Arogancijos priepuolis

Vakar nusipirkau grubius batus. Tą proga šiandienos rytas prasidėjo noru žudyt. “Tu dar neatsikėlėi?” – mandagiai paklausiu sugyventinio. “Padarysi pusryčius?” – nemandagų atsakymą į klausimą klausimu išgirsta mano dar ne iki galo prabudusios ausys. Tai tik dar labiau sustiprino mano norą žudyt. “Žinoma, kad ne.” – tariau aš, tačiau po kurio laiko vis tik prisiverčiau padaryt jam du buterbrodus. Kad nesuvalgytų mano Twixo. Sumuštinius dariau perkreipta roža, netepdama rankų. Vienžo, be meilės.

Pamenu, kai buvau jaunesnė, jei jau plaudavau indus, tai darydavau tą taip, kad nesušlaptų rankos. Dabar man – jau net kokie dvimdu, o mano baltos rankelės yra mačiusios ir Fairių, ir unitazo purškiklių. Esu alergiška tarnaitės darbui – rankas kaip mat išberia raudonom dėmėm. O guminės pirštinės, deja, atrodo neestetiškai – nedera prie raudono manikiūro. Bet kuriuo atveju, geriau jau indus plaut, nei patalynę keist. Ačiū Dievui, į šią chatą negaliu atsivest bernų. O tai reiktų keist ir keist patalynę per tuos jų faršmakus. Krč, taip : aš nekenčiu fizinio darbo.

Indų plovimas – beveik protinis darbas, nes nereikia judinti užpakalio.

Kaip aš dievinu tuos savo arogancijos priepuolius. Bent šiomis retomis akimirkomis į save bei mane supantį pasaulį imu žiūrėti realistiškai. Tomis minutėmis suvokiu, jog esu pati geriausia, o Jūs visi esate niekas. Mieli Žemės kirminiukai. Miau miau. Padovanok man puokštę narcizų.

20100218

Negaliu pakęsti neperskaitytų laiškų inboxe. Inboxas visada turi būti švarus – visi laiškai privalo būti “perskaityti”.

Taip pat negaliu pakęsti, kai matau, jog yra nepravalytų spamo laiškų (prie “spam” boxo yra koks nors skaičius). Buvau pripratusi kiekvieną kartą, kai Gmailas atsinaujina viagros naujienomis, nueiti į spamo dėžutę ir jas pravalyti. Darydavau tą vidutiniškai šimtą kartų per dieną. Kad ir kaip negalėčiau pakęsti nuobodžių pasikartojančių veiksmų, mano emeilo švara yra svarbiau už viską. Dabar suradau išeitį – paslėpti spam ir trash boxus (mano trashas irgi turi būti švarus – kitaip negaliu žiūrėti). Dievinu tvarką. Ta proga netvarkysiu šian kambario.

Vakar supratau, kad pagaliau pasenau, nes mane pradėjo kabinti mažvaikiai.

Kažkada labiausiai mėgau žalius. Na, tuos su onion. Dabar tas cheminis aromatas jau gerokai pabodo. Tiesą sakant, šiuo metu čipsus esu išmetusi iš savo raciono (tikiuosi, ne laikinai) – nusibodo visi. Ypač Pringles. Tačiau jei pirkčiau Pringles, tai būtų Pringles Spicy Cheddar (ar kažkaip panašiai – neišsigūglina kažkodėl bjaurybė prakeikta).

“Tu – durna, o ne stora.”

“O tu – ir stora, ir durna.”

Jaučiuosi stora. Mano pilvas kažkoks deformuotas šįvakar. Žarnos negerai guli – pilvūzas primena šikną. Dalijasi į dvi lygias dalis. “Evelina, tau vaidenasi.” – sako kolegė ėsdama picą, penkiolika centimetrų per minutę greičiu. “Tu gal žinai būdų, kaip man greičiau nueiti į tualetą?” – tariau aš. “Palauk, brangioji, pagūglinsiu.”

Vienu žodžiu, toliau gal nebepasakoju, bet mąstau, kad reiktų rytoj daryti iškrovos dieną, nes jaučiuosi privalanti save lengvai nubausti už per ilgai užtrukusį nebadą ir DAVALGYMĄ. Žinoma, geriausia būtų tiesiog prisipirkti spydo ir vartoti jį mažomis dozėmis visą savaitę… Kaip vitminus. Bet aš juk dar ne tokia degradė, po galais.

Man reikia sporto. Man pzdc kaip reikia sporto. Man pzdc pzdc kaip reikia sporto. Ir soliariumo, be abejo. Tie lašiniai… Jie krenta iš šonų. Jie krenta iš džinsų ir atrodo kaip dramblio ausys. Galėčiau juos nusipjauti ir iškepti kam nors kiaušinienę su šonine.

Kažin, ar pavyks man užmigti su dėl nedasimokymo rėkiančia sąžine ir netoliese urzgiančia skalbimo mašina? Turbūt, kad ne. Todėl ir nusprendžiau pablog’int. Mokytis sekasi sunkiai. Nuobodu kaip pragaro Nuobodumo Kajutėje. Aš nežinau, ką daryt. Nu, bet stengiuos, stengiuos. Melskitės, sūkos! Būtų juokinga, jei neišskrisčiau į Lietuvą laikyti egzaminų. Nes čia pas mus gi sniegai atseit ir uraganai. LOL. Normalus tas oras.

Dieve, dieve. Kartais bandau įsivaizduoti, kas nutiktų, jei staiga išstorėčiau… Taigi viskas – baigtųsi mano karejera! Gyvenimas būtų sugriautas! Manęs joks bernas gyvenime ne tik nemylėtų, bet net nežiūrėtų kaip į JUDANTĮ OBJEKTĄ. Aš dar bandau įsivaizduoti situaciją: tipo, duodies su bernu, ryte atsikeli nuoga ir varai į tūliką, jis per miegus pakelia galvą ir staiga pastebi, kad prie tavęs prilipo kažkoks penkiakilogramis lašinių svetimkūnis… Tau pasako pastabą a la “Laukiesi mano kūdikėlio ar šiaip maistelį pamėgai, žyrna?” Ir tu vietoj to, kad nusimyžtum, kaip planavai, eini skandintis vonioje.

Rytoj ėsiu tik sriubą.

“Ir sveika, ir skanu, ir nebrangiai.”

Nu gi pasakojau šimtą kartų. Auga tas svoris dar ir kaip. Kankinuosi visą gyvenimą. Mano mėgstamiausias patiekalas – čipsai, todėl nuolat patiriu smerkiančius supermarketų žvilgnius. Noriu Twix’o. Tiesiog kartais būna, kad valgai sveikai ir nedaug. Ir tas tau gaunasi savaime. O kartais būna, kad nori vien tik šūdo ir negali sau nieko padaryti. Nu, tai pavarai tada biškį šūdo, o po to jau valdaisi. Patariu kasdien po dešimt kartų vertinti savo kūno pokyčius veidrodyje. Man asmeniškai, vienas cemas ant pūzo kaip mat sumažina apetitą kelioms valandoms. Naujausias mano šaldytuvo mados klyksmas – chopped tomatoes. Kaip pasakytų reklamoje besišypsantis daunas: “Ir sveika, ir skanu (sąlyginai; papildomos sąlygos: druska, pipirai), ir nebrangiai”. Visoje skarboje – apie 50 kcal. Pvz., kokios nors pomidorų sultys irgi labai geras produktas šiuo atžvilgiu. Siūlau jį traktuoti kaip sriubą, o ne kaip gėrimą. Normalią pomidorų sriubą irgi myliu.

Labučiuksaz. Atsakymas būtų – love her or hate her… Ne visi mane mėgo, bet visi pažinojo.

Aha. Galvojii pabandyt?

Miau miau nx, I’m back!

Jeigu ieškodamas trauzų randi prieš mėnesį pamestas kojines, tai tikriausiai yra geras ženklas. Šis ženklas reiškia, kad rytoj prisnigs, o gal ir ne. Į tašę patartina įsimesti skėtį.

Mano blog’e voliojasi kokie trys postai, kurių aš niekada taip ir nebaigiau ir nepublikavau. Visi jie – poros dienų senumo. Na, patys suprantat – šventės, gražūs berniukai, visa kita. Nėra laiko. Net ir dabar jo nėra, nes tipo “nuėjau miegoti”. Tačiau galų gale nusprendžiau pasiaukoti ir vieną-kitą pastraipą skirti JUMS.

Miau miau. Su šventėm. Jūs esate protingi, kvaili ar gudrūs? Mes tai esame gudrūs. Taip nusprendė “gražūs berniukai” (kabutėse, nes tebūnie nuo šiol tai būna terminas). “Jūs esate gudrūs, bet nesate protingi.” – skėlė man vakar “gražių berniukų” kompanija. Nu, sakau z*jabis, nij*biot. Dabar man pasakykit prašau, kaip Jūs pamatuojate intelektą ir ypač – GUDRUMĄ? A? Gal žinote kokių gerų linkų su IQ testais? Man labai praverstų. Bet pasistenkit, kad jie rodytų realybę, o ne talentą trigonometrijai. Nors ten turbūt geometrijas labiau kiša.

Taip pat, man kaip žymiai filologei, visų pirma svarbu iššsiaiškinti žodžio etimologiją. Kas tas protingumas ir kas tas gudrumas? Protingas kaip knygnešys ir gudrus kaip žydas?

Gudrumas – nepaprastai ribotų žmonių mąstymo būdas, labai skiriąsis nuo proto, į kurį iš išorės jis panašus. – I. Kantas.

Ahaha, ČIULPK.

Gudrybė retai kada su dora vienu keliu eina.

O, čia jau man labiau patinka.

Kažin ką apie mane galvoja “gražūs berniukai” po mano šiandienos rytinių koncertų su telefonu. Tuo metu kaip tik kalbėjausi su Papinga Storule. Mes diskutavome labai rimtomis temomis. Pagrinde plepėjom apie… emmm… anatomiją ir psichologiją. Kiekvieno sakinio pabaigoje vietoj taško buvo numetamas skambus “aghahagahahgahahahahahhaga”. Vargšės “berniukų” ausys.

Pabandykite atspėti, kas man vakar nutiko, kai aš netikėtai per klaidą sumaniau nueiti į tualetą. Kad būtų lengviau atspėti, numesiu kelias užuominas (t. y. savo pačios citatas, išvydus TĄ DAIKTĄ). Klyksmas numeris vienas: NEEEEEEEEEEEE!!!!!!!!!!! Klyksmas numeris du: Tai – didžiausia nelaimė galinti ištikti žmogų. Jau geriau kas nors numirtų. Iš kambario tuoj pat pasklido toks pats skambus “aghahagahahahha”. Kas atspės, tam saldainis.

Aukštesnės jėgos sumanė man padaryti zapadlo. Pasvajok. Pisau aš tą Jūsų gamtą.

Šiandien specialiai pasitikrinau, kas gero yra mano telefono fotogalerijoje, nes kažkaip pasidarė įdomu, į ką “gražūs berniukai” ten vakar taip įtariai spoksojo. Na, tų šliundriškų fotosesijų gal ir nepublikuosiu, bet į čipsus pataluose paliube visiems įdomu pažiūrėti. Nuotraukose – ne aš.

Pusryčiai:

Pietūs:

Vakarienė:

AŠ NORIU DAR. ;_____; Kalbu TIKRAAAAI ne apie maistą.

UFB pataria: “Nepatariu badauti, bet ėsti irgi nesiūlau.”

Oi. Prasta aš patarėja pastaruoju metu. Nes mėgstu viską, kas blogiausia! Ir neturiu saiko baiiausiam – čipsams (juos reikia suėst visus, kiek yra arba skubiai sušert draugams, kad nereiktų ėst). Maldauju, nebeneškite jų į šiuos namus. Nors vakar atsinešiau ir pati. O šiaip tai turiu gerą madą karts nuo karto pabadauti. Tai turbūt mane ir gelbėja.

Be to, aš valgau labai nereguliariai. Maisto sveikumas irgi labai periodiškas. Tai vieni šokoladai, tai vienos žolės. Svoris pasvyruoja nuo to du kilogramus ir tiek. Bet pvz., jei matau, kad pasiekiau maksimumą, kaip mat skiriu sau žolių periodą. Per pora dienų viskas susitvarko ir galima toliau nesąmones daryt. Žodžiu, svarbiausia – neapsileist ir prižiūrėt savo svorį visą laiką.

Šiandien pusryčiams valgiau “Snickersą”. Ką aš žinau. Šokoladas padeda smegenims, kurių neturiu… Riešutukai irgi sveika. Zjbs. Ahaha. Užvakar (ar kada ten) pvz., badavau.

Na, o jei nori patarimo, tai siūlau tokį variantą: suvartoti 1000 kalorijų per dieną (ėsk ką nori – šokoladus, čipsus ir t. t.) + gėrimai. Gėrimų galima neskaičiuoti. Svarbiausia – negert visokių sirupų ir koka kolas tik light. Aš pvz., privengiu ir sulčių. Nemėgstu nesąmoningų kalorijų. Geriau jas panaudot čipsams. Geriu vandens daug. Alkį tarp valgymų mažinti siūlau kava arba arbata.

Rašau tiesiai iš po kaldros

Šiandienos ryto pusryčių citata (iš mano lūpų) – “Omletas be druskos – kaip seksas be bb.” Mes neturime druskos ir cukraus. Babajų prekyvietė yra prie pat manęs, bet jie nepriima kreditinių kortelių, o man grynųjų pakako tik pakeliui čipsų. Kaip liūdna. Išėjau į lauką nuogomis kojomis, bet su paltu. “Skinny legs!” – sušuko bomžas man už nugaros. – “Do you have any change?”

No. Čipsai, kaip visada, buvo skanūs. Pagalvojau, kad jau tuoj Kalėdos, o aš neturiu pinigų dovanoms. Kita vertus, kai pagalvoji, šiais laikais galbūt madoje nešvęst Kalėdų? Paliubomu madoje. Na, bet mes dar turime viltį, kad vakarykštis pokalbis dėl darbo ir šią savaitę sapnuoti šūdai duos kokių nors vaisių. Du seniai tardė jauną merginą gana netrumpai (30-40 min). Tai strategiją sugalvok, tai paaiškink, kodėl tu nedarytum taip ir taip. “Na, pabandykite įsivaizduoti, kad Jūs esate klientas…” Neįsivaizduoju, ką jie apie mane galvoja. “Gudri mažvaikė”. Tačiau aš ir pati gerai žinau, kad pagal skelbime išdėstytus reikalavimus, keliose vietose galėčiau sau pistelt po riebų minusą (nes kai kur, kur reikia būt profu, aš žinau tik basics). Tie minusai gali man laisvai pakišti koją. Pray!

Susirašysim vėliau.

Neliesk mano kojinių, neliesk

Aš ir mano blog’as niekaip negalime susitarti, kiek daug galima sau leisti čia rašyti (man rodos, aš apie tai kalbu jau kokį 12345-tą kartą, bet nesvarbu – reikia DAR). Ta prasme, kiek atvirai. Galvojau pasitarsiu su drauge:

- Aš pvz., noriu jiems papasakoti, kad šitas tamponas – nepatogus. Kaip manai, čia normaliai būtų?
- …

O kaip Jums atrodo? Vis tiek gi nebegyvenu Lietuvoje, tai niekas į akis kreivai “Gravityje” nebežiūrės. Šitas klausimas mane turbūt kankins visą gyvenimą (nejaugi aš ką tik pasakiau, jog “Ausų Maistas” gyvuos VISĄ MANO GYVENIMĄ?)… Bet sunkiausia būna nerašyti apie tai, apie ką norisi parašyti, bet tu to padaryti negali, nes ten yra įsivėlę kiti žmonės. Jie gi gali supykti ir t. t.

Šiandien aš tvarkiau šitą nuostabų bordelį <<<n u o t r a u k o s>>>. Prašau atkreipti dėmesį į vaizdą iš arčiau. Į viryklę. Dabar jau ją pamerkiau ir užmarinavau “Fairyje”. Niekaip negaliu suprasti, kodėl iTunes neužsičiaupia grojęs Amy Winehouse. Wine house, hehe.

Aš tokia invalidė. Vakar net nepajudėjau iš namų. Na, neskaitant grįžimo namo “iš po vakar”, nuėjimo į kabaką apačioje ir apsilankymą neveikiančioje parduotuvėje. O invalidė esu ne tinginystės prasme – ne, ne, ne. Mano kojos baisiai injured – negaliu paeiti. Vienas kelias sutinęs visas. Bwe, koks nesexas.

Nekenčiu žmonių sergančių smegenų ligomis. Blet, blet, kodėl aš turiu dėl šito nervintis KASDIEN? Aš tikrai nusipelniau pailsėti nors vieną bl dieną. VIENĄĄĄĄ!!! DIENĄ.

Niekaip negaliu atsisėsti ant dietos. Man trūksta valios. Kodėl niekas manęs nepriverčia? Nejaugi niekam nerūpi mano grožis? Manęs turbūt tikrai niekas nemyli… Aš nežinau, ką man ėst. Nekūstu aš nuo Jūsų ryžiukų supistų. O Ispanijoje dar ir vieną kilą priaugti sugebėjau (būta picų ir ne vieną kartą). O gal tas kilas mane ištiko dėl PMS’o – bbž jau dabar. Reikės pasiverti PO TO.

“It’s no fat, no sugar, no dairy… It’s no good, throw it out.”

Monica: Also, just so you know, I’m not making a turkey this year.
Joey: What?
Monica: Well, Phoebe doesn’t eat turkey…
Joey: Phoebe.
Phoebe: Turkeys are beautiful, intelligent animals.
Joey: No, they’re not. They’re ugly and stupid and delicious.

Nesuprantu, ar tai Padėkos Diena, ar haliucinacijos, bet mano Google Reader’is šiandien atsinaujina itin flegmiškai. Būtent tą dieną, kai aš nežadu nuo kompo judintis toliau, nei avaly… tfu, patalynės parduotuvė. Galvojau rankos sulūš man nuo tų kaldrų. Sveria toną. Siaubas! O dar turint omeny, kad aš šlubuoju… Žodžiu, Dievas manęs nemyli.

Ta proga šiandien išgėriau ramunėlių arbatos, su mintimi, kad rytoj už tokį labdaringą skrandžiui darbą dangus mane apdovanos… KUO NORS. Kuo nors zjbs. Na, net nežinau – tai galėtų būti nemokami gėrimai ar panašiai. Batai irgi tinka, bet jau nebetelpa į chatą. Ai, o liūdnoji šio savaitgalio žinia yra ta, kad sveikatos sumetimais lieku Londone ir nevažiuoju į Edinburgą, kaip planuota. Dabar mano kambariokas ten varys vienas. Ta prasme, mano sveikata yra gera, bet aš bijau atkristi, o ten tektų pjauti, tad tikrai nukrisčiau į duobę.

Sėdžiu internete ir ieškau to vienintelio, išsvajoto, gražaus, aukšto, pinigingo bei įdomaus… darbo. Senasis mane pradeda bukinti. Bet negali ant jo pykti – jis man leido tris savaites šūdą malti Ispanijoje. Koks nors pinigingas ir gražus jo vietoje pageidautų, kad bučiuočiau jam kojas. Ak tie darbai… Lyg vyrai. Visi chujovi.

Linksmų švenčių!

“UFB hopes to publish a culinary book someday.”

Man ir vėl kilo nuostabi literatūrinė idėja. Gimė ji šiandien, lapkričio mėnesį. Sėdint prie šventinio, padruskintų kūčiukų stalo.

- Sėdžiu Valensijoj prie stalo su kūčiukais.
- Kuom kuom? – paklausė nenuovuokusis Mantas.
- Nu, žinai, kas yra kūčiukai? Tai pas mane jie – pailgi tokie.
- OMFG. Neužsprink.
- Valgau juos su pomidorų padažu, kurį pirkau, nes maniau, jog tai – pomidorų sultys. “Kad veltui nenueitų.”
- 12 patiekalų ant Evelinos stalo. Du jau turim. Paskui – 10 pakelių čipsų. Voila! Bring it on, Jesus!
- Šią savaitę čipsų nevalgiau.
- Insane.
- Ai, dar prie kūčiukų paėmiau salotos lapą. Aš – tokia originali.
- Nu, čia jau suktinuką kokį net gali pasidaryt ir dėt į savo kulinarinę knyga naują. Nes Agrolietuvoj žiauriai nauja banga atsirito. Kulinarinių knygų. Nomeda leidžia net. Tai aš net nebeturiu ką pasakyt. Beata Nicholson irgi leidžia. Linas Samėnas aka IKI virėjas išleido jau.
- Na, aš savo “Maistą Ausims” galėčiau pritaikyt ir burnai.
- Verbalika goes oralika. Blet, jau postini į kažkur?
- Ne.

Bet tikrai gera idėja, ane? Paliubomu visi pirktų, nes aš gi achujenai gaminu. Aš jau net sukūriau tagline savo būsimai knygai – “Jūsų paleistų vidurių niekada nekankins užkietėjimas!” Dabar galvoju, kokius virtvinius šedevrus galėčiau pasiūlyti savo mylimiems gurmaniūkščiams.

Kūčioms siūlyčiau savo special dish – kūčiukai pomidorų suloje.

Jums reikės:

- “Heinz” kečupo;
- pigiausių pomidorų sulčių
- lašo aliejaus (gyvulinis tegul būna)
- kūčiukų
- lapo (aisbergo ar pan.)

Kadangi Jūs nebūsite tokie žiopliai kaip aš ir per klaidą nenusipirksite į sultis panašaus padažo, siūlau Jums tą skystalą pasigaminti patiems. Kečupas, sultys ir lašas aliejaus – marmalą išmaišome šaukšto pagalba. Tada viską sumetame į vieną kibirą. Išmaišome vėl (šaukšto pagalba). Pastatome ant stalo plastikinėje lėkštutėje. Patiekalą pabarastome bazilikais, juodaisiais pipirais, pikantiškais picos prieskoniais bei smulkintais angliukais “pagal skonį” dėl grožio. Viskas. Galima valgyti!

Taip pat turiu receptą, pasakojantį, kaip iš lešių grūdų pasidaryti “Lašišos piurė”. Kaip iš čipsų pasigaminti “Sūriuosius traškučius”. Kaip iš omleto su brokoliais pasidaryti “Mėsą su grybais”. Visi šie dalykai yra mano asmeninė kūryba. Kažką, manau, pavogčiau ir iš kitų (protingesnių) žmonių. Į mano favoritų sąrašą įeina tokie virtuvės stebuklai kaip Hot Dog’as; Karamelinė svajonė; Vištiena “Made in China”, garantuojanti aukščiausios klasės kinišką kokybę (“Siūlau dar pridėti vienos spaustos citrinos sulčių ir apšlakstyti sojų padažu. Tikrai skanu, nepasigailėsit.”).

Jau įsivaiduoju, kaip ateityje lepinsiu savo būsimą vyrą, kurio pasak mano draugės, niekada nebus, nes “tu gi nemoki skusti daržovių”. Taigi ne skutime esmė. Esmė yra PJAUSTYME. Jeigu moteris pjaustydama maisto produktus nenusipjovė nago, vadinasi… GERAS NAGŲ LAKAS IŠPUOLĖ.

Ir pabaigai – tėvelio žodis:

- Kas tave įkvepia rašymui?
- Mane įkvepia sekmadieniniai giminės pietūs, kurių nebuvo dešimt metų.