13
Neseniai variau į tokį food festą Amsterdame, kuriame buvo milijonas žmonių ir dar daugiau maisto. Visas parkas buvo sausakimšas ir užkimštas viskuo, išskyrus tūlikus. Nu, galvoju, reikia man prasibraut pro tą minią ir nueiti į kokio kabako tūliką. Vieši tualetai buvo kitoje pusėje ir gana toli, kaip ir kabakai, todėl savaime suprantama, pasirinkau antrą (kvapnesnį) variantą.
Einu į vieną kabaką – WC is our of order. Ble. Nu bet žinau, kad ne vienas jis ten yra. Einu į antrą kabaką – minios žmonių, kilometrinė eilė, ypač prie moterų tūliko. Na, žodžiu, kaip visada. Pamaniau, kad jeigu čia visi laukia, tai matyt, daugiau nėra kur eiti. Pašnekėjau dar su eilės gale stovinčia moteriške. Paliūdėjom apie eilės ilgį ir kito kabako WC buvimą out of order. Po minutės numojau ranka ir nusprendžiau kilometrinėje eilėje vis tik nestovėti. Gal dar kažką rasiu. Tą kažką radau jau už kampo, po 15 sekundžių. Kabakas su mažai žmonių ir gerai įrengtu, nauju ir švariu tūliku. Jokių eilių. Valiooo!
Grįždama atgal pamaniau, kad gal reikia užeiti į ankstesnį kabaką ir moteriškei, su kuria šnekėjau, pasakyti, kad va už kampo yra tūlikas be eilių. Žodžiu, norėjau gražų gestą padaryt, bet… nepadariau. O nepadariau dėl labai paprastos priežasties. Labai didelė tikimybė, kad ji palaikytų mane kažkokia prisiplakėle beprote, kuri kabinėjasi prie žmonių tualetuose. Nes juk jeigu nori padaryti kažką gero ir kažkam palengvint gyvenimą, būtent tu būsi THAT CRAZY PERSON. Juk nenormalu yra vargintis užeiti į patalpą, kurioje nieko nepamiršai ir nepažįstamam žmogui kažką patarti. Kas gi taip daro? Tik kažkokie ligoniukai psichiniai gali taip sugalvot.
Tos mintys mane šiek tiek nuliūdino, nes supratau, kad į visuomenės normas pataikysi tik būdamas kiek įmanoma savanaudis, kurį domina kitus išnaudoti ir galbūt dar patrytpi jiems ant galvos. O vat jei nori kažkam padėt, tai daugumai atrodys, jog pabėgai iš beprotnamio. Arba mažų mažiausiai neturi draugų ir iš desperacijos būni kitiems perdėtai geras kaip koks Robino Williamso herojus filme One Hour Photo. Sad sad.
20
Gavau vakar kulinarinės tematikos laišką:
Labas! Kreipiuos į tave, kaip į čipsų ekspertę. Pati sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be jų, tačiau neretai tenka savo norus riboti. Kodėl? Ogi todėl, kad vos sušlamščiu pokelį, iš karto snukelis spuogais pasipuošia. Tada pasižadu sau: daugiau niekada gyvenime jų nevalgysiu! Nu ir ką, ateinu į parduotuvę ir galvoju.. “ai, tai vandens daug pagersiu ir bus gerai..”. Bet gerai nebūna! Ar niekada nesusidūrei su šia problema? Kaip siūlai elgtis? Nu nes.. neįmanoma gi VISIŠKAI gyvent be čipsų.
Pagarbiai,
ištikima skaitytoja ir čipsų mylėtoja.
Miela ištikima skaitytoja ir čipsų mylėtoja,
Nu, žinok, niekada nesusidūriau su šia problema, tfu tfu tfu. Galimas daiktas, kad ji mane netgi atbaidytų nuo čipsų valgymo. Beje, dabar kartais for a change iškepu popkornų ir apibarstau juos parmezanu bei žolelėmis (sviestukas ir druska, aišku, irgi įeina). Gal ir tau patiktų ši alternatyva? Be abejo, čipsų nepakeis niekas, tačiau eksperimentuoti ne tik patartina, bet ir būtina. Be to, popkornai ne taip apsunkina ir lengviau virškinasi.
Ar esi įsitikinusi, kad tave beria nuo VISŲ čipsų? Gal išbandyk tokius, kokių dar nesi pirkusi? Įtariu, kad tave beria nuo chemijos pertekliaus, todėl reikėtų bandyti sveikesnes traškučių variacijas – baked, handcooked ar daržovių čipsus. Žinau, kad lietuviškuose supermarketų lentynose tokių čipsų – ne per daugiausia. Bandyk ieškoti kokiose mažesnėse parduotuvėlėse. Tavo vietoje patikrinčiau kaip odą veikia angliški (visokie „Kettle“ ir „Tyrell’s“) ir skandinaviški čipsai (jų radau „Akropolyje“ kažkokioje mažoje pardėje su visokiais virtuviniais aksesuarais ir užsienietiškais skanukais). Pamiršk tuos „Lay’s“ ir „Pringles“!
Jeigu niekas nepadeda, valgyk mažais (apie 30 gramų) pakeliais. Nuo tokio kiekio berti neturėtų. Tik nedaryk to kasdien!
Skanaus,
Čipsėdra
03
Dabar bus pamąstymas apie produktų derinimą. Man visada labai keista stebėti žmones, valgančius pastą su duona. Nes matai, makaruose turbūt angliavandenių biškį nepriteklius, tai reikia dar bulkutės, you know, AUGANTIS ORGANIZMAS. Aišku, kai tą daro koks galantiškas italas, tai dar visai normaliai atrdodo, nes akivaizdu, jog tą daro ne dėl apsirijimo, o iš kokio įpročio ar tai tradicijos kokios šaunios vardan. O bet tačiau, man dažniau tenka matyti storą kiaulę, sėdinčią ant lūžtančio suolo ir ėdančią pastos porciją, kurios užtektų dviems snukiams pašerti. Ir ėda ji savo mealą užsikąsdama batonu, nes matomai, poniai per riebu (žinai, grietinėlė) arba nepakankamai sotu.
Pomėgis viską ėsti su duona Lietuvai tikrai nėra svetimas. Juk su duona sočiau. Juk taip valgė mūsų proseneliai, kokie nors artojai greičiausiai, nes tais laikais dar nebuvo Makdraivo, o buvo tik viralas aka sriuba ir jį reikdavo valgyt su duona, nes kitaip gi nepavalgysi. Nu, tai čia viskas kaip ir paaiškinama – su logika nepasiginčysi. Tačiau ir šiandien (jau 2012 metai, hello) retsykiais tenka išgirsti vidurius laisvinančią frazę apie duonos paskirtį – „ką sočiau būtų“.
Pati asmeniškai labai nemėgstu lietuviškos duonos (juoda duona, Palanga ir pan.). Yra nemažai tokių, kurias mėgstu, tačiau ir pastarųjų nekenčiu naudoti ten, kur nereikia. Pvz., nx reikalinga duona prie kokios lietuviškos mišrainės? Prie pasta salad? Prie German potato salad? Ai, gi kad sočiau būtų, kaip galėjau pamiršti. Gal kam teko susidurti su valgančiais duona su cepelinais, bulviniais blynais, šaltibarščiais (prie kurių, be abejo, jau yra bulvių), su ryžiais, pica ar su… kepta duona? LOL.
Kaip žinia, kamu što. Kai kurie, pvz., ėsdami mėsgalį su daržovėm jausis apgauti – o kur bulvės? Kur padėjai mano bulbes, valkata? Turbūt užkasei kažkur po salotų lapais, o gal pagailėjai? O ne.
Dar viena populiari grupelė žmonių gyvenime nepaėstų patiekale neradusi mėsos. Nes daržovės juk nėra maistas. Su vaisiais iš vis atskira kalba – čia gi gėrimas yra.
Sriuba – ne maistas irgi! Nebent joje yra kilogramas galkų ir servinama su duonos kepalu.
OK, nusibodo man čia viską kritikuoti, nes esu labai pavargusi. Geriau pasiginčykime komentaruose. O dabar einu savo lėkštės žiūrėti.
29
Po vakarykščio čipsų binge sunku ir pasakyti, kada vėl valgysiu čipsus. Greičiausiai dar šiandien.
Vakar nepietavau, o galiausiai nusprendžiau ir nevakarieniauti. Ir viskas tik tam, kad grįžusi namo galėčiau užsiimti tuo, ką mėgstu labiausiai – čipsų valgymu. Prie kokio filmo. Pirmas pakelis, Pipers Spicy Tomato, nebuvo impressive. Geros kokybės čipsai, bet nepakankamai sūrūs – turbūt per mažai E. Antras pakelis, Kettle Honey Barbecue, irgi manęs nenustebino. Skonis labai netgi panašus į pirmųjų. Tačiau juos lengvai galima atskirti į pakelį įkišus galvą – pagal kvapą. Kettle turi tą kvapą, kurį turi tik Kettle.
Kadangi po šių dviejų pakelių čipsinio orgazmo patirti taip ir nepavyko, chipsatisfaction teko siekti trečiuoju pakeliu – Real Roast Ox. Žinojau, kad jie manęs nenuvils. Tai ir nenuvylė. Užtat nuvylė mano skrandį, mano kūną ir mano sielą.
Viso suvalgyta: 450 gramų čipsų per dvi valandas ant dviejų žmonių.
Tuščiais čipsų pakeliais papuoštas miegamojo grindų laminatas.
Iš pradžių negalėjau rasti tinkamos virškinimui pozos. Nusprendžiau, kad manyje esantiems čipsams bus patogiausia ant šono. Po poros valandų atsibudau nuo kančių. Man buvo žostkai bloga. Prisvalgiau anglių ir ėjau miegoti toliau. Visą naktį sapnavau košmarus apie tai, kaip man bloga. Visą naktį varčiausi ir maniau, kad mane tuoj ištiks infarktas. Jaučiau savo per greitą pulsą ir klausiausi savo sunkaus kvėpavimo. Net širdį truputį suskaudo nuo kančios. Ačiū Dievui, kokią 7-ą ryto atsibudau ir supratau, kad čipsai pagaliau SUSIVIRŠKINO.
Dabar sau laiminga geriu kavą ir jaučiu kaip formuojasi šūdas. Netrukus atsikratysiu NUODŲ galutinai.
***
Gavau skaitytojų prašymą pateikti savo čipsų topą. Manau, kad apie tai bevalgydami galėsite paskaityti jau kitame poste. Gal net ir šiandien, nes panašu į tai, kad beveik neturiu darbo, o po savo infarktučio, nelabai noriu peržengti lovos zonos.
12
Vis paskaitau kokius nors naudingus rašinius kaip “How to Achieve the Perfect Summer Body?”, “Summer Diet Foods”, “Celebrity Diets” ir kitokias nesąmones, kvaršinančias mums galvas apie tai, koks avokadas yra superfoodas ir kaip gerai yra valgyti bananą pusryčiams. Ir kad aliejų reikia naudoti Extra Virgin. Ir kad daugelis jogurtų parduotuvėse sudėtimi artimesni Snickersui, o ne sveikam patiekaliukui “su gyvom bakterijom!”. Ir kad reikia rinktis produktus pažymėtus “light”. Ir kad nereikia rinktis produktų pažymėtų “light”. Ir kad “nevalgyk po šešių”. Ir kad salieras turi minusinių kalorijų (organizmas virškindamas salierą sudegina daugiau, negu jis yra vertas). Ir mano mėgstamiausias – KAD ALKOHOLIS STORINA. LOL. Jesus, kokia nesąmonė. Tave gal ir storina, mane tai kūdina. Gi nesėdžiu su kibiru Baileys. With cream on top!
Skaitau aš tuos patarimus. Pasinaudoju kartais net. Retkarčiais dar kokį dietinį šokoladuką suėdu. Aišku, dažnai visa tai baigiasi protingu žingsiu vakare – mėgstu pasilepinti 100 gr čipsų lovoje. Juos suėdusi, paprastai iš karto einu miegoti. Tuščią pakelį padedu kur nors arčiau galvos – “kad aromatas ilgiau ore tvyrotų”. Trumpai tariant, apie tai, kaip aš dievinu čipsų kvapą galima būtų rašyti atskirą knygą. Net nežinau, kiek čia tomų prireiktų. Į tris tilpčiau, manau.
Anywayz, kažkokiais būdais vis tik stengiuosi išlaikyti tą kažkokią pakenčiamą kūno formą. Sena aš jau, patirties daug turiu ir ATRADIMŲ. Labai geras atradimas yra vaikčioti pusnuogei namuose. Tokiu atveju visada matai savo storumą, kiekvieną naują milimetrą. Kiekvieną šiknos apsinuodijimą citrusiniais vaisiais. Kai vaikštai pusnuogė, negali gi leist sau baisiai atrodyt. Šio metodo dėka, aš net atradau panaudojimą tokiam nereikalingam daiktui kaip liemenukas! Bra is the new t-shirt. Ir nesvarbu, kad šiandien oras – dubovas, o dangus – pilkas. Mano butuke – amžinas San Tropezas (vieta, aišku, parinkta neatsitiktinai).
Kitas atradimas – vidurius varantis maistas. Sugalvojau net pavadinimą šiai puikiai dietai – Diarrhea Diet. Aš asmeniškai, labai mėgstu visokias ten pomidorų / daržovių sunkas ir panašiai. Burokėlius dar. Visa tai yra žemo kaloringumo produktai, kuriais dar ir greitai pasisotini. Nuėjus į tualetą, kartais tenka maloniai nustebti – “Ou em džy! Lyg ir nevalgiau burokų plantacijos?!”.
Na, ir be abejo – sena gera kavutė visada tave pamaitins.
Bet aš vis tiek noriu čipsų.
07
Kuo didesnį šūdą suėdu vakarienei, tuo geriau pašiku iš ryto. Win-win.
Hm, ir kas gi sakė “nevalgyk šūdo vakare” ar ten “neėsk po aštuonioliktos”? Bullshit it is.
Bet kuriuo atveju, rimtai galvoju išbandyt šitą.
29
Pradžiai – trumpas Evelinos maisto raciono intro. Aš taip mėgstu kalbėti apie maistą – niekas neatims to iš manęs! Svajoju dirbti Makdonalde. Likau labai sužavėta olandiškais kroketais. Na, galėtų žyro mažiau juose būti + juos dar ir deep frajint reikia. Kažin, gal galima virti? Koldūnus žmonės juk ir verda, ne tik Čiliake keptus ėda.
Pusryčiai.
Pietūs.
Vakarienė.
Kroketutis a la kažkoks, bet man labiau patinka, kai jie būna serdų formos.
Mano Aifono backgroundas – kas bus, kai rimti žmonės pamatys?!
Pieniukas.
Permainos, permainėlės – aišku, kol kas dar anksti šnekėti, nors viskas jau kaip ir aišku man. Mintys jau kurį laiką ėjo ta linkme, bet gal tik vakar ar tai užvakar (sunkiai gaudausi dienose, nors ir mažokai svaigalų naudoju gyvenime = liūdna) supratau, jog nemoku daryti to, ko nenoriu, todėl ir asilui aišku, kad saviskriaudos (pirmą kartą gyvenime vartoju šį keistą žodį – gal neteisingai?) netolimos ateities planuose nenumatau. Informacija dar nėra oficiali, bet užtat labai patikima. Ryt skrendu į Londoną, po to – atgal į Amsterį ir Lietuvon. Namo negrįšiu, kaip sakoma.
Na, nežinau, bet aš esu patenkinta. Tokia patenkinta, kad net užsimaniau alkoholinio kokteilio. Ant tų žodžių netikėtai gavau sidro stiklinę.
Šiandien su trenksmu mane aplankė ramybė. Tyliai atsitrenkė į langą baltomis Dievo išmatomis – snaigėmis. Užsikimšę tualetai Didžiojoje Britanijoje jau lėmė kai kurių oro uostų – Edinburgh ir Newcastle – nefunkcionalumą. Įprasti UK bajeriai.
Sėdi.
21
Pastebėjau, kad daug mažiau ėdu tada, kai ėdu lievą, šlykštų riaugalą paliekantį, maistą.
“Šlykštus riaugalas” skrandyje kartais gali išlikti net iki pat vakaro (turiu omeny tuos atvejus, kai valgyta ryte). Jis priverčia tave manyti, jog esi sotus. Galutiniam rezultate suėdi daug mažiau, nei tuo atveju, jei ėstum sveiką, su riaugalu neturinti nieko bendro, maistą.
Lietuvai siūlau dažniau lankytis “Čiliake”.
Riaugalinio maistelio pavyzdžiai: koldūnai (na, čia tai jau riaugalo klasika tiesiog), spring rollsai, Samosa (pastarieji du yra kepti aliejuje, jis tą nuostabų jausmą ir sukelia – kuo senesnis aliejus, tuo geresnis efektas), Makdonaldo maistas (paskutinį kartą Makdonaldo pusryčius virškinau iki 22 val.). Kas dar?
07
Sriubų virimo verslą baigiau tą pačią sekundę, kai grįžau į “prestižinį Loldono miestą”. Įtariu, kad perversmas įvyko jau “Gatwicko” oro uoste. Traukinyje namo prie manęs prisipiso indas ir visas kem minučių kliedėjo man apie gražias mano akis. “They are so innocent.” Žinau ir naudojuos, LOL. Naujieną man čia pasakė. Lopinys.
Perku sriubas plastikiniuose sloikuose ir metaliniuose can’uose. Man jos tokios skanios, kad net nekyla koja nueiti į “Tesco” ir stoviniuoti ten prie savitarnos kasų su savo pupom, žolelėm ir pomais. Valandėlę. Kitą valandėlę tektų skirti tarčialinimui prie puodų, o dar kitą – tų pačių puodų skalavimui su “Fairy”.
Sriubos valgyme neįtikėtinai svarbų vaidmenį atlieka metalinis šaukštas. Pastarasis patiekalui prideda smagios rūgštelės a la citrinos sultys. Nepakartojamas skonis. Aliuminis, tai dar ir retų mineralų pridėtų.
Kaip bebūtų liūdna, grįžo mano vaikystės meilė burgeriams. Filet-o-fish forever. Nom nom nom. Noriu romantiškų pietų Makdonalde. Juk kartais reikia save palepinti. Šūdu.
Reklaminė pertraukėlė
Tradiciškai nukrypsiu nuo temos. Neseniai sužinojau, kad vienas pažįstamas loldonietis turi labai įdomią profesiją. Nustebau, pzdc nepatikėsite. Ponas – karstų nešiotojas. Pasirodo, šeimos verlsas čia. Tėvai turi pakasimo agentūrą, vse dela. Skaitytojams siūlau bėgti kuo toliau nuo tokių verslų nesivejant pinigų. Kaip ir nuo kapinių. Brrr – nupurtė net. Kuo mažesnis ryšys su ana industrija, tuo didesnė tikimybė, kad niekada nemirsi. Visada turiu tai omeny.
RSS SRAUTAS
