Miau

2010-02-05 | 02:08 | This is the Life
05

Ūkininkė.

Žinau, žinau. Seniai nerašiau. Jaučiu, tokios ilgos pertraukos net nėra buvę. Kita vertus, tai – tik keturios dienos. Let’s say I was on vacation.

Tiesiog lygiai prieš savaitę gavau naują darbą, kas reiškia: aštuonias valandas prie kompo ir internete, kažkiek valandų prie kompo savo reikmėms, o tada eini kur nors praguliatsa. Vidutiniškai miegu po penkias valandas (aišku, tai nėra labai mažai, bet anyway…) ir šiandien man jau parėjo ŽOPA. Miegojau keturias valandas, kėliausi pusė septynių, o namo grįžau aštuntą vakare (sergu labai sunkia bedarbystės forma, todėl mano organizmas jautriai reaguoja į tokius “gydymo būdus”). Na, bet kai darbas patinka, tai ne parkė. Juolab, kai žinau, jog vėliau šiek tiek tas režimas apsitvarkys. Ypač turint omeny, kad ofise nereik per dažnai rodytis. Galėčiau netgi pasakyti, kad dabartinis mano gyvenimas man patinka, išskyrus kelias nedideles smulkmenas, kurių čia neminėsime. Kaip aš ten šian sakiau KAI KAM? “Šiuo metu išgyvenu labai didelę gyvenimo tragediją.” Taip ir yra. Bet tuoj baigsis – jau užuodžiu.

Sekso kvapą naujam kambary.

Grįžtant prie reikalų. Ką tik atsiminiau, kad šią savaitę nepažiūrėjau naujos “Desperate Housewives” serijos. Tik pradžią važiuodama traukiniu. Online. Man atrodo, mano “omnikonektas” visur gerai veikia, išskyrus chatą. Seniai įtariau, kad ši chata – prakeikta. Ir daiktai dingsta, ir nervai garuoja. Magic!

Baik čiulpt tą butelį man virš ausų, zajibal.

Kažkoks protingas mokslininkas kadaise pasakė: “Veidas (ar tai akys – na, nesvarbu) – sielos atspindys.” Ar esate linkę pritarti šiai teorijai? Nes aš, kai pasižiūriu į veidrodį ir pasiklausau savo minčių, tai mane ima mėtyti į šonus. Čia tas pats, kas gerti skinny kavą su plaktos grietinėlės toppingu. Aš taip pavarau kartais – vidutiniškai kas antrą dieną. Man atrodo, mano mitybos įpročiai turi įtakos mano figūrai (tai bent atradimas!). Ta prasme, aš esu ganėtinai skinny, bet iš tikrųjų tai žyrna. Plona su plaktų lašinių toppingu. Yra ką pamaigyt. Bwe.

Grietinėlės priešui neatiduodu.

Ir atnešk man tą “Twixą”, po galais. Jau prieš mėnesį prašiau. Ant “Snickerso” dar neperėjau. OK?

P.S. Man visada buvo įdomu, ar mano skaitytojai ieško ir randa paslėptų prasmių mano blevyzgose. Ne retorinis.

An issue to discuss: INTUICIJA

2010-01-22 | 04:31 | An Issue to Discuss
22

Šiandien, kai mano kojos mirko tazike, o akys žiūrėjo į nuo šalčio paskubom einančius žmones Vilniaus gatvėje, staiga sucypsėjo mano telefonas. Mano telefonas cypia bjauriomis melodijomis. Nes normalias pašalinau ir neina jų dabar persikelt kažkodėl. Ai, žinau, kodėl – nes neveikia bluetoothas ir nerandu laido. Krč, px. Gauta žiniutė buvo gera. Tai buvo gera naujiena. Vos neapsimyžau. Gal iš laimės, o gal dėl pėdų, mirkstančių karštokam vandeny.

Vakarop iš to džiaugsmo begalinio net ėmė skaudėti galvą. Išgėriau tabletę. Pasėdėjau su svečiais. Mama sutaisė mano paltą. Aš susidėjau čemodaną. Pakroviau telefonus. Nepasitikrinau e-mail’o. Nenuėjau miegoti anksčiau.

Nes aš negaliu eiti miegoti, kol nesugalvojau, ką sapnuoti. Tai yra būtina tam, kad patikrinčiau, ar veikia mano naujausias išradimas. Aparatą pavadinau “Patarėju”. Patarėjas gyvena smegenyse, bet jomis nesivadovauja. Jis – lyg nepriklausoma sala smegenų vingių respublikoje. Aparatas veikia labai paprastai. Kai mane kankina koks nors klausimas, mintyse aš jau turiu susigalvojus kelis atsakymų variantus, bet nežinau, kuris iš jų yra teisingas. Smegenys sako viena, širdis sako ką kitą, o horoskopas apie tai išvis nekalba. Tada suveikia aparatas. Aparatas veikia smegenis panašiai kaip gastroezofaginis refliuksas veikia skrandį. Protas apsinuodija galvojimu dienos metu ir naktį “atpila” man sapną… SU ATSAKYMU.

Greičiausiai tą atsakymą aš pasąmoningai žinojau pati. Bet dėl visokių išorinių faktorių nesugebėjau jo nustatyti. Atsakymas sapne apsireiškia kaip įvykis post factum. Na, maždaug: jeigu mane kamuoja klausimas “daryt taip ar nedaryt?”, sapnas parodys, kas nutiks, jei aš tą padarysiu. Ryte galėsiu nuspręsti, ar noriu tokio rezultato, ar vis tik geriau pasėdėk tu tyliai vieną kartą.

Gaila, kad ne visada prisimenu, ką sapnavau. Gaila, kad tie atsakymai toli gražu ne visada yra tokie, kokių norėčiau… Na, ką padarysi. Teks tobulinti technologijas eksperimentuojant. Gal turit kokių patarimų?

Beje. Kodėl paso nuotraukos visada tokios baisios?

Trumpas pranešimas

2009-11-20 | 21:50 | This is the Life
20

Sergu, guliu, miegu. Visą dieną. Tiek naujienų šiandien. Kas pas Jus blogesnio? Girdėjau, Lietuvoje ligos – irgi madoje.

IMG_2080

Nervai nelaiko, nelaiko nervai

2009-10-15 | 02:32 | This is the Life
15

“Nebedaryk jam valgyt – gi lendi į šikną… tfu, į širdį… per skrandį.”

Na, taip, taip. Bet man juk nesunku! Be to, aš gi nesu kalta, jog vyrai turi erogeninių zonų skrandyje.

Tas kompas mane taip nuvargina, kad išprotėti galima. Kai ateina metas poilsiui, blog’inti nebesinori visiškai. Paskutines kelias dienas tik kompiuteriniais reikalais teužsiimu (na, iškyrus ėjimą į pardę, banką ar kavos išsinešimui atsinešt) – jokių pramogų! Na, bet rytoj – Magda at T-Bar, tai reiks pasilinksmint. Picture 13

Kai tik sugalvoji, jog metas išsimiegoti iki dvylikos, tai sūkos-pyderastai pakelia ant kojų devintą ryto ir davai daryk tu jiems paskubom “skubų reikalą”, nes “aš išeinu po penkių minučių – negalėjai anksčiau to padaryti?” Aišku, blet, negalėjau. Kai kurių dalykų nepadarysi be laiko mašinos, kurios mes, deja, kol kas neįsigijome. Kaip ir feno bei lygintuvo.

Dabar atsiminiau, kad turėjau kadaise antrą feną (pirmas yra tas, kurį palikau motinai Vilniuje), bet anas trantas, deja, liko pas mano ex’ą namuose, o mano nenoras susitikti buvo didesnis už KAŽKOKIOTAIS daikto nevertingą vertę. Pamenu, kad po to kokias dvi savaites mintyse prieš miegą kalbėdavau maldą “tikiuosi, tavo nauja boba mano ventiliatoriumi savo šluotos nedžiovina” arba “ai poxui, tegul džiovina – vis tiek aš ją prakeikiau ir jūsų kriauklė jau turbūt užsikimšo plikos galvos gaurais”.

Žodžiu, buitinę techniką susiperki tik tada, kai šikna ima degti. T. y. baigiasi visi išlyginti rūbai (dar nesibaigė) ir orai atšąla iki “ją jibų kaip šalta” lygio. Nu, bet reik gal jau nusipirkt rytoj. Ir svarstykles. Ai, ne – rytoj gi tūsas. “Niekados-ni-za-što-nedaryk prieš tūsą didelių darbų” – kaip sako Dievas. O aš protingų vyrų patarimo visuomet paklausau. Gaila, retokai mano akiratyje apsireiškia tos pseudointelektualios padugnės.

Bet svarstyklių tai reik paliubomu. Čia, manau, yra skubiausia. Nes neduok Dieve, ateis tokia diena ir pasakys man KAS NORS – “Žinok, gal ir nesi tu skinny, brangute. Aš persigalvojau. Eik nachui.” Bet man rodos, kad atrodau zjbs, nes kai baigėsi mėnzės, tai ir forma sugrįžo į normą.

Nusibodo taipint, nes mano irzlumas – nevaldomas. Nu, eik gi tu nxxxxxx, nūūūūūūūūūūūūū. Tu, tu, tu ir ypač TU.

“Pjauni, pjauni, o tada jau galąsk, taip sakant, tą dalgį.”

2009-09-11 | 09:44 | This is the Life
11

200909112076

Meilė žemėlapiams gali nuvesti labai toli. Ir tai ne tik “All Saints” parduotuvė Commercial Street’e. (Šita paslaptinga eilutė, jeigu ką, buvo su labai gilia mintim – nors ir neatrodo, ahahaha.)

Libaniečiai kaniūšnioje prie mano namų daro labai skanią kavą. Nuoširdžiai otviečiaju – nesitikėjau to iš jų. Cukrų jie deda kavos gamybos proceso metu. Kai pasakau, kiek šaukštelių dėti į mano unikalią kavos porciją, babajui staiga iškyla netikėtas klausimas – Jūs, panele, tikriausiai labai mėgstate cukrų? Aha, o Jūs?

Pastaruoju metu valgau normalesnį maistą. Ta prasme, jo paruošimas dar vis nereikalauja stovėjimo prie puodų, bet tai ir nebėra tik šaldyti, paruošti, take away’iniai ir pan. produktai. Šiandien valgiau netgi tokį šūdą kaip cottage cheese (tiesa, tik kelis šaukštelius). Lietuvoje man niekas gyvenime nebūtų įkišęs tos kefyrizuotos rūgpieniu atsiduodančios grūdėtos varškės (nekenčiu visų trijų). O štai čia šaldytuve aš atradau kažkokį alyvuoginį ir svogūninį šūdo variantą. “Visai kaip čipsai” – pagalvojau aš. Deja, patiekale, iš kurio, atvirai šnekant, tikėjausi labai daug, trūko druskos (kuri kaip tik pasibaigė vakar, o į parduotuvę lėkti kažkaip nesinori, o ji ir nedirba tokiu metu), todėl teko jį atidėti. Kitko net neliečiu, nes jau matau, kad visur trūks druskos – NEVALGOMA. Vienžo, atradau naują dietą – neturėti namuose druskos. Kaip niežti ranką, einaną.

cottage

Kaip jau turbūt pastebėjote, į šitą blog’ą dievinu dėti pikantiškus namų ūkio vaizdelius.

Krč, matau, kad reikia išgerti angliukų, nes kažkaip pieno produktai nenori man čia virškintis patys (gal ir į gerą tai). Taip pat neturiu cizų ir laukiu pavedimo. Gal man reiktų dar pagulėti? Neįsivaizduoju, kokio velnio aš čia atsikėliau, nes mytas – tik 12.30.

Mano potenciali būsima darboviete, atrašyk greičiau!!!

“Viskas cool, bet kad parduos kaip lelę – faktas.”

2009-08-15 | 03:59 | This is the Life
15

Mielai parsiduočiau – kiek siūlot? Ir kam pinigai eis?

Ach, ir kodėl gi man taip sunku? Kodėl, kai reikia padaryti du darbus, pasirenki trečią (nu va šitą va, kur dabar darau – blog’ą savo gi rašau)? Tikriausiai per klaidą būsite koks nors geras mielas žmogutis, kuris NENORI NEI VIENO DARBELIO NUSKRIAUSTI.

Ar statistikos departamentas (yshtabi WRU???) dar nepaskaičiavo, kiek gyvenimo mes praleidžiame type’indami? Žmonės šneka, kad pramiegam apie trečdalį gyvenimo. Lieka – 2/3. Man rodos, kaip minimum pusę to likučio aš praleidžiu būtent type’indama. Kaip bebūtų liūdna, šis džiugus faktas nepadėjo man įvykdyti vieno savo poros mėnesių senumo deadlaino (06-30). Būtent tą dieną aš turėjau kai kam (OK, pripažinsiu – “kai kuo” aš vadinu LEIDYKLĄ) pristatyti savo TRILERĮ. Šiandien TIE VERSLININKAI man pareiškė, jog yra manimi kažkiek nusivylę:

– Režisierius nori daryti ekranizaciją, o tu dar net neparašei knygos! Dėl šito jūsų išsišokimo AKROPOLIO “Baltų lankų” knygynas nupjovė mums algas perpus.
– Nieko nežinau. Netrukdykite mano jautrios menininkės sielos – aš laukiu iš Gariūnų su batais pareinančios mūzos.

O šiaip tai ką. Jei mūza nuspręs, kad man reikia palūkėti su tais savo batais (nes ji matomai tuo metu bus užsiėmusi tašėmis) ir neužsuks, imsiu ir išleisiu LAIŠKŲ KNYGĄ. Pardavimams padidinti pridėčiau ir NUOGŲ ATTACHMENTŲ. Aišku, geriausi susirašinėjimai yra iš tų laikų, kai Tėvas dar sėdėjo kalėjime (“Pisk, ką pagauni, dukrele. Kaip zuikį vilkas.<…> Oi nahuj, tu kale, kaip drįsai švaistyti šeimos pinigus? Kai tėvas ant bado slenksčio glosto Elo Bandies šunį utelėtą.”). Šito blog’o tada dar nebuvo. Ta prasme, tai buvo LABAI seniai. Kiek atsimenu, viename iš mano Gmail’o akauntų taip pat galima rasti ir meilės laiškų ex’ams. Aš gi žinau – visi tik ir svajoja įlįsti po svetima kaldra. Deja, turiu Jus nuvilti – ten sekso nėra. Vien tik meilė ir vyriškos ašaros tiesiai iš ofiso outlooko.

Ir vis tik aš noriu grįžti prie trilerio. Reikia man bizūno!




Psichologija TAU

2009-08-07 | 04:02 | UFB pataria
07
Tavo vardas:
jauciuos kai dura
Dėstyk: *
krc kazkokia nesamone, as taves nepazistu, bet kiek skaitau tavo bloga, ciuju galetum man patart, (atrodo lyg kreipciaus i psichologe:D) ka daryt jeigu mane visi uzpiso? kaip nekreipt demesio i visokius debilus, nu trumpiau sakant: kaip reik bent jau apsimest, kad nerupi ka sneki kiti! 😀 nu tipo kai akivaizdziai matai, kad apie tave pyzdelina ir blt nesinervuot del to! 😀 aj bet blt ciuju neimanoma! 😀 o taip noretus pasakyt: UZSIPISKIT jus visi blt! aj dar galim liaudiskai issireikst: kaip neimt visko i sirdi? a tau iseina? man tai ne, todel nervuojos blt! 😀

Taip noriu miego, bet atsakysiu (nes vis tiek ketvirtą valandą žadėjau pažadinti Ukrainoje sėdintį draugą).

Jeigu tave visi užpiso, tai yra pirmas požymis, jog tau reikia nuo visų pailsėti. Tam idealiai tiktų kaimas, sodyba arba miškas, bet aš turiu įtarimą, kad tave nelabai traukia prie gamtos (nuojauta). Tokiu atveju idealiausia būtų paatostogauti užsienyje KUO TOLIAU (Naujoji Zelandija?) Tačiau šioje vietoje mano nuojauta kužda, jog nerastum tam lėšų. Vadinasi, padėtis išeities neturi. 😀 Teks kęsti ir labai stipriai! Arba išsioperuoti širdį, nes nelabai tikiu, kad kas nors išeis ją turint. Neįmanoma taip vat IMTI IR NEBEIMTI Į ŠIRDĮ – po shchiuchyemu veleniyu!

Kai matai, kad apie tave pizdėlina, privalai pasitengti nekreipti dėmesio, nes jiems, sūkoms ir turgaus boboms, gi dar smagiau matyti, kad tu nervinies – “neveltui pletkinam”. Todėl jeigu nesugebi nesinervinti vardan savo pačios ramybės, nesinervink tiesiog jiems NA ZLO.

Man tas kartais išeina, kartais neišeina, bet visada greitai praeina. Nu, ką. Mano laikas baigės. Saldžių!

Miegojau dvi valandas ir žiauriai vėluoju

2009-07-20 | 14:15 | Šiek tiek info apie mane
20

Šiandien sapnavau, jog gyvenu Nidos pakraštyje, kažkur Purvynės apylinkėse. Tačiau toje vietoje, kur turėtų būti marios yra jūra. Krantas – labai gražus ir aplinkui labai ramu. Lyg aplinkui niekas negyventų. Man susidarė vaizdas, jog tai buvo 19 a. pabaiga – 20 a. pradžia. Ta prasme, tolimajame horizonte nesimatė “Čiliako”. Mano kaimynystėje gyveno dvi moterys – Eva Longoria ir havajietiškos išvaizdos stamboka namų šeimininkė platforminiais batais. Aš viską stebiu lyg iš šono. Havajietė sako Evai, kad “nors mes ir gyvenam užkampyje, bet juk kartais aš važiuoju apsipirkti ar šiaip į miestą, todėl reikia rūpintis išvaizda ir turėti normalių batų porą”.

Tada aš persikeliu į kitą vietą (už kokių 300 metrų) toje pačioje mistifikuotoje Nidoje. Ten gyvena religinga aristokratų šeima. Visi jie mokėjo lenkų kalba, kaip ir pridera aplenkėjusiai ano meto lietuvių dvarininkijai. Nors jie patys – visai ne lietuviškos kilmės. Greičiau amerikoniškos. Vieno vardas buvo Mackenzie. Tas man patiko, nes gražiai grodavo lauke kažkokia balalaika. Kitas buvo mulatas (spėju, įvaikintas), kuris nekentė juodaodžių. Aš stebėjausi, kaip jis dar nenuėjo Maiklo Džeksono (ne tik dantų balinimo) keliu. Buvo ten ir senė kažkokia a la auklė. Ir mokyklinio amžiaus vaikų. Jie visi – labai mandagūs žmonės. Ir aš vis ateidavau pas juos į svečius. Bet vieną dieną kažkas negero įvyko ir visa jų šeimyna staiga ėmė manęs nekęsti. Jau kažką Evelina bus iškrėtus. Esu įsitikinus, kad šis sapno momentas yra tiesiogiai susijęs su prieš miegą perskaityta naujiena apie Račo švietėjiškas iniciatyvas. Na, bet žodžiu, aš desperatyviai norėjau grįžti į šeimą, tačiau nežinojau, kaip tą padaryti. Nusprendžiau eiti aplinkeliu – per vaiko žopą. Pasiūliau jam pusę “Marso” (taip norėjau jį papirkti), nes kitą pusę pati suvalgiau. O po to suskambo telefonas.

“She’s gullible, I’m bored — we’re perfect for each other.”

14

picture-28

Šiandien sapnavau baisiausią košmarą ever – kad aš susiradau darbą ir jis prasideda 7.00 ryto. Baigiasi – 17.00. Dirbdama aš stengdavausi atsigulti anksčiau, kad tik rytinė katorga mažesnė būtų. Bet žinoma, nifiga neužmigdavau be keturių. Tada jau kokią devintą ryto pradėdavau skaičiuoti – KUO KADA JAU TOS PENKIOS? Nenoriu dirbti niekada… 🙁 Nebent darbą namuose. Savo pačios sugalvotu grafiku.

Niekada gyvenime daugiau nebegersiu TO ŠŪDO. Aš realiai TOKIŲ ŠŪDŲ niekada ir negeriu, bet baigėsi vynas, o po ranka kaip67140_800_3a7abe tik pasimaišė TAS ŠŪDAS. Negeriu aš rudų, bet visko pasitaiko. Todėl (būdama pripratusi tik prie vyno, vodkės, vodkės, vodkės ir šampės) vakar ryte grįžau kaip lavonas, išmėčiau viską po kambarį, ne tik nenusiploviau makiažo (čia kas antrą kartą taip būna), bet ir nusirengti nesugebėjau. Ačiū Dievui, užteko proto nusiimti kelnes. Bet visokie ten liemenukai ir kita komfortą miegant užtikrinanti atributika liko ant manęs. Auskarai (trys poros) man turbūt labai trukdė miegoti, todėl ryte radau juos padėtus ant svarstyklių prie lovos. Tikriausiai buvau sušalusi, nes kojas man šildė skirtingų spalvų kojinės.

Ir vis dėlto aš tokia protinga tampu, kai išgeriu. Patys geriausi sprendimai ateina būtent tuo metu. Tais atvejais reikia skubėti ir padaryti, ką esi sugalvojęs, kol galva neišsiblaivė. Nes ryte viskas atrodys kitaip. Dingsta ir drąsa, ir ryžtas, ir noras. Ateina pachmielas, neretai su savim pasiimdamas ir moralkių dozę. Vienžo, racionalumi – NE.

Beje, grožio miegas tikrai veikia, nes vakar aš miegojau visą dieną su pertraukomis, o šiandien veidrodyje išvydau nuostabų rezultatą. Vaizdas – kaip po kosmetologės procedūrų. Kita vertus, nemiegojusi dvi paras aš atrodau DAR GERIAU. Cigaretės, alkoholis ir kiti priedai labai nuostabiai nuvargina veidą, o pamėlę paakiai man puikiai tinka. Ir žandų nebelieka. Labai gražu.

Man nė kiek nerūpi saldumynai, tačiau šiandien aš noriu torto. Kokio nors su kondensuotu pienu ar panašiai. Net nežinau kodėl. Anyway, jokio torto nebus. Manęs laukia nebent sportinės bausmės už dvi pernelyg tingias dienas. Va taip va. Na, ir “How I Met Your Mother” dar reik pažiūrėti.

Dienos citata. Poilsis.

2009-05-22 | 03:03 | Citatos ir dialogai
22

” Aš pavargau nuo poilsio – man reikia pailsėti.”

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook