“Protingos, juokingos, turtingos manekenės.”

2009-09-13 | 02:15 | Inner city life
13

Nu, ką – atėjo metas parašyti kokį bauginantį postą? Laikykis, skaityk įdėmiai. Jau bijai, ane? Ahahaha. Aš tai valgau sriubą. Mmm. Kokia gera. Tesco! 😀 Šiandien patyriau, ką reiškia, kai šalia tavęs sėdi ŽMOGUS ir skaito tavo pačios blog’ą. Žinoma, tai ne pirmas kartas, kai mane ištinka tokia nesėkmė, bet kažkaip buvau pamiršusi, kokius nemalonius šiurpulius tokia situacija suteikia. Panašūs šiurpuliukai mane vargino, kai šiąnakt ėjau namo (tiesa, ne pas save). Na, o pas save grįžau tik 18 val., nes vakar prie apvaliojo stalo užsižaidžiau ruletę, o po to ryte tris valandas rinkau žetonus, nes pasimetė kažkur sūkos. Vienas juodas užkrito už lovos. Ką tik pamačiau, kad mano telikas rodo Backstreet Boys (be garso).

Išvariusi namo aš jau iš anksto žinojau, jog ten nepateksiu, nes mano kambariokas teisėjauja iki vakaro, o raktai (kuriuos mes “daromės” dvi savaites) – kaip tik pas jį. Reikėjo kažkur dėtis. Bet ne nx, nes ten jau kaip ir pabuvojau. Iš esmės, tai visada gali susigalvoti, ką veikti, jeigu tik turi šaibų. Nusipirkai laikraštį ir sėdėk sau gerdamas (kavą arba degtinę – pasirinktinai – nors ir alų su uogiene blt) tris valandas. O man buvo tokia situacija, kad penktadienio vakarą aš išėjau iš namų turėdama vargingus 7 svarus. Taip jau nutiko, kad pavedimas, turėjęs ateiti ketvirtadienį, ateis tik primadienį, nes eina jis per USA. į Lietuvą, o tada man i UK. Krč, sucks. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – ateinanti savaitė bus turtingesnė. 😀 Juk būčiau išleidus pusę for sure.

Dramatiškiausias šio ryto momentas buvo tas, kad man reikėjo važiuoti autobusu, o aš neturėjau nei žalio, nei kitokios spalvos supratimo, kiek šaibų užsilikę mano “Oysteryje” (kortelėj – 1,5 svaro, bet nėr kur pasipildyt). Jei liko iš viso. O nežinojau dėl to, kad seniai nesinaudojau visuomeniniu transportu. O nesinaudojau ne dėl to, kad būčiau varinėjusi taksi, o dėl to, kad viskas, ko man reikia yra po ranka – šalia namų. Tai kaip ir nėra kur važiuoti + sirgau ir mažai varinėjau.

Kuo, kuo, bet rajonu tai džiaugiuosi, eiktuną. Pala, einu dar sriubos. Mhm. Rajonas:

Picture 8

rajonas

rajonas3

rajonas4

batas

Picture 10

Žodžiu, tai reikėjo man varyti tuo autiku. Ačiū Dievui, pinigų “Šūdoysteryje” biškį buvo ir aš sėkmingai nužingsniavau link sėdynės antrame aukšte. Po kokių penkiolikos minučių autobusas staiga sustojo, o visiems keleviams buvo liepta minti nahuj. Nes kelio darbai ar tai baliai kažkokie mieste vyko. Nu, ką – stoviu laukiu kito 254-tu numeriu pažymėto autiko. Sulaukiau, bet įlipus paaiškėjo, jog maniškis “Oysteris” šįkart – jau tuščias. Bet vairuotojas pasitaikė supratingas ir praleido mane chalevai. Nuvažiau iki savo Aldgate’o ir galvoju – 0 ką gi man čia dabar nuveikus. Turiu keturias valandas, esu viena ir neturiu šaibų (norėjau, kad mama kažkiek pervestų, bet ji, mano nelaimei, tuo metu buvo sode), baigėsi abiejų telefonų sąskaitos. Perėjau visą Brick Lane’ą skersai išilgai, viską blet perėjau. Lauke buvo karšta, Evelina nevalgius ir pachmielinga – darosi silpna. Kai staiga mano širdį nudžiugino “Starbucks” kortelė, kurią aš netikėtai prisiminiau. Joje buvo likęs vienas kavos puodelis. O už debetinėje kortelėje likusį svarą aš gavau dar ir vaflį. LOL LOL LOL.

200909122147

Ten ir prasėdėjau dvi valandas:

1

2

O nuo to vaflio aš persivalgiau pusei dienos į priekį – košmaras kažkoks. Bet užtat iš karto atsigavau. Atrodo, toks nekaltas mažas šūdelis, o jame – 345 kcal. OMG. Nu, bet man galima, nes Vilniuje svėriau 2 kg daugiau. Mama mane žada atšerti (menėsio gale grįžtu namo kelioms dienoms – bwe, bloga vien nuo minties), bet aš nepasiduosiu. Einu pirkti alyvuogių. Ciao.

“Taip šneka tik filmų vertėjai.”

2009-09-01 | 23:02 | This is the Life
01

Kaip užpisa sirgti – neįsivaiduojat. Ir ypač tada, kai TIKRAI YRA KĄ GERO NUVEIKTI. Štai pvz., rytoj į Londoną atvyksta viena mano geriausių draugių ir aš TIKRAI pageidaučiau būti FORMOJE. Kita vertus, taip man ir reikia – aš gi niekad nevengiu po laukus bėgioti nuoga. O nesirgau jau kokį šimtą metų. TAI KAIP IR METAS SUSIMOKĖTI.

Šiandien visa kaip iš lavoninės prikelta ėjau į pokalbį dėl darbo. Tipo viskas zjbs, Fashion PR agentūra ir taip toliau – FAU FAU etc. Bet aš kažkaip nelabai susižavėjau ta vieta. Nežinau, nežinau – mažas ofisėlis ir nėra ten labai jau mirtinai POSH. 😀 Nors turiu pripažinti, kad akį džiugina prie kompo stovinti pakaba su gražiais rūbais, kuriuos po to skolins kokiam nors “Vogue”. Tada tu turėsi surašinėti, kas kam ką skolino ir kas kam ką turi grąžinti. Taip pat tau duos “Oysterį”, kad karts nuo karto ir pats galėtum kažką suvežioti. Po šių nuostabių žodžių mano ir taip pusėtina nuotaika, žinoma, smuko dar labiau – žemiau nulio. T. y. į minusą. Na, bet tai turbūt nieko nestebina – juk visi nuo seno žino, kad didžiausia viešojo transporto fanė  Marijos Žemėje esu būtent AŠ. Krč, tikiuosi, nepriims.

Beje, persikrtausčiau į kitą chatą. Location’as visai netgi geras. Viskas netoli ir gana lengvai pasiekiama – pradedant Brick Lane, baigiant lošimo namais.

Evelina, prašau maldauju tavęs būk gerutė – PASVEIK IKI RYTOJAUS. PLZ PLZ PLZ.

Ai, kažkam (pvz., mano mamai) čia dar kažkada knietėjo sužinoti, kokį šūdą sėdėdamą Londone aš ėdu. Labai geras šūdas, tarp kitko. Demonstruoju viską, ką turiu:

ėdalas

Atradom čia vieną neblogą gėrimuką kažkada. Primena sveiką “Sprite’ą” (žr. pavadinimą):

gerimas

Kokią “nuostabią” parduotuvėlę aptikau kažkada čia:

stratford

Sakė, ten kainos keičiasi kiekvieną dieną. LOL.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook