literatūra « Maistas Ausims | Taglaino nėra

Alga puošia žmogų

2010-01-26 | 23:15 | This is the Life
26

Nors kažkoks tolkas iš sesijos – ant literatūros visada patraukia. Vakar vakare ta proga varčiau visus einamiausius žoltos presos žurnalus. Na, gerai – ant galo biškį ir Henry Millerio pavarčiau.

Nors paskutinis postas neatrodo labai optmistiškai, skubu visiems pranešti, jog šiomis dienomis esu šiek tiek laimingesnė. Bet dar ne galutinai. Negaliu būti laiminga, kol yra laimingesnių už mane. Manau, kas nors paaiškės iki savaitės galo. Hm. Arba ne.

Šiaip aš esu žiauriai psichuota. Neturiu batų. Išsikepiau kažkokį šūdais dvokiantį šūdą, tai teko jį nuleisti į klozetą. Dabar reikia tą šūduotą keptuvę praskalauti greičiau, nes paviršiuje plaukiojantys šūdai atrodo neestetiškai. Fū, nachui. Gyvenime mane pradžiugina tik Twix’as.

Ir vis tik nesuprantu. Kodėl aš, blet, buvau įsitikinusi, kad jei tik gausiu tą darbą, tai iš karto būsiu LAIMINGA ir RAMI. Nu gavau, nu ir ką? Nu ir px man. Pasidžiaugiau penkias minutes ir vėl grįžau į depresą. WTF? Dabar noriu į kitą chatą kraustytis. Tipo, po kraustynių pagal idėją irgi turėčiau “palaimingėti”. Bet turiu negerą įtarimą, kad šis dalykas manęs taipogi nepatenkins. Tendencingai.

Tai kada gi aš būsiu patenkinta jau pagaliau?

Mintys besimokant

2010-01-08 | 16:59 | Gyvenimo tiesa
08

Nu, mokausi, mokausi ir ką aš Jums galiu pasakyti? Ką naujo išmokau? Ogi tą patį, ką išmokdavau besiruošdama kas antram savo egzui – kad LIETUVA YRA KAIMAS GRIOBANAS kartu su savo literatūra supista ir tas kaimiškumas įsišaknijęs yra jau nuo neatmenamų laikų. Mūsų literatūra yra siaubinga, šūdina, nuobodi ir apverktina. Tas pats per tą patį nx. Kaimas, griovys, karas, ūkis, kolūkis, pasiilgau blet tėvynės, dirbu Čikagos fabrikėlyje. Mes ją studijuojam visai ne todėl, kad ji labai vertinga ar panašiai. Mes ją studijuojam tik tam, kad sužinotume daugiau apie savo šūdiną kilmę. Kad sužinotume, koks mums svarbus yra duonos kepalas ir BULVĖ. Uoj, uoj, ir gamtą kaip aš myliu. Nes čia yra pizdec kaip vertinga. Gimtosios literatūros studijų dėka mes taip pat sužinome, jog “Šilelis” – tai ne tik televizorius močiutės buto rūsyje. Nežinau, kodėl, bet mane tikrai daug labiau traukia romantiko Hugo socialinio teisingumo paieškos su Kvazimodu priešaky, negu Žemaitės rūpestis Marceliuke, besivoliojančia patvory. Aišku, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, situacija galbūt kažkiek ir pagerėjo. Be abejo, pagerėjo. Bet vis tiek vėlyvos pradžios vaisiai nėra saldžiausi pasauliniame kontekste.

Prašau tik man neparinti smegenų apie neargumentuotą, subjektyvią nuomonę. Mano blog’as tam ir skirtas, kad galėčiau lieti subjektyvų šūdą ant ko panorėjusi. KIBIRAIS.

“Viskas cool, bet kad parduos kaip lelę – faktas.”

2009-08-15 | 03:59 | This is the Life
15

Mielai parsiduočiau – kiek siūlot? Ir kam pinigai eis?

Ach, ir kodėl gi man taip sunku? Kodėl, kai reikia padaryti du darbus, pasirenki trečią (nu va šitą va, kur dabar darau – blog’ą savo gi rašau)? Tikriausiai per klaidą būsite koks nors geras mielas žmogutis, kuris NENORI NEI VIENO DARBELIO NUSKRIAUSTI.

Ar statistikos departamentas (yshtabi WRU???) dar nepaskaičiavo, kiek gyvenimo mes praleidžiame type’indami? Žmonės šneka, kad pramiegam apie trečdalį gyvenimo. Lieka – 2/3. Man rodos, kaip minimum pusę to likučio aš praleidžiu būtent type’indama. Kaip bebūtų liūdna, šis džiugus faktas nepadėjo man įvykdyti vieno savo poros mėnesių senumo deadlaino (06-30). Būtent tą dieną aš turėjau kai kam (OK, pripažinsiu – “kai kuo” aš vadinu LEIDYKLĄ) pristatyti savo TRILERĮ. Šiandien TIE VERSLININKAI man pareiškė, jog yra manimi kažkiek nusivylę:

– Režisierius nori daryti ekranizaciją, o tu dar net neparašei knygos! Dėl šito jūsų išsišokimo AKROPOLIO “Baltų lankų” knygynas nupjovė mums algas perpus.
– Nieko nežinau. Netrukdykite mano jautrios menininkės sielos – aš laukiu iš Gariūnų su batais pareinančios mūzos.

O šiaip tai ką. Jei mūza nuspręs, kad man reikia palūkėti su tais savo batais (nes ji matomai tuo metu bus užsiėmusi tašėmis) ir neužsuks, imsiu ir išleisiu LAIŠKŲ KNYGĄ. Pardavimams padidinti pridėčiau ir NUOGŲ ATTACHMENTŲ. Aišku, geriausi susirašinėjimai yra iš tų laikų, kai Tėvas dar sėdėjo kalėjime (“Pisk, ką pagauni, dukrele. Kaip zuikį vilkas.<…> Oi nahuj, tu kale, kaip drįsai švaistyti šeimos pinigus? Kai tėvas ant bado slenksčio glosto Elo Bandies šunį utelėtą.”). Šito blog’o tada dar nebuvo. Ta prasme, tai buvo LABAI seniai. Kiek atsimenu, viename iš mano Gmail’o akauntų taip pat galima rasti ir meilės laiškų ex’ams. Aš gi žinau – visi tik ir svajoja įlįsti po svetima kaldra. Deja, turiu Jus nuvilti – ten sekso nėra. Vien tik meilė ir vyriškos ašaros tiesiai iš ofiso outlooko.

Ir vis tik aš noriu grįžti prie trilerio. Reikia man bizūno!




The whiskey’s waiting on the firetop

2009-06-27 | 20:57 | This is the Life
27

Ką šiandien? Aš tai šiandieninius vodkės (nors pastaruoju metu labiau geriu vyną ir savo nekenčiamą gėrimą – viskį) pinigus jau išleidau kvepalams, solerkėms (nekenčiu stiprių veido lempų – labai jau į akis šviečia sūkos) ir panašiems bobiškiems pričendalams, todėl galvoju, kad reikia šį vakarą praleisti su knyga. Neaišku tik, kokią pasirinkti, nes turiu krūvą neperskaitytų. Arba pradėtų skaityti ir niekada nepabaigtų. Čia literatūrinės pakraipos studijų įtaka – profesinė liga. Pasiimi knygą savo malonumui ir pradeda gliučinti, kad mokaisi. 😀 O koks malonumas mokytis? Vat būtent, kad jokio.

Picture 22

P.S. Kokie Jūsų mėgstamiausi kvepalai?

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook