Naujųjų metų atėjimas į namus (kurie yra ne mano) mane veikia neigiamai. Visi planuoja, į kokį čia geresnį tūsą nuvaryti, nes atseit gi pagrindinis metų balius – neduokdie, per mažai nusigersim. O man taip liūdna ir visai nerūpi, kur aš švęsiu. Greičiau jis praeitų. Man liūdna, nes kaip ir kasmet, būtent švenčių laikotarpiu, vargšą kaimo žmogų aplanko apmąstymų metas. DURNŲ APMĄSTYMŲ METAS. Lyg niekur nieko, aš pradedu svarstyti apie visokius gyvenimiškus šūdus. Kaip kokia Visagino kaimietė (jei esi iš Visagino ir skaitai šį blog’ą, skubu Tave pasvekinti – esi viena iš nedaugelio ano rusyno išimčių).

Kas gi įeina į “gyvenimiškų šūdų” sąvoka? Na, tokie briedai, kaip KUR AŠ ESU IR KUR NORIU BŪTI (kalbu apie vietą gyvenime, o ne savo storos šiknos lokaciją) IR KĄ GI MAN BLET PO GALAIS DARYTI? Kad būtų mol geriau. Ko aš noriu iš savo gyvenimo ir kur man gauti babkių, kad lengviau būtų tuos norus pildyti. Aš pvz., norėčiau visą gyvenimą daug keliauti, kad niekur niekada nenusibostų. Visur man yra namai. Vietos, darbai, pramogos ir kiti dalykai turi tendenciją užpisti. Žmonės, beje, irgi užpisa. Pati norėčiau kitų neužpisti. O mane suptų neužpisantys. Nes kai jau labai užpist pradeda, tai ir užsipist galima.

Taipogi norėčiau būti kuo labiau nepriklausoma nuo kitų žmonių. Dabar, deja, negalėčiau pasigirti nepriklausomybe – tai man varo siaubingai nepakenčiamą depresą. Aš stresuoju ir stresuoju kasdieną. Man net nereikia rimtos priežasties stresui. Mano nervai ant tiek ištampyti, kad iš kiekvieno šūdo aš padarau gyvenimo tragediją. Ir baikit Jūs nx taisyt tuos kelius man po langais, po galais. Esu supista vėpla ir nuolat padarau kokią smulkią nesąmonę. Arba pasakau. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu šnekėti nesąmoniu ir daryti klaidų. Aš negaliu sau to leisti. Mano reikalavimai sau yra ant tiek aukšti, kad aš neleidžiu sau padaryti nė menkiausios klaidelės. O jei jau padarau, tai graušiu save apie tai visą gyvenimą. Ir po penkerių metų aš su įsivaizduojamomis ašaromis akyse prisiminsiu tokį šūdą kaip pvz., “per garsiai nusižvengiau troleibuse”. Ir graušiu save “kaip tu taip galėjai, kvaile?” būdu. Nors tokios mano “klaidos” net norėdami neatsimintų nei bendrakeleiviai, nei pats ponas Dievas… Ir baikit drožt tuos kelius, kartoju dar vieną kartą. Arba iškviesiu jums psichologais prisimetusių teroristų būrelį. Tankuose.

Kažkada, kai nusprendžiau, kad Vilniuje parkių man jau pasidarė per daug, sumąsčiau, kad gal jau metas pizdint į naują miestą ir neturėt suspistos praeities. Čia dar neprisišikau, bet manau, kad tai tik laiko klausimas. Nors gal aš ir klystu. Ne, aš niekada neklystu. Vėpla ir Niujorke vėpla. Mano atmintis per gera. O mano gėda amžina. “Gal Jūs, vaikeli, nepakankamai šniojate? Pagalvokite gerai apie tai.” Na, na. Atchodų aš nenoriu irgi.

Mano galvoje – per daug minčių. Durnų minčių. Tokie kiekiai informacijos ir problemų sprendimai toli gražu nelabai telpa toje galvelėje. Žandai šioje vietoje pasitarnauti nesiryžta. Mane užpisa svarstyti. Aš noriu daryti. Aš vis kažką renkuosi. A arba B. O gal C. Sakot turit ir D? Mmm, įdomu, įdomu. O jei paimčiau B, tai gal galėčiau jį sukombinuoti su C? Krč, užsiparinu ir neišsirenku nieko. Nes nieko nedaryti – lengviausia. Aš noriu į Niujorką.

Mano kvailu įsivaizdavimu, būtent ten būčiau laiminga.

O gal aš tik prastai išsimiegojau šiandien?

Kaip išgyvenai tą tragišką kultūrinį šoką, kai trumpam buvai parsikomandiravus į ašarų pakalnę?
Man nepraeina, einana kaip čia baisu

Cha cha. Nu, matai. Visų pirma, tu varei į dar geresnę vietą, negu aš dabar sėdžiu. Be to, varydama į Lietuvą rinkausi tokias datas, kad praleisčiau Lietuvoje mažiausią įmanomą minimumą. Pilnos keturios dienos, kurias leidau kaip vieną ilgą savaitgalį… Aš realiai būtent dėl to (dėl datų) pasirinkau vienas, o ne kitas avialinijas. Vilniuje nebuvo nuostabu ar ypatinga, bet ir tragiška nebuvo. Buvo OK. Bet čia gi kaip atostogos gavos. Na, o įsivaizduok – gyvent TEN… Nenoriu. Ne dabar. Niekada… Nebent ištiktų žopa kokia nors visiška. Krč, varyk atgal. Arba bent jau į Londoną – gal realiau. M? Ahaha, ir papasakok, kas ten dar baisaus – palinksmink mane!

Metas kraustytis į Naująją Zelandiją. Ar tik ne ši šalis šiuo metu gali pasidžiaugti sparčiausiai pasaulyje augančia ekonomika? Skaičiau kažkur. Dar vienas anos šalies privalumas: Naujoji Zelandija – labiausiai nuo Lietuvos nutolusi šalis (tai mane džiugina, nes esu suinteresuota kuo mažiau užuosti jaukų mielų namų kvapelį). Šitie du džiuginantys faktai nustumia Sidnėjų į antrą vietą (po Oklando).

Aišku, reiktų kažkur įterpti ir svajonių miestą Niujorką, bet mano horoskopas teigia, kad į šį miestą Mergelės ženklui naudingiausia būtų kraustytis mažiausiai po poros metų. Kadangi užaugau gilias lietuviškas tradicijas puoselėjančioje šeimoje, tikėti astrologinėmis nesąmonėmis man yra kaip ir įgimta. Todėl tenka ieškotis alternatyvų. O pasilikti nuobodžioje tėvynėje šiuo momentu man neatrodo kaip viena iš opcijų.

Niekada negalėjau pasigirti dideliu pareigingumu, vet vis tik jaučiu šiokią tokią pareigą pabaigti mokslus. Tačiau tikrai nemanau, jog ši maloni smulkmena – neišsprendžiama. Žodžiu, nenustebkite iš manęs sulaukę siurprizų, nes aš (kaip nutylėti mėgstantis žmogus) greičiausiai iškrėsiu ką nors nepranešus. Visada taip darau – daug šneku, bet svarbiausio taip ir nepasakau.

Ai, dar vienas minėtinas dalykas: Vilnius jau seniai nebegali pasigirti netikėtomis gražių bernų apraiškomis. Man atrodo, kad Lietuva kaip drąsi šalis paprasčiausiai nepabijojo gražiųjų tautiečių išmėtyti po svietą, kai kuriuos netgi apgyvendinti Nachujaus planetoje, o likusioms Vilniuje merdėti mergelėms mainais pasiūlyti nei daug, nei mažai – paprasčiausiai užsipisti. Kitaip tariant, apmąstyti savo galimybes Pietų Europos gyventojų glėbiuose.

Vaizdinėje medžiagoje aprašyti keliai, atrodo, žada nemažai posukių. Aišku, dar vertėtų pakalbėti ir apie realias galimybes, bet aš bijau ir nenoriu prisišnekėti anksčiau laiko. Todėl geriau patylėsiu. Bet galimybę, kad neišdegs visiškai niekas galime lengva rankos mostu imti ir atmesti. Blogiausias variantas būtų toks: išdegs, bet labai trumpam. Tačiau man tai neatrodo, kaip kažkokia parkė, nes aš juk nieko neprarandu. Blogiau nei yra tikrai nebus.

Dabar pereisiu prie visiškai kitos temos, kad jau čia užsišnekėjau šiandien. Aš galvoju, ant kiek žmonės rimtai priima tai ką aš kalbu/rašau (?). Dabar čia neseniai supratau, kad labai mažai kas žino, kas iš tikrųjų dedasi mano galvoje (“Tavo galvoje dirba kinai batų fabrike.”). Man lyg ir patinka daug ko neparodyti, bet vis tik giliai širdyje (cha cha) aš tikiuosi, kad tie net ir neparodomi dalykai yra pakankamai akivaizdūs ir sveiko proto apilnkiniai nesugadintu regėjimu juos tikrai pamatys. Bet pasirodo, kad ne (“Nes jūs, durnele, esate gera aktorė.”). Kai kurie mandagūs cinikai netgi drįsta man suteikti “Mis Arogancijos” titulą.

Marshall: She does not have the “Crazy Eyes”!
Ted: You just can’t see it because you’re afflicted with “Haven’t Been Laid In A While Blindness”.

P.S. Aš nuolatos pisu protą, bet niekada nemeluoju.

“Mums įprastam meilinimuisi bei poravimosi šokiams čia nėra kada gaišti – seksas ir yra romantika. Vienos nakties nuotykis gali nereikšti nieko, arba labai daug. Ir meilė čia – bevertė, ir – neįkainojamai brangi tuo pačiu metu.”

Šita mintis, manau, tinka ir kitiems miestams. Netgi mūsų kaimeliui Vilniui. Aš nežinau, gal kažkas ir mėgsta stabdyti. Jaunimas ten visoks, ahahah. Ir dažniausiai tas daroma tik dėl įspūdžio ten KAŽKOKIO, o man visokie feikiniai padorumai tik kelia skrandžio rūgštingumą. Bet retais atvejais turbūt verta palūkėti. Pasilaužyti – “Aš tokia gera”. Bet daugeliu atveju tai būtų tik laiko gaišimas. O šiais laikais visi labai skuba. Nes jeigu per ilgai gaiši su lopais, po to liksi senmerge. Todėl reikia greičiau matuoti lopų lopiškumo lygį ir sakyti NEXT. Plius-minus vieną kartą iš milijono tau pasiseks ir galėsi NUTYLĖTI.

“42 proc. amerikiečių dabar dirba dar daugiau, nei prieš penkerius metus. Spaudžiami didelės atsakomybės ir įsipareigojimų, romantiškai vakarienei ar pasimatymui kino teatre savo dienotvarkėje laiko jie neberanda. Labiausiai paplitusi „išeitis“ – kokteilis (a drink) po darbo.”

Na, aš geriau nesakysiu, kas man yra romantika.

“Sakoma, kad būtent Niujorke paplito nauja „tendencija“ – greta homoseksualumo, biseksualumo ir panašiai – monoseksualumas. Ši sąvoka apibūdina tai, kas dabar „madinga“ – vienišas jaunas sėkmingas žmogus esą pats patenkina visus savo poreikius, ypač kalbant apie emocinius.

Seksualiniai gali būti tenkinami ir su kitu žmogumi, tačiau monoseksualai arba neužmezga glaudesnio ryšio su partneriu, arba tenkinasi vienkartiniais nuotykiais. Nėra laiko „draugauti“! Todėl ir nuo pažinties prie baro iki pažinties lovoje – kelias neilgas. Ir nebandykite sakyti, kad tai neromantiška, amoralu. Tai niujorkietiška romantika, kuriai poros sugeba atsiduoti visu kūnu ir siela, nes žino, kad gyvenimas pro šalį skrieja neįtikėtinu greičiu, ir jei nepagausi akimirkos čia ir dabar, ji dings nesugrąžinamai.”

Gėda pripažinti, bet paskutinis straipsnio sakinys labai limpa ir man:

“O nuostabiausia tai, kaip nuoširdžiai žmogus tiki, kad versdamasis per galvas ir iš lovos – į lovą, jis juda link savo tikslo – sėkmės, kuria vieną dieną pasidalins su kitu tokiu pačiu kaip jis.”

Net liūdna pasidarė. Galvoju, gal reik šitą knygą paimti.

P.S. Ir nepamirškit mano page’o “Facebook’e”, kas dar nejoinino.

Žiauriai tingiu šiandien bloginti, nes kažkaip mane pykina po sporto truputį. Iki vasaros liko dešimt dienų, o aš dar neatrodau taip, kaip man reikia. Tai mane nervina. Bet ar kada nors (kurią nors vasarą) ši mano PAREIGA buvo atlikta? Ne. Baisus vargas yra būti boba. Ir dėl ko mes čia taip vargstam? Aš asmeniškai stengiuosi dėl diedų, kurių nėra ir dėl savęs, kuri mane persekioja kiekvieną mielą dieną. Nusipirkau šiandien dvi maikes ilgesnes (juodą ir pilką), kad jausčiausi saugiai. T. y. būčiau užtikrinta, jog į viešumą niekada gyvenime neišlįs mano lovely love handles (puke).

Dar man žiauriai reikia naujų akinių nuo saulės, bet:

- man visiškai jokie netinka (šiuo fenomenaliu atveju stebisi netgi pardavėjai, kai aš išmatuoju visą jų pasiūlą ir nerandu nieko tinkamo);
- visokių ten “Zara” ir pan. aš nenoriu, nes man reikia normalių akinių su normalia apsauga etc. O šaibų, kaip žinia, nedirbdama turiu pilną seifą. Manau, apsisukčiau su 500 Lt. Namioką supratot.
- jaučiu nedidelę alergiją “wayfarer” tipo akiniams.

Žodžiu, man labai liūdna ir aš noriu į Niujorką. Nu arba bet kur, bele von iš čia!!!*

*Nesiūlyti kelionių į kitus Lietuvos miestus, Latviją, Lenkiją, Baltarusiją ir Kaliningradą.

Apie juos neseniai rašė netgi The New York Times – “they’re getting off on power”, o štai Vakaro Žinios liūdnai pranešė, kad “demonai degtinę geria dažniau nei kitų visuomenės sluoksnių respondentai”. Statistikos duomenimis, raganos kartą per porą metų mėgsta pažiūrėti į svetimus bernus. Tačiau kai šie atsilaisvina, raganų interesas sumažėja iki nulio. Kaip rodo Adomo, Ievos ir Evelinos patirtis, uždraustas vaisius – daug skanesnis. Tačiau inkvizitoriai (g. 1981) nenori girdėti jokių pasiaiškinimų. Šią patologiją turinčius žmones jie teisia viešai Katedros aikštėje ir spaudoje vadina geimeriais (mėgstamiausias žaidimas – “Playing with Fire”). Nors žurnale “Psichologija TAU” teigiama, jog žaisti jausmais mėgsta abi priešingos stovyklos.

Mergaitė (spėjama, auganti ragana) ir vyras žaidžia kroketą.

Kita vertus, niekas niekuomet nepyktų dėl kažkokių ten žaidimų. Bet esmė yra tame, kad žaidėjai net ir dalyvaudami žaidime sąmoningai, prieš žaidimą pamiršta susitarti dėl taisyklių. Net ne dėl taisyklių. Kokios gali būti taisyklės, kai vienas prieš lošdamas partiją varo į “Žaislų planetą”, o kitas – į golfo aištelę?

Mergaitė ir vyras žaidžia kroketą po “Monopolio” partijos.

Jau daugelį metų bene populiariausias pasirinkimas žaislų parduotuvėse – ne itin romantiškas stalo žaidimas “Monopolis”. Jame viskas sukasi vien tik apie pinigus, butus Vilniaus, Londono, Berlyno, Niujorko ar kito didmiesčio geriausiuose rajonuose ir pan. O štai nedidelei daliai damų kažkodėl patinka elegantiškesni sprendimai. Pvz., kroketas. Nuotraukose matyti, kaip reikia žaisti šį žaidimą. Akivaizdu, jog žodis “flamingas” etimologiškai yra glaustai susijęs su žodžiu “falas”. Statistikos departamento duomenimis, ištekėti besiruošiančios moterys renkasi dar neįprastesnį variantą – taip vadinamąjį “bridal camp” (google it). Ten jos žaidžia kareivėlius.

I’m done. O Jūs čia galit sau  ir toliau pramogauti. Nors ir NAMUS sužaiskite. Tuo tarpu aš dar kartelį pabandysiu atsipjauti pernai užšaldyto literatūros mokslo pyrago gabaliuką. Nesąmonių fone:

Žiauriai užšalęs. Man atrodo, tuoj sulūš peilis. O aš taip ir liksiu alkana.

Paskutinėmis naktimis miegojau po maždaug tris valandas, todėl mane pradeda užvaldyti kažkokios parkės ir haliucinacijos (džiugu, kad apsivarau bent tokiu būdu). Bet realiai čia yra tik nuovargis ir aš tą gerai žinau. Šiuo metu esu lovoje ir jaučiuosi labai nelaiminga. Ir galvoju kažkokius šūdus. Pvz., ko man trūksta iki laimės. O man trūksta visko, nes tie visi sudėtiniai gerovės paketo šūdeliai, kai eina po vieną, tai lai eina jie geriau nx. Jokio tolko iš jų. Čia tas pats, kas nusipirkti vieną rūbą parduotuvėje. Jokio kaifo. Kaifas ateina, kai grįžti namo su maišais. Kaip kalėdų senelis. Laikantis šio principo, man iki laimės reikia babkių, karjeros, grožio, kelionių bei… Vilnių perkelti į Niujorką. Nu, ir meilės dar tikriausiai reikėtų. Nors turbūt labiau aistros. Viso šito aš pageidauju dideliais kiekiais. Tonomis. Įdomu, kiek laiko užtruksiu, kol pirmą toną iš trupinių surinksiu.**

Einu numigt. “Viskas ir taip be galo. Kaip savivaldybėje pas biurokratą eina šniūrais virtinės baronkų supuvusių.”

* Jau atsidaro.

** Ne retorinis.

Kokia šįryt aš pasijutau vieniša, kai skubėdama į vieną vietą bandžiau užsisegti nugaroje esantį klasikinio sijono užsegimą. Ir niekas negalėjo man pagelbėti. Bandžiau susitvarkyti pati ir vos neišsisukau rankų. Tik jau nesakykite man, kad sijoną reikėjo atsukti į priekį ir tada užseginėti. Toks sprendimas būtų buvęs žiauriai kvailas, nes sijonas – supersiauras. Sugadinčiau pėdkelnes ar dar ką. Po to kaip tyčia nerasčiau švarių atsarginių – nu žodžiu, būtų tragedija. Tokios tos vienišų paleistuvių gyvenimo nesėkmės.

Parašiau. Pagaliau jaučiuosi kvalifikuota kaimietologė. Ir visgi kaip man šiame kaime nuobodu. Net ir gerti čia pabodo. Ir diedų nėra normalių, kuriuos galėčiau prileisti prie aukščiau minėto sijonėlio, nekalbant jau apie kitas drapanas. Tuoj šventąja dar paskelbs už tokius bajerius.

Noriu kur nors į Niujorką. Ir šitų batų negražių. Dar baisiai noriu miego, bet negaliu eiti, kol nesusivirškinsiu. Ką daryti, kai naktį suėdi du sumuštinius su sūriu ir po to bijai ryte pabusti stora savo išmėtytos patalynės tvartelyje? Niekada nesupratau, kokio velnio kloti lovą, jei vakare vis vien teks į ją gultis.

Beje, pastebėjau, kad skaitytojai daug labiau susidomi visiškai šūdinais, mano nuomone, postais. O tie, kurie man atrodo geri, deja, lieka nepastebėti. Pvz., šitas postas yra nepublikuotinas šlamštas, bet aš darau eksperimentą – leidžiu jam išvysti dienos šviesą, kad pačekirautinčiau, ant kiek subtilus Jūsų skonis.

Jau dvidešimt metų praėjo nuo tada, kai pasaulio ausis pasiekė pirmasis “Warp” leidinys, o Šefilde atsidarė įrašų parduotuvė. Šia gražia proga vienas įdomiausių ir svarbiausių elektronikos židinių ne tik rengia gausybę vakarėlių, bet ir ruošia specialią “geriausių hitų” kompiliacią.

Iš ištisos begalybės “Warp” išleistų kūrinių specialioje svetainėje warp20.net visi norintys gali išrinkti savo mėgstamiausius. Klausytojų top 10 “Warp” atstovai sudės su savo dešimtuku, ir rudenį pasirodys dvidešimties kūrinių “bestas”.

Jubiliejinių “Warp” renginių maratonas prasideda jau gegužės 8 ir 9 d. Paryžiuje, vėliau linksmybės tęsis Niujorke, Šefilde, Londone ir Tokijuje…

BALSUOJAM! Šiaip balsuočiau už Boards of Canada – 1969 arba Nightmares on Wax – Les Nuits (šiuo metu jis yra penkioliktoje vietoje). Bet šie kūriniai pakankamai žinomi ir greičiausiai į topą pateks ir be mano pagalbos. Todėl gal reiktų rinktis ką nors mažiau popsovo? Pvz., Jackson and His Computer Band. Nežinau, nežinau… Už ką balsuojat? Hah, kol kas pirmauja Aphex Twin – Windowlicker.

Pabalsavau už “1969″.:)