Geriausias pasaulyje miestas, išskyrus mažuosius jo gyventojus, kurie netgi nėra vaikai

2012-08-08 | 01:52 | Inner city life
08

Na, tiesiog puiku. Šiame tarakonų mieste pagaliau išvydau tarakoną-monstrą. Prieš tai juos teko matyti tik virtuvėje ir ten šie padarai buvo ne siaubingojo tropinio, bet lietuviškojo stiliaus. Dėl to kaip išmanydama vengiau virtuvės (nors man ir sakė, kad čia neseniai buvo atvarę tarakonų ghost busters – pasirodo, jų paslaugos nelabai efektyvios). Galiu pateikti virtuvės vengimo pavyzdį: šiandien sumuštinį pasidariau per pusę minutės nugarą atsukusi į sieną, ant kurios anksčiau teko matyti tarakoną ir bėgom variau suėst jo į kambarį. Nunešti lėkštę atgal į virtuvę ir dar ją nuplauti (nuplauti, padėti, rankas nusišluostyti – jau minutė begalinio streso) man nepasirodė geras sumanymas, todėl aš nusprendžiau lėkštę pasilikti kambaryje. Tačiau aš juk puikiai žinau, kad mėgstamiausias tarakonų medus yra trupiniai, todėl su pirštu nulaižiau kiekvieną Cuban bread trupinėlį, kad joje toms padugnėms neliktų nė menkiausio hors d’oeuvre. Kadangi vengiu virtuvės, savaime suprantama, negaliu joje gaminti. Dėl šios priežasties, užsimaniusi snacko, kaip tik planavau nueiti į parduotuvę nusipirkti čipsų. Dar galvoju – pamyšiu prieš išeinant. Nu ir blet, atsisėdu ant unitazo ir žiūriu, kad ant minkštojo kilimėlio SĖDI kokių 8 cemų pailgos formos daiktas. „Panašu į tarakoną“ – pamaniau sau negalėdama patikėti tuo, ką matau. Visiems žinoma, kad fobijas turintys žmonės taip pat kartais pasižymi paranoja bei haliucinacijomis, todėl aš turėjau naivią viltį, kad man vis tik vaidenasi. Nepamyžusi, atsegtu klynu, atsistojau ir puoliau prie durų, kurias man, be abejo, dėl patirto streso atrakinti sekėsi itin sunkiai. Pagaliau man pavyko išbėgti. Skubiai išsikviečiau savo supermeną į pagalbą. Meldžiausi, kad jis išeitų iš vonios supykęs su kokiu nors plastmasės gabalu rankoje sakydamas – „Va, tarakonas tavo – na tu ir psichė.“ Ną ir ką jūs manote? Teisingai, atspėjote – Evelina neklysta, blet, deja. Tai buvo milžiniškas TARAKONAS. Supermenas jį, aišku, nugalabijo, bet nuo šiol aš nė per žingsnelį nuo jo nepasitrauksiu. Jau laukiu nesulaukiu kaip rytoj eisime kartu pašikti.

Poryt kelsimės į kitą butą. Pastatas modernus, naujas, metų senumo. Nu aš labai tikiuosi, kad ten tų balvonų nepasitaikys. Meldžiuosi tiesiog. Gal kas turi patirties ar istorijų apie Niujorko tarakonus? Gal kas žino, kur šiame mieste jų nebūna, apart 5 žvaigždučių viešbučius? Nes man disgusting ble ne tas žodis.

P.S. Apie nuotykius su Niujorko žiurkėmis jau pasakojau savo FB akaunte @Neevelina Stundziene.

P.P.S. Taip ir likau nevalgiusi čipsų, nes ta stora gulinti kiaulė man gerokai apmažino apetitą.

“Nežinau, kaip laimėti tokią beviltišką šachmatų partiją. Čiuju, pisti iš figūrų ir lentos į veidą, sužerti ir pabėgti.”

2009-12-29 | 23:29 | This is the Life
29

Kaip ir kas mėnesį, kaip ir kas savaitę, kaip ir kasdien… MANE VISKAS NERVINA. Aišku, dabar prie visko prisideda ir nuostabūs iš už lango sklindantys garsai – statybininkų hardkoras. Persiprašau, spydkoras. Bandau išgirsti bent vieną savo protingą mintį, bet man nesigauna, nes protingos mintys – per tylios. Lieka tik tos durnesnės.

Naujųjų metų atėjimas į namus (kurie yra ne mano) mane veikia neigiamai. Visi planuoja, į kokį čia geresnį tūsą nuvaryti, nes atseit gi pagrindinis metų balius – neduokdie, per mažai nusigersim. O man taip liūdna ir visai nerūpi, kur aš švęsiu. Greičiau jis praeitų. Man liūdna, nes kaip ir kasmet, būtent švenčių laikotarpiu, vargšą kaimo žmogų aplanko apmąstymų metas. DURNŲ APMĄSTYMŲ METAS. Lyg niekur nieko, aš pradedu svarstyti apie visokius gyvenimiškus šūdus. Kaip kokia Visagino kaimietė (jei esi iš Visagino ir skaitai šį blog’ą, skubu Tave pasvekinti – esi viena iš nedaugelio ano rusyno išimčių).

Kas gi įeina į “gyvenimiškų šūdų” sąvoka? Na, tokie briedai, kaip KUR AŠ ESU IR KUR NORIU BŪTI (kalbu apie vietą gyvenime, o ne savo storos šiknos lokaciją) IR KĄ GI MAN BLET PO GALAIS DARYTI? Kad būtų mol geriau. Ko aš noriu iš savo gyvenimo ir kur man gauti babkių, kad lengviau būtų tuos norus pildyti. Aš pvz., norėčiau visą gyvenimą daug keliauti, kad niekur niekada nenusibostų. Visur man yra namai. Vietos, darbai, pramogos ir kiti dalykai turi tendenciją užpisti. Žmonės, beje, irgi užpisa. Pati norėčiau kitų neužpisti. O mane suptų neužpisantys. Nes kai jau labai užpist pradeda, tai ir užsipist galima.

Taipogi norėčiau būti kuo labiau nepriklausoma nuo kitų žmonių. Dabar, deja, negalėčiau pasigirti nepriklausomybe – tai man varo siaubingai nepakenčiamą depresą. Aš stresuoju ir stresuoju kasdieną. Man net nereikia rimtos priežasties stresui. Mano nervai ant tiek ištampyti, kad iš kiekvieno šūdo aš padarau gyvenimo tragediją. Ir baikit Jūs nx taisyt tuos kelius man po langais, po galais. Esu supista vėpla ir nuolat padarau kokią smulkią nesąmonę. Arba pasakau. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu šnekėti nesąmoniu ir daryti klaidų. Aš negaliu sau to leisti. Mano reikalavimai sau yra ant tiek aukšti, kad aš neleidžiu sau padaryti nė menkiausios klaidelės. O jei jau padarau, tai graušiu save apie tai visą gyvenimą. Ir po penkerių metų aš su įsivaizduojamomis ašaromis akyse prisiminsiu tokį šūdą kaip pvz., “per garsiai nusižvengiau troleibuse”. Ir graušiu save “kaip tu taip galėjai, kvaile?” būdu. Nors tokios mano “klaidos” net norėdami neatsimintų nei bendrakeleiviai, nei pats ponas Dievas… Ir baikit drožt tuos kelius, kartoju dar vieną kartą. Arba iškviesiu jums psichologais prisimetusių teroristų būrelį. Tankuose.

Kažkada, kai nusprendžiau, kad Vilniuje parkių man jau pasidarė per daug, sumąsčiau, kad gal jau metas pizdint į naują miestą ir neturėt suspistos praeities. Čia dar neprisišikau, bet manau, kad tai tik laiko klausimas. Nors gal aš ir klystu. Ne, aš niekada neklystu. Vėpla ir Niujorke vėpla. Mano atmintis per gera. O mano gėda amžina. “Gal Jūs, vaikeli, nepakankamai šniojate? Pagalvokite gerai apie tai.” Na, na. Atchodų aš nenoriu irgi.

Mano galvoje – per daug minčių. Durnų minčių. Tokie kiekiai informacijos ir problemų sprendimai toli gražu nelabai telpa toje galvelėje. Žandai šioje vietoje pasitarnauti nesiryžta. Mane užpisa svarstyti. Aš noriu daryti. Aš vis kažką renkuosi. A arba B. O gal C. Sakot turit ir D? Mmm, įdomu, įdomu. O jei paimčiau B, tai gal galėčiau jį sukombinuoti su C? Krč, užsiparinu ir neišsirenku nieko. Nes nieko nedaryti – lengviausia. Aš noriu į Niujorką.

Mano kvailu įsivaizdavimu, būtent ten būčiau laiminga.

O gal aš tik prastai išsimiegojau šiandien?

NYC vs. VNO

2009-10-13 | 19:31 | Inner city life
13
Tavo vardas:
internetinis vyras
Dėstyk: *
Kaip išgyvenai tą tragišką kultūrinį šoką, kai trumpam buvai parsikomandiravus į ašarų pakalnę?
Man nepraeina, einana kaip čia baisu 🙁

Cha cha. Nu, matai. Visų pirma, tu varei į dar geresnę vietą, negu aš dabar sėdžiu. Be to, varydama į Lietuvą rinkausi tokias datas, kad praleisčiau Lietuvoje mažiausią įmanomą minimumą. Pilnos keturios dienos, kurias leidau kaip vieną ilgą savaitgalį… Aš realiai būtent dėl to (dėl datų) pasirinkau vienas, o ne kitas avialinijas. Vilniuje nebuvo nuostabu ar ypatinga, bet ir tragiška nebuvo. Buvo OK. Bet čia gi kaip atostogos gavos. Na, o įsivaizduok – gyvent TEN… Nenoriu. Ne dabar. Niekada… Nebent ištiktų žopa kokia nors visiška. Krč, varyk atgal. Arba bent jau į Londoną – gal realiau. M? Ahaha, ir papasakok, kas ten dar baisaus – palinksmink mane! 😀

“Turi mane ir gana.” – Lietuva.

2009-07-19 | 03:09 | This is the Life
19

3684972061_9f9016e510

Metas kraustytis į Naująją Zelandiją. Ar tik ne ši šalis šiuo metu gali pasidžiaugti sparčiausiai pasaulyje augančia ekonomika? Skaičiau kažkur. Dar vienas anos šalies privalumas: Naujoji Zelandija – labiausiai nuo Lietuvos nutolusi šalis (tai mane džiugina, nes esu suinteresuota kuo mažiau užuosti jaukų mielų namų kvapelį). Šitie du džiuginantys faktai nustumia Sidnėjų į antrą vietą (po Oklando).

Aišku, reiktų kažkur įterpti ir svajonių miestą Niujorką, bet mano horoskopas teigia, kad į šį miestą Mergelės ženklui naudingiausia būtų kraustytis mažiausiai po poros metų. Kadangi užaugau gilias lietuviškas tradicijas puoselėjančioje šeimoje, tikėti astrologinėmis nesąmonėmis man yra kaip ir įgimta. Todėl tenka ieškotis alternatyvų. O pasilikti nuobodžioje tėvynėje šiuo momentu man neatrodo kaip viena iš opcijų.

Niekada negalėjau pasigirti dideliu pareigingumu, vet vis tik jaučiu šiokią tokią pareigą pabaigti mokslus. Tačiau tikrai nemanau, jog ši maloni smulkmena – neišsprendžiama. Žodžiu, nenustebkite iš manęs sulaukę siurprizų, nes aš (kaip nutylėti mėgstantis žmogus) greičiausiai iškrėsiu ką nors nepranešus. Visada taip darau – daug šneku, bet svarbiausio taip ir nepasakau. 🙂

Ai, dar vienas minėtinas dalykas: Vilnius jau seniai nebegali pasigirti netikėtomis gražių bernų apraiškomis. Man atrodo, kad Lietuva kaip drąsi šalis paprasčiausiai nepabijojo gražiųjų tautiečių išmėtyti po svietą, kai kuriuos netgi apgyvendinti Nachujaus planetoje, o likusioms Vilniuje merdėti mergelėms mainais pasiūlyti nei daug, nei mažai – paprasčiausiai užsipisti. Kitaip tariant, apmąstyti savo galimybes Pietų Europos gyventojų glėbiuose.

Picture 41

Vaizdinėje medžiagoje aprašyti keliai, atrodo, žada nemažai posukių. Aišku, dar vertėtų pakalbėti ir apie realias galimybes, bet aš bijau ir nenoriu prisišnekėti anksčiau laiko. Todėl geriau patylėsiu. Bet galimybę, kad neišdegs visiškai niekas galime lengva rankos mostu imti ir atmesti. Blogiausias variantas būtų toks: išdegs, bet labai trumpam. Tačiau man tai neatrodo, kaip kažkokia parkė, nes aš juk nieko neprarandu. Blogiau nei yra tikrai nebus.

Dabar pereisiu prie visiškai kitos temos, kad jau čia užsišnekėjau šiandien. Aš galvoju, ant kiek žmonės rimtai priima tai ką aš kalbu/rašau (?). Dabar čia neseniai supratau, kad labai mažai kas žino, kas iš tikrųjų dedasi mano galvoje (“Tavo galvoje dirba kinai batų fabrike.”). Man lyg ir patinka daug ko neparodyti, bet vis tik giliai širdyje (cha cha) aš tikiuosi, kad tie net ir neparodomi dalykai yra pakankamai akivaizdūs ir sveiko proto apilnkiniai nesugadintu regėjimu juos tikrai pamatys. Bet pasirodo, kad ne (“Nes jūs, durnele, esate gera aktorė.”). Kai kurie mandagūs cinikai netgi drįsta man suteikti “Mis Arogancijos” titulą.

Picture 34

Marshall: She does not have the “Crazy Eyes”!
Ted: You just can’t see it because you’re afflicted with “Haven’t Been Laid In A While Blindness”.

P.S. Aš nuolatos pisu protą, bet niekada nemeluoju.

Kodėl tu miegi viena?

14

“Delfis” rašo (t. y. kopeistina iš kitur) apie Niujorką:

“Mums įprastam meilinimuisi bei poravimosi šokiams čia nėra kada gaišti – seksas ir yra romantika. Vienos nakties nuotykis gali nereikšti nieko, arba labai daug. Ir meilė čia – bevertė, ir – neįkainojamai brangi tuo pačiu metu.”

Šita mintis, manau, tinka ir kitiems miestams. Netgi mūsų kaimeliui Vilniui. Aš nežinau, gal kažkas ir mėgsta stabdyti. gema_02_img0095Jaunimas ten visoks, ahahah. Ir dažniausiai tas daroma tik dėl įspūdžio ten KAŽKOKIO, o man visokie feikiniai padorumai tik kelia skrandžio rūgštingumą. Bet retais atvejais turbūt verta palūkėti. Pasilaužyti – “Aš tokia gera”. 😀 Bet daugeliu atveju tai būtų tik laiko gaišimas. O šiais laikais visi labai skuba. Nes jeigu per ilgai gaiši su lopais, po to liksi senmerge. Todėl reikia greičiau matuoti lopų lopiškumo lygį ir sakyti NEXT. Plius-minus vieną kartą iš milijono tau pasiseks ir galėsi NUTYLĖTI.

“42 proc. amerikiečių dabar dirba dar daugiau, nei prieš penkerius metus. Spaudžiami didelės atsakomybės ir įsipareigojimų, romantiškai vakarienei ar pasimatymui kino teatre savo dienotvarkėje laiko jie neberanda. Labiausiai paplitusi „išeitis“ – kokteilis (a drink) po darbo.”

Na, aš geriau nesakysiu, kas man yra romantika. 😀

“Sakoma, kad būtent Niujorke paplito nauja „tendencija“ – greta homoseksualumo, biseksualumo ir panašiai – monoseksualumas. Ši sąvoka apibūdina tai, kas dabar „madinga“ – vienišas jaunas sėkmingas žmogus esą pats patenkina visus savo poreikius, ypač kalbant apie emocinius.

Seksualiniai gali būti tenkinami ir su kitu žmogumi, tačiau monoseksualai arba neužmezga glaudesnio ryšio su partneriu, arba tenkinasi vienkartiniais nuotykiais. Nėra laiko „draugauti“! Todėl ir nuo pažinties prie baro iki pažinties lovoje – kelias neilgas. Ir nebandykite sakyti, kad tai neromantiška, amoralu. Tai niujorkietiška romantika, kuriai poros sugeba atsiduoti visu kūnu ir siela, nes žino, kad gyvenimas pro šalį skrieja neįtikėtinu greičiu, ir jei nepagausi akimirkos čia ir dabar, ji dings nesugrąžinamai.”

Gėda pripažinti, bet paskutinis straipsnio sakinys labai limpa ir man:

“O nuostabiausia tai, kaip nuoširdžiai žmogus tiki, kad versdamasis per galvas ir iš lovos – į lovą, jis juda link savo tikslo – sėkmės, kuria vieną dieną pasidalins su kitu tokiu pačiu kaip jis.”

Net liūdna pasidarė. 😀 Galvoju, gal reik šitą knygą paimti.

P.S. Ir nepamirškit mano page’o “Facebook’e”, kas dar nejoinino. 🙂


“Blt, Evelina, tu mane gąsdini.”

2009-05-21 | 00:03 | Muzika, This is the Life
21

Naujas trendas – kiaulių galvos namuose. “Neūkininkaujantys latviai perka kiaules, norėdami įveikti krizę. Vasarą jie laikys kiaules kaip naminius gyvūnėlius, o žiemą naudos jas maistui.” (© delfi)

picture-14

Žiauriai tingiu šiandien bloginti, nes kažkaip mane pykina po sporto truputį. Iki vasaros liko dešimt dienų, o aš dar neatrodau taip, kaip man reikia. Tai mane nervina. Bet ar kada nors (kurią nors vasarą) ši mano PAREIGA buvo atlikta? Ne. Baisus vargas yra būti boba. Ir dėl ko mes čia taip vargstam? Aš asmeniškai stengiuosi dėl diedų, kurių nėra ir dėl savęs, kuri mane persekioja kiekvieną mielą dieną. Nusipirkau šiandien dvi maikes ilgesnes (juodą ir pilką), kad jausčiausi saugiai. T. y. būčiau užtikrinta, jog į viešumą niekada gyvenime neišlįs mano lovely love handles (puke).

picture-121

Dar man žiauriai reikia naujų akinių nuo saulės, bet:

– man visiškai jokie netinka (šiuo fenomenaliu atveju stebisi netgi pardavėjai, kai aš išmatuoju visą jų pasiūlą ir nerandu nieko tinkamo);
– visokių ten “Zara” ir pan. aš nenoriu, nes man reikia normalių akinių su normalia apsauga etc. O šaibų, kaip žinia, nedirbdama turiu pilną seifą. Manau, apsisukčiau su 500 Lt. Namioką supratot.
– jaučiu nedidelę alergiją “wayfarer” tipo akiniams.

picture-15

Žodžiu, man labai liūdna ir aš noriu į Niujorką. 🙁 Nu arba bet kur, bele von iš čia!!!*

*Nesiūlyti kelionių į kitus Lietuvos miestus, Latviją, Lenkiją, Baltarusiją ir Kaliningradą.

Nyžajsk jausmajs, ponial

2009-05-10 | 00:43 | Gyvenimo tiesa
10

Jau nuo neatmenamų Bizantijos imperijos laikų žmonėms, gyvuliams, žemės kirminams ir kitiems mūsų planetos gyventojams buvo gerai žinoma, kad neištikimybė – negeras dalykas. Tačiau apie tai, kaip reikėtų traktuoti neištikimųjų bendrininkus (t. y. tuos, kurie nieko neišduoda, bet šoka jonvabalių meilės šokį su įkalintaisiais santykių narve) pradėta kalbėti tik 1487 metais, inkvizitorių vadovėlyje “Raganų kūjis”. Knygoje kalbama apie žmones, mėgstančius daužyti/valdyti kitų žmonių likimus. Anuomet juos vadindavo eretikais, nes jie atseit tikėdavo ne tomis vertybėmis, kuriomis reikia. Tuo metu valdingumas ir pislumas dar nebuvo laikomi dorybe. Žmonės labiau vertino kilnumą, atsidavimą bei saviapgaulę. Turgavietėse buvusios prostitutės prekiaudavo nekaltybės diržais. Pasak naujausių “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” leidimų, dabar tokios moterys vadinamos raganomis, o vyrai – donžuanais (rečiau – alfonsais). Šiais laikais jų nėra tiek jau daug. Raganos ir donžuanai gimsta kiekvieno amžiaus 87-aisiais metais. Toks skaičius pragaro valdovų pasirinktas neatsitiktinai. Būtent 87-aisiais Lietuvą ištiko krikštas (1387) ir pirmą kartą buvo išspausdintas minėtasis “Raganų kūjis” (1487). Taigi šiuolaikinių pabaisų gimimo liudijimuose galima rasti skaičių “1987” (būtinai patikrinkite savo “Facebooko” draugų skiltį “info”).

Apie juos neseniai rašė netgi The New York Times – “they’re getting off on power”, o štai Vakaro Žinios liūdnai pranešė, kad “demonai degtinę geria dažniau nei kitų visuomenės sluoksnių respondentai”. Statistikos duomenimis, raganos kartą per porą metų mėgsta pažiūrėti į svetimus bernus. Tačiau kai šie atsilaisvina, raganų interesas sumažėja iki nulio. Kaip rodo Adomo, Ievos ir Evelinos patirtis, uždraustas vaisius – daug skanesnis. Tačiau inkvizitoriai (g. 1981) nenori girdėti jokių pasiaiškinimų. Šią patologiją turinčius žmones jie teisia viešai Katedros aikštėje ir spaudoje vadina geimeriais (mėgstamiausias žaidimas – “Playing with Fire”). Nors žurnale “Psichologija TAU” teigiama, jog žaisti jausmais mėgsta abi priešingos stovyklos.


Mergaitė (spėjama, auganti ragana) ir vyras žaidžia kroketą.

Kita vertus, niekas niekuomet nepyktų dėl kažkokių ten žaidimų. Bet esmė yra tame, kad žaidėjai net ir dalyvaudami žaidime sąmoningai, prieš žaidimą pamiršta susitarti dėl taisyklių. Net ne dėl taisyklių. Kokios gali būti taisyklės, kai vienas prieš lošdamas partiją varo į “Žaislų planetą”, o kitas – į golfo aištelę?

Mergaitė ir vyras žaidžia kroketą po “Monopolio” partijos.

Jau daugelį metų bene populiariausias pasirinkimas žaislų parduotuvėse – ne itin romantiškas stalo žaidimas “Monopolis”. Jame viskas sukasi vien tik apie pinigus, butus Vilniaus, Londono, Berlyno, Niujorko ar kito didmiesčio geriausiuose rajonuose ir pan. O štai nedidelei daliai damų kažkodėl patinka elegantiškesni sprendimai. Pvz., kroketas. Nuotraukose matyti, kaip reikia žaisti šį žaidimą. Akivaizdu, jog žodis “flamingas” etimologiškai yra glaustai susijęs su žodžiu “falas”. Statistikos departamento duomenimis, ištekėti besiruošiančios moterys renkasi dar neįprastesnį variantą – taip vadinamąjį “bridal camp” (google it). Ten jos žaidžia kareivėlius.

I’m done. O Jūs čia galit sau  ir toliau pramogauti. Nors ir NAMUS sužaiskite. Tuo tarpu aš dar kartelį pabandysiu atsipjauti pernai užšaldyto literatūros mokslo pyrago gabaliuką. Nesąmonių fone:

Žiauriai užšalęs. Man atrodo, tuoj sulūš peilis. O aš taip ir liksiu alkana.

picture-19

Kodėl šitas postas neatsidaro?*

2009-04-24 | 15:44 | Šiek tiek info apie mane
24

Šį nuostabų gražų sušiktą nesaulėtą rytą aš esu ant tiek desperate, kad sėdžiu ir skaitau 2009-ųjų metų horoskopą. Žada svadbas ir nėštumus – bando mane priversti ir toliau laikytis celibato. Lyg daunų nuskriaustoji debilė to nesumanytų ir pati. Kaip Jūs manęs nedavertinate (dievinu šią netaisyklingą žodžio formą), mielas astrologe.

Paskutinėmis naktimis miegojau po maždaug tris valandas, todėl mane pradeda užvaldyti kažkokios parkės ir haliucinacijos (džiugu, kad apsivarau bent tokiu būdu). Bet realiai čia yra tik nuovargis ir aš tą gerai žinau. Šiuo metu esu lovoje ir jaučiuosi labai nelaiminga. Ir galvoju kažkokius šūdus. Pvz., ko man trūksta iki laimės. O man trūksta visko, nes tie visi sudėtiniai gerovės paketo šūdeliai, kai eina po vieną, tai lai eina jie geriau nx. Jokio tolko iš jų. Čia tas pats, kas nusipirkti vieną rūbą parduotuvėje. Jokio kaifo. Kaifas ateina, kai grįžti namo su maišais. Kaip kalėdų senelis. Laikantis šio principo, man iki laimės reikia babkių, karjeros, grožio, kelionių bei… Vilnių perkelti į Niujorką. Nu, ir meilės dar tikriausiai reikėtų. Nors turbūt labiau aistros. Viso šito aš pageidauju dideliais kiekiais. Tonomis. Įdomu, kiek laiko užtruksiu, kol pirmą toną iš trupinių surinksiu.**

picture-3

Einu numigt. “Viskas ir taip be galo. Kaip savivaldybėje pas biurokratą eina šniūrais virtinės baronkų supuvusių.”

* Jau atsidaro.

** Ne retorinis.

“Ji ir be manęs turi statistinių balvonų daug. Aš ją myliu.”

2009-03-17 | 04:48 | This is the Life
17

Kokia šįryt aš pasijutau vieniša, kai skubėdama į vieną vietą bandžiau užsisegti nugaroje esantį klasikinio sijono užsegimą. Ir niekas negalėjo man pagelbėti. Bandžiau susitvarkyti pati ir vos neišsisukau rankų. Tik jau nesakykite man, kad sijoną reikėjo atsukti į priekį ir tada užseginėti. Toks sprendimas būtų buvęs žiauriai kvailas, nes sijonas – supersiauras. Sugadinčiau pėdkelnes ar dar ką. Po to kaip tyčia nerasčiau švarių atsarginių – nu žodžiu, būtų tragedija. Tokios tos vienišų paleistuvių gyvenimo nesėkmės.

Parašiau. Pagaliau jaučiuosi kvalifikuota kaimietologė. Ir visgi kaip man šiame kaime nuobodu. Net ir gerti čia pabodo. Ir diedų nėra normalių, kuriuos galėčiau prileisti prie aukščiau minėto sijonėlio, nekalbant jau apie kitas drapanas. Tuoj šventąja dar paskelbs už tokius bajerius.

Noriu kur nors į Niujorką. Ir šitų batų negražių. Dar baisiai noriu miego, bet negaliu eiti, kol nesusivirškinsiu. Ką daryti, kai naktį suėdi du sumuštinius su sūriu ir po to bijai ryte pabusti stora savo išmėtytos patalynės tvartelyje? Niekada nesupratau, kokio velnio kloti lovą, jei vakare vis vien teks į ją gultis.

Beje, pastebėjau, kad skaitytojai daug labiau susidomi visiškai šūdinais, mano nuomone, postais. O tie, kurie man atrodo geri, deja, lieka nepastebėti. Pvz., šitas postas yra nepublikuotinas šlamštas, bet aš darau eksperimentą – leidžiu jam išvysti dienos šviesą, kad pačekirautinčiau, ant kiek subtilus Jūsų skonis.

Create The Definitive Warp Album

2009-03-14 | 20:05 | An Issue to Discuss, Galerija, Muzika
14

Cituoju DJSCENE.LT:

Jau dvidešimt metų praėjo nuo tada, kai pasaulio ausis pasiekė pirmasis “Warp” leidinys, o Šefilde atsidarė įrašų parduotuvė. Šia gražia proga vienas įdomiausių ir svarbiausių elektronikos židinių ne tik rengia gausybę vakarėlių, bet ir ruošia specialią “geriausių hitų” kompiliacią.

Iš ištisos begalybės “Warp” išleistų kūrinių specialioje svetainėje warp20.net visi norintys gali išrinkti savo mėgstamiausius. Klausytojų top 10 “Warp” atstovai sudės su savo dešimtuku, ir rudenį pasirodys dvidešimties kūrinių “bestas”.

Jubiliejinių “Warp” renginių maratonas prasideda jau gegužės 8 ir 9 d. Paryžiuje, vėliau linksmybės tęsis Niujorke, Šefilde, Londone ir Tokijuje…

BALSUOJAM! Šiaip balsuočiau už Boards of Canada – 1969 arba Nightmares on Wax – Les Nuits (šiuo metu jis yra penkioliktoje vietoje). Bet šie kūriniai pakankamai žinomi ir greičiausiai į topą pateks ir be mano pagalbos. Todėl gal reiktų rinktis ką nors mažiau popsovo? Pvz., Jackson and His Computer Band. Nežinau, nežinau… Už ką balsuojat? Hah, kol kas pirmauja Aphex Twin – Windowlicker.

Pabalsavau už “1969”.:)

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook