Bledė Marija

2011-01-16 | 15:45 | Inner city life
16

Pastebėjau, kad kol kas sunkokai gaudausi aš tam Amstery (bent jau atsimenu muziejaus, prie kurio gyvenu, pavadinimą). Gal dėl kalbos, gal dėl transporto sistemos. Kurios nekenčiu. Flegmiški tramai traumuoja mano kantrybę, dviračių irgi nekenčiu. Tačiau man jau buvo šovus klaiki mintis, kad gali tekti tokį įsigyti…

Dviračiai mane gąsdina. Labiausiai mane gąsdina trafikas ir kad nežinau, kada mano eilė važiuot (nes mano įsivaizdavimu, pirmenybė – visad MA-NO). Paskutinį kartą sėdėjau ant dviračio gegužės mėn. Tada važiavau 15 km. Kitą dieną skaudėjo tarpukojį (negi visad taip? ar čia pripratint p*sdos raumenis reik kažkaip?). O prieš tai važinėdavau tik vaikystėje, todėl jaučiu lengvą baimę lipti ant to daikto ir važinėt tarp maškių.

Ačiū Dievui, gyvenam visai zjbs rajone (De Pijp). Kuriame yra daug kabakų. Kabakai, be abejo, yra pagrindinis dalykas renkantis gyvenamąją vietą. Džiugu, kad nereikia niekur toli varyti ir aiškintis, į kurį flegmo-tramą lipt.

Londono undergroundas man patiko labiau.

Bet čia man darosi labai jauku.

P. S. Ketvirtadienį darėmės daug Bloody Mary (lietuviškai: Bledė Marija). Antrą dieną vidurius leidžia. :/

P. P. S. Neseniai baigiau skaityti šitą knygą:

Jums turėtų patikti, jei jau esatę atsivertę šį blogą. Taip pat, manau, patiks gyvenatiems Londone – malonu skaityt apie pažįstamas vietas.

ŠŪDAS

2010-12-08 | 20:17 | This is the Life
08

Vis svarsčiau, ar vertėtų surengti kokį nors atsiveikinimo vakarėlį. Hm, vertėtų, nes juk tūsai – man vis tik prie širdies. Nors turint omenyje, kad toks atsivekinimas man būtų įdomus vien tuo, kad man patinka būti dėmesio centre. Jei švenčiu gimtadienius, tai tik dėl dėmėsio ir dovanų – sakau atvirai. Ir nebandykite man meluoti, kad švenčiate ne dėl to paties. Na, arba galite bandyti mane įtikinti, kad yra kitaip. Esu mielas open minded žmogutis – mane domina Jūsų nuomonės.

Dabar man labiasiai rūpi ne kažkokie kvaili atsivekinimai, o mano bagažo svoris, chatos Amsteryje paieškos, amžinas klausimas “kur gauti šaibų?” ir “ką pasakys mano draugai į tai, kad nenupirkau jiems kalėdinių dovanų?”. Taip pat mane domina, kiek valandų “All Saints” customer services dar žada mane laikyti ant holdo. Sniegelio dėka, paštui atsirado pretekstas šiek tiek pasimuliuoti, tad mano siuntinukas sėdi kažkur strigęs.

Kažkaip čia šiandien mąsčiau apie savo draugus ir pažįstamus… Ir sumąsčiau, kad kai kurie iš jų yra tokie problematiški, kad net neverti pažinojimo. LAIKO GAIŠINTOJAI. Galbūt su kai kuriais žmonėmis tiesiog neverta užeiti už bendravimo tūsuose ribos.

Kažin, kaip bus per kalėdas. Ta prasme, ar bus linksma? Čiuju, paliube. Ho ho ho! Va taip:

Krč, mane viskas ką tik smarkiai sunervino, todėl postą tenka nutraukti.

Kroketai, Amsteris, kąžinau

2010-11-29 | 22:07 | Inner city life
29

Pradžiai – trumpas Evelinos maisto raciono intro. Aš taip mėgstu kalbėti apie maistą – niekas neatims to iš manęs! Svajoju dirbti Makdonalde. Likau labai sužavėta olandiškais kroketais. Na, galėtų žyro mažiau juose būti + juos dar ir deep frajint reikia. Kažin, gal galima virti? Koldūnus žmonės juk ir verda, ne tik Čiliake keptus ėda.

Pusryčiai.

Pietūs.

Vakarienė.

Kroketutis a la kažkoks, bet man labiau patinka, kai jie būna serdų formos.

Mano Aifono backgroundas – kas bus, kai rimti žmonės pamatys?!

Pieniukas.

Permainos, permainėlės – aišku, kol kas dar anksti šnekėti, nors viskas jau kaip ir aišku man. Mintys jau kurį laiką ėjo ta linkme, bet gal tik vakar ar tai užvakar (sunkiai gaudausi dienose, nors ir mažokai svaigalų naudoju gyvenime = liūdna) supratau, jog nemoku daryti to, ko nenoriu, todėl ir asilui aišku, kad saviskriaudos (pirmą kartą gyvenime vartoju šį keistą žodį – gal neteisingai?) netolimos ateities planuose nenumatau. Informacija dar nėra oficiali, bet užtat labai patikima. Ryt skrendu į Londoną, po to – atgal į Amsterį ir Lietuvon. Namo negrįšiu, kaip sakoma.

Na, nežinau, bet aš esu patenkinta. Tokia patenkinta, kad net užsimaniau alkoholinio kokteilio. Ant tų žodžių netikėtai gavau sidro stiklinę.

Šiandien su trenksmu mane aplankė ramybė. Tyliai atsitrenkė į langą baltomis Dievo išmatomis – snaigėmis. Užsikimšę tualetai Didžiojoje Britanijoje jau lėmė kai kurių oro uostų – Edinburgh ir Newcastle – nefunkcionalumą. Įprasti UK bajeriai.

Sėdi.

Kodėl aš nebeverdu sriubų

2010-09-07 | 11:53 | Inner city life
07

Sriubų virimo verslą baigiau tą pačią sekundę, kai grįžau į “prestižinį Loldono miestą”. Įtariu, kad perversmas įvyko jau “Gatwicko” oro uoste. Traukinyje namo prie manęs prisipiso indas ir visas kem minučių kliedėjo man apie gražias mano akis. “They are so innocent.” Žinau ir naudojuos, LOL. Naujieną man čia pasakė. Lopinys.

Perku sriubas plastikiniuose sloikuose ir metaliniuose can’uose. Man jos tokios skanios, kad net nekyla koja nueiti į “Tesco” ir stoviniuoti ten prie savitarnos kasų su savo pupom, žolelėm ir pomais. Valandėlę. Kitą valandėlę tektų skirti tarčialinimui prie puodų, o dar kitą – tų pačių puodų skalavimui su “Fairy”.

Sriubos valgyme neįtikėtinai svarbų vaidmenį atlieka metalinis šaukštas. Pastarasis patiekalui prideda smagios rūgštelės a la citrinos sultys. Nepakartojamas skonis. Aliuminis, tai dar ir retų mineralų pridėtų.

Kaip bebūtų liūdna, grįžo mano vaikystės meilė burgeriams. Filet-o-fish forever. Nom nom nom. Noriu romantiškų pietų Makdonalde. Juk kartais reikia save palepinti. Šūdu.

Reklaminė pertraukėlė

Tradiciškai nukrypsiu nuo temos. Neseniai sužinojau, kad vienas pažįstamas loldonietis turi labai įdomią profesiją. Nustebau, pzdc nepatikėsite. Ponas – karstų nešiotojas. Pasirodo, šeimos verlsas čia. Tėvai turi pakasimo agentūrą, vse dela. Skaitytojams siūlau bėgti kuo toliau nuo tokių verslų nesivejant pinigų. Kaip ir nuo kapinių. Brrr – nupurtė net. Kuo mažesnis ryšys su ana industrija, tuo didesnė tikimybė, kad niekada nemirsi. Visada turiu tai omeny.

Net ir rudžiausias šokoladukas turi jausmelių

2010-06-28 | 02:33 | This is the Life
28

Vargšė Tviksela. Sėdi sau liūdna apsitviksinus prie kompo. “Atsiprašau, kur čia pas Jus statusas apsideitina?” Windowsai – tau ne Bletberry operacinė sistema, chui pariši, kur čia ką rašyt.

Liūdesiuksas ir toliau raižo Tvikselai paširdžius – “Kas man tame Loldone pins kasas nx?” Per Skaipalą kasyčkų nepripinsi.

“Virginijos” interneto ryšio padugnės vis mums neįveda šniūrles0. Atvarysiu daryt tvarkos ar ką. Arba vėl dingsiu be žinios metams.

Nusprendžiau, kad šiemet gal jau reikia apsilankyti Stereoupėje. Kažkaip man šis Nutelos ir šeimyninių vakarienių ketvirtą ryto kupinas ilgasis savaitgalis labai jau neprailgo. Norisi tęsinio. Ant Čiužinuko. Šaukštu kabinant šviežutėlę Nutelą. Girtas tėvas ir Nutela visuomet pasirūpins sesės ir Tvikselos alkiu, kurio nėra. Apkamšys cepelinukais. O aš iškepsiu tau omletuką. “Čia ne aš, čia jis.”

Čiužinukas vakar prarado nekaltybę. Šeima labai didžiuojasi šiuo sūnelio pasiekimu. Tviksela ir Nutela šiandien nuvežė Čiužinuką tėveliams. Tada visi susėdę žiūrėjome filmuką “Čiužinuko kelionės”. Oi daug nukeliauta, oi daug. Mažius jau N kartų prie ežero lankėsi. “Užaugęs būsiu Guliveris. Apkeliavęs pasaulį, apsistosiu druskos kasyklose.”

Nerandu nuotraukos, imituojančios dviejų Twixo gabaliukų pisybą.

Varau biškį į Dormeo padormirint. “Jūsų dukra labai gražiai dainuoja portugališkai.”

Kitos serijos gali ir nebūti.

“You’re a liar and a thief. You’re a God damn Lithuanian prostitute. I’m sure one day I’m gonna come home and find nothing, but a packet of salt.”

2010-06-21 | 21:40 | This is the Life
21

Žmonės mane nervina. Idiotai, blet, prakeikti. Nesikeikiant. Šiandien sužinojau “nuostabią” žinią. Mano kompas – nepataisomas. Taip, taip, tas pats mano mylimas baltas Makiūkštis. Taip, taip, tas pats vienintelis geras vyras mano gyvenime. Mielas baltas vyras – tas mano Makas. Niekada nesirinkčiau juodo. Na, su kompais juk kaip su žmonėm. Man patinka kurstyti tautinę nesantaiką, nors ir nesu rasistė. Smagu nx.

Šiuo metu mano gyvenimą labiausiai apsunkina du neatsakyti gyvybiškai svarbūs klausimai:

1) Ar “Walkers” yra angliškas “Lay’s” atitikmuo?
2) Kodėl Europoje matau amerikietiškus “Twix’o” logotipus? Jie ką, sumanė suvienodinti pasaulį? Crazy peepz.

Rytoj grįžtu į Londoną – reikės ten ir išsiaiškinti. Žiauriai tingisi gūglint iš šitos kėdės. Ketvirtadienį varau į Italy, nors tiesą pasakius, mane kankina lengvos abejonės dėl šios Rajaneirinės kelionės. Matote, viskas priklauso nuo kompanijos, su kuria varai. Mano kompanija, be jokios abejones, yra “pati geresnė”. Tačiau kaip ir kiekviename draugų rate, joje yra šiokių tokių nesklandumų, kurie man neduoda ramybės. Hm, pažiūrėsime, ką gi mums atneš rytojus – gal vėl išsiverš koks ugnikalnis Kamčiatkoje? Heaven help.

Gero gyvenimo.

Puritonė iš Bolivijos

2010-05-27 | 22:13 | Inner city life
27

“Nu, o kaip tau kūrybos reikalai? Aš jau penktą knygą baigiu parašyti. Tik nelabai leidėjai nori leisti. Per plona, sako. Penki lapai. Man atrodo, tiek pakanka, kad papasakoti, koks esi alkanas ir kad visi turėtų eiti nachui. <…> Eik tu? Taigi tavo blog’as apipelijęs smarkiai. Mano, aišku, irgi reikėtų jau pravėdinti. (Man reikėtų banko akauntą pravėdint labiausiai) O pizoką nereikėtų nuo angliškų bybių pravėdinti? Ir susitark su Anuška, kad nepistų man proto dėl video. Ne tam aš jumis į Londoną išleidau, puritones ibanas.”


Mane ir vėl aplankė tas nepakenčiamas Jagelavičiūtiškas užkimimas (UK jį vadina “Bolivian hooker’s voice”). Šiaip daugelis giria – tipo sexy ir taip toliau. Na, OK. Bet paskutinę savaitę prie jo prisidėjo ir nepakenčiamas sausas kosulys, kuris man neduoda miegot. Jis toks nepakenčiamas, kad mane net užrašė pas gydytoją man to nežinant. Vaje, vaje. Tie draugai kartais tokie palsaugūs.

Aišku, niekur nevariau.

Tačiau nuvariau į vaistinę ir ten užtrukau gerą pusvalandį. Žodžiu, pririnko man vaistų, žiūriu aš į juos – vieni sirupai. Negersiu gi aš sirupu. Todėl vergės Izauros auklės išvaizdos vaistininkei taip ir aiškinu – “I know, I know… I always act like a child when it comes to syrups.”

Kai dar gyvenau kitame bute, tuometinis mano flatmate’as gaudydavo mane su šaukštu po chatą, kai sirgau labai. Na, negaliu aš gerti tų saldžių šlykštynių, nors tu ką. “Do you have anything in tablets?” Izauros auklė pasikviečia kitą vaistininkę – nieko geriau už sirupą negali pasiūlyt ir jinai. Todėl, kad visos tabletės skirtos peršalimui, snargliams, temperatūrai, na ir kosuliui kartu. Bet pas mane gi tik kosulys.

Vis tik nusipirkau tą sirupą naktinį ir Halls. Sakė, kad šiąnakt tikrai miegosiu (jau įsivaizduoju, kokia gadast’ – net užmigdo nuo šleikštulio).

Bwe, vemsiu. Rytoj jau penktadienis. Vymt.

Dieve, suremontuokok mano kompą arba aš jį nunešiu į Apple store, nemokėsiu nuomos ir būsiu išvaryta į gatvę. Gerai pagalvok, ar tikrai nori to? Duodu Tau pusė paros pamąstymams. Amen.

Beje, kaip visada, pasitvirtino mano teorija apie viso pasaulio buvimą kaimu. Pasirodo, ne tik Vilnius – kaimas. Keli mano pažįstami nelietuviai iš Londono išvarė Lietuvon aplankyti savo draugo lietuvio. Jau pačią pirmą dieną gavau SMS – “I’m eating McDonald’s with your ex. Small world.” Tai jau tikrai.

Forever young, forever broke

2010-05-20 | 08:27 | Inner city life
20

I saw this coming. I saw this coming. Mes su Tarasova, nuo tada, kai atsikraustėm į savo mielą butą, buvome pripratusios palaikyti tam tikrą chatos temperatūrą. Taip vadinamą – “Africa mode”. Kaip žinia, už Afriką, Australiją, kitaip sakant, ŠILDYMĄ… ar ką tu ten nori, (gal Zelandiją ar Tasmaniją)… kažkada tenka susimokėti. Kadangi esame turtingos kaip badaujantys Somalio vaikai atsikišusiais pilvais, už elektrą gauti £440 bill’ą mums yra visiškai normalu (turint omenyje, kad už taksą man teko gauti £381 ar kokią ten sąskaitėlę).

Jums geriau nežinoti, kiek mano pragyvenimas kainuoja mėnesiui. Kiek daugiau (gal labiau tiktų žodis “gerokai”?) nei uždirbu. Išvados? Mano išvada ir patarimas SAU tikrai nėra TAUPYMAS. Patys blet ir taupykit. Aš gyvensiu Afrikoj ir važinėsiu taksu į Londoną. Mano išvada skamba taip: “Daugiau niekada nebesipisk nachalia, Evelina”. Taip pataria mano širdies balsas. A-a-a-a!!!

Pinigus palikite ant stalo.

Nu, Londonas, tu sūka, visus rūbus iš manęs iščiulpsi.

Kaip tyčia, prieš gaunant šią puikią žinią, aš susapnavau sprendimą. Susapnavau VERSLO PLANĄ. Planas buvo ant tiek nuostabus, kad net atsibudau žvengama. Žodžiu, sugalvojau, kad ištikus finansiniams sunkumams, visada galima imtis VAFLIŲ GAMYBOS IR PREKYBOS. Ir kokius gi vaflius Jūs norite gaminti, panele UFB? Na, tuos tokius… Tokius, kaip pardavinėja Lietuvos kurortuose. Išmirkytus šokolade. Tačiau aš sumaniau, kad jie turėtų daug didesnę paklausą, jei vietoj šokolado naudočiau karamelę ir braškių sirupą – būtent tokį, kokį naudoja Makdonaldas savo ledams. Taip pat sumaniau, kad reikia ir trečio… original flavour… Tokio, kokio neturi… NIEKAS! What could it be?

Tai – arklio spermos skonis. TADAM! Baltas sirupėlis (nesu mačius live, bet manau, kad susapnavau teisingai – juk arkliai nelabai taip jau ir skiriasi nuo vyrų, ane?). Kodėl pasirinkau būtent tokį (švelniai tariant) nesąmoningą “sirupą”, o ne pvz., aviečių koncentrato užpilą? Ogi buzzui sukelti. Marketingas! Aš ėmiau įsivaizduoti, kaip mano prekystaliu susidomės žiniasklaida. Visi tik ir bėgs čekirautinti, ką ten tokio pardavinėja. O aš juk net nenaudočiau tikros arklio spermos. Realiai, ji egzistuotų tik prekės pavadinime.

Tiesą sakant, anam padažui planavau naudoti natūralų jogurtą iš Sainsbury’s už 35 penius.

P.S. Sapnas vyko anglų kalba. Kaip “Tėve mūsų” atsimenu visą vizualą. Prekystalis su A4 formato iškaba. Iškaboje – kažkas prirašyta ir nupieštas arklys. WAFFLES. Caramel. Strawberry. Horse’s cum.

One of those days

2010-05-06 | 13:00 | Inner city life
06

Vakar sutikau geriausią taksi vairuotoją pasaulyje. Jis negalėjo manęs rasti, bet nujautė, kad ta vargšė mergaitė, sėdinti ant bordiūro ir yra Evelina, kurios jam reikia. “Evelina!” – pašaukė jis mane. Aš pradėjau bėgti link jo. Įšokau į taksą ir mes pradėjom kalbėt. Pradžioj jis man pasakojo, kaip sunkiai manęs ieškojo. Sako – taip gerai pažįstu šitą rajoną ir nerandu. “Aš juk čia (E9) gimiau.” Sakau – “Ane? Rimtai? Kurioj gatvėj tiksliai?” Tada jis pasakė gatvės, kurioje gyvenu, pavadinimą.

Šiaip visa vakarykštė diena buvo nenormali. Vakare nuo nuovargio jau sunkiai susikalbėjau su kuo nors. “I’m so lost… that I even got lost.” Pamenu pasakojau draugams, kaip man patinka, kai žmonės moka tinkamai naudotis pinigais. Tada iš banknoto pradėjau sukti triubelę.

(banknotą sukau tik dėl vaizdo – visai neplanavau jo naudoti pagal paskirtį)

Visą dieną vainikavo rytinis sapnas. Sapnavau, kad Londono undergrounde yra… jūra. Anyway, sapnas pavirto košmariška machinacine istorija apie bernus. Sukčiavau, kaip ir visą gyvenimą, bet šįkart mane PAGAVO. Paskutinė scena: bėgu iš murzinos jūros pilnos gyvačių ir visokių pabaisų. Atsibudau pašokdama iš lovos.

Protected: Man karšta, man bloga, man kartštaaaaaaaa

2010-04-19 | 03:29 | This is the Life
19

This content is password protected. To view it please enter your password below:

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook