08
Išėjau iš namų padirbėt ne namų aplinkoje. Norėjau kavos – tebūnie tai būna “Starbucks’as” (mano mėgstamas ir nekenčiamas brendas vienu metu). Taip, aš mėgstu šūdiną, šiek tiek overpriced kavą.
Nes gyvenimas yra pernelyg gražus, kad nepagardintum jo šūdu.
Visada einu į gražųjį St. Katherine Docks “Starbucks’ą”, nes vos kelios minutės nuo namų. Bet nekenčiu jo, nes debilai nesugeba tūliko įrengti. Man rodos, Vilniuje tokios kavinės net neturi teisės egzituoti, nes ten teisiškai kažkaip turi būt tūlikas būtinai. Ar klystu? Todėl man asmeniškai nėra labai suprantama, kaip dviejų aukštų kavinukėje (kurios lankytojai pagrinde turistai) nėra WC. Aš tokiose skylėse sėdžiu po kelias valandas maukdama kavą, todėl mane diorgina tokie tualetiniai nesusipratimai.
Tačiau, ačiū Dievui, visai neseniai prie manęs atidarė kitą “Stabucks’ą” (šiaip dar yra kitas netoli, Whitechapely, bet aš nepernešu to rajono – dvelkia Alachu). Jie praktiškai stovi vienas ant kito. Naujasis – prie pat Tower Bridge. Nelabai didelis, bet su tūliku bent jau. Tai nuvarau šian į jį – ir zabytas visas… Evelinai tenka grūstis į aną be tūliko… Na, padirbėjau ten kelias valandas ir galvoju, eit čia namo ar dar pasišlaistyt. Žodžiu, nusprendžiau įkalt DAR KAVOS. Naujajame Starbuckse. Netrukus užsimaniau namo. Dar užėjau į parduotuvę – namuose trūksta skysčių. Pirkau pieną ir nagų lako valiklį. Prie namų supratau, kad neturiu raktų.
Teko eiti į pubą prie namų.:(
- Mano nervai – čiuju, pakrikę. Aš pamiršau raktus nuo namų ir noriu verkti. Nors namie sėdėčiau internete lygiai taip pat kaip ir dabar.
- Pas mane tas pats šūdas. Jei kokius grikius išberiu, noriu nusižudyt.
- Noriu vemti iš pykčio.
Pastaruoju metu labai lengvai pratrūkstu. Kad parinuosi dėl kiekvieno šūdo, jau seniai aišku. Bet šiaip nevirkauju be reikalo. Bet dabar dėl tų raktų jaučiuosi kaip mažas vaikas. Pamiršau raktus. 
Blemba, kaip liūdna! Nu, raktus pamiršau, įsivaizduojat?! FUUUUUUUUUUCK.
Taip pat mane nervina chatos paieškos. Turėjom ant dienų dvi apžiūras, bet aišku, nespėjus daeiti, jau kažkas kitas jas PASIGLEMŽĖ. Dieve, maldauju tavęs labai, tegul rytdienos chata MUMS PATINKA. Nusotabiausia, kad ji ir available no pat rytojaus. Gal TAI išgelbėtų mano liūdinčią širdį? Ak, ak.
Noriu namo.
05
Ūkininkė.
Žinau, žinau. Seniai nerašiau. Jaučiu, tokios ilgos pertraukos net nėra buvę. Kita vertus, tai – tik keturios dienos. Let’s say I was on vacation.
Tiesiog lygiai prieš savaitę gavau naują darbą, kas reiškia: aštuonias valandas prie kompo ir internete, kažkiek valandų prie kompo savo reikmėms, o tada eini kur nors praguliatsa. Vidutiniškai miegu po penkias valandas (aišku, tai nėra labai mažai, bet anyway…) ir šiandien man jau parėjo ŽOPA. Miegojau keturias valandas, kėliausi pusė septynių, o namo grįžau aštuntą vakare (sergu labai sunkia bedarbystės forma, todėl mano organizmas jautriai reaguoja į tokius “gydymo būdus”). Na, bet kai darbas patinka, tai ne parkė. Juolab, kai žinau, jog vėliau šiek tiek tas režimas apsitvarkys. Ypač turint omeny, kad ofise nereik per dažnai rodytis. Galėčiau netgi pasakyti, kad dabartinis mano gyvenimas man patinka, išskyrus kelias nedideles smulkmenas, kurių čia neminėsime. Kaip aš ten šian sakiau KAI KAM? “Šiuo metu išgyvenu labai didelę gyvenimo tragediją.” Taip ir yra. Bet tuoj baigsis – jau užuodžiu.
Sekso kvapą naujam kambary.
Grįžtant prie reikalų. Ką tik atsiminiau, kad šią savaitę nepažiūrėjau naujos “Desperate Housewives” serijos. Tik pradžią važiuodama traukiniu. Online. Man atrodo, mano “omnikonektas” visur gerai veikia, išskyrus chatą. Seniai įtariau, kad ši chata – prakeikta. Ir daiktai dingsta, ir nervai garuoja. Magic!
Baik čiulpt tą butelį man virš ausų, zajibal.
Kažkoks protingas mokslininkas kadaise pasakė: “Veidas (ar tai akys – na, nesvarbu) – sielos atspindys.” Ar esate linkę pritarti šiai teorijai? Nes aš, kai pasižiūriu į veidrodį ir pasiklausau savo minčių, tai mane ima mėtyti į šonus. Čia tas pats, kas gerti skinny kavą su plaktos grietinėlės toppingu. Aš taip pavarau kartais – vidutiniškai kas antrą dieną. Man atrodo, mano mitybos įpročiai turi įtakos mano figūrai (tai bent atradimas!). Ta prasme, aš esu ganėtinai skinny, bet iš tikrųjų tai žyrna. Plona su plaktų lašinių toppingu. Yra ką pamaigyt. Bwe.
Grietinėlės priešui neatiduodu.
Ir atnešk man tą “Twixą”, po galais. Jau prieš mėnesį prašiau. Ant “Snickerso” dar neperėjau. OK?
P.S. Man visada buvo įdomu, ar mano skaitytojai ieško ir randa paslėptų prasmių mano blevyzgose. Ne retorinis.
30
Atsikrausčius iš Vilniaus į Londoną pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Tiesiog čia kažkaip jautiesi laisviau. Nes žinai, kad niekam nerūpi, kaip tu atrodai. Visi skuba, niekam neįdomu, eik nachui. Pvz., ar būdami Lietuvoje kada nors eitumėte į parduotuve su pižama? Ne. Londone? Galbūt. Čia jau nuo Jūsų priklauso. Aš vaikštau į parduotuvę su pižama, bet ant viršaus užsimetu paltą. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Arba sezono, ahaha.
Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.
Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.
Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.
21
Nekenčiu nemigos ir nuotaikų kaitos. Atsiguliau su zjbs nuotaika, po to kažkaip mąstyt per daug pradėjau. Rezultate ji sugedo ir nebegalėjau užmigti. Tada pradėjo skaudėti galvą – teko kelt šikną ir eit iki virtuvės tabletės. Mane labai lengva sunervinti. Negerai. Noriu į Londoną. Nenoriu į Londoną. Aišku, kad noriu. Bet… Na, kam reikia, tas žino, kas tas “bet”. Nx, nesikeikiant.
Kažkas iš skaitytojų manęs šian užklausė labai šauniai – “Diedo tai neturi, tai kaip smaginies?” Hm… Jaučiuosi pervargus, kad sugalvočiau intriguojantį atsakymą. Kitokie netinka šitokio pobūdžio klausimams. Mane tenkinantis atsakymas turėtų sukelti dar daugiau klausimų – o tai su kuo gi ji duodas? gal su kokiu afro-pakistaniečiu? o gal su moterimi? o gal su niekuo… KAIP LOPĖ? Duoduos, su kuo noriu – toks būtų atsakymas.
Taip ir nesusitikau su Tėvu. Nei vienu, nei kitu. Gal dar spėsiu. Nors abejotina, nes mano valandos jau suskaičiuotos. Kiekvieną kartą, kai iš kur nors grįžtu į Loldoną, mane apima jausmas lyg pradėčiau kažkokį naują gyvenimo etapą. Problema tame, kad nuo mano atvykimo tenais pirmą kartą, atvirai šnekant, nelabai kas ir pasikeitė. Ir šį kartą aš jau imu dėl to nerimauti. Nes jau matau, kad mano kantrybė – ant išsekimo ribos. O dalykai, kuriuos jau seniai norėjau išspręsti, JAU GAL TEGUL IR IŠSISPRENDŽIA. Po galais.
Sėdžiu ant skardžio krašto. Už nugaros girdžiu atbėgančių vilkų bandą. Jie nori mane suėsti. Jei nušoksiu apačion – AMEN. Jei nenušoskiu apačion – irgi lygtais AMEN’as gręsia. Kad išsigelbėčiau, turiu išmokti skraidyti, pavirsti “nividimka” arba kažkokiu man nežinomu būdu suvaldyti tas išalkusias miško sabakas.
Dar galiu apsimesti, kad tie vilkai yra tik avinai.
Jo, teisingai, Evelina. Reikia keisti požiūrį.
01
Ir ką gi Jūs, mielieji mano ir nelabai, veikiate pirmąją Naujųjų metų dieną, kuri dar ir yra penktadienis. Jau pizdec, koks tūsų metas, ane? Uoj, uoj. Aš tai vakar atšvenčiau ramiai ir sėdžiu dabar nx SU MOKSLAIS. Internete radau labai įdomių paskaitų. Šitą šūdą paliubomu būtų įdomiau skaityti pačiai kokioje nors Vikipedijoje (vadovėlių Londone turiu lygiai apvalų nulį), tačiau aš to padaryti negaliu, nes dėl supistų nesibaigiančių roadworks už lango aš paprasčiausiai negirdžiu savo minčių. Todėl sėdžiu su naūšnykais ir žaviuosi video medžiaga. Mano egzai – jau praktiškai už savaitės. Čia gi TRAGEDIJA. Be to, aš neturiu šaibų ir tai man kažkiek irgi gadina nuotaiką. Sušikti DLR debilai už lango neduoda man miegoti jau savaitę. Pasiūlė kompensaciją, bet NEKELIA RAGO. Į mailą irgi neatrašo. I agree, my life is fucked. Geros dienos!
31
Atėjo metas kasmetinei metinei atąskaitai. Na ir meteliai buvo! Nors turbūt tą patį sakome kasmet. Tai buvo nedarbingiausi, šūdmaliausi, bet tuo pačiu ir turiningiausi metai mano gyvenime. Šūdo malimas ir tinginystė – be jokios abejonės, kiekvieno sveiko proto lietuvio svajonė. 2009-ųjų metų sausį perėjau į neakivaizdinį, kad galėčiau labiau malti šūdą, bet visiems pareiškiau, kad tą darau, nes noriu dirbti. Aišku, darbo ieškojau, nes reikia gi babkių tūsams. Tačiau krizė staiga paūmėjo ir ką nors apmokamo rasti mūsų kaimelyje tapo nelabai įmanoma. Ėjo dienos, savaitės ir mėnesiai. Evelina ir toliau malė šūdą. Kad šūdas taip nesmirdėtų, ji pradėjo rašyti knygą, bet žinoma, taip ir neparašė. Nebuvo darbo, nebuvo babkių. Atėjo vasara, o atosogauti tai norisi – px, kad nebuvo nuo ko pavargti. Kadangi nebuvo šaibų, atostogoms buvo pasirinktas miestas, kuriame būtų kur nakvoti. Na, ir ką aplankyti. Giriu save už tai, kad ryžausi tenais ir pasilikti (su mėnesio pertraukėle, skirta reikalų tvarkymui – “reikia šmutkes susirinkti”). Man patinka, kad tie metai nebuvo sunkūs. Nepersidirbau, nebadavau, nenesitūsinau, dėl bernų neverkiau.
Kažin, kas manęs laukia ateinčiais metais.Persidirbimas, badas, nulis tūsų ir ašaros? Skamba labai viliojančiai. 2010 – toks gražus skaičius. Ir išties – aš noriu daug įvykių, darbų, babkių, naujo daug visko, persikraustyt į kitą vietą, pletkų įdomesnių. Man liūdna ir man baisu. Priešnaujametinis jaudulys. Kaip aš nenoriu niekur eit. Man baisu, nes bijau, ateinantčių metai. O baisiausia, kad nežinau, ko iš jų noriu. Nekenčiu nuotaikų kaitos.
29
Kaip ir kas mėnesį, kaip ir kas savaitę, kaip ir kasdien… MANE VISKAS NERVINA. Aišku, dabar prie visko prisideda ir nuostabūs iš už lango sklindantys garsai – statybininkų hardkoras. Persiprašau, spydkoras. Bandau išgirsti bent vieną savo protingą mintį, bet man nesigauna, nes protingos mintys – per tylios. Lieka tik tos durnesnės.
Naujųjų metų atėjimas į namus (kurie yra ne mano) mane veikia neigiamai. Visi planuoja, į kokį čia geresnį tūsą nuvaryti, nes atseit gi pagrindinis metų balius – neduokdie, per mažai nusigersim. O man taip liūdna ir visai nerūpi, kur aš švęsiu. Greičiau jis praeitų. Man liūdna, nes kaip ir kasmet, būtent švenčių laikotarpiu, vargšą kaimo žmogų aplanko apmąstymų metas. DURNŲ APMĄSTYMŲ METAS. Lyg niekur nieko, aš pradedu svarstyti apie visokius gyvenimiškus šūdus. Kaip kokia Visagino kaimietė (jei esi iš Visagino ir skaitai šį blog’ą, skubu Tave pasvekinti – esi viena iš nedaugelio ano rusyno išimčių).
Kas gi įeina į “gyvenimiškų šūdų” sąvoka? Na, tokie briedai, kaip KUR AŠ ESU IR KUR NORIU BŪTI (kalbu apie vietą gyvenime, o ne savo storos šiknos lokaciją) IR KĄ GI MAN BLET PO GALAIS DARYTI? Kad būtų mol geriau. Ko aš noriu iš savo gyvenimo ir kur man gauti babkių, kad lengviau būtų tuos norus pildyti. Aš pvz., norėčiau visą gyvenimą daug keliauti, kad niekur niekada nenusibostų. Visur man yra namai. Vietos, darbai, pramogos ir kiti dalykai turi tendenciją užpisti. Žmonės, beje, irgi užpisa. Pati norėčiau kitų neužpisti. O mane suptų neužpisantys. Nes kai jau labai užpist pradeda, tai ir užsipist galima.
Taipogi norėčiau būti kuo labiau nepriklausoma nuo kitų žmonių. Dabar, deja, negalėčiau pasigirti nepriklausomybe – tai man varo siaubingai nepakenčiamą depresą. Aš stresuoju ir stresuoju kasdieną. Man net nereikia rimtos priežasties stresui. Mano nervai ant tiek ištampyti, kad iš kiekvieno šūdo aš padarau gyvenimo tragediją. Ir baikit Jūs nx taisyt tuos kelius man po langais, po galais. Esu supista vėpla ir nuolat padarau kokią smulkią nesąmonę. Arba pasakau. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu šnekėti nesąmoniu ir daryti klaidų. Aš negaliu sau to leisti. Mano reikalavimai sau yra ant tiek aukšti, kad aš neleidžiu sau padaryti nė menkiausios klaidelės. O jei jau padarau, tai graušiu save apie tai visą gyvenimą. Ir po penkerių metų aš su įsivaizduojamomis ašaromis akyse prisiminsiu tokį šūdą kaip pvz., “per garsiai nusižvengiau troleibuse”. Ir graušiu save “kaip tu taip galėjai, kvaile?” būdu. Nors tokios mano “klaidos” net norėdami neatsimintų nei bendrakeleiviai, nei pats ponas Dievas… Ir baikit drožt tuos kelius, kartoju dar vieną kartą. Arba iškviesiu jums psichologais prisimetusių teroristų būrelį. Tankuose.
Kažkada, kai nusprendžiau, kad Vilniuje parkių man jau pasidarė per daug, sumąsčiau, kad gal jau metas pizdint į naują miestą ir neturėt suspistos praeities. Čia dar neprisišikau, bet manau, kad tai tik laiko klausimas. Nors gal aš ir klystu. Ne, aš niekada neklystu. Vėpla ir Niujorke vėpla. Mano atmintis per gera. O mano gėda amžina. “Gal Jūs, vaikeli, nepakankamai šniojate? Pagalvokite gerai apie tai.” Na, na. Atchodų aš nenoriu irgi.
Mano galvoje – per daug minčių. Durnų minčių. Tokie kiekiai informacijos ir problemų sprendimai toli gražu nelabai telpa toje galvelėje. Žandai šioje vietoje pasitarnauti nesiryžta. Mane užpisa svarstyti. Aš noriu daryti. Aš vis kažką renkuosi. A arba B. O gal C. Sakot turit ir D? Mmm, įdomu, įdomu. O jei paimčiau B, tai gal galėčiau jį sukombinuoti su C? Krč, užsiparinu ir neišsirenku nieko. Nes nieko nedaryti – lengviausia. Aš noriu į Niujorką.
Mano kvailu įsivaizdavimu, būtent ten būčiau laiminga.
O gal aš tik prastai išsimiegojau šiandien?
28
Jeigu ieškodamas trauzų randi prieš mėnesį pamestas kojines, tai tikriausiai yra geras ženklas. Šis ženklas reiškia, kad rytoj prisnigs, o gal ir ne. Į tašę patartina įsimesti skėtį.
Mano blog’e voliojasi kokie trys postai, kurių aš niekada taip ir nebaigiau ir nepublikavau. Visi jie – poros dienų senumo. Na, patys suprantat – šventės, gražūs berniukai, visa kita. Nėra laiko. Net ir dabar jo nėra, nes tipo “nuėjau miegoti”. Tačiau galų gale nusprendžiau pasiaukoti ir vieną-kitą pastraipą skirti JUMS.
Miau miau. Su šventėm. Jūs esate protingi, kvaili ar gudrūs? Mes tai esame gudrūs. Taip nusprendė “gražūs berniukai” (kabutėse, nes tebūnie nuo šiol tai būna terminas). “Jūs esate gudrūs, bet nesate protingi.” – skėlė man vakar “gražių berniukų” kompanija. Nu, sakau z*jabis, nij*biot. Dabar man pasakykit prašau, kaip Jūs pamatuojate intelektą ir ypač – GUDRUMĄ? A? Gal žinote kokių gerų linkų su IQ testais? Man labai praverstų. Bet pasistenkit, kad jie rodytų realybę, o ne talentą trigonometrijai. Nors ten turbūt geometrijas labiau kiša.
Taip pat, man kaip žymiai filologei, visų pirma svarbu iššsiaiškinti žodžio etimologiją. Kas tas protingumas ir kas tas gudrumas? Protingas kaip knygnešys ir gudrus kaip žydas?
Gudrumas – nepaprastai ribotų žmonių mąstymo būdas, labai skiriąsis nuo proto, į kurį iš išorės jis panašus. – I. Kantas.
Ahaha, ČIULPK.
Gudrybė retai kada su dora vienu keliu eina.
O, čia jau man labiau patinka.
Kažin ką apie mane galvoja “gražūs berniukai” po mano šiandienos rytinių koncertų su telefonu. Tuo metu kaip tik kalbėjausi su Papinga Storule. Mes diskutavome labai rimtomis temomis. Pagrinde plepėjom apie… emmm… anatomiją ir psichologiją. Kiekvieno sakinio pabaigoje vietoj taško buvo numetamas skambus “aghahagahahgahahahahahhaga”. Vargšės “berniukų” ausys.
Pabandykite atspėti, kas man vakar nutiko, kai aš netikėtai per klaidą sumaniau nueiti į tualetą. Kad būtų lengviau atspėti, numesiu kelias užuominas (t. y. savo pačios citatas, išvydus TĄ DAIKTĄ). Klyksmas numeris vienas: NEEEEEEEEEEEE!!!!!!!!!!! Klyksmas numeris du: Tai – didžiausia nelaimė galinti ištikti žmogų. Jau geriau kas nors numirtų. Iš kambario tuoj pat pasklido toks pats skambus “aghahagahahahha”. Kas atspės, tam saldainis.
Aukštesnės jėgos sumanė man padaryti zapadlo. Pasvajok. Pisau aš tą Jūsų gamtą.
Šiandien specialiai pasitikrinau, kas gero yra mano telefono fotogalerijoje, nes kažkaip pasidarė įdomu, į ką “gražūs berniukai” ten vakar taip įtariai spoksojo. Na, tų šliundriškų fotosesijų gal ir nepublikuosiu, bet į čipsus pataluose paliube visiems įdomu pažiūrėti. Nuotraukose – ne aš.
Pusryčiai:
Pietūs:
Vakarienė:
AŠ NORIU DAR. ;_____; Kalbu TIKRAAAAI ne apie maistą.
20
Lemputė kompui vargina mano akis. Žurnalų skaitymui ji – netinkama, o kompui – per šviesi. Pakeitėme stalinėje lempoje perdegusią lemputę. Naujoji irgi nepasižymi naujumu – nedega. Nekenčiu nugulėti auskarotą ausį. Lovos paviršius – nelygus. Dieną buvau nuėjus prigulti, bet taip ir neužmigau, nes bijojau užmigusi kojomis nustumti du laptopus, besivoliojančius lovos gale. Ir buvau pernelyg mieguista, kad padėčiau juos kur nors kitur. 
Kas savaitę į namus gauname naują “Economisto” numerį. Kaip bebūtų gaila, subscriberis jo ne tik neskaito, bet dažniausiai net neišpakuoja. Koks tada tikslas prenumeruoti? Atsakymas: man patinka jį turėti. Kartais jį pavartau arba tiesiog nunešu į tualetą. Visą spaudą skaitau internete, o popierines versijas taikau lėktuvams, interneto dingimo katorgai ir minėtiesiems tūlikams. Vat dabar kaip tik užsimaniau pasiskaityti, bet pagailo akių su tokiom lempom.
Labai ilga įžanga gavosi… Originally šitas postas turėjo būti apie neseniai mane vežusį taksistą. Kuris man labai patiko. Nors dabar, kol parašiau tą kvailą įžangą, atrodo, kad dar labiau primiršau, ką gi jis man ten šnekėjo įdomaus. Anas ponas pasitaikė šnekus ir visai ne durnas. Lauke buvo vėsu. Aš vėlavau ir labai skubėjau, dėl to (palyginus) nedideliam atstumui ir susistabdžiau tą cab’ą. Įlipau. Sako – sušalai? Sakau – nu, jo ir dar skubu nevjebenai. Po to kažkaip paklausė jis manęs, iš kur esu ir ką čia veikiu. Nu, krč, standartas. Na, ir pas ką gi tu taip skubi – boyfriendą, šeimą ar chebrą? Kadangi skubėjau ne pas boyfriendą, tai jis man ir sako: teisingai, juk dar jauna esi – naxui juos, tuos boyfriendus. Iš mano ilgų relationshipų vienintelis tolkas – trys gražūs vaikai. O kartais taip gaila, kad savo laiku neprisibledavojau pakankamai. Tai va, mergaite, dabar yra tavo laikas. Neturėk jokių boyfriendų arba turėk penkis. Visus skirtingiems poreikiams. Aš pradėjau žvengti ir pasakiau, kad turėti penkis boyfriendus būna linksma nebent pradžioje. Po to, tai tampa pernelyg problematiška. Tačiau pasak taksisto, problematiška būna VISADA. Išskyrus tuos atvejus, kai visi turimi ryšiai yra tik for fun ir itin trumpi (one night stands).
Lipant iš takso vairuotojas man palinkėjo neprisigerti (kaip jūs, mergos, labai mėgstat) ir dar ten daug visko gero.
Anyway, šiandiena yra ganėtinai supista. Jau nuo pat anktyvo (?) ryto, kai pasijutau apsinuodijus ir nusprendžiau nevemti tam, kad organizmas gautų šiek tiek maisto (= energy). Po to kažkaip prasidėjo buitiniai konfliktai. O jie, deja, irgi negerina nuotaikos. Nu blet, skirtingi mes žmonės. Pernelyg skirtingi. Nors gal visiems taip nutinka. Vienus viena užpisa, kitus – kita. Reik kažkaip kompromisų ieškot (koks netikėtas pasiūlymas). Davai.
16
Man skauda gerklę. Aš ir vėl sergu. Nelabai stipriai, bet vis tik nervina. Baisiausia, kad manęs niekas nepaguodžia. Išskyrus pusę dežės Pringles raudonų. Žodžiu, man labai liūdna. Neturiu ką apsirengti ir manęs nemyli bernai. Dovanų šiemet irgi nelabai gausiu. Nes geros mergaitės niekada negauna, ko nusipelnė. Štai pvz., ar Jūs kada nors pagalvojote, kad Jūsų rašytojėlei reiktų atsiųsti kokią mielą molinę statulėlę, kurią ji tik išpakavusi išmes į šiukšliadėžę? Žinoma, kad ne. Mes gi tingim nueiti iiki pašto ir šiaip nėturim šaibų. Tik jau nemeluokite, kad kartą metuose neuždirbate batams MAN. Labai neįtikinamai skamba man šitokios fantastinės istorijos. Ta proga einu kavos ir vaistų.
Jeigu kažką vis tik domina mano adresas (Kalėdinio stebuklo ir šiandien Londone iškritusio sniego proga), rašykite man meilu: user.friendly.biatch@gmail.com.
RSS SRAUTAS
