Nerašau, bet rašau

2015-02-26 | 07:38 | Inner city life
26

2015.02.23.

Nesu labai didelė gerbėja plačiai aprašinėti savo kelionių. Kaip žinia, šiuo metu vienintelis būdas, kaip tuo užsiimu yra Instagraminis micro/photo bloginimas. Kodėl? Nelabai matau prasmės pildyti ir taip užteršto interneto dar viena kelionių istorija – atvažiavom, pamatėm, palietėm. Kokie mes nuostabūs. Kaip ir milijonai kitų. Ir mes matėm tą šventyklą ar tą statulą su penkiais milijonais tagų minėtame Instagrame. Neįsivaizduoju, ar įmanoma rašyt apie kažką dar labiau cliche nei apie savo nuotykius pietryčių Azijoje, kuris prilygsta amžinam hareminių kelnių ar pigių fedora stiliaus kepurių nešiojimui visokiuose Sihanoukvilliuose. Jau tikrai geriau savo pusėtinus pusryčius su netobulais kiaušinių tryniais postint, ką ir darau. Čia, aišku, man taip atrodo, bet aš juk ir darau taip, kaip MAN atrodo. Šiek tiek nustebau pamačiusi, kiek viename knygyne knygų, pagrinde chick-lit žanro, apie visokius savęs ieškojimus ir nušvitimus Balyje ar intriguojantį expatų gyvenimą Singapūre. Apie tai rašo, kas tik netingi ir nebūtinai moka.

 

Kita priežastis, kodėl nelabai užsiimu travel bloginimu yra ta, kad manęs visiškai nedomina rašyti kažkokius a la patarimukus, kur čia faina ir kur čia apsimoka. Tam skirtas visiems žinomas, plius-minus 70 proc. atvejų taiklus, patarėjas Lonely Planet. Kalbant apie procentus, 90 proc. tų blogeriukų visiškai čiulpia šikną. Kuo labiau čiulpia, tuo labiau mano, kad zjbs varo.

 

Šią sekundę kažką rašinėju, tik todėl, kad esu blogos nuotaikos (geriausia mūza), nėra elektros, nėra interneto (išskyrus mobilujį), mieste nieko nenuveiksi (o ir nesaugu į jį eiti), dažnai palyja bei paskutinis rezortas šioje vienos ašaros pakalnėje (nū, nėra taip jau blogai, tai skiriu vieną ašarą iš penkių), alkoholis, net ir tas yra nelegalus šioje šalies dalyje. Visa tai susideda į didelį, riebų NĖRA KĄ VEIKTI. Šiandien belieka sėdėt savo kamūrkėje ir svarstyti ar kitoje vietoje, kurios per plauką nepasirinkome, nebūtų buvę geriau. Būtų, blet. O gal ir nebūtų. Ar gal išvis reikėjo varyt į tą bažnyčios guest housą ir tada gailėtis, kad nepasirinkau vietos, kurioje esu dabar, nes manyčiau, kad kitur tikrai labiau fun nei pas šventuosius.

Ai, visai pamiršau paminėt, kad man – pė em es.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook