18
Eilinį kartą savo gyvenime aš puoliau į depresą. Nežinau, kas čia mane taip nuostolingai paveikė, bet turiu negerą nuojautą, jog tai buvo mikriukas. Kaimiečiai, blt. 
Tam, kad išliktum kaime, turi stengtis vengti baisių vietų ir žmonių. Jeigu tau nepasisekė ir tu gyveni ne senamiestyje (kaip ir aš), neik nuo savo padjezdo toliau nei dešimt metrų, nes ten jau prasideda RAJONAS. Patartina daeiti tik iki mašinos. Ne toliau. Kas neturi mašinos, naudokitės taksi paslaugomis. Nu, ir viskas. Svarbiausia – lankytis tik normalių žmonių lankytinose vietose. Apsipirkimą “Maximose” palikite kitiems šeimos nariams/sugyventiniams. Kuo daugiau laiko stenkitės praleisti kavinėse (išskyrus visokius “Čiliakus” ir kitokias valgyklas), brangesnėse drabužių parduotuvėse ir prie kompiuterio. Nes tada, žmogus, paprasčiausiai JŲ nematai.
Nesijaudinkite, jeigu neuždirbate tokiems dalykams. Tokiu atveju stenkitės kuo daugiau laiko praleisti darbovietėje.
Kaip jau minėjau, šiandien namo variau mikriuku (kaip ir iš namų, beje). Varydama taip žiūriu ir galvoju – KAŽIN KAS ČIA PER ŽMONĖS MANE SUPA? Ogi vieni marozai ir urodai. Kažkokia merga soliariuminė pajuodėlė su rūžavu džemperiu ir nekokybiškai priklijuotais prancūzišku manikiūru išdabintais nagais. Kūrva maigo mobiliaką. Netoliese – marozas, garsiai plepantis telefonu. Bet dar garsiau jis ėda gumą.
Krč, pašnekėčiau daugiau, bet jau turiu bėgti. Nachuj ten kažkur.
06
Šiandien manęs paklausė, kaip aš kabinu bernus. Visų pirma, tai yra didelis mokslas, kuris netilptų į postą. Visų antra, negi aš dabar išduosiu visas savo paslaptis o po to liksiu senmerge? Na, bet pabandysiu atsakyti trumpai.
Pradžiai – šiek tiek statistikos. Populiariausios kabinimo vietos:
Pirmoje vietoje – klubai, antroje – troleibusai ir “Maximos”, trečioje – internetas, ketvirtoje – gatvė ir gimtadieniai. Dar su mašina galima kabinti, bet čia jau iš viso blogai – šūdina pozicija. Kaip ir vaišinimas koksu tualete. Bet šitas būdas yra blogas tik tam, kieno koksas.
Yra du pagrindiniai kabinimo būdai – slaptas ir tiesmukas. Antras variantas labiau tinka jaunimui, nes vargšiukai kadangi paprastai dar būna pasaulio nelabai matę, sukeltas lengvas kultūrinis šokas juos paveikia kaip kibiras šalto vandens ant galvos karštą vasaros dieną, sėdint ant prišildyto alfalto Vilniaus miesto senamiestyje. Žodžiu, tokie dalykai juos žiauriai PRIOT. Tipo DRĄSI, wow, cool (LOL).
Su vyresniais – kiek sunkiau, nes jie neretai būna tokie pat sumanūs, kaip ir mes, sparnuotosios sūkos. Kai kuriuos iš jų reikia gundyti elegantiškai. Kai kuriuos – lengvai vanojant su lazda per skaudančią nugarą (amžius daro savo). Bet niekada ne vulgariai. Nes lyginant su jaunais pacanais (paprasta buržuazinė visuomenė), jie visgi yra monarchijos inteligentai. Tik apsaugok Viešpatie, ką blogiausio galite padaryti su senukais, tai gundymui naudoti gotiškuosius akmens amžiaus atavizmus – inkvizicines bausmes. Tokias kaip pvz., “tyla – gera byla” ir pan.
Beje, norėčiau pabrėžti vieną svarbų dalyką. Sugundyti berną visai nereiškia paversti jo savo antrąja puse. Sugundyti berną reiškia nusitempti jį į lovą. Bet ne imant per prievartą (?), kaip koks akmens amžiaus žmogus moterį ima ir tempia už plaukų į urvą. Tai būtų pernelyg paprasta ir nepakankamai elegantiška. Užtektų prigirdyti auką (su saiku, žinoma, nes tragiškai gali pasibaigti viskas) ir daryti su ja, ką nori. Ne. Mano suvokimu, tai nebūtų classy at all. Profesionaliai sugundyti berną reiškia ne pačiai į lovą jį nusitempti, o priversti jį tave temptis į lovą. Ir tą jis turėtų daryti ne taip lyg kiaulę už ausies tempdamas iš potvynio zonos New Orleane, o įstumdamas tave į lovą kaip besiožiuojančią žąsį. Vyras net neturi žinoti, kad iš tikrųjų čia tu jį ĖMEI. Leiskite kvaileliui nors kartą gyvenime pasijausti didvyriu (vadyba).
- Kaip kitais žodžiais pasakyti, kad jau laikas pistis?
- “Aš juk ne kokia vazono gėlelė tau. Manęs plepalais nepalaistysi.” Arba: “Noriu tave išpisti. Juokauju.”
- Arba “O tu kada nors iš viso rūriniesi ar tik pisdėlini?”
P.S. Jaunimu vadinu berniukus iki dvim penkerių metų (imtinai).
23
“Mes rytoj darysim varškės apkepą. Va kaip tik kaime nupirkom ekologiškų kiaušų. Kaip manai, kur galima būtų gauti ekologiškos varškės?”
Aš tikrai nemaniau, kad ekologija yra toks trendy reiškinys netgi Lietuvoj. Ir štai vakar kaip tik susidūriau su ja akis į akį. Anksčiau man neteko bendrauti su tokiais sveikatingumu/ekologija/kailiams-ne užsidegusiais žmonėmis. Su jais praleidau pastarąją parą. Man jie visai patiko. Nes jie – labai kultūriški ir išsilavinę žmonės.
Tik jau nesakykit man, kad čia ne dėl mados prafiltruojat tuos maisto produktus ir kt. Labiausiai išrankumas išryškėja renkantis daržoves. Nes ekologiškų ir neekologiškų daržovių skonis labai skiriasi. Be to, jos yra daug sveikesnės. O man vis tiek ta ekologija yra toks visiškai lol “judėjimas”. Nes aš netikiu tokiais dalykais. Ypač man patinka, kai varai savo eko life style’ą, bet po to prisikvėpuoji užteršto oro ar šiaip prisivarai kokios chemijos į šnervę. Arba paprasčiausiai ėdi natrio gliukonatą čipsų pavidalu.
- Ekologiškų cigarečių nerūkė?
- Nerūko jie, man rodos.
- Ai, nu tai gal ir ne apsimetėliai.
- Bet po ekologiškų troškintų daržovių ėdė čipsus.
Aš nesuprantu, iš kur jie žino, kad jų nupirkti produktai yra iš tiesų ekologiški. Gal juos tiesiog apgavo. Na ir kas, kad kaime pirko, o ne prekybos centre. Aš irgi daug ką galiu pardavinėti kaime. Dar išvirkščiau į “eko produktą” kokios nors narkatos, kad sukeltų priklausomybę ir Jūs, sveikuoliai, atvažiuotumet į mano krautuvėlę dar kartelį. Ir dar.
“Kaime žmonės yra kvaili ir iš to kvailumo – sąžiningi. O mes, gudrūs miestiečiai, apipisinėjam kaimiečius ir ėdam jų ekologišką produkciją už pusę kainos.” – sako sveiką gyvenimo būdą propaguojantis vilnietis. Tačiau kritikų teigimu, tiems kaimiečiams ir jų šventam naivumui salietra – tokia pati ekologiška kaip ir gimtoji žemė.
“Girdėjau, kad netgi Tymo kvartale visokie dzūkai pardavinėja lenkiškus kumpius ir sūrius. Išpakuoja ir parduoda kaip krūtus eko-produktus už dvigubą kainą.”
Ekologams svarbu ne tik maistas. Jie žiauriai nemėgsta kailių ir labai myli gyvūnėlius (ačiū Dievui, mano zuikio kailio šalikas buvo rankinėje). Tačiau kažkodėl tai nesutrukdė jiems ragauti kiaulės kumpiuką. Pagalvojau – “Nu nx, netausojat gyvuliukų visai.” Bet pasirodo, viskas ne taip jau blogai – kumpiukas buvo ekologiškas. Jų valgyta kiaulė bent jau džiaugėsi sveiku ekologišku gyvenimu, kol ją paskerdė ekologai.
Mano kelionė buvo vainikuota tuo, kad mes nuvarėm į restoraną Labanore, kur buvo daug daug gyvūnų iškamšų (muahaha, likimo pirštas kai kam). Taip pat aš paskubėjau visiems pranešti, kad jų patiekalas pagamintas iš šaldytų daržovių. Aš atskiriu, nes mes tokias dažnai perkam, hahaha. Jie kraipė galvas ir manimi abejojo – “O gal jos visgi natūralios?”.
Po šios iškylos man iškilo keli svarbūs egzistenciniai klausimai:
- Kodėl mano sutikti sveikuoliai (?) neina į tualetą kolektyviai? Po kiekvieno myžniaus ATSKIRAI nuleisti vandenį yra labai neekologiška. Dievinu ekologiškus žmones ir jų neekologišką elgesį.
- Ar jie yra sektantai?
- Kiek vitaminų yra mišrainėse iš “Maximos”?
RSS SRAUTAS
