“Prašysiu tėvo, kad parduotų mašiną ir padovanotų tau gimtadienio proga operaciją – siūvį.”

2009-08-22 | 17:00 | This is the Life
22

Varčiausi šįryt lovoje ir galvojau – koks gi bus mano blog’o likimas? Ne, ne, tikrai neturiu planų jo mesti. Tiesiog yra toks dalykas, kad Lietuvoje žmonėms įdomu skaityti tik liūdnas kaimyno istorijas. Tokias kaip:

– nerandu darbo,
– mane papiso ir paliko galantiškas jaunuolis iš Emyratų,
– užpiso gyventi Lietuvoje,
– šiandien mane vargina blogesni atchodai nei vakar.

Bėda yra tame, kad šiuo metu MAN VISKAS GERAI. Babkių man daug nereikia (dėl lengvinančių aplinkybių, kurios kažkada vis tiek apsunks). O ir skudurai man per daug nerūpi (na, čia tik laiko klausimas), nes prisivežiau jų pakankamai. Nors mažiau, negu planuota, nes netilpo. Ir dar turėjau mokėt šaibas už 1,6 kg viršsvorio, LOL. Batų paėmiau septynias poras (vasariniai visi), iš kurių šešių, rodos, dar nė nejudinau. Gyvenimas yra gražus!IMG_0422

Norint išsaugoti skaitytojų interesą, visuomet galima, reikia ir būtina imti aprašinėti savo nuobodžias meilės istorijas. Nevengiant intymių smulkmenėlių. Tačiau mano atveju šis variantas nėra labai tinkamas. Tikrai ne dėl to, kad šis klausimas man būtų kažkoks tabu. God forbid – NE NE NE. Tiesiog matote, kaip čia dabar viskas yra – jei aš imsiu pasakot apie vieną nuotykį, apie jį juk perskaitys ir KITI NUOTYKIAI. O tai man būtų visiškai nenaudinga. Dabar sakysit – tai negi, Evelina, tu tik su lietuvačiais duodies?! Ne, tiesiog tie žmonės yra ganėtinai išsilavinę, ko pasekoje, moka naudotis šiuolaikinių technologijų stebuklu – Google Translator.

Gerai, gerai, juokauju gi aš.

Sėdžiu lovoje ir noriu miego. Kaip aš tingiu eiti į tualetą, kuris yra kitame aukšte, negu mano lova. Be to, man skauda užpakalį, nes nepatogiai sėdžiu. Ir visai mielai išgerčiau tabletę nuo galvos skausmo, bet vanduo, stovintis prie lovos – jau seniai išgertas. Šiandien kažkodėl atsikėliau aštuntą valandą ryto, kaip kokia nesveika. Normalūs žmonės tokiu metu paprastai tik grįžta namo. Girti ir panašiai.

Vakar pasilikti namie man taip ir nepavyko, nes ėjau susitikti su Evelinos kaprizų neklausančiu jaunuoliu, kuris karts nuo karto apsireiškia Vilniaus bulvarinėje spaudoje bei įvairaus plauko “kūrybinės industrijos portaluose”. Išgertuvių metu susipažinome su Radioactive Man’o merga norvege, kurią nerangiai apipyliau baltu vynu ir kuri pasakojo mums apie tai, kaip jai ir jos bernui patinka lietuvaitis Moon Disco. Taip pat šiek tiek pabendravome su išgėrusia pamišele, kuri peršalimą gydo koksu, o laisvalaikiu pasvarsto apie galimybę sudainuoti karaoke. Visą vakarą ji giedojo Maiklo Džeksono “Man in the Mirror” I’m asking him to chaaaange his wayyysss.

Mano kolega labai teisingai pastebėjo, kad šitame mieste visi klausia, iš kur tu esi, o ne koks tavo vardas. Kaip bebūtų liūdna kitiems ir juokinga man, niekas niekada neatspėja, iš kur esu aš. Dar vis pirmauja Vokietija ir Švedija (ir apskritai visa Skandinavija), antroje vietoje – Amerika ir Kanada. Nu, bet Airijos išgirsti tai tikrai nesitikėjau, hahaha. Visada meldžiuosi, kad tik nepradėtų vardinti visokių nesąmoningų šalių. Ten kokios Rumunijos, Libijos ar Pakistano.

Užpisa anksti užmiegantis naktinis gyvenimas, bet kita vertus, taip jis ten ir miega – sėdi sau medyje parkelyje ir negali nulipti. Kai pagalvoji, ką čia reiškia nuo medžio nulipt. Bet pvz., aš nesugebėjau nulipti net nuo dviračio.

– What is your favourite wood?
– Pine and oak.
– What is the “tree” in Lithuanian?
– “Medis”.
– Oh, “madness”!

Nebeprisimenu, ką dar norėjau pasakyti. Ta proga reikia pasidaryti kavos. Ai, šiandien šaldytuve radau pomidorų sriubos, kurioje (didžiai mano nuostabai) buvo normalus kiekis druskos. Tokie dalykai pasitaiko tik kartą gyvenime.

Miegojau dvi valandas ir žiauriai vėluoju

2009-07-20 | 14:15 | Šiek tiek info apie mane
20

Šiandien sapnavau, jog gyvenu Nidos pakraštyje, kažkur Purvynės apylinkėse. Tačiau toje vietoje, kur turėtų būti marios yra jūra. Krantas – labai gražus ir aplinkui labai ramu. Lyg aplinkui niekas negyventų. Man susidarė vaizdas, jog tai buvo 19 a. pabaiga – 20 a. pradžia. Ta prasme, tolimajame horizonte nesimatė “Čiliako”. Mano kaimynystėje gyveno dvi moterys – Eva Longoria ir havajietiškos išvaizdos stamboka namų šeimininkė platforminiais batais. Aš viską stebiu lyg iš šono. Havajietė sako Evai, kad “nors mes ir gyvenam užkampyje, bet juk kartais aš važiuoju apsipirkti ar šiaip į miestą, todėl reikia rūpintis išvaizda ir turėti normalių batų porą”.

Tada aš persikeliu į kitą vietą (už kokių 300 metrų) toje pačioje mistifikuotoje Nidoje. Ten gyvena religinga aristokratų šeima. Visi jie mokėjo lenkų kalba, kaip ir pridera aplenkėjusiai ano meto lietuvių dvarininkijai. Nors jie patys – visai ne lietuviškos kilmės. Greičiau amerikoniškos. Vieno vardas buvo Mackenzie. Tas man patiko, nes gražiai grodavo lauke kažkokia balalaika. Kitas buvo mulatas (spėju, įvaikintas), kuris nekentė juodaodžių. Aš stebėjausi, kaip jis dar nenuėjo Maiklo Džeksono (ne tik dantų balinimo) keliu. Buvo ten ir senė kažkokia a la auklė. Ir mokyklinio amžiaus vaikų. Jie visi – labai mandagūs žmonės. Ir aš vis ateidavau pas juos į svečius. Bet vieną dieną kažkas negero įvyko ir visa jų šeimyna staiga ėmė manęs nekęsti. Jau kažką Evelina bus iškrėtus. Esu įsitikinus, kad šis sapno momentas yra tiesiogiai susijęs su prieš miegą perskaityta naujiena apie Račo švietėjiškas iniciatyvas. Na, bet žodžiu, aš desperatyviai norėjau grįžti į šeimą, tačiau nežinojau, kaip tą padaryti. Nusprendžiau eiti aplinkeliu – per vaiko žopą. Pasiūliau jam pusę “Marso” (taip norėjau jį papirkti), nes kitą pusę pati suvalgiau. O po to suskambo telefonas.

Our thoughts are with their families

2009-06-26 | 04:53 | This is the Life
26

Žiūriu, geros šios nakties naujienos. Tendencingai miršta žvaigždės. Šiaip net nebūčiau rašius į BLOGą ir toliau. Vieni verkia dėl Maiklo, kiti – dėl Farros. Aš, aišku, labiau dėl Farros – palaikykime moterišką giminę (kad ir kiek stipriai mylėčiau papsūchos imperatorių). Stipri ir graži boba buvo (bobų nekenčiu – jei giriu, tai ne veltui). Tik tiek, kad Maiklo mirtis buvo visiškai netikėta, skirtingai nei leisgyvės jau porą metų Čarlio angelės (vėžininkės) numero uno.

Kad ir kaip ten bebūtų, man bloga toli gražu ne dėl jų. Iki.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook