogoms buvo pasirinktas miestas, kuriame būtų kur nakvoti. Na, ir ką aplankyti. Giriu save už tai, kad ryžausi tenais ir pasilikti (su mėnesio pertraukėle, skirta reikalų tvarkymui – “reikia šmutkes susirinkti”). Man patinka, kad tie metai nebuvo sunkūs. Nepersidirbau, nebadavau, nenesitūsinau, dėl bernų neverkiau.
Kažin, kas manęs laukia ateinčiais metais.Persidirbimas, badas, nulis tūsų ir ašaros? Skamba labai viliojančiai. 2010 – toks gražus skaičius. Ir išties – aš noriu daug įvykių, darbų, babkių, naujo daug visko, persikraustyt į kitą vietą, pletkų įdomesnių. Man liūdna ir man baisu. Priešnaujametinis jaudulys. Kaip aš nenoriu niekur eit. Man baisu, nes bijau, ateinantčių metai. O baisiausia, kad nežinau, ko iš jų noriu. Nekenčiu nuotaikų kaitos.
06
Šiandien man jau nebedepresija. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Laiką aš skaičiuoju sekundėmis, tad galiu 
persigalvoti, kol parašysiu šį postą (labai tingiu rašyt, beje). Savaitgalis gavosi gan turiningas – penktadienis “Fabric’e” su Buraka Som Sistema, o vakar Faithless (įmesiu gal video vėliau) @ “Matter”. Atėmė pyderai mano tabletes visas (kaip tik buvau pasiėmusi MĖGSTAMIAUSIŲ).
Šiaip galiu pasakyti, kad tūsai man kuo toliau, tuo rūpi mažiau ir kažkaip belenkoks nuostabus gigas man didelio entuziazmo nesukelia. Anyway, buvo smagu, bet ant densfloro darkytis biškį tingiu (tam yra ir kitų vietų, hehehe 
). Ypač blaiva. Netingėjau, kai buvau septyniolikos… Dabar tai tik prie baro ir socializint rūpi.
Pastebėjau, kad kai mano širdį kamuoja kokios nors parkės, aš išlieku su ta pačia šypsena, bet beveik nekalbu. Jei kalbu daug, vadinasi, viskas yra OK. Šią savaitę buvau palyginus nekalbi, bet dabar sėdžiu su drauge ir žvengiam dviese kaip karvės prie kompų – tuoj ruošimės eit vakarieniaut. Viso gero.
30
Šiandien taip nuvargau, kad atėjus vakarui net negaliu apsispręsti, į kurį blog’ą pablog’inti. Buvau vienoje agentūroje, tada kavos, tada “prieš varant namo užeisiu į parduotuvę diržo”. Na, žinoma, tik paleisk mane “trumpam į parduotuvę”… Na, bet diržą kažkaip nusipirkau. Tiksliau, ne diržą, o “odinę” juostą, kurios man reikėjo specialiai vienai kibiro formos suknelei.
Na, kibiro juostos čia nesimato, užtat matosi ūkiškas namų vaizdelis su neišneštomis šiukšlėmis bei kur papuola džiūnančiais skalbiniais. Ir kreivai pastatytos Evelinos kojos. Hm, rytoj jau Helovynas? Draugė sako, kad būtinai užsidėčiau kablus. Bijau. 
Ar čia man todėl ir pasiūlė – kad gąsdinčiau žmones su savo pachodka (nors dažniausiai jinai nėra tokia jau tragiška, kaip aš čia aimanuoju).
Tai ką veiksit, kur gersit? Kaukes visi pasidarėt, tinginiai?
Ai, beje, man čia neseniai pasakė, kad aš gal ir atrodau gerutė, bet iš tikrųjų esu būtent tokia, kokia apsimetu šiame blog’e – “Ten parašyta visa tiesa.” Einu ilsėtis.
Helovyno proga… Halloween 2006:
17
| Tavo vardas: |
nepletkininke
|
| Dėstyk: * |
mazai, mazai maisto kazkaip pastaruoju metu…
|
Busy working and partying (kadangi pjovimo nebelabai praktikuoju, tai šis ketvirtadienis buvo pirmas TOKS nuo liepos mėnesio – bet ne kominis). Na, ir ypač kai darbas prie kompo, tai nesinori prie jo sėdėti visą parą. O šiaip tai parašysiu greitu metu. Gal net ir šianąkt. Kadangi neišvariau į tūsą. 
Nežinau – gal ir reikės papasakot, kaip “ragana Evelina” bėgiojo su virtuviniais peiliais…
“Ant tiek nekaltai atrodai, bet jau tooookia ragana. Nesitikėjau to iš tavęs. Negalėčiau su tavim gyventi.”
Jo, blet. Kai kurie pamatė mano TIKRĄJĮ VEIDĄ. Anyway, vis tiek jaučiuosi šventoji geruolė Šv. Evelina.
Bet man tai įdomiau va kas:
Kas čia per pletkai, iš kur ir apie ką?
22
Varčiausi šįryt lovoje ir galvojau – koks gi bus mano blog’o likimas? Ne, ne, tikrai neturiu planų jo mesti. Tiesiog yra toks dalykas, kad Lietuvoje žmonėms įdomu skaityti tik liūdnas kaimyno istorijas. Tokias kaip:
- nerandu darbo,
- mane papiso ir paliko galantiškas jaunuolis iš Emyratų,
- užpiso gyventi Lietuvoje,
- šiandien mane vargina blogesni atchodai nei vakar.
Bėda yra tame, kad šiuo metu MAN VISKAS GERAI. Babkių man daug nereikia (dėl lengvinančių aplinkybių, kurios kažkada vis tiek apsunks). O ir skudurai man per daug nerūpi (na, čia tik laiko klausimas), nes prisivežiau jų pakankamai. Nors mažiau, negu planuota, nes netilpo. Ir dar turėjau mokėt šaibas už 1,6 kg viršsvorio, LOL. Batų paėmiau septynias poras (vasariniai visi), iš kurių šešių, rodos, dar nė nejudinau. Gyvenimas yra gražus!
Norint išsaugoti skaitytojų interesą, visuomet galima, reikia ir būtina imti aprašinėti savo nuobodžias meilės istorijas. Nevengiant intymių smulkmenėlių. Tačiau mano atveju šis variantas nėra labai tinkamas. Tikrai ne dėl to, kad šis klausimas man būtų kažkoks tabu. God forbid – NE NE NE. Tiesiog matote, kaip čia dabar viskas yra – jei aš imsiu pasakot apie vieną nuotykį, apie jį juk perskaitys ir KITI NUOTYKIAI. O tai man būtų visiškai nenaudinga. Dabar sakysit – tai negi, Evelina, tu tik su lietuvačiais duodies?! Ne, tiesiog tie žmonės yra ganėtinai išsilavinę, ko pasekoje, moka naudotis šiuolaikinių technologijų stebuklu – Google Translator.
Gerai, gerai, juokauju gi aš.
Sėdžiu lovoje ir noriu miego. Kaip aš tingiu eiti į tualetą, kuris yra kitame aukšte, negu mano lova. Be to, man skauda užpakalį, nes nepatogiai sėdžiu. Ir visai mielai išgerčiau tabletę nuo galvos skausmo, bet vanduo, stovintis prie lovos – jau seniai išgertas. Šiandien kažkodėl atsikėliau aštuntą valandą ryto, kaip kokia nesveika. Normalūs žmonės tokiu metu paprastai tik grįžta namo. Girti ir panašiai.
Vakar pasilikti namie man taip ir nepavyko, nes ėjau susitikti su Evelinos kaprizų neklausančiu jaunuoliu, kuris karts nuo karto apsireiškia Vilniaus bulvarinėje spaudoje bei įvairaus plauko “kūrybinės industrijos portaluose”. Išgertuvių metu susipažinome su Radioactive Man’o merga norvege, kurią nerangiai apipyliau baltu vynu ir kuri pasakojo mums apie tai, kaip jai ir jos bernui patinka lietuvaitis Moon Disco. Taip pat šiek tiek pabendravome su išgėrusia pamišele, kuri peršalimą gydo koksu, o laisvalaikiu pasvarsto apie galimybę sudainuoti karaoke. Visą vakarą ji giedojo Maiklo Džeksono “Man in the Mirror” - I’m asking him to chaaaange his wayyysss.
Mano kolega labai teisingai pastebėjo, kad šitame mieste visi klausia, iš kur tu esi, o ne koks tavo vardas. Kaip bebūtų liūdna kitiems ir juokinga man, niekas niekada neatspėja, iš kur esu aš. Dar vis pirmauja Vokietija ir Švedija (ir apskritai visa Skandinavija), antroje vietoje – Amerika ir Kanada. Nu, bet Airijos išgirsti tai tikrai nesitikėjau, hahaha. Visada meldžiuosi, kad tik nepradėtų vardinti visokių nesąmoningų šalių. Ten kokios Rumunijos, Libijos ar Pakistano.
Užpisa anksti užmiegantis naktinis gyvenimas, bet kita vertus, taip jis ten ir miega – sėdi sau medyje parkelyje ir negali nulipti. Kai pagalvoji, ką čia reiškia nuo medžio nulipt. Bet pvz., aš nesugebėjau nulipti net nuo dviračio.
- What is your favourite wood?
- Pine and oak.
- What is the “tree” in Lithuanian?
- “Medis”.
- Oh, “madness”!
Nebeprisimenu, ką dar norėjau pasakyti. Ta proga reikia pasidaryti kavos. Ai, šiandien šaldytuve radau pomidorų sriubos, kurioje (didžiai mano nuostabai) buvo normalus kiekis druskos. Tokie dalykai pasitaiko tik kartą gyvenime.
21
Štai taip gražiai aš guliu lovoje. Nuotraukoje matome edukacinį žurnalą vaikams, mano kojas su nuo traumų kreivais pirštais ir dar vis neiškrautą lagaminą (esu čia beveik savaitę). Nerangiai sau vartausi, vietoj to, kad eičiau į pokalbį dėl darbo. Atšaukiau vakar, nes… Nes tingiu eiti, kur papuola.
Galvoju, ką čia šiandien veikti ir ar išvis veikti, turint omeny, kad kitą savaitę nusimato keturi tūsai + galbūt reiks bent simboliškai išgerti už mano gimtadienį (čia jau kaip penkios DARBO dienos gaunasi). Visai pamiršau, kad dar kažkur įkurtuves reiktų įterpti, kadangi 27 d. kraustausi į kitą chatą. Life is tough. Haha.
[8/21/09 12:56:05 PM] Vytis: gausiu praejimu ir bychkos
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: hahahahaha
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: ruoskis!
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: 
Beje, pastebėjau, kad Londone man linksmiau net ir būnant be babkių, negu Vilniuje su babkėm. Nors būdama Vilniuje beveik niekada jų ir neturėjau.
Tai GERTI ŠIAN AR NEGERTI? Štai kur klausimas… O gal geriau gerti rytoj? Hm, sekmadienį irgi apie kažkokią vakarušką lyg ir buvo kalbėta…
Na, o kol kas einu papietauti:
RSS SRAUTAS
