Egzistenciniai klausimai iškyla sekmadieniais

2013-01-27 | 15:26 | Inner city life
27

O Dieve, kokį siaubingą stresą ką tik apturėjau. OK, pasakoju viską nuo pradžių.

Sėdėjau sau lyg niekur nieko skaitydama pasaulio aktualijas, kai galiausiai daėjau iki straipsnio apie Ethan Hawke parduodama namą Niujorke. Galvoju – nu norėčiau aš to tavo namo. Kas žino, gal kada nors būsiu ant tiek turtinga? Bet tada man iškilo dilema – na OK, sakykim, būsiu normaliai aš turtinga ir imsiu aš jo ar kokio Christopherio Walkeno Manheteno chatytę, tačiau ar chatos prabanga ir selebių statusas užtikrins šimtaprocentinę apsaugą nuo šlykščiųjų Niujorko gyventojų, tarakonų?

Jau seniai atkreipiau dėmesį, kad šios temos nenagrinėja nei bulvarai, nei televizija. Viename Sex and the City epizodų buvo užsiminta apie pest control, bet turint omenyje, kad Niujorkas, herojų butai ir interjerai yra nemaža serialo dalis, nusprendžiau, kad klausimui skirta per mažai dėmesio, nes taip ir nesupratau, kaip dažnai po Kerės manolus ropojo tie padarai.

Sumaniau atsakymą tiesiog išsigūglinti. Iš ankto žinojau, kad tai – durna mintis, nes visada įrašius gyvių pavadinimą yra šansas, kad išmes nuotrauką. Bet galvoju – nu davai atsargiai aš. Įrašiau į gūglą „Do celebrities have cockroaches?“. Kažkokių labai gerų atsakymų man neišmetė, bet užmačiau vieną, kuris sudomino. Straipsnis Guardiano – tikrai nieko blogo nebus.

Deja, nudegiau ir labai smarkiai. Linko į straipsnį duoti negaliu, bet ten buvo kažkas apie realybės šou I’m a Celebrity… Get Me Out of Here! ir kaip tai laidai pritrūko kažkokių tarakonų, kurių ten jau ir taip sunaudojo tūkstančius (tiksliai nepasakysiu dėl savaime suprantamų priežasčių). Žodžiu, gavau foto su visais organais in my face. Kaip mečiau aš tą kompą! Gerai, kad lovoj sėdžiu – nuo šiol,  jei kas nors man dar priekaištaus, kad aš tinginė, nes sugebu pusę dienos po kaldra praleist, galėsiu jiems papasakot apie tokio gyvenimo būdo privalumus. Ką daryti toliau, buvo neaišku, nes tam, kad išjungčiau tabą su tuo straipsniu, pirma turėjau pažiūrėt jam į akis. To daryti nesiruošiau. Tada bandžiau išjungti kompą. Pataikiau į reikiamą mygtuką iš kokio penkto karto. Įjungusi kompą ėmiau viską skubiai force quitinti, kad tik tarakonas neiššoktų man kur nors iš praeitos sesijos.

O ar selebiai turi tarakonų, taip ir nesužinojau.

Geriausias pasaulyje miestas, išskyrus mažuosius jo gyventojus, kurie netgi nėra vaikai

2012-08-08 | 01:52 | Inner city life
08

Na, tiesiog puiku. Šiame tarakonų mieste pagaliau išvydau tarakoną-monstrą. Prieš tai juos teko matyti tik virtuvėje ir ten šie padarai buvo ne siaubingojo tropinio, bet lietuviškojo stiliaus. Dėl to kaip išmanydama vengiau virtuvės (nors man ir sakė, kad čia neseniai buvo atvarę tarakonų ghost busters – pasirodo, jų paslaugos nelabai efektyvios). Galiu pateikti virtuvės vengimo pavyzdį: šiandien sumuštinį pasidariau per pusę minutės nugarą atsukusi į sieną, ant kurios anksčiau teko matyti tarakoną ir bėgom variau suėst jo į kambarį. Nunešti lėkštę atgal į virtuvę ir dar ją nuplauti (nuplauti, padėti, rankas nusišluostyti – jau minutė begalinio streso) man nepasirodė geras sumanymas, todėl aš nusprendžiau lėkštę pasilikti kambaryje. Tačiau aš juk puikiai žinau, kad mėgstamiausias tarakonų medus yra trupiniai, todėl su pirštu nulaižiau kiekvieną Cuban bread trupinėlį, kad joje toms padugnėms neliktų nė menkiausio hors d’oeuvre. Kadangi vengiu virtuvės, savaime suprantama, negaliu joje gaminti. Dėl šios priežasties, užsimaniusi snacko, kaip tik planavau nueiti į parduotuvę nusipirkti čipsų. Dar galvoju – pamyšiu prieš išeinant. Nu ir blet, atsisėdu ant unitazo ir žiūriu, kad ant minkštojo kilimėlio SĖDI kokių 8 cemų pailgos formos daiktas. „Panašu į tarakoną“ – pamaniau sau negalėdama patikėti tuo, ką matau. Visiems žinoma, kad fobijas turintys žmonės taip pat kartais pasižymi paranoja bei haliucinacijomis, todėl aš turėjau naivią viltį, kad man vis tik vaidenasi. Nepamyžusi, atsegtu klynu, atsistojau ir puoliau prie durų, kurias man, be abejo, dėl patirto streso atrakinti sekėsi itin sunkiai. Pagaliau man pavyko išbėgti. Skubiai išsikviečiau savo supermeną į pagalbą. Meldžiausi, kad jis išeitų iš vonios supykęs su kokiu nors plastmasės gabalu rankoje sakydamas – „Va, tarakonas tavo – na tu ir psichė.“ Ną ir ką jūs manote? Teisingai, atspėjote – Evelina neklysta, blet, deja. Tai buvo milžiniškas TARAKONAS. Supermenas jį, aišku, nugalabijo, bet nuo šiol aš nė per žingsnelį nuo jo nepasitrauksiu. Jau laukiu nesulaukiu kaip rytoj eisime kartu pašikti.

Poryt kelsimės į kitą butą. Pastatas modernus, naujas, metų senumo. Nu aš labai tikiuosi, kad ten tų balvonų nepasitaikys. Meldžiuosi tiesiog. Gal kas turi patirties ar istorijų apie Niujorko tarakonus? Gal kas žino, kur šiame mieste jų nebūna, apart 5 žvaigždučių viešbučius? Nes man disgusting ble ne tas žodis.

P.S. Apie nuotykius su Niujorko žiurkėmis jau pasakojau savo FB akaunte @Neevelina Stundziene.

P.P.S. Taip ir likau nevalgiusi čipsų, nes ta stora gulinti kiaulė man gerokai apmažino apetitą.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook