Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar vienos poros krištolinių tuflių. Aš tikrai neturiu ką apsiauti, beje.
Užtat miegamajame turiu sieninę spintą, kaip ir norėjau visą gyvenimą. Joje laikau savo medines kurpaites.
Mano džiaugsmą kiek apmažina visokiausios buitinės problemos, bet aš žinau, kad visa tai – tik laikinas dalykas. Taip pat nervina jau kurį laiką kankinantys nėštumo simptomai. Tačiau, kaip žinia, tokios kaip aš paprastai nepastoja, todėl čia greičiausiai… keičiasi oras. Tikėkimės, kad keičiasi į gerąją pusę, nes Londone pastaruoju metu – dubovata.
Tiek žinių šiam vakarui. Daugiau nerašysiu, nes pagalvojau, kad gal reiktų padirbėti. Nejaugi tampu darboholike? Dirbu ne darbo metu, nors ir niekas nedega. Kita vertus, visada yra ką nudirbti. O gal tai – atsakomybė?
Nusibodo melstis, blet. Ne tokia aš ir pamaldi, pasirodo. Niekada nepraktikavau klūpėjimo ant kelių pozicijos – na, žinot. Jei rytoj mane pažadins koks nors nemalonus skambutis iš letting agentūros, uroju visus, pažadu. Savo pačios sumuštomis rankomis (apie tai – vėliau). Mūsų smegenys – jau seniai nučiuožusios. O mūsų batai gražiai guli dėžėse. Mano lagaminas – sukrautas, nors niekada niekas jo ir nebuvo iškrovęs. Maisto namuose mes negaminom gerą mėnesį, nes neapsimoka pirkti maisto į chatą, iš kurios išsikraustom RYTOJ. Geriau eime papietauti į restoraną (darbo metu su vyno buteliu).
Kas gi ištiko mano baltąsias rankeles? Jas ištiko mėlyna spalva. Krč, penktadienį buvau svečiuose (tame bute man patiko viena interjero detalė – Mickey Mouse’as kanarėlės narvelyje) ir anuose svečiuose kažkodėl per klaidą nusprendžiau apsilankyti tualete. Lyg ir nieko ypatingo – argi mes neiname į tualetą, kai prispiria. Bet kuriuo atveju, bėda buvo ne mano nore pamyžti. Bėda buvo mano nore uždaryti langą – DUBAKAS mol.
Tarpą tarp lango ir palangės prilaikė pakištas tualetinio popieriaus rulonas. Tam, kad uždaryčiau langą (langas užsidaro nuo viršaus į apačią), savaime aišku, turiu ištraukti ruloną. Rulonas neišsitraukia. WTF? “Matyt, gerai prispaustas, sūka.” – pagalvojo Evelina. Be abejo, taip ir buvo. Ruloną spaudė langas, sveriantis mažiausiai toną. Prakeitą šiktpopierių aš ištraukiau, bet ištraukti rankos, deja, nespėjau. Sunkusis langas į apačią nuskriejo šviesos greičiu. Nukritęs prispaudė man tris kairės rankos pirštus. Bet baisiausia buvo ne tai.
Kad mano pirštams JAU ŽOPA tai čia fignia yra – pamirškim tai. Baisiausia buvo tai, kad prispaustų bei nežemiškų skausmų kankinamų galūnių niekaip negalėjau iš ten išraukti. ATGAL. Dešine ranka bandau kelti neraliuotą langą – bybį tau į akį, ne. Kai bandau tiesiog išsitraukti ranką… irgi nelabai kas gaunasi, nes kaip jau minėjau, langas pernelyg mane prispaudęs. Kviesti pagalbos irgi negaliu, nes muzonas kalbasina ir šiaip vonios duris užrankintos. Jei laukčiau, kol mane išlaisvins, likčiau be pirštų. Gal ne be pirštų, bet be trijų pirštų galiukų tai tikrai. Anyway, ištraukiau pati tuos pirštus per jėgą – tai man kainavo kelis papildomus nubdrozdinimus (giloki tokie).
Galutinis rezultatas: trys sutinę pirštai, trys nubrozdinimai, trys duobės-nuospaudos, 6 mėlynės. Ant kiekvieno piršto – po dvi. Jeigu skaičiuoti mėlynes iš priekio ir iš nugaros, tada galima skaičiuot, kad ant kiekvieno piršto jų buvo po keturias. Dabar patinimas jau kiek aprimo; nubrozdinimų nebeskauda, kai kišu rankas po vandeniu; nuospaudos susilygino; o mėlynės – jau nebe tokios mėlynos. Bet dar vis skauda ir sunkiai lankstosi.
Negaliu bloginti. Ne todėl, kad nenoriu, nemoku rašyti, ar neturiu rankų. O todėl, kad vismuoet rašau tik tai, kas ant liežuvio galo. Pastaruoju metu mano liežuvio galą puošia tik vienas dalykas – GREIČIAU IŠSIKRAUSTYTI. O aš gi negaliu savo mielųjų skaitytojų kankinti “tas pats per tą patį” paistalais.
Ar kada nors bandėte rasti butą Londone? Niekam to nelinkiu. Visada pasirūpinkite, kad buto reikalais rūpintųsi Jūsų draugai. O Jums tereiktų atvykti į išnuomotą chatą. Kokia ji ten bebūtų. Mes chatą radom, dabar kankinomės su popierizmais. Skaičiuoju minutes, kai išsikraustysiu. Mane kankina nerimas, nes galutiniai popieriai dar nepasirašyti. A VDRUG. A vdrug chata sudegs. A vdrug mano bankas bankrutuos. A vdrug ras nuomininkus šimtui metų. A vdrug nx a vdrug.
Krč, pagal planą turėtume kraustytis rytoj (čia geriausiu atveju). Bet susirašiau šian su agentu ir jis man pasakė, kad greičiausiai tik kitą savaitę ši laimė mus aplankys.
Šiandien – mano tėvų vestuvių metinės (na, dar žinoma, KAŽKOKIA lietuviška šventė šią datą – pati žinau, galit nesakyt) ir taip jau sutapo, jog šįryt kalbėjau telefonu su mama (tas nutinka itin retai nes paprastai chat’inam Skaipe), bet visai ne dėl to, kad norėjau pasveikint ją su kuria nors iš šiandienos švenčių. Aš rėkiau per visą chatą (net biškį virktelėjau) apie tai, kaip AŠ NEKENČIŲ TŲ BYBIŲ IR SŪKA, TU VAPŠIE ZDOCHNI; KAD JŪS SUDEGTUMĖT VISI MAN IŠ AKIŲ; KAS, BLET, TAIP ELGIASI; SENA ŽERTVA-A-A-A-A-AAAAAAAAAAA, ZARĖŽU.
Kokie Jūsų santykiai su tėvais? Ar sugebėjote juos pripratinti prie nevalyvos savo burnos? Mes irgi ne.
Nekenčiu šios dienos. Nekenčiu buto paieškos Londone. Sūka, padegsiu visas agentūras. Sūka, visiems chatų savininkams reikia numirti. Sūka, eik nachui. Tik pažiūrėkit – visa malda gavos. Aš jau net nebežinau, kur gyvent noriu. Savaime suprantama, noriu gyventi viešbutyje, bet būkime realistai. Būkime biedni, bet teisingi. Būkime lopai.
Didžiausią katorgą aš patiriu, kai tenka rinktis tarp chatos jaukumo, dydžio, area’os grožio, lokacijos patogumo ir kainos. Variantas, atitinkantis visas penkias sąlygas paprasčiausiai neegzistuoja. Chata, į kurią turėjom kraustytis penktadienį, atitiko gal keturias sąlygas. TAI JAU YRA DAUG. Keturių ir pageidauju. Bet vis tiek vargo vakarienė gaunas, nes blet jei tokią surandi, tai ją jau koks nors gaidys užėmė. Arba užpildei dokus, sumokėjai rezervacijos mokestį (kad chatą išimtų iš marketo ir kitiems neberodytų, nes ji BUS TIK TAVO TAVO TAVO) ir padugnės vis tiek drįso ją atimti, kai mes jau perkam patalynę.
Aš nenoriu nei šmutkių, nei tūsų, nei nieko. Aš noriu greičiau rast NAMUS.
Šiandien, skambindamos dėl naujų chatų, prieš skambutį net jau ir meldemės. Nepadėjo.
Tiems mano galvos skausmams niekada nėra pabaigos. Praeitą savaitę migreną man kėlė buto paieškos. Šią savaitę – su pasirinktu butu susijusios problemos (popierizmai, finansiniai sunkumai, “nekenčiu grūstis” sindromas). Kažin, kas mane skaudins ateinančią savaitę?
Na, aniems “sindromams” – dar tikrai ne metas. Nors tiek, nx.
Kaip man reikia šaibų, tai ne tas žodis! Mane jau seniai primokė, kad kraustytis reikia tada, kai pataupai bent mėnesiuką, nes depositai ir kiti šūdai tikrai išvalys visas sąskaitas negrįžtamai. Aš, žinoma, nepaklausiau. Nepaklusni buvau sąmoningai. Man jau geriau pabadauti mėnesį, bet užsibrėžtą tikslą pasiekti GREIČIAU. Kitas dalykas – esu pripratusi suktis ir be šaibų. Tiesą pasakius, mano nuotaika nelabai ir keičiasi nuo tų šaibų. Juk man visada turi būti HUJOVA. Kaip tik šį savaitgalį charakterio bruožų nustatinėtojai nustatė, kad aš negaliu būti happy, nes man pernelyg patinka būt unhappy. Nes aš atseit be parkių negaliu gyventi – kitaip man neįdomu. Man reikia stimulo, tikslo, kovos, iššūkio… Gal ir tiesa.
Atvirai šnekant, kol nepersikėliau, nelabai tikiu, kad tai apskritai įvyks. Nors visi popieriai kaip ir pasirašyti. Mane kankina haliucinacijos, kad kas nors mums ims ir sutrukdys – A VDRUG. A vdrug sūka paskutinę minutę sugalvos, kad nori chatą pasilikti sau. A vdrug chata sudegs. A vdrug sūkai nepatiks kuris nors mano parašytas sakinys. Nežinau, kodėl, bet žymėjau, kad mes nerūkom. Kažkaip instinktyviai norėjosi papist protą bent tiek. Gyvūnų neturiu. Vaikų – irgi ne. Netekėjusi.
Noriu namo (t. y. į ten). Greičiaaaaaaaaaaaaaaaaau. Miau miau.
Prakeiktas nešiojamas T-Mobile internete, чтоб ты здох!
Išėjau iš namų padirbėt ne namų aplinkoje. Norėjau kavos – tebūnie tai būna “Starbucks’as” (mano mėgstamas ir nekenčiamas brendas vienu metu). Taip, aš mėgstu šūdiną, šiek tiek overpriced kavą.
Nes gyvenimas yra pernelyg gražus, kad nepagardintum jo šūdu.
Visada einu į gražųjį St. Katherine Docks “Starbucks’ą”, nes vos kelios minutės nuo namų. Bet nekenčiu jo, nes debilai nesugeba tūliko įrengti. Man rodos, Vilniuje tokios kavinės net neturi teisės egzituoti, nes ten teisiškai kažkaip turi būt tūlikas būtinai. Ar klystu? Todėl man asmeniškai nėra labai suprantama, kaip dviejų aukštų kavinukėje (kurios lankytojai pagrinde turistai) nėra WC. Aš tokiose skylėse sėdžiu po kelias valandas maukdama kavą, todėl mane diorgina tokie tualetiniai nesusipratimai.
Tačiau, ačiū Dievui, visai neseniai prie manęs atidarė kitą “Stabucks’ą” (šiaip dar yra kitas netoli, Whitechapely, bet aš nepernešu to rajono – dvelkia Alachu). Jie praktiškai stovi vienas ant kito. Naujasis – prie pat Tower Bridge. Nelabai didelis, bet su tūliku bent jau. Tai nuvarau šian į jį – ir zabytas visas… Evelinai tenka grūstis į aną be tūliko… Na, padirbėjau ten kelias valandas ir galvoju, eit čia namo ar dar pasišlaistyt. Žodžiu, nusprendžiau įkalt DAR KAVOS. Naujajame Starbuckse. Netrukus užsimaniau namo. Dar užėjau į parduotuvę – namuose trūksta skysčių. Pirkau pieną ir nagų lako valiklį. Prie namų supratau, kad neturiu raktų.
Teko eiti į pubą prie namų.:(
- Mano nervai – čiuju, pakrikę. Aš pamiršau raktus nuo namų ir noriu verkti. Nors namie sėdėčiau internete lygiai taip pat kaip ir dabar.
- Pas mane tas pats šūdas. Jei kokius grikius išberiu, noriu nusižudyt.
- Noriu vemti iš pykčio.
Pastaruoju metu labai lengvai pratrūkstu. Kad parinuosi dėl kiekvieno šūdo, jau seniai aišku. Bet šiaip nevirkauju be reikalo. Bet dabar dėl tų raktų jaučiuosi kaip mažas vaikas. Pamiršau raktus. Blemba, kaip liūdna! Nu, raktus pamiršau, įsivaizduojat?! FUUUUUUUUUUCK.
Taip pat mane nervina chatos paieškos. Turėjom ant dienų dvi apžiūras, bet aišku, nespėjus daeiti, jau kažkas kitas jas PASIGLEMŽĖ. Dieve, maldauju tavęs labai, tegul rytdienos chata MUMS PATINKA. Nusotabiausia, kad ji ir available no pat rytojaus. Gal TAI išgelbėtų mano liūdinčią širdį? Ak, ak.
Žinau, žinau. Seniai nerašiau. Jaučiu, tokios ilgos pertraukos net nėra buvę. Kita vertus, tai – tik keturios dienos. Let’s say I was on vacation.
Tiesiog lygiai prieš savaitę gavau naują darbą, kas reiškia: aštuonias valandas prie kompo ir internete, kažkiek valandų prie kompo savo reikmėms, o tada eini kur nors praguliatsa. Vidutiniškai miegu po penkias valandas (aišku, tai nėra labai mažai, bet anyway…) ir šiandien man jau parėjo ŽOPA. Miegojau keturias valandas, kėliausi pusė septynių, o namo grįžau aštuntą vakare (sergu labai sunkia bedarbystės forma, todėl mano organizmas jautriai reaguoja į tokius “gydymo būdus”). Na, bet kai darbas patinka, tai ne parkė. Juolab, kai žinau, jog vėliau šiek tiek tas režimas apsitvarkys. Ypač turint omeny, kad ofise nereik per dažnai rodytis. Galėčiau netgi pasakyti, kad dabartinis mano gyvenimas man patinka, išskyrus kelias nedideles smulkmenas, kurių čia neminėsime. Kaip aš ten šian sakiau KAI KAM? “Šiuo metu išgyvenu labai didelę gyvenimo tragediją.” Taip ir yra. Bet tuoj baigsis – jau užuodžiu.
Sekso kvapą naujam kambary.
Grįžtant prie reikalų. Ką tik atsiminiau, kad šią savaitę nepažiūrėjau naujos “Desperate Housewives” serijos. Tik pradžią važiuodama traukiniu. Online. Man atrodo, mano “omnikonektas” visur gerai veikia, išskyrus chatą. Seniai įtariau, kad ši chata – prakeikta. Ir daiktai dingsta, ir nervai garuoja. Magic!
Baik čiulpt tą butelį man virš ausų, zajibal.
Kažkoks protingas mokslininkas kadaise pasakė: “Veidas (ar tai akys – na, nesvarbu) – sielos atspindys.” Ar esate linkę pritarti šiai teorijai? Nes aš, kai pasižiūriu į veidrodį ir pasiklausau savo minčių, tai mane ima mėtyti į šonus. Čia tas pats, kas gerti skinny kavą su plaktos grietinėlės toppingu. Aš taip pavarau kartais – vidutiniškai kas antrą dieną. Man atrodo, mano mitybos įpročiai turi įtakos mano figūrai (tai bent atradimas!). Ta prasme, aš esu ganėtinai skinny, bet iš tikrųjų tai žyrna. Plona su plaktų lašinių toppingu. Yra ką pamaigyt. Bwe.
Grietinėlės priešui neatiduodu.
Ir atnešk man tą “Twixą”, po galais. Jau prieš mėnesį prašiau. Ant “Snickerso” dar neperėjau. OK?
P.S. Man visada buvo įdomu, ar mano skaitytojai ieško ir randa paslėptų prasmių mano blevyzgose. Ne retorinis.
Atsikrausčius iš Vilniaus į Londoną pasikeitė kai kurie mano įpročiai. Tiesiog čia kažkaip jautiesi laisviau. Nes žinai, kad niekam nerūpi, kaip tu atrodai. Visi skuba, niekam neįdomu, eik nachui. Pvz., ar būdami Lietuvoje kada nors eitumėte į parduotuve su pižama? Ne. Londone? Galbūt. Čia jau nuo Jūsų priklauso. Aš vaikštau į parduotuvę su pižama, bet ant viršaus užsimetu paltą. Tačiau manau, kad tai – tik laiko klausimas. Arba sezono, ahaha.
Londone beveik niekada nenešioju liemenuko. Man nepatogu, nervina, niežti, užpisa. Šį daiktą užsidedu kokius du kartus per mėnesį. Su kai kuriais rūbais papai, gulintys liemenuke, tiesiog atrodo geriau. Bet aš tokiu rūbų beveik nenešioju nes man patinka platus viršus ir skinny apačia. Todėl realiai, tai net nesimato ten tų mano papų. Tačiau pvz., kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, liemenuką buvau užsidėjus gal net kokius tris kartus. Labai keista. Kodėl? Na, nes tipo mąstai tada – ai, čia gal persišviečia, gal čia negražu taip… Nepadoru… LOL.
Na, nežinau, ar aš labai pasižymiu padorumu. Ypač kalbant apie suknelių ilgį. Iš manęs net draugės pasijuokia. Kažkada čia neseniai buvau užsidėjus naują, ilgą, juodą megztinį (Evelinos klasika: vienas petys biškį nuogas – gal iškris papas, Eveliniškas kritimas, plačios rankovės), kurį mano nuomone, galima nešiot kaip suknelę. Tai ir sakau draugei – “Jis gerai atrodo ir be kelnių – kaip suknelė.” Sako: “Tai čiuju, nes tavo suknelės tokio ilgio ir yra.” Na, aš asmeniškai, nematau pointo nešioti ilgų suknelių. Visiškas ne sexas. Jau geriau aptempti džinsai tada. Dar ir patogiau. Ir jei nori, kad ilgesnė suknelė gerai atrodytų, būtinai turi dėtis kablus. Trumpos suknelės to nereikalauja (nors nesiginčysiu – su kablais efektas būtų didesnis). Kadangi į kablus labiau mėgstu žiūrėti nei juos nešioti, renkuosi vaikščiojimą nuoga subine.
Beje, turiu durną madą nusikirpti visas etiketes nuo drabužių. Jos mane diorgina labai. Kutena nugarą. Sūkos.
Nekenčiu nemigos ir nuotaikų kaitos. Atsiguliau su zjbs nuotaika, po to kažkaip mąstyt per daug pradėjau. Rezultate ji sugedo ir nebegalėjau užmigti. Tada pradėjo skaudėti galvą – teko kelt šikną ir eit iki virtuvės tabletės. Mane labai lengva sunervinti. Negerai. Noriu į Londoną. Nenoriu į Londoną. Aišku, kad noriu. Bet… Na, kam reikia, tas žino, kas tas “bet”. Nx, nesikeikiant.
Kažkas iš skaitytojų manęs šian užklausė labai šauniai – “Diedo tai neturi, tai kaip smaginies?” Hm… Jaučiuosi pervargus, kad sugalvočiau intriguojantį atsakymą. Kitokie netinka šitokio pobūdžio klausimams. Mane tenkinantis atsakymas turėtų sukelti dar daugiau klausimų – o tai su kuo gi ji duodas? gal su kokiu afro-pakistaniečiu? o gal su moterimi? o gal su niekuo… KAIP LOPĖ? Duoduos, su kuo noriu – toks būtų atsakymas.
Taip ir nesusitikau su Tėvu. Nei vienu, nei kitu. Gal dar spėsiu. Nors abejotina, nes mano valandos jau suskaičiuotos. Kiekvieną kartą, kai iš kur nors grįžtu į Loldoną, mane apima jausmas lyg pradėčiau kažkokį naują gyvenimo etapą. Problema tame, kad nuo mano atvykimo tenais pirmą kartą, atvirai šnekant, nelabai kas ir pasikeitė. Ir šį kartą aš jau imu dėl to nerimauti. Nes jau matau, kad mano kantrybė – ant išsekimo ribos. O dalykai, kuriuos jau seniai norėjau išspręsti, JAU GAL TEGUL IR IŠSISPRENDŽIA. Po galais.
Sėdžiu ant skardžio krašto. Už nugaros girdžiu atbėgančių vilkų bandą. Jie nori mane suėsti. Jei nušoksiu apačion – AMEN. Jei nenušoskiu apačion – irgi lygtais AMEN’as gręsia. Kad išsigelbėčiau, turiu išmokti skraidyti, pavirsti “nividimka” arba kažkokiu man nežinomu būdu suvaldyti tas išalkusias miško sabakas.
Dar galiu apsimesti, kad tie vilkai yra tik avinai.
Ir ką gi Jūs, mielieji mano ir nelabai, veikiate pirmąją Naujųjų metų dieną, kuri dar ir yra penktadienis. Jau pizdec, koks tūsų metas, ane? Uoj, uoj. Aš tai vakar atšvenčiau ramiai ir sėdžiu dabar nx SU MOKSLAIS. Internete radau labai įdomių paskaitų. Šitą šūdą paliubomu būtų įdomiau skaityti pačiai kokioje nors Vikipedijoje (vadovėlių Londone turiu lygiai apvalų nulį), tačiau aš to padaryti negaliu, nes dėl supistų nesibaigiančių roadworks už lango aš paprasčiausiai negirdžiu savo minčių. Todėl sėdžiu su naūšnykais ir žaviuosi video medžiaga. Mano egzai – jau praktiškai už savaitės. Čia gi TRAGEDIJA. Be to, aš neturiu šaibų ir tai man kažkiek irgi gadina nuotaiką. Sušikti DLR debilai už lango neduoda man miegoti jau savaitę. Pasiūlė kompensaciją, bet NEKELIA RAGO. Į mailą irgi neatrašo. I agree, my life is fucked. Geros dienos!
RSS SRAUTAS
Blemba, kaip liūdna! Nu, raktus pamiršau, įsivaizduojat?! FUUUUUUUUUUCK.
