28
Vargšė Tviksela. Sėdi sau liūdna apsitviksinus prie kompo. “Atsiprašau, kur čia pas Jus statusas apsideitina?” Windowsai – tau ne Bletberry operacinė sistema, chui pariši, kur čia ką rašyt. 
Liūdesiuksas ir toliau raižo Tvikselai paširdžius – “Kas man tame Loldone pins kasas nx?” Per Skaipalą kasyčkų nepripinsi.
“Virginijos” interneto ryšio padugnės vis mums neįveda šniūrles0. Atvarysiu daryt tvarkos ar ką. Arba vėl dingsiu be žinios metams.
Nusprendžiau, kad šiemet gal jau reikia apsilankyti Stereoupėje. Kažkaip man šis Nutelos ir šeimyninių vakarienių ketvirtą ryto kupinas ilgasis savaitgalis labai jau neprailgo. Norisi tęsinio. Ant Čiužinuko. Šaukštu kabinant šviežutėlę Nutelą. Girtas tėvas ir Nutela visuomet pasirūpins sesės ir Tvikselos alkiu, kurio nėra. Apkamšys cepelinukais. O aš iškepsiu tau omletuką. “Čia ne aš, čia jis.”
Čiužinukas vakar prarado nekaltybę. Šeima labai didžiuojasi šiuo sūnelio pasiekimu. Tviksela ir Nutela šiandien nuvežė Čiužinuką tėveliams. Tada visi susėdę žiūrėjome filmuką “Čiužinuko kelionės”. Oi daug nukeliauta, oi daug. Mažius jau N kartų prie ežero lankėsi. “Užaugęs būsiu Guliveris. Apkeliavęs pasaulį, apsistosiu druskos kasyklose.”
Nerandu nuotraukos, imituojančios dviejų Twixo gabaliukų pisybą.
Varau biškį į Dormeo padormirint. “Jūsų dukra labai gražiai dainuoja portugališkai.”
Kitos serijos gali ir nebūti.
Share on Facebook
21
Žmonės mane nervina. Idiotai, blet, prakeikti. Nesikeikiant. Šiandien sužinojau “nuostabią” žinią. Mano kompas – nepataisomas. Taip, taip, tas pats mano mylimas baltas Makiūkštis. Taip, taip, tas pats vienintelis geras vyras mano gyvenime. Mielas baltas vyras – tas mano Makas. Niekada nesirinkčiau juodo. Na, su kompais juk kaip su žmonėm. Man patinka kurstyti tautinę nesantaiką, nors ir nesu rasistė. Smagu nx.
Šiuo metu mano gyvenimą labiausiai apsunkina du neatsakyti gyvybiškai svarbūs klausimai:
1) Ar “Walkers” yra angliškas “Lay’s” atitikmuo?
2) Kodėl Europoje matau amerikietiškus “Twix’o” logotipus? Jie ką, sumanė suvienodinti pasaulį? Crazy peepz.
Rytoj grįžtu į Londoną – reikės ten ir išsiaiškinti. Žiauriai tingisi gūglint iš šitos kėdės. Ketvirtadienį varau į Italy, nors tiesą pasakius, mane kankina lengvos abejonės dėl šios Rajaneirinės kelionės. Matote, viskas priklauso nuo kompanijos, su kuria varai. Mano kompanija, be jokios abejones, yra “pati geresnė”. Tačiau kaip ir kiekviename draugų rate, joje yra šiokių tokių nesklandumų, kurie man neduoda ramybės. Hm, pažiūrėsime, ką gi mums atneš rytojus – gal vėl išsiverš koks ugnikalnis Kamčiatkoje? Heaven help.
Gero gyvenimo.
Share on Facebook
17
Lietuva, be abejo, visuomet turi kuo pradžiuginti joje apsilankiusį žmogų. Kaip bebūtų keista, šįkart kalbu visai ne ironiškai.
Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.
Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”
Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.
Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:
Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00″.
Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.
Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.
Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.
Share on Facebook
04
Po daugelio sėkmingų ir nesėkmingų metų ekperimentuojant (22, to be exact), kankinantis, vargstant, vemiant, besinuodijant, verkiant, triedžiant, alpstant, skaičiuojant paskutinius du litus… aš pagaliau baigiau pagrindinį savo gyvenimo research.
Taip. Taip. Taip. Tai – viena svarbiausių dienų Jūsų gyvenime, nes šiandien Jūs sužinosite, kurie čipsai – skaniausi pasaulyje.
Iš pradžių žiūrėjau į juos su pašaipa – “Bijau, kad Jūsų tešla gali priminti Doritos.”
Buvau labai įtari – “Iš pakelio sprendžiant… būsite kieti kaip Kettle.”
Jaučiausi esanti ekspertė – “Nesitikėk nieko gero iš Chicken skonio čipsų.”
Tačiau vieną nuobodų vakarą vis tik ryžausi risknut’ – “Walkers man kelia žiovulį, ką pirkti?”
Tada aš nusipirkau JUOS. So the winner is…
Nando’s. Sūru. Aštru. Miau.
OMG. Ar čia tik ne tas pats ispaniškų restoranų tinklas, kur man visad makaluojasi prieš akis? That was a sign. Aš juk sakiau, kad sutapimų gyvenime nebūna.
Share on Facebook
20
I saw this coming. I saw this coming. Mes su Tarasova, nuo tada, kai atsikraustėm į savo mielą butą, buvome pripratusios palaikyti tam tikrą chatos temperatūrą. Taip vadinamą – “Africa mode”. Kaip žinia, už Afriką, Australiją, kitaip sakant, ŠILDYMĄ… ar ką tu ten nori, (gal Zelandiją ar Tasmaniją)… kažkada tenka susimokėti. Kadangi esame turtingos kaip badaujantys Somalio vaikai atsikišusiais pilvais, už elektrą gauti £440 bill’ą mums yra visiškai normalu (turint omenyje, kad už taksą man teko gauti £381 ar kokią ten sąskaitėlę).
Jums geriau nežinoti, kiek mano pragyvenimas kainuoja mėnesiui. Kiek daugiau (gal labiau tiktų žodis “gerokai”?) nei uždirbu. Išvados? Mano išvada ir patarimas SAU tikrai nėra TAUPYMAS. Patys blet ir taupykit. Aš gyvensiu Afrikoj ir važinėsiu taksu į Londoną. Mano išvada skamba taip: “Daugiau niekada nebesipisk nachalia, Evelina”. Taip pataria mano širdies balsas. A-a-a-a!!!
Pinigus palikite ant stalo.
Nu, Londonas, tu sūka, visus rūbus iš manęs iščiulpsi.
Kaip tyčia, prieš gaunant šią puikią žinią, aš susapnavau sprendimą. Susapnavau VERSLO PLANĄ. Planas buvo ant tiek nuostabus, kad net atsibudau žvengama. Žodžiu, sugalvojau, kad ištikus finansiniams sunkumams, visada galima imtis VAFLIŲ GAMYBOS IR PREKYBOS. Ir kokius gi vaflius Jūs norite gaminti, panele UFB? Na, tuos tokius… Tokius, kaip pardavinėja Lietuvos kurortuose. Išmirkytus šokolade. Tačiau aš sumaniau, kad jie turėtų daug didesnę paklausą, jei vietoj šokolado naudočiau karamelę ir braškių sirupą – būtent tokį, kokį naudoja Makdonaldas savo ledams. Taip pat sumaniau, kad reikia ir trečio… original flavour… Tokio, kokio neturi… NIEKAS! What could it be?
Tai – arklio spermos skonis. TADAM! Baltas sirupėlis (nesu mačius live, bet manau, kad susapnavau teisingai – juk arkliai nelabai taip jau ir skiriasi nuo vyrų, ane?). Kodėl pasirinkau būtent tokį (švelniai tariant) nesąmoningą “sirupą”, o ne pvz., aviečių koncentrato užpilą? Ogi buzzui sukelti. Marketingas! Aš ėmiau įsivaizduoti, kaip mano prekystaliu susidomės žiniasklaida. Visi tik ir bėgs čekirautinti, ką ten tokio pardavinėja. O aš juk net nenaudočiau tikros arklio spermos. Realiai, ji egzistuotų tik prekės pavadinime.
Tiesą sakant, anam padažui planavau naudoti natūralų jogurtą iš Sainsbury’s už 35 penius.
P.S. Sapnas vyko anglų kalba. Kaip “Tėve mūsų” atsimenu visą vizualą. Prekystalis su A4 formato iškaba. Iškaboje – kažkas prirašyta ir nupieštas arklys. WAFFLES. Caramel. Strawberry. Horse’s cum.
Share on Facebook
04
Mano svoris nestovi vietoje. Mano svoris mėgsta pasvyruoti. Mėgstu pabadauti; mėgstu nueiti į Makdonaldą; mėgstu išgerti; nemėgstu, kai užsakius Cezario salotas neatneša padažo atskirame indelyje. Tada tenka valyt aisbergą į lėkštės kraštą. Prieš kokią savaitę buvau numetusi gal porą kilų, bet dabar jie nusprendė mane panervinti ir grįžo atgal. Sūki, von. Mąstau, kurios iš savo dar senovėje sukurtų dietų teks imtis šįkart. Kavos dieta atrodo protingiausiai. Kita vertus… “Man to cukraus būtų užtekę metams.” O man savaitei.
O kiek tu sveri, pilieti?
Viso gero. It’s time to puke.
Juokavau.
Share on Facebook
10
Aš nesuprantu, kur dingsta tas laikas, bet eilinį kartą nieko nepostinau SAVAITĘ. Net ir dabar nežadu daug rašyti, nes pažiūrėkit, kiek valandų. Šiandien net nesitūsinau. Visą vakarą žiūrėjau “South Parką” ir svajojau apie Chicken McNuggets. Labai keista svajonė. Viena vertus, čia gi šlykštūs šūdas. Kita vertus, noriu traškios mėsytės. Bwe. Vymt. Miau.
Chymkė. Primena bulvinius blynus.
Trumpai papasakosiu, kaip gyvenu ir varau miegot. Gyvenu visai neblogai. Mane dar vis valdo Pinigų Dievas. Londonas būtų visai nebrangus miestas, jei ne nuomos kainos, mokesčiai ir transportas. Kaip žinia, Evelina save labai myli ir gaili savo kojyčių. To pasekoje “transportu” neretai tampa taksas. Kai gavau billą už šią paslaugą, man net akys išlindo ant šiknos (negaliu sakyt kiek, nes mama pamatys). Nors to aš ir tikėjausi. Ir šiaip nervina visokios nenumatytos išlaidos. Kitas dalykas – niekada neturėjau talento taupyti. Matydama, kad neužtenka ant nuomos, vis tiek ėjau šopintis. Nes žinojau, kad kaip nors išsisuksiu. Kaip visada. Bet reiktų gal apsiraminti su tokiais prikolais, nes nuotaiką gan neprastai pagadina tos ŠAIBŲ PAIEŠKOS.
Sorry, noriu miego. Ciao.
Share on Facebook
29
Kiekvieną kartą, kai suėdu nedadruskintą maistą, jaučiu veltui sueikvojusi vietą skrandyje.
Čipsai FOREVER.
Mano svajonė – užkariauti pasaulį ir visą jį apdruskinti nachren.
Share on Facebook
26
Nekenčiu virt kavą kitiems. Anksčiau kažkaip mėgau. Dabar tos terlionės mane vargina pernelyg. Man niekas kavos nedaro. Man niekas nedaro kojų masažo. Tačiau nepasakyčiau, kad tai mane labai liūdina, mat masažai man turbūt niekada per daug ir nepatiko.
Niekas manęs nemyli ir neperka man drabužių. Draugė nupirko man segtukų. Aš nupirkau jai gumyčių. Taip ir gyvenam. Kovodamos su kaltūnais.
Aš nesuprantu, kur šitame rajone galima rasti nemokamą WiFi. Nes šiandien aš VĖL buvau priversta sėdėti dvi valandas… wait for it… MAKDONALDE. Tokiose vietose man atrodo, jog mane kažkas pamatys. Pamatys, nufotografuos, galbūt NET įdės į internetą.
Panašiai jaučiausi nebent bažnyčioje prieš dešimt metų.
Kasininkė Kitajozė kažko manęs paklausė: “Miau miau?” Žvilgsniu tariau jai: “?” Sako: “Miau miauuu?” Sakau: “Sorry, I don’t understand.” Sako: “M-i-a-u m-i-a-u?” Kraipydama galvą vėl jai pakartoju: “Nope, I still don’t understand.” Vėl ji man miauksi ir bando parodyt kažką rankų mostais: “Mijau miiiau? Miau? Miau miau?” Tada pasakiau: “Do whatever you want.”
Dabar mastau, kad “miau” buvo “mayo”. Tačiau galvosūkis vis tik lieka iki galo neišspręstas: “Miau mayo?”, “Mayo miau?” ar “Mayo mayo?”? Taip ir liksiu nesužinojusi, ką ištikrųjų Kitajozė man norėjo įsiūlyti. Aš tai jai siūlau įsigyti mikrofoną ir apsilankyti pas logopedą.
Share on Facebook
20
Vakar nusipirkau grubius batus. Tą proga šiandienos rytas prasidėjo noru žudyt. “Tu dar neatsikėlėi?” – mandagiai paklausiu sugyventinio. “Padarysi pusryčius?” – nemandagų atsakymą į klausimą klausimu išgirsta mano dar ne iki galo prabudusios ausys. Tai tik dar labiau sustiprino mano norą žudyt. “Žinoma, kad ne.” – tariau aš, tačiau po kurio laiko vis tik prisiverčiau padaryt jam du buterbrodus. Kad nesuvalgytų mano Twixo. Sumuštinius dariau perkreipta roža, netepdama rankų. Vienžo, be meilės.
Pamenu, kai buvau jaunesnė, jei jau plaudavau indus, tai darydavau tą taip, kad nesušlaptų rankos. Dabar man – jau net kokie dvimdu, o mano baltos rankelės yra mačiusios ir Fairių, ir unitazo purškiklių. Esu alergiška tarnaitės darbui – rankas kaip mat išberia raudonom dėmėm. O guminės pirštinės, deja, atrodo neestetiškai – nedera prie raudono manikiūro. Bet kuriuo atveju, geriau jau indus plaut, nei patalynę keist. Ačiū Dievui, į šią chatą negaliu atsivest bernų. O tai reiktų keist ir keist patalynę per tuos jų faršmakus. Krč, taip : aš nekenčiu fizinio darbo.
Indų plovimas – beveik protinis darbas, nes nereikia judinti užpakalio.
Kaip aš dievinu tuos savo arogancijos priepuolius. Bent šiomis retomis akimirkomis į save bei mane supantį pasaulį imu žiūrėti realistiškai. Tomis minutėmis suvokiu, jog esu pati geriausia, o Jūs visi esate niekas. Mieli Žemės kirminiukai. Miau miau. Padovanok man puokštę narcizų.
Share on Facebook
RSS SRAUTAS