Nu čia toooooooks geras klausimas, kad šakės! Viena vertus, vedybinė sutartis – taip neromantiška. Ir šiaip visa aplinka – darbas, namai ir likusi pasaulio dalis – tokia unromantic, kad dar tą romantiškumą iki minuso davedinėt visokiomis sutartimis – VAPŠIE AKIŲ DRĄSKYMAS MEILEI. Kita vertus, o kas, jei aš kada nors tapsiu milijoniere, kuri turės daug milijonų, o mano vyras prasigers kaip kiaulė paskutinė (kuri bus tinkama nebent Makdonaldo burgerių gamybai atiduoti) ir dar skyrybų paprašys? Kad už pusę mano milijonų varytų pist į Bora Borą savo naujos malalietkos sūkosdūros. Nu naxui, nedaleisčiau tokio nė už ką. Nupurtė net. Geriau mirtis (jo mirtis), bet tik NE TAI!!!!!!!!!!!!!!!!!

Bet ant trečios rankos, tai gal blet žiūrėk, už ko teki/ką vedi? Jei pilnai žmogum nepasitiki ir galvoji, kad milijonus iš tavęs vogs po pem metų, gal neverta tada ir į tą zaksą eit? Ne… čia kvailai gal pasakiau. Apsauga gėdos nedaro… Bet juk aš esu naivus mielas žmogutis.

Naivi ar nelabai, bet esu įsitikinusi, kad aukščiau paminėtos ŽMONIŲ bėdos man negresia. Ir tikrai ne dėl to, kad niekada netapsiu turtinga Beverly Hillso namų šeimininke.

Žodžiu, aš už romantišką meilę ir už tai, kad visi pinigai atitektų man.

P. S. Realybė tai šiaip jau yra tokia: aš galvoju, kad prenupas yra zjbs net didžiausiai meilei esant, bet aš to nedaryčiau, nes paprasčiausiai tingiu durnais popierizmais užsiimti.

P. P. S. Kažodėl nepagalvojau, kad turto dalybos per pusę gali būti ir MAN į naudą. Pfff… nesąmonė. O net jei ir taip, tai man svetimų baksų nereikia – savų iki kaklo. (tai jau tikriausiai…)

Vakar grįžau namo ir vėmiau ryškiai geltona tulžimi. Tiksliai žinau, kad jos išvėmiau nemažai, nes skystį žiaugčiojau į sloiką nuo blenderio su nurodytais mililitrais. Buvo labai bloga. Neprisimenu kaip nuėjau miegoti.

Šiandien ryte atsikėliau skaudančia galva ir labai išbadėjusi. Dar šiek tiek pilvas spazmavo, nes menzos. Suėdus dvigubai per didelį omleto gabalą, galvos skausmas paūmėjo. Teko eiti į lovą ieškoti pozos, kuri patiktų mano tuščiai, bet reikliai smegeninei. Turėjau ilgokai pasivartyti, nes norėjau, kad mano pozicijos būtų palankios ir greitesniam virškinimo aktui. Užmigau.

Sapnavau, kad mano vaikinas turi du bybius. Ši miela vyriška anomalija atseit nebuvo kokia nors pasaulio retenybė. Gan dažnas atvejis. Žodžiu, tai buvo laikoma norma. Evelina visuomet pralinksmėdavo, pamačius, kad vienas bybys (šitoje vietoje visada užsiparinu, kiek ilgųjų rašyti – čiuju, padauginau) stovi, o kitas – ne. Dėl to nevengdavo pažaisti su vienu iš jų. Nes mėgsta pažvengt.

Kai atsibudau iš sapno, paleido vidurius. Pastebėjau, kad pašikus skrandis pasidaro tuštesnis. Dalis omleto pasistūmėjo apačion – nuo skrandžio link pilvo. Man tai patinka. Galvos skausmas tapo pakenčiamesnis.

Princas sakė, kad šiandien mane lepins. Googlinu Amsterio Makdonaldų meniu. Darysiu užsakymą.

P. S. Dar pamiršau, kad kosėju ir esu apsisnargliavus iki kraujų ožka. O KAIP JUMZ SEKAZ?

Pusryčiai.

Pietūs.

Vakarienė.

Kroketutis a la kažkoks, bet man labiau patinka, kai jie būna serdų formos.

Mano Aifono backgroundas – kas bus, kai rimti žmonės pamatys?!

Pieniukas.

Permainos, permainėlės – aišku, kol kas dar anksti šnekėti, nors viskas jau kaip ir aišku man. Mintys jau kurį laiką ėjo ta linkme, bet gal tik vakar ar tai užvakar (sunkiai gaudausi dienose, nors ir mažokai svaigalų naudoju gyvenime = liūdna) supratau, jog nemoku daryti to, ko nenoriu, todėl ir asilui aišku, kad saviskriaudos (pirmą kartą gyvenime vartoju šį keistą žodį – gal neteisingai?) netolimos ateities planuose nenumatau. Informacija dar nėra oficiali, bet užtat labai patikima. Ryt skrendu į Londoną, po to – atgal į Amsterį ir Lietuvon. Namo negrįšiu, kaip sakoma.

Na, nežinau, bet aš esu patenkinta. Tokia patenkinta, kad net užsimaniau alkoholinio kokteilio. Ant tų žodžių netikėtai gavau sidro stiklinę.

Šiandien su trenksmu mane aplankė ramybė. Tyliai atsitrenkė į langą baltomis Dievo išmatomis – snaigėmis. Užsikimšę tualetai Didžiojoje Britanijoje jau lėmė kai kurių oro uostų – Edinburgh ir Newcastle – nefunkcionalumą. Įprasti UK bajeriai.

Sėdi.

Perku sriubas plastikiniuose sloikuose ir metaliniuose can’uose. Man jos tokios skanios, kad net nekyla koja nueiti į “Tesco” ir stoviniuoti ten prie savitarnos kasų su savo pupom, žolelėm ir pomais. Valandėlę. Kitą valandėlę tektų skirti tarčialinimui prie puodų, o dar kitą – tų pačių puodų skalavimui su “Fairy”.

Sriubos valgyme neįtikėtinai svarbų vaidmenį atlieka metalinis šaukštas. Pastarasis patiekalui prideda smagios rūgštelės a la citrinos sultys. Nepakartojamas skonis. Aliuminis, tai dar ir retų mineralų pridėtų.

Kaip bebūtų liūdna, grįžo mano vaikystės meilė burgeriams. Filet-o-fish forever. Nom nom nom. Noriu romantiškų pietų Makdonalde. Juk kartais reikia save palepinti. Šūdu.

Reklaminė pertraukėlė

Tradiciškai nukrypsiu nuo temos. Neseniai sužinojau, kad vienas pažįstamas loldonietis turi labai įdomią profesiją. Nustebau, pzdc nepatikėsite. Ponas – karstų nešiotojas. Pasirodo, šeimos verlsas čia. Tėvai turi pakasimo agentūrą, vse dela. Skaitytojams siūlau bėgti kuo toliau nuo tokių verslų nesivejant pinigų. Kaip ir nuo kapinių. Brrr – nupurtė net. Kuo mažesnis ryšys su ana industrija, tuo didesnė tikimybė, kad niekada nemirsi. Visada turiu tai omeny.

Mane ir vėl aplankė tas nepakenčiamas Jagelavičiūtiškas užkimimas (UK jį vadina “Bolivian hooker’s voice”). Šiaip daugelis giria – tipo sexy ir taip toliau. Na, OK. Bet paskutinę savaitę prie jo prisidėjo ir nepakenčiamas sausas kosulys, kuris man neduoda miegot. Jis toks nepakenčiamas, kad mane net užrašė pas gydytoją man to nežinant. Vaje, vaje. Tie draugai kartais tokie palsaugūs.

Aišku, niekur nevariau.

Tačiau nuvariau į vaistinę ir ten užtrukau gerą pusvalandį. Žodžiu, pririnko man vaistų, žiūriu aš į juos – vieni sirupai. Negersiu gi aš sirupu. Todėl vergės Izauros auklės išvaizdos vaistininkei taip ir aiškinu – “I know, I know… I always act like a child when it comes to syrups.”

Kai dar gyvenau kitame bute, tuometinis mano flatmate’as gaudydavo mane su šaukštu po chatą, kai sirgau labai. Na, negaliu aš gerti tų saldžių šlykštynių, nors tu ką. “Do you have anything in tablets?” Izauros auklė pasikviečia kitą vaistininkę – nieko geriau už sirupą negali pasiūlyt ir jinai. Todėl, kad visos tabletės skirtos peršalimui, snargliams, temperatūrai, na ir kosuliui kartu. Bet pas mane gi tik kosulys.

Vis tik nusipirkau tą sirupą naktinį ir Halls. Sakė, kad šiąnakt tikrai miegosiu (jau įsivaizduoju, kokia gadast’ – net užmigdo nuo šleikštulio).

Bwe, vemsiu. Rytoj jau penktadienis. Vymt.

Dieve, suremontuokok mano kompą arba aš jį nunešiu į Apple store, nemokėsiu nuomos ir būsiu išvaryta į gatvę. Gerai pagalvok, ar tikrai nori to? Duodu Tau pusė paros pamąstymams. Amen.

Beje, kaip visada, pasitvirtino mano teorija apie viso pasaulio buvimą kaimu. Pasirodo, ne tik Vilnius – kaimas. Keli mano pažįstami nelietuviai iš Londono išvarė Lietuvon aplankyti savo draugo lietuvio. Jau pačią pirmą dieną gavau SMS – “I’m eating McDonald’s with your ex. Small world.” Tai jau tikrai.

I saw this coming. I saw this coming. Mes su Tarasova, nuo tada, kai atsikraustėm į savo mielą butą, buvome pripratusios palaikyti tam tikrą chatos temperatūrą. Taip vadinamą – “Africa mode”. Kaip žinia, už Afriką, Australiją, kitaip sakant, ŠILDYMĄ… ar ką tu ten nori, (gal Zelandiją ar Tasmaniją)… kažkada tenka susimokėti. Kadangi esame turtingos kaip badaujantys Somalio vaikai atsikišusiais pilvais, už elektrą gauti £440 bill’ą mums yra visiškai normalu (turint omenyje, kad už taksą man teko gauti £381 ar kokią ten sąskaitėlę).

Jums geriau nežinoti, kiek mano pragyvenimas kainuoja mėnesiui. Kiek daugiau (gal labiau tiktų žodis “gerokai”?) nei uždirbu. Išvados? Mano išvada ir patarimas SAU tikrai nėra TAUPYMAS. Patys blet ir taupykit. Aš gyvensiu Afrikoj ir važinėsiu taksu į Londoną. Mano išvada skamba taip: “Daugiau niekada nebesipisk nachalia, Evelina”. Taip pataria mano širdies balsas. A-a-a-a!!!

Pinigus palikite ant stalo.

Nu, Londonas, tu sūka, visus rūbus iš manęs iščiulpsi.

Kaip tyčia, prieš gaunant šią puikią žinią, aš susapnavau sprendimą. Susapnavau VERSLO PLANĄ. Planas buvo ant tiek nuostabus, kad net atsibudau žvengama. Žodžiu, sugalvojau, kad ištikus finansiniams sunkumams, visada galima imtis VAFLIŲ GAMYBOS IR PREKYBOS. Ir kokius gi vaflius Jūs norite gaminti, panele UFB? Na, tuos tokius… Tokius, kaip pardavinėja Lietuvos kurortuose. Išmirkytus šokolade. Tačiau aš sumaniau, kad jie turėtų daug didesnę paklausą, jei vietoj šokolado naudočiau karamelę ir braškių sirupą – būtent tokį, kokį naudoja Makdonaldas savo ledams. Taip pat sumaniau, kad reikia ir trečio… original flavour… Tokio, kokio neturi… NIEKAS! What could it be?

Tai – arklio spermos skonis. TADAM! Baltas sirupėlis (nesu mačius live, bet manau, kad susapnavau teisingai – juk arkliai nelabai taip jau ir skiriasi nuo vyrų, ane?). Kodėl pasirinkau būtent tokį (švelniai tariant) nesąmoningą “sirupą”, o ne pvz., aviečių koncentrato užpilą? Ogi buzzui sukelti. Marketingas! Aš ėmiau įsivaizduoti, kaip mano prekystaliu susidomės žiniasklaida. Visi tik ir bėgs čekirautinti, ką ten tokio pardavinėja. O aš juk net nenaudočiau tikros arklio spermos. Realiai, ji egzistuotų tik prekės pavadinime.

Tiesą sakant, anam padažui planavau naudoti natūralų jogurtą iš Sainsbury’s už 35 penius.

P.S. Sapnas vyko anglų kalba. Kaip “Tėve mūsų” atsimenu visą vizualą. Prekystalis su A4 formato iškaba. Iškaboje – kažkas prirašyta ir nupieštas arklys. WAFFLES. Caramel. Strawberry. Horse’s cum.

O kiek tu sveri, pilieti?

Viso gero. It’s time to puke.

Juokavau.

Niekas manęs nemyli ir neperka man drabužių. Draugė nupirko man segtukų. Aš nupirkau jai gumyčių. Taip ir gyvenam. Kovodamos su kaltūnais.

Aš nesuprantu, kur šitame rajone galima rasti nemokamą WiFi. Nes šiandien aš VĖL buvau priversta sėdėti dvi valandas… wait for it… MAKDONALDE. Tokiose vietose man atrodo, jog mane kažkas pamatys. Pamatys, nufotografuos, galbūt NET įdės į internetą.

Panašiai jaučiausi nebent bažnyčioje prieš dešimt metų.

Kasininkė Kitajozė kažko manęs paklausė: “Miau miau?” Žvilgsniu tariau jai: “?” Sako: “Miau miauuu?” Sakau: “Sorry, I don’t understand.” Sako: “M-i-a-u m-i-a-u?” Kraipydama galvą vėl jai pakartoju: “Nope, I still don’t understand.” Vėl ji man miauksi ir bando parodyt kažką rankų mostais: “Mijau miiiau? Miau? Miau miau?” Tada pasakiau: “Do whatever you want.”

Dabar mąstau, kad “miau” buvo “mayo”. Tačiau galvosūkis vis tik lieka iki galo neišspręstas: “Miau mayo?”, “Mayo miau?” ar “Mayo mayo?”? Taip ir liksiu nesužinojusi, ką ištikrųjų Kitajozė man norėjo įsiūlyti. Aš tai jai siūlau įsigyti mikrofoną ir apsilankyti pas logopedą.

Nors gal vakare kalbėsiu kitaip (turiu omeny apatišką požiūrį į šventimą, ne į dovanas).

Važiuodama metro aš mintyse kurpiau postą. Tolimame kelyje pas Gruzdį mano įkvėpimą žadino priešais sėdintys žmonės ir visokiausi kvapai. Boba azijietė ėdanti gruzdintas vištas iš KFC (tiesą sakant, aš tik dabar sužinojau, kad tos vištos yra su kaulais – maniau, kad be kaulų kaip McDonald’o Chicken McNuggets) ir šalia jos pažastį uostantis ir karts nuo karto tarpukojį pakrapštantis ponas. Boba suvalgė stebėtinai daug minėtojo cheminio paukščio gabalų, todėl mane stebino ant jos liemens (tiksliau, skrandžio) užkabintas diržas, kuris kažkokiu stebuklingu man nežinomu būdu neprivertė jos apsivemti. Nors kas ten žino – gal be jo ji suėstų dar daugiau. Pastebėjau, jog azijietės nevengia pačepsėti. Kažkodėl dabar pabandžiau įsivaizduoti savo gyvenimą su čepsinčiu vyru. Garantuoju, kad sėdėčiau ant raminamųjų.