Visada yra kuo skųstis: kelionės ir maistas [daug fotkių]

2015-11-29 | 18:28 | Visada yra kuo skųstis
29

Kaip mano pažįstami žino, kelionę aplink pasaulį pradėjau 2014-ųjų metų rugsėjį PAR. Po PAR varėm į Zanzibarą, Ruandą, Burundį, Dubajų, Nepalą… Na, į rytus. Maistų prisižiūrėjau visokių. Didelių dramų nebuvo ir šiaip nesu iš tų, kurie ragautų kokį anties gemalą. Mano maistinės dramos paprastai apsiriboja netobulu kiaušinio tryniu ar šviežių daržovių trūkumu. Didžiausia klaida yra pasiilgti europietiško/vakarietiško maisto kokioje Azijoje – nusivylimas praktiškai garantuotas.

Žemiau – mano dienoraščių ištraukos šia tema.

PAR

Kolonizavimo įtaka jaučiasi ne tik išėjus į gatvę, bet ir užejus į bet kokį restoraną ar viešbutį. Taip vadinamas „real South African food“ smarkiai primena olandų virtuvę, o visas kitas maistas (ypatingai – pusryčiai) mažai skiriasi nuo to, ką rasi Jungtinėje Karalystėje.

1

2

Atseit pats tikriausias Pietų Afrikos patiekalas – mėsgalis, bulvės ir kokia nors manų košė bei virta morka.

Vištiena – bene populiariausias PAR produktas. Ją tiek parduoda, tiek reklamuoja VISUR. Normalu pardavinėti vištieną 10-ies kilogramų pakuotėse. Tiek prekybos centrų lentynose, tiek restoranų ar užeigų meniu dominuoja vištienos patiekalai: mišrainės, salotos, troškiniai, sparneliai, burgeriai. Net greitojo maisto restoranuose daugiausia mėsainių bus pagaminti iš vištienos. KFC restoranų Pietų Afrikoje turbūt daugiau nei pačiame Kentuckyje.

Aplink Kruger Parką ir jame populiariausia – jau nebe vištiena, o žvėriena kaip krokodiliena, antilopiena ar gazeliena. Pastebėjau, kad dažnai nėra vegetariškų opcijų. Na, nebent nori valgyti garnyrą. Pvz., skrudintas bulvytes, ant kurių, beje, paprastai beriama ne paprasta druska, o čili druska (kas yra gerai). Atkreipiau dėmesį, kad šioje šalyje bulvytės yra minkštesnės. Skonio reikalas, bet man patiko – turbūt olandų įtaką. O olandus, žinoma, įtakojo belgai su savo garsiosiomis bulvytėmis. Beje, gyvenime nevadinu bulvyčių „french fries“. Nekenčiu vagysčių.

Untitled

Restorano meniu Kruger parke.

Jautienos ir kitų gyvūnų „džerkiai“ čia populiaresni nei JAV. Jų rasi net kosmetikos parduotuvėse.

Skirtingai nei Europoje, čia ir su žiburiu nerasi kebabinės. Turkų matyti irgi neteko, gal nebent kokiame Durbane, bet gal čia tik sutapimas. Durbane šiaip sutiksi labai daug indų.

Pietų Afrikoje ir apskritai Afrikoje nėra populiarus daržovių marinavimas. Nors PAR man ir pavyko rasti marinuotų svogūnų ir paprikų, vienų jų valgyti praktiškai neįmanoma. Marinate nėra naudojamas vanduo, o vien tik actas ir nemažai cukraus. Atrodo, kad valgai vien actą su cukrumi.

Zanzibaras

Tinkamos klimato sąlygos dar nereiškia, kad jomis bus pasinaudota. Atrodytų, kad kokiame PAR ir Zanzibare yra visos geriausios sąlygos puikiausiems jūros gėrybių patiekalams, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje šalyje jūros gėrybių nors ir buvo, jos buvo toli gražu nebuvo įspūdingos. Zanzibare, apskritai kalbant apie maistą, toje pačioje vietoje gali gauti nuo šūdo iki wow. O grįžtant prie puikių klimato sąlygų, zanzibariečiai neaugina nei pomidorų, nei morkų, nei bulvių, nes tiesiog… nemoka. Minėtos daržovės importuojamos iš žemyninės Tanzanijos ir parduodamos gerokai aukštesnėmis kainomis. Vakarietiškų pusryčių vietiniai nemoka gaminti arba nenori investuoti, o patys rytais valgo bjaurius saldžius blynus. Na bent jau grilinti neblogai sugeba. Tai prie griliaus ir stovėkite.

Untitled

Jūros gėrybių rinkinys Zanzibare.

Nepalas

Nepalo sostinė, Katmandu, visame pasaulyje garsėja ne tik savo nešvara, įkyriais prekeiviais, bet ir siaubingu maistu. Be abejo, šalies kalnai tikrai turi įtakos produktų skurdumui, tačiau turint kūrybingumo gyslą juk galima neblogai pagaminti ir „iš kirvio“. Panašu, kad iš kirvio jie ir gamina.

Untitled

Salotos nėra stiprioji nepaliečių pusė. Nuotraukoje: omletas, pusryčių sumuštinis ir salotos.

Untitled

Akivaizdu, kad daržovių pjaustymo meno visus moko tas pats mokytojas.

Untitled

Rudos spalvos pusryčiai įkvepia dieną praleisti geriau nei vaizdas lėkštėje.

Untitled

Kiaušiniai (neatsiklausius) visada išverdami kietai ir pateikiami be majonezo. Nerekomenduoju.

Untitled

„Fish and Chips“. Ir ką aš sau galvojau užsakinėdama tai šitoj šaly?

Untitled

„Russian Salad“. Nepale baltąja mišraine vadina bet kokias apvirtas daržoves, sumaišytas su majonezu. Gal jie ir teisūs?

Untitled

Vienas tradicinių Nepalo patiekalų – „Sriuba iš pakelio“.

Mianmaras

Untitled

Salad Niçoise Mianmare. Tuno salotos be tuno. Inle Lake, Myanmar. Juk sakiau, kad pasiilgti europietiško maisto yra klaida.

Untitled

Ne, tai nėra nuotrauka iš Sovietmečio valgyklos meniu. Tai yra krevečių karis, kurį kažkodėl sumanė papuošti mano mėgstamais žydraisiais (pervirtais) kiaušiniais. Įsižiūrėjus į nuotrauką matosi, kad patiekale jau ir taip yra kiaušų – mažiukų putpelių kiaušinukų. O ką ant stalo veikia dešinėje esanti tabletė? Užsikosėjau, tai atlėke su padėklu pas mane. Galvoju – „Nu, įdomų, ką čia duos man.“ Davė paracetamolio. Perdėtas rūpestis kartais gali varginti, bet jaučiuosi dėkinga. Mandalay, Myanmar.

Untitled

Vienas mano mėgstamiausių, Mianmare ragautų, šūdevrų, kurį teko ragauti gerokai brangesniame nei vidutinis, europietiško stiliaus, restorane. Meniu puikavosi gal kokie penki skirtingi krevečių patiekalai. Pagal nuotraukas ir aprašymus išsirinkau lengviausiai skambantį patiekalą – „Krevetės itališkai“. Nuotraukoje buvo parodytos penkios grilintos krevetės ir keli salotų lapai. Atnešė tris padažuotas krevetes, spagečių ir pusę išilgai perpjautos dešrelės kažkokiame padaže. Taip, dešrelės. Pusę.

Untitled

Krabai, parduodami Jangono Chinatown. Niekam ne paslaptis, kad Azijoje street foodo reiktų privengti. Ką sėkmingai ir dariau visą laiką. Bet juk reikia paragauti, kai labai norisi? Paragavimas kainavo tris dienas myžimo per šikną.

 

TBC.

Maistas, prakaitas ir betel nuts Papua Naujojoje Gvinėjoje

2015-03-09 | 07:10 | Inner city life
09

Labas rytas, Lietuva. Žodžiu, poryt jau varau į Australiją aka sūrių pyragų (kokie jie ir turėtų būti), seafoodo ir VISKO SKANAUS rojų. Todėl šiandien – nebloga proga papasakoti apie, hm… na, ne maisto pragarą, bet skaistyklą, sakykim. Tekstas nebuvo rašytas šiam blogui, tai tonas gal skirsis kažkiek. SAU RAŠIAU. Kad nepamiršt. Nes nu o ką veikt be WiFi ir 3G?

2015.02.26.

image

Taip pusryčiavau kelias dienas. Visai gerai. Jei domina, kokių dar pusryčių man teko paragauti savo kelionėje aplink pasaulį, prašom eiti į mano FB foto albumus.

Maistas Papua Naujojoje Gvinėjoje – ganėtinai įdomus. Vietiniai pagrinde minta savo užsiaugintomis saldžiosiomis bulvėmis ir kitomis daržovėmis bei vaisiais, o per šventes taip pat valgo mėsą – ypač kiaulę (čia jie ją vadina ne “pork”, o “pig”, tai ir aš atitinkamai lokalizuoju). Vištiena – taipogi mėgstama. Pamatyti kepančią kiaulę – neretas reiškinys. Bent jau sakė man taip – pati nemačiau. Kiaulė – gerovės ženklas, nors savaime suprantama, kad dauguma vietinių tikrai nėra turtingi. Vietinis sakė, kad mokytojo uždarbis – apie 120 EUR, tačiau papuasai išgyvena turėdami derlingos žemės ir gėlo vandens, tad visi gali užsiauginti savo maisto ir taip išgyventi.

image

Tokių take-awayų – pilna visoje šalyje.

Be daržovių ir mėsos yra dar keletas populiarių dalykų. Be abejo, kiaušai, kuriuos gatvėje, ypač turguose ir prie autobusų stočių, parduoda išvirtus po 1 kiną (0.33 EUR). Labai mėgstami – vietiniai kepti bananai ir kukurūzų burbuolės. Kalbant apie užkandžius, populiariausias tikriausiai yra “bisket” (biscuit). Pradžioj maniau, kad čia kažkokie a la duoniukai arba krekeriai, bet paragavusi supratau, kad jie gan stipriai skiriasi nuo to, ką esu ragavusi už šalies ribų. Šitie jų bisketai yra kaip sausainiai, bet sūrūs – ir netgi labai. Lyg pabarstyti čipsų ar užpilamos sriubos prieskoniais. Pastarosios – irgi labai populiarios, kaip ir kiti pigūs pusfabrikačiai bei konservai. Pagrinde eina žuvys kaip tunas ar skumbrė, taip pat jautienos tušonkės, vištiena. Na, kaip ir visur. Apskritai supermarketuose daugiausia tokių prekių, kurios gali ilgai stovėti. Bomžpakečių – pilna tiek parduotuvių lentynose, tiek gatvių reklamose. Maggi maggi! Normalių supermarketų rasi nebent didmiesčiuose, kurie gali būti už pusdienio kelio nuo kokios Highlands deriovnios arba pasiekiami skrendant (kelių beveik nėra). Tai neskrisi gi, žmogus, į kokią Maximą čipsų nusipirkt. Pastarieji čia – gana neskanūs. Nebent nori penkiagubai mokėt už importą iš Australijos.

image

Bisket.

Restoranų irgi praktiškai nėra, išskyrus sostinėje ir viešbučiuose. Yra tokios vietinės maisto išsinešimui šiknaskylės, Kai Bars (“kaikai” pidgin kalba yra “valgyti”), kur gali nusipirkti paruoštų fritkių, daržovių (kokį brokolį ar pan. – mažas pasirinkimas) ir visokiausių mėsgalių. Kažkokius labai riebius ėriuko gabalus jie ten mėgsta (lamb flaps), nors pačiai jų ragauti man neteko (kol kas). Tačiau tai, ką ragavau, man patiko. Ten pirktos fritkės buvo vienos geresnių ir man visiškai nerūpėjo, kad jos – drėgnos nuo aliejaus. Jau geriau tokios, nei kartoninės ir beskonės. Aš net nevadinčiau ragautų bulvyčių “greasy”. Greičiau – “juicy”.

image

Kiekviename Kai Bare rasi šito stuffo. Dešreles jie valgo rūžavos spalvos. Klausiau, nuo ko čia. Burokas? Nežino.

Daržoves jie ant stalo atneša apvirtas arba apkeptas. Nelabai pjaustytas – kokį brokolį perpjaus per pusę ir tiek. Nieko daugiau joms praktiškai ir nedaro, gal kažkiek pasūdo. Turiu omeny, kad iš daržovių nedaro patiekalų kaip troškiniai ar salotos. Atneša cielų morkų, saldžiųjų bulvių, šparaginių pupelių – ir dėkis, valgyk sau. Šiaip nėra blogai tas natūralumas, bet aš virtuvėje labiau mėgstu eksperimentus. Ir šiaip esu jovalų ir prieskonių mėgėja, tad paprastumu manęs dažniausiai nesužavėsi (tikriausiai ne tik maisto sferoje, heh). O tos plain daržovės dar ir aušta greit…

image

Aušta daržovės. Šitoj chatoj karšto mealo gaut neteko. Viską atnešdavo kaip iš po vakar, nors ir padaryta neseniai. Pochui jiems.

Vietiniai net tada, kai nevalgo, vis tiek kažką nuolat kramto. Tas kažkas, žinoma, yra betel nut – žalingų azijiečių įpročių karalius. Iki Papua Naujosios Gvinėjos, daugiausiai šlykščius riešutus kramtančių mačiau Mianmare. Ten juos graužia daugybė vyrų, o štai moterų raudonais dantimis matyti neteko. PNG juos kramto beveik visi. Gal tik vaikigaliai to nedaro. Baisiausia ir šlykščiausia yra tai, kad betel riešutai kramtomi visą dieną su neilgomis pertraukėlėmis. Nuo pat ryto. Vietinis ritualą sulygino su rytine, tonizuojančia, arbata. Kramtantieji riešutą maišo su kažkokia rūgštimi (laimo gal), o pakramtę spjaudosi dideliais raudonų seilių kiekiais. Visi keliai – papuošti raudonomis dėmėmis. Keliuose mėtosi kokakolos buteliai, pripildyti raudono skysčio (seilių). Po lietaus likusios balos – raudonos spalvos. Važiuojant autobusu duoda maišelių – naturally, pamaniau, kad vėmimui ar šiukšlėms. Nea – riešutinėms šlykštūnų seilėms. Riešutai veikia panašiai kaip visokie redbuliai – suteikia šiek tiek energijos. Ilgainiui dantys tampa raudoni. Negrįžtamai (arba jie nesistengia jų gerai išvalyti). Highlands regione vieno riešuto kaina – 1 kina (0.33 EUR). Varant link jūros, kur jie auga, kaina mažėja, kol pasiekia 0,20. Jiems jie (ypač hailanderiai) išleidžia daugybę pinigų, kaip ir rūkalams. Vietinis sakė, kad dauguma neįperka skėčio (*eye roll*), nes anas kainuoja 6 kinas. Savo riešutukams jie dar daugiau išleidžia. Sakau, tai kodėl gi tau kasdien neatsisakius po vieną riešutą? Po savaitės jau skėtį turėsi. Tai merga iš šono man atsakė, kad mes dar esam developing country, tai dėl to taip mums yra. Ta prasme, sunku su prioritetais jiems. Gi lietingas sezonas būna kasmet. Tas penkiamečių lygio prioritetų dėliojimas gali būti erzinantis, esant ne pačios geriausios nuotaikos.

image

Šitas mūsų rankų darbo jovalas iš kirvio buvo visai skanus, beje. Labai netgi. Tušonkė ir nūdlų sriuba – kitko gi nelabai ir gausi.

Šio krašto žmonės taip pat nėra itin tvarkingi ar švarūs. Pagrindinis kvapas, kurį užuodžiu uždaroje patalpoje yra prakaito. Dažniausiai vyrų, bet va, kaip tik vakar, viena moteris autobuse čiut nepražudė manęs savo kvapeliu. Nežinau po kiek laiko jie nesiprausia. O aš dar pasinervuoju, kai galvą ne kasdien gaunu išsiplauti, o kas antrą.

Beje, padoresni restoranai vis tik kvepia ne žmonėmis, o ėriena.

Žodziu, papuasai man sudarė itin netvarkingų žmonių įspūdį. Mėto savo šūdus per langą, pakelius visokius. Spjaudosi kiaurą parą. Visuomeninio transporto (busiukų) salonai – murzini ir juose sutiksi tarakonų. Todėl geriausia PNG skraidyt lėktuvais, bet ir tie kartais vėluoja, ypač lietingu sezonu. Vietiniai skrydžiai, kaip ir viskas šioje šalyje, nėra labai pigus malonumas.

2015.02.27.

image

Lamb flapsas – dešinėj. Normalesniam supermarkete gavau netgi piklų.

Šiandien pažiurejom Asaro mudmen šou. Nebuvo labai įspūdinga, bet pamatyti visai verta. Grįžtant namo užsukom į prie chatos esantį Kai Bar, kad pagaliau paragaut tų riebiųjų lamb flapsų. Tiesą sakant, nebuvo taip riebu ir dramatiška kaip man pasakojo Australijoje užaugusi vietinė ar kaip į batą myžo Lonely Planet. Yra riebioji mėsgalio dalis, yra, bet kam valgyt ją? Ką sočiau nebent. 😀 Aišku, bet kuriuo atveju, tai nėra patiekalas, kurį reiktų valgyti dažnai, bet vietiniai ir neįpirktų tokio dalyko kasdien (gabalo kaina – 8 kinos / 2.67 EUR). Užtat jie įperka fritkes ir jas ėda gana dažnai. Šiaip man sakė, kad papuasų mityba seniau buvo žymiai geresnė – dabar jie valgo deep fried šūdus, bisketus ir visokią chymkę, kai seniau pagrinde misdavo vaisiais, daržovėm ir riešutais. Žinoma, juos valgo ir dabar, bet supratot, apie ką aš.

Pagalvojau, kad Lietuvoj daug kas labai panašiai maitinasi. Mėsa, bulvės ir ko sode yra.

P.S. Rezortų restikai, aišku, labai neskriaudžia. 🙂

image

 

Daugiau fotkių: https://instagram.com/stundziene/

Tryda – geriausia moters draugė

2015-03-07 | 08:25 | An Issue to Discuss
07

Apie maistą Papua Naujojoje Gvinėjoje galėčiau rašyti ir rašyti. Ir tikrai ne dėl to, kad jo čia būtų įdomaus ar įvairaus. Čia kaip tik nieko nėra, nors ir viskas auga ir galima būtų nemažai gerų dalykų išgauti, bet apie tai kitą kartą. Labiausiai tai nėra talento ir kūrybingumo.

 

Pastebėjau keistą tendenciją, kad šalyse, kuriose nėra gilių kulinarinių tradicijų ir vietinė virtuvė yra tiek kūrybinga kiek palmė, nufotkinta pliaže (my staple), mano svoris ne mažėja, o didėja. Žiauriai keista, nes juk, kai neskanu, tai ir neėdi, ane? Čia kalbu apie visokias Afrikas ir Papua Naująsias Gvinėjas. Kelios Afrikos šalys man kainavo +3 kg, o liūdniausia, kad net nebuvo labai skanu! Tuščios kalorijos literaliai. O štai šalyse, kur da***a skanaus maisto (pvz., USA; Azijos šalyse, jei nevalgai nevykusiai pagamintų vakarietiškų patiekalų; ir, be abejo, daugybėje Europos šalių) aš arba stoviu vietoje, arba plonėju. Amerikietiški burgeriai nepajudino mano svarstyklių nė per milimetrą, nors racionas tikrai nebuvo sveikiausias ir ženkliai skyrėsi nuo to, ką gaminčiausi pati (sriubos, troškiniai). O pvz.,  Azija mane nustebino savo kūdinančiomis galiomis, nes ten patyriau, legendomis apipintą, “valgau ir lieknėju” reiškinį. Spėju, kokie -4 kg gavosi – ir čia jau numetus Afrikos “antsvorį”. Manau, šiuo atveju labiausiai dėkoti reiktų neretai paleistiems viduriams ir keliems apsinuodijimams.

 

Bet kodėl šalyse, kur maistas sucks, vis tik paauga tas svoris? Man rodos, perpratau jau. Ėdi kokį nors plain šūdą, ėdi, ėdi, ėdi, o skonio receptoriai kaip nepatenkinti, taip nepatenkinti. Galvoji – na gal jei dar dvidešimt kąsnių šito nuobodzylos susikišiu, gal kažkiek labiau tie receptoriai pasidirgins. Na ir ėdi sau, ir vis nepasidirgina niekas. Nervinė sistema nebent. O į galą jau po**i būna, nes jau nieko nebenori. PNG pvz., erzinančiai beveik nenaudoja prieskonių. Druska ir viso. Nu čia turiu omeny, kad vietinėj virtuvėj taip, restoranuose visko yra (labiausiai – australų įtakos), bet ne visur tų restoranų rasi. Sumeta cielas daržoves (kokių 2-3 rūšių – kokias saldžias bulves ar beskonį taro ir kokią žolę) į puodą su kokiu mėsgaliu ar be, įpila vandens, na ir gatava. Pzdc! Alergiška aš tam paprastumui.

 

Nuėjau šian į gymą čia po šitų apmąstymų, bet po penkių minučių mane išprašė, nes prireikė jį kaip tik tuo metu valyti. Nė sudba. Ta proga sumuštiaką su kiaušu ir pomidoru pasidarysiu. Gaila, kad neturiu sviesto ar majonkės. 🙁

 

P.S. Kelionių ir maistų nuotraukų yra mano Instagrame: www.instagram.com/stundziene.

Senokai nesiskundžiau / Azija, nenervuok manęs

2014-11-13 | 11:50 | Inner city life
13

Mano didžiausias košmaras pagaliau išsipildė (turbūt jau esu kada nors taip sakius, bet prisiekiu, kad naujas mano siaubas yra žymiai kraupesnis).

Gal kas žino, kuri pasaulio šalis čepsi labiausiai? Mano spėjimas būtų Kinija, nieko asmeniško, tiesiog taip kužda intuicija.

Šiandien teko vienoje patalpoje pasėdėt su čepsėjimo ir siurbimo čempionato nugalėtoju (tautybė – nepalietis). Tokio konkurso gal ir nėra, bet jei prie tos siurbėlės pasėdėčiau dar minutę, medalį jam tikrai išvemčiau tiesiai ant krūtinės.

Kai jis žriot, tai atrodo, kad kažkas su sugedusiu žiebtuvėliu bando cyzą prisidegt ir vis nepavyksta. Žiebt, čept, žiebt, čebt, siurrrrrrrrrrrrrrrrrrrrbt. O kai sūka geria, mano veidą ima puošti resting bitchface ir eye roll miksas. Įsivaizduoju, kad tokį garsą leidžia savaitę negėrusi kiaulė, kuriai davė skaniausio pasaulyje… vandens? Nežinau, ką kiaulės geria, bet turbūt ne myžalus ar pieną. Nenustebčiau, jei tas Mauglis irgi būtų užaugintas kiaulidėje.

Po kiek laiko, kai išsirinkau, ko noriu iš meniu, išbėgau į gatvę akis išdegus ir į mane čiut mocas neįvažiavo dėl to. Kai grįžau, kiaulytė jau damušinėjo savo kimchi ir tofu pašarą, o aš bandžiau iš jo žvengti, kad mano „bahaha“ užgožtų jo čepsėjimą. Deja, mano juokas nėra toks galingas.

O po to jų atėjo daugiau… Gavau maisto ausims LITERALLY.

„I am married to a Filipino. It’s cultural. Filipinos, as well as others from that part of the world, will smack their lips. A host will perceive this as a subtle sign that her meal is good.“

SUBTLE. AHAHAHAHHAHAHAHAHAHAHAHAHHAHAHAHAHAHA.

P.S. Tikrai suprantu, kad čepsėjimas/nečepsėjimas yra kultūrinis dalykas, kuris daug kam atrodo normalus, bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Tai yra tas momentas, kai visiškai pateisinu diskriminaciją, badymą pirštais, žvengą ar prišikimą į lėkštę čepsinčiam asmeniui. DIE DIE DIE.

Vienišos alyvuogės ašaros

2014-06-12 | 15:06 | Gyvenimo tiesa
12

Nurinkdama indus po kokio baliuko ar pasisėdėjimo tarp lėkščių, visada atkreipiu dėmesį į tai, kad dauguma užkandžiaujančių yra linkę ant stalo palikti vieną alyvuogę, vieną sūrų riešutuką, vieną vieno kąsnio sumuštinuką, vieną sūrio griežinėlį ir dar ką nors vieno, liūdnai sau gulinčio didelėje lėkštėje. Nes niekas gi nenori paimti to paskutiniojo kąsnelio – gal kažkas kitas norės? Avdrug. O tas kitas norėtų indeed, bet irgi negali paimti, nes gi negražu taip kiauliškai griebt už paskutinio kąsnio – ne vienas čia sėdžiu juk, reik ir kitiems palikt! Na, o visas svečių mandagumas galiausiai baigiasi ironišku vienišo maisto, kurio niekas nesuvalgė, išmetimo aktu.

0002111
Prie manęs ši mada neprilipo, nors kartais suabejoju net aš – pergyvenu, ar kiti neliks šokiruoti, jei vis tik begėdiškai išdrįsiu suėst tą paskutinį čipsą.

Tas taip vadinamas PABADAVIMAS prieš Kalėdas

2013-12-21 | 13:12 | This is the Life
21

Nu, dar ir aš apie Kūčias pašnekėsiu. Pasakojo man vakar, kaip paprašė močiutės, kad nieko negamintų tais metais, nes „mes patys susitvarkysim“, o močiutė atsakė, kad mol OK. Tai atvyko tuomet toji močiutė su septyniais didelias IKI maišais, prikištais puodų su silkėm, mišrainėm ir kita šventinio stalo valgoma atributika. Vien desertų – kokie du maišai. Ir neaišku, kam visa tai. O ironiškiausia, kad būtent tos močiutės ir būna TOS, kam labiausiai rūpi puoselėti Kūčių tradicijas. T.y. jos rūpinasi, kad Kūčių patiekalai būtų:

– be jokių majonezų ir neriebūs in general (nors jų ruošimui sunaudojo 2,5 litro aliejaus – true story);
– kuklūs (nors netelpa ne tik į šaldytuvą, bet ir ant didžiausio stalo);
– be mėsos, nes tipo adventas, o mėsa, pagal tradicijas, yra prabangos prekė (tačiau į trasą laisvai gali eiti gardūs milžniški unguriai, upėtakiai ir lašišos bei 12 rūšių silkių; na ir kepto karpio dar, kad jau tikrai nepritrūktų).

Kai kurios šeimos negeria ir alkoholio tą dieną, bet nuo šito momento man nėra nei šilta, nei šalta – nelabai net atsimenu kaip mūsų namuose daroma. Šiuo postu norėjau pasakyti, kad mane siutas ima nuo iškraipytų tradicijų, kai davatkiškai vaidinama, kad valgoma kukliai, bet iš tikrujų tos pačios davatkos ėda apsiputojusios ir varva joms kisielius su silkių patalų priemaišom per barzdą. Bet štai majonezo negalima – tu ką, Dievas gi išprotės sužinojęs, apie tokį smaguriavimą. Nes prieš Kalėdas reikia rimties ir biedno meniu turinio, o ne dangiškų migdolų. O va, kai jau Kalėdos ateis… tai jau valgysim viską iš eilės kaip kokie studentai, grįžę pas tėvus į provinciją/gavę padidintą stipendiją! Šitiek atkentėję! Gal net kokį šerną, dešimt triušių, ančių, vištų, kalakutų… kiaulę dar galim papjaut. Nes pzdc per tą Kūčių bado akciją, tai čiut neišmirėm visi dėl tokios nepilnavertės mitybos.

Screen Shot 2013-12-21 at 13.54.33

Ilgai gūglinau, bet jokio kuklaus stalo su perlinėm kruopom, juoda duona ir troškintais kopūstais aš taip ir neradau. Todėl man ir atrodo, kad gal tada jau geriau ant stalo padėt tas dvyliką narkotikų rūšių ir LSD plotkelių, o po staltiese – gandžos, vietoje šieno. Ir be gradusų, ir neriebu, ir vegan.

Tūlikai ir blogi žmonės arba paaiškinimas, kodėl dažnai tenka apsimesti biatch

2013-05-13 | 09:39 | An Issue to Discuss, Inner city life
13

Neseniai variau į tokį food festą Amsterdame, kuriame buvo milijonas žmonių ir dar daugiau maisto. Visas parkas buvo sausakimšas ir užkimštas viskuo, išskyrus tūlikus. Nu, galvoju, reikia man prasibraut pro tą minią ir nueiti į kokio kabako tūliką. Vieši tualetai buvo kitoje pusėje ir gana toli, kaip ir kabakai, todėl savaime suprantama, pasirinkau antrą (kvapnesnį) variantą.

Einu į vieną kabaką – WC is our of order. Ble. Nu bet žinau, kad ne vienas jis ten yra. Einu į antrą kabaką – minios žmonių, kilometrinė eilė, ypač prie moterų tūliko. Na, žodžiu, kaip visada. Pamaniau, kad jeigu čia visi laukia, tai matyt, daugiau nėra kur eiti. Pašnekėjau dar su eilės gale stovinčia moteriške. Paliūdėjom apie eilės ilgį ir kito kabako WC buvimą out of order. Po minutės numojau ranka ir nusprendžiau kilometrinėje eilėje vis tik nestovėti. Gal dar kažką rasiu. Tą kažką radau jau už kampo, po 15 sekundžių. Kabakas su mažai žmonių ir gerai įrengtu, nauju ir švariu tūliku. Jokių eilių. Valiooo!

Grįždama atgal pamaniau, kad gal reikia užeiti į ankstesnį kabaką ir moteriškei, su kuria šnekėjau, pasakyti, kad va už kampo yra tūlikas be eilių. Žodžiu, norėjau gražų gestą padaryt, bet… nepadariau. O nepadariau dėl labai paprastos priežasties. Labai didelė tikimybė, kad ji palaikytų mane kažkokia prisiplakėle beprote, kuri kabinėjasi prie žmonių tualetuose. Nes juk jeigu nori padaryti kažką gero ir kažkam palengvint gyvenimą, būtent tu būsi THAT CRAZY PERSON. Juk nenormalu yra vargintis užeiti į patalpą, kurioje nieko nepamiršai ir nepažįstamam žmogui kažką patarti. Kas gi taip daro? Tik kažkokie ligoniukai psichiniai gali taip sugalvot.

Tos mintys mane šiek tiek nuliūdino, nes supratau, kad į visuomenės normas pataikysi tik būdamas kiek įmanoma savanaudis, kurį domina kitus išnaudoti ir galbūt dar patrytpi jiems ant galvos. O vat jei nori kažkam padėt, tai daugumai atrodys, jog pabėgai iš beprotnamio. Arba mažų mažiausiai neturi draugų ir iš desperacijos būni kitiems perdėtai geras kaip koks Robino Williamso herojus filme One Hour Photo. Sad sad.

 

Naujoji rubrika: patarimai čipsų klausimais

2012-11-20 | 14:41 | Patarimai čipsų klausimais
20

Gavau vakar kulinarinės tematikos laišką:

Labas! Kreipiuos į tave, kaip į čipsų ekspertę. Pati sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be jų, tačiau neretai tenka savo norus riboti. Kodėl? Ogi todėl, kad vos sušlamščiu pokelį, iš karto snukelis spuogais pasipuošia. Tada pasižadu sau: daugiau niekada gyvenime jų nevalgysiu! Nu ir ką, ateinu į parduotuvę ir galvoju.. “ai, tai vandens daug pagersiu ir bus gerai..”. Bet gerai nebūna! Ar niekada nesusidūrei su šia problema? Kaip siūlai elgtis? Nu nes.. neįmanoma gi VISIŠKAI gyvent be čipsų.

Pagarbiai,

ištikima skaitytoja ir čipsų mylėtoja.

 

Miela ištikima skaitytoja ir čipsų mylėtoja,

Nu, žinok, niekada nesusidūriau su šia problema, tfu tfu tfu. Galimas daiktas, kad ji mane netgi atbaidytų nuo čipsų valgymo. Beje, dabar kartais for a change iškepu popkornų ir apibarstau juos parmezanu bei žolelėmis (sviestukas ir druska, aišku, irgi įeina). Gal ir tau patiktų ši alternatyva? Be abejo, čipsų nepakeis niekas, tačiau eksperimentuoti ne tik patartina, bet ir būtina. Be to, popkornai ne taip apsunkina ir lengviau virškinasi.

Ar esi įsitikinusi, kad tave beria nuo VISŲ čipsų? Gal išbandyk tokius, kokių dar nesi pirkusi? Įtariu, kad tave beria nuo chemijos pertekliaus, todėl reikėtų bandyti sveikesnes traškučių variacijas – baked, handcooked ar daržovių čipsus. Žinau, kad lietuviškuose supermarketų lentynose tokių čipsų – ne per daugiausia. Bandyk ieškoti kokiose mažesnėse parduotuvėlėse. Tavo vietoje patikrinčiau kaip odą veikia angliški (visokie „Kettle“ ir „Tyrell’s“) ir skandinaviški čipsai (jų radau „Akropolyje“ kažkokioje mažoje pardėje su visokiais virtuviniais aksesuarais ir užsienietiškais skanukais). Pamiršk tuos „Lay’s“ ir „Pringles“!

Jeigu niekas nepadeda, valgyk mažais (apie 30 gramų) pakeliais. Nuo tokio kiekio berti neturėtų. Tik nedaryk to kasdien!

Skanaus,

Čipsėdra

Pasta su duona yra tik gėlytės. Ačiū Dievui, šios gėlės neauga mano sode.

2012-10-03 | 10:37 | An Issue to Discuss
03

Dabar bus pamąstymas apie produktų derinimą. Man visada labai keista stebėti žmones, valgančius pastą su duona. Nes matai, makaruose turbūt angliavandenių biškį nepriteklius, tai reikia dar bulkutės, you know, AUGANTIS ORGANIZMAS. Aišku, kai tą daro koks galantiškas italas, tai dar visai normaliai atrdodo, nes akivaizdu, jog tą daro ne dėl apsirijimo, o iš kokio įpročio ar tai tradicijos kokios šaunios vardan. O bet tačiau, man dažniau tenka matyti storą kiaulę, sėdinčią ant lūžtančio suolo ir ėdančią pastos porciją, kurios užtektų dviems snukiams pašerti. Ir ėda ji savo mealą užsikąsdama batonu, nes matomai, poniai per riebu (žinai, grietinėlė) arba nepakankamai sotu.

Pomėgis viską ėsti su duona Lietuvai tikrai nėra svetimas. Juk su duona sočiau. Juk taip valgė mūsų proseneliai, kokie nors artojai greičiausiai, nes tais laikais dar nebuvo Makdraivo, o buvo tik viralas aka sriuba ir jį reikdavo valgyt su duona, nes kitaip gi nepavalgysi. Nu, tai čia viskas kaip ir paaiškinama – su logika nepasiginčysi. Tačiau ir šiandien (jau 2012 metai, hello) retsykiais tenka išgirsti vidurius laisvinančią frazę apie duonos paskirtį – „ką sočiau būtų“.

Pati asmeniškai labai nemėgstu lietuviškos duonos (juoda duona, Palanga ir pan.). Yra nemažai tokių, kurias mėgstu, tačiau ir pastarųjų nekenčiu naudoti ten, kur nereikia. Pvz., nx reikalinga duona prie kokios lietuviškos mišrainės? Prie pasta salad? Prie German potato salad? Ai, gi kad sočiau būtų, kaip galėjau pamiršti. Gal kam teko susidurti su valgančiais duona su cepelinais, bulviniais blynais, šaltibarščiais (prie kurių, be abejo, jau yra bulvių), su ryžiais, pica ar su… kepta duona? LOL.



Kaip žinia, kamu što. Kai kurie, pvz., ėsdami mėsgalį su daržovėm jausis apgauti – o kur bulvės? Kur padėjai mano bulbes, valkata? Turbūt užkasei kažkur po salotų lapais, o gal pagailėjai? O ne.

Dar viena populiari grupelė žmonių gyvenime nepaėstų patiekale neradusi mėsos. Nes daržovės juk nėra maistas. Su vaisiais iš vis atskira kalba – čia gi gėrimas yra. 

Sriuba – ne maistas irgi! Nebent joje yra kilogramas galkų ir servinama su duonos kepalu.

OK, nusibodo man čia viską kritikuoti, nes esu labai pavargusi. Geriau pasiginčykime komentaruose. O dabar einu savo lėkštės žiūrėti.

Keletas žodžių apie čipsus

2012-03-29 | 09:19 | This is the Life
29

Po vakarykščio čipsų binge sunku ir pasakyti, kada vėl valgysiu čipsus. Greičiausiai dar šiandien.

Vakar nepietavau, o galiausiai nusprendžiau ir nevakarieniauti. Ir viskas tik tam, kad grįžusi namo galėčiau užsiimti tuo, ką mėgstu labiausiai – čipsų valgymu. Prie kokio filmo. Pirmas pakelis, Pipers Spicy Tomato, nebuvo impressive. Geros kokybės čipsai, bet nepakankamai sūrūs – turbūt per mažai E. Antras pakelis, Kettle Honey Barbecue, irgi manęs nenustebino. Skonis labai netgi panašus į pirmųjų. Tačiau juos lengvai galima atskirti į pakelį įkišus galvą – pagal kvapą. Kettle turi tą kvapą, kurį turi tik Kettle.

Kadangi po šių dviejų pakelių čipsinio orgazmo patirti taip ir nepavyko, chipsatisfaction teko siekti trečiuoju pakeliu – Real Roast Ox. Žinojau, kad jie manęs nenuvils. Tai ir nenuvylė. Užtat nuvylė mano skrandį, mano kūną ir mano sielą.

Viso suvalgyta: 450 gramų čipsų per dvi valandas ant dviejų žmonių.

Tuščiais čipsų pakeliais papuoštas miegamojo grindų laminatas.

Iš pradžių negalėjau rasti tinkamos virškinimui pozos. Nusprendžiau, kad manyje esantiems čipsams bus patogiausia ant šono. Po poros valandų atsibudau nuo kančių. Man buvo žostkai bloga. Prisvalgiau anglių ir ėjau miegoti toliau. Visą naktį sapnavau košmarus apie tai, kaip man bloga. Visą naktį varčiausi ir maniau, kad mane tuoj ištiks infarktas. Jaučiau savo per greitą pulsą ir klausiausi savo sunkaus kvėpavimo. Net širdį truputį suskaudo nuo kančios. Ačiū Dievui, kokią 7-ą ryto atsibudau ir supratau, kad čipsai pagaliau SUSIVIRŠKINO.

Dabar sau laiminga geriu kavą ir jaučiu kaip formuojasi šūdas. Netrukus atsikratysiu NUODŲ galutinai.

***

Gavau skaitytojų prašymą pateikti savo čipsų topą. Manau, kad apie tai bevalgydami galėsite paskaityti jau kitame poste. Gal net ir šiandien, nes panašu į tai, kad beveik neturiu darbo, o po savo infarktučio, nelabai noriu peržengti lovos zonos.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook