21
Kaip aš nenoriu į Vilnių (būsiu ten greitu metu). Jau dabar galvoju apie tai, kaip smarkiai tingiu grūstis į oro uostą be takso. Be to, dvi dienas turėčiau praleisti pūdama paskaitose. O neakivaizdininkams, kaip žinia, ten reikia pūti dar ir ilgai – nuo ryto iki vakaro. Aišku, džiugina tik tai, jog paskaitų lankymas nėra privalomas, tad jei staiga pradėčiau alpti iš nuobodulio, visada sėkmingai, be niekieno nepasitenkinimo (na, tikiuosi), galiu palikti auditoriją. Ir šiaip man turėtų būti langų, nes aš gi išilaikius ten kažką esu. Žodžiu, Cozy, aš ateinu!
Kaip bebūtų keista, bet šiandien iš Vilniaus pusės aš sulaukiau tokio nuostabaus pasiūlymo, kurio atsisakyti būtų mažų mažiausiai kvaila. Bet aš nesuvirpėdama vis tiek renkuosi Londoną. Klausimas, ar aš būčiau UK, jei tas pasiūlymas man būtų pateiktas… na, kad ir vasaros pradžioje. Nors tai nelabai įmanoma dėl tam tikrų aplinkybių ir šiaip man jis tik todėl ir buvo duotas, kad jau sumaniau išvykti PASIŽMONĖTI. Anyway, tas pasiūlymas yra ±amžinas, todėl jei kada nors per klaidą sumanysiu grįžt į Lietuvą, būtinai jį priimsiu.
Anyway, šiandien mane viskas pripisa, neturiu nuotaikos totaliai ir t.t. Čiuju viskas dėl to, kad naktį beveik nemiegojau, o tik varčiausi debiliškai. 7 ryto jau stovėjau kasoje, nes NORĖJAU KO NORS SKANAUS – lol. Tingiu viską. Dienos, kai neišsimiegi, visada būna sušiktos, nes nenori nieko veikt, o miegot irgi negali. Nugalabysiu tuoj ką nors – prisiekiu. Reikia gal trenkti tam stalui pagaliau.
Btw, ką lietuvės manekenės gali veikti sekmadienį Brick Lane su kažkokia Fashion Week’o papke ar panašiai (+ juodi rūbai ir špilkos, of korz). Anyway, simpatiškoji mergaitė (turbūt išgirdusi, jog kalbu lietuviškai) paklausė manęs, kaip sekasi. Žodžiu, norėjau pasakyti, kad labai miela sutikti normalų lietuvį užsienyje, o ne kokį treninguotą lopą.
13
Statistika, parodanti, kur pasaulyje daugiausia lietuviško funky jaunimėlio. TOP 10 mano blog’ą lankančių šalių:
Kai kurie komentatoriai man čia ne per seniausiai skundėsi, kad “neberašai apie Vilnių – uoj, uoj, kaip negerai”. Geriau pažiūrėkime, kiek turiu skaitytojų savo dabartinėje gyvenvietėje:
Na, na, tai žiūriu, nemažai čia Jūsų Londone…? (ne retorinis)
- Nu, bet tu tai vis tiek maladiec – prasisuki bilekaip. Randi fuck buddies*, randi darbus. Nu, netgi geriau nei tam j*banam “Sex and the City”. Ir tašių bei batų randi.
- Hahaha. Nu ne. Nerandu darbų, nes nelabai ieškau. Bet iš ko pragyvent tai randu ten kažką.
- Ai, tai čia kaip atlygis už gerą seksą? Ar darai kažkur cepelinus take away?
- …
Manyčiau, kad tą fuck buddies temą kažkada greitu metu reiktų aptarti plačiau. Kaip manote? Bet man kažkaip nesigauna kalbėtis tokiomis temomis – susigėstu aš kažkodėl. Imu raudoti, raudonuoti ir panašiai. Kitas dalykas – niekada nedarau to, ko man kažkuria prasme daryti neapsimoka. TAI ČIA KAIP TIK TAS ATVEJIS. Ahaha.
Kaip jau minėjau “Facebooke” ir tikriausiai “Twitteryje“, mano papai kažkodėl sumažėjo. Turiu pripažinti, kad mane labiau nervina ne pats sumažėjimo faktas, o tas dalykas, kad dabar neturiu sau tinkamų lifčikų – dabar jie yra pustusčiai. O be to, svorio aš kaip ir nenumečiau (kas būtų pateisinanti priežastis). Nu, ten nebent koks kilas arba du (ant manęs nesimato, vienžo). Tai gal čia simply nuo kiekvieno papo po kilą nukrito? Jesus. Telikas šiuo metu rodo Britney Spears – Womanizer.
*Honestly, nesu didžiausia šio skambaus pavadinimo fanė (nes jame pabrėžiamas seksas). Man kaip šventam žmogui (dar ir prie filologijos) labiau prie širdies – “friends with benefits” (nes jame pabrėžiama draugystė). Realiai, tai tos sąvokos netgi nėra visiškai identiškos. Bet geriausia – to nevadinti tiesiog niekaip. What for? (ne retorinis once again)
22
Varčiausi šįryt lovoje ir galvojau – koks gi bus mano blog’o likimas? Ne, ne, tikrai neturiu planų jo mesti. Tiesiog yra toks dalykas, kad Lietuvoje žmonėms įdomu skaityti tik liūdnas kaimyno istorijas. Tokias kaip:
- nerandu darbo,
- mane papiso ir paliko galantiškas jaunuolis iš Emyratų,
- užpiso gyventi Lietuvoje,
- šiandien mane vargina blogesni atchodai nei vakar.
Bėda yra tame, kad šiuo metu MAN VISKAS GERAI. Babkių man daug nereikia (dėl lengvinančių aplinkybių, kurios kažkada vis tiek apsunks). O ir skudurai man per daug nerūpi (na, čia tik laiko klausimas), nes prisivežiau jų pakankamai. Nors mažiau, negu planuota, nes netilpo. Ir dar turėjau mokėt šaibas už 1,6 kg viršsvorio, LOL. Batų paėmiau septynias poras (vasariniai visi), iš kurių šešių, rodos, dar nė nejudinau. Gyvenimas yra gražus!
Norint išsaugoti skaitytojų interesą, visuomet galima, reikia ir būtina imti aprašinėti savo nuobodžias meilės istorijas. Nevengiant intymių smulkmenėlių. Tačiau mano atveju šis variantas nėra labai tinkamas. Tikrai ne dėl to, kad šis klausimas man būtų kažkoks tabu. God forbid – NE NE NE. Tiesiog matote, kaip čia dabar viskas yra – jei aš imsiu pasakot apie vieną nuotykį, apie jį juk perskaitys ir KITI NUOTYKIAI. O tai man būtų visiškai nenaudinga. Dabar sakysit – tai negi, Evelina, tu tik su lietuvačiais duodies?! Ne, tiesiog tie žmonės yra ganėtinai išsilavinę, ko pasekoje, moka naudotis šiuolaikinių technologijų stebuklu – Google Translator.
Gerai, gerai, juokauju gi aš.
Sėdžiu lovoje ir noriu miego. Kaip aš tingiu eiti į tualetą, kuris yra kitame aukšte, negu mano lova. Be to, man skauda užpakalį, nes nepatogiai sėdžiu. Ir visai mielai išgerčiau tabletę nuo galvos skausmo, bet vanduo, stovintis prie lovos – jau seniai išgertas. Šiandien kažkodėl atsikėliau aštuntą valandą ryto, kaip kokia nesveika. Normalūs žmonės tokiu metu paprastai tik grįžta namo. Girti ir panašiai.
Vakar pasilikti namie man taip ir nepavyko, nes ėjau susitikti su Evelinos kaprizų neklausančiu jaunuoliu, kuris karts nuo karto apsireiškia Vilniaus bulvarinėje spaudoje bei įvairaus plauko “kūrybinės industrijos portaluose”. Išgertuvių metu susipažinome su Radioactive Man’o merga norvege, kurią nerangiai apipyliau baltu vynu ir kuri pasakojo mums apie tai, kaip jai ir jos bernui patinka lietuvaitis Moon Disco. Taip pat šiek tiek pabendravome su išgėrusia pamišele, kuri peršalimą gydo koksu, o laisvalaikiu pasvarsto apie galimybę sudainuoti karaoke. Visą vakarą ji giedojo Maiklo Džeksono “Man in the Mirror” - I’m asking him to chaaaange his wayyysss.
Mano kolega labai teisingai pastebėjo, kad šitame mieste visi klausia, iš kur tu esi, o ne koks tavo vardas. Kaip bebūtų liūdna kitiems ir juokinga man, niekas niekada neatspėja, iš kur esu aš. Dar vis pirmauja Vokietija ir Švedija (ir apskritai visa Skandinavija), antroje vietoje – Amerika ir Kanada. Nu, bet Airijos išgirsti tai tikrai nesitikėjau, hahaha. Visada meldžiuosi, kad tik nepradėtų vardinti visokių nesąmoningų šalių. Ten kokios Rumunijos, Libijos ar Pakistano.
Užpisa anksti užmiegantis naktinis gyvenimas, bet kita vertus, taip jis ten ir miega – sėdi sau medyje parkelyje ir negali nulipti. Kai pagalvoji, ką čia reiškia nuo medžio nulipt. Bet pvz., aš nesugebėjau nulipti net nuo dviračio.
- What is your favourite wood?
- Pine and oak.
- What is the “tree” in Lithuanian?
- “Medis”.
- Oh, “madness”!
Nebeprisimenu, ką dar norėjau pasakyti. Ta proga reikia pasidaryti kavos. Ai, šiandien šaldytuve radau pomidorų sriubos, kurioje (didžiai mano nuostabai) buvo normalus kiekis druskos. Tokie dalykai pasitaiko tik kartą gyvenime.
10
Ta proga, kad kitą pirmadienį išvykstu į nedidelę kulinarę kelionę, man tenka po biškį kraustyti spintą ir spręsti, ką gi vilkėsiu per visas tas iškilmingąsias vakarienes. Šiek tiek nervuoja, kad man patinka tik suknelės ir nuogumai, kas nelabai tinka per lietų ir šaltį, kuris paliubomu vieną dieną ims ir užklups mane iš nugaros netikėtai. Būtinai paimsiu dvi poras kablų, nes viename iš dviejų mano išvykos planų yra punktas – išmokti 
naudotis “tuo šūdu”. Be to, svetimame mieste gal nebus taip gėda vaikščioti gatvėmis kaip invalidei. Na, o kas gi dar yra mano planuose – klausiate Jūs. Aš noriu naujos tatuirtuotės. Noriu seniai, o buvimas ne Lietuvoje, mano nuomone, yra puiki proga įamžinti tą buvimo SVETUR etapą. Idealiu atveju pasidovanočiau ją sau per gimtadienį (08-26!!!), tačiau žiūrint realistiškai, mes matome tuščią piniginę, gulinčią šalia tuščio popieriaus lapo su užrašu “Evelinos tattoo idėja”. Gerai, kad bent jau sugalvojau vietą, kurioje ji turi būti. Aišku, vieta buvo parinkta ne atsitiktinai – aš nemėgstu tatuiruočių, piercing’o ir kitų nesąmonių labai matomose vietose. Tos puošmenos turi būti lengvai paslepiamos. Būtent todėl dabartinių mano kūno pričendalų irgi nesimato. Ta prasme, nuoga nugara, pilvu ir iškišus liežuvį aš gi nevaikštau. Na, o naujosios tatuiruotės aš noriu šlaunies viršuje iš priekio. Kad išlįstų iš trauzų apačios. Daugelis darosi nuvalkiotai – kad išlįstų iš viršaus. Todėl pas mane turi lįsti iš apačios. Nors draugas sako, kad geriau daryčiausi ne šlaunies viršuje, o vidinėje jos pusėje. LOL. 
[8/10/09 1:30:52 PM] vytas: is vidaus gal..
[8/10/09 1:30:53 PM] vytas: (;
[8/10/09 1:30:56 PM] Evelina: hahahahahahhaha
[8/10/09 1:30:58 PM] Evelina: manai?
[8/10/09 1:31:01 PM] Evelina: nee
[8/10/09 1:31:04 PM] Evelina: ahahahah
[8/10/09 1:31:29 PM] vytas: galetum atsigulus praskesti kojas tai koks efektas butu!
[8/10/09 1:31:34 PM] vytas: hahaaa
[8/10/09 1:31:37 PM] vytas: (:
Kas čia dar šiandien geresnio? Besikrapštydama spintoje radau seną gerą daiktą – apyrankę iš “Aukso avies”. Gavau ją per gimtadienį prieš trejus metus. Man rodos, šiemet nieko negausiu. Na, bet aš pati kalta, kad nebūsiu namie.:( Nors aišku, kas mane labai myli, visada gali mylimai draugei pervesti pinigų į banko sąskaitą.:D
Ai ir dar. Screenshot of the day:
19
Metas kraustytis į Naująją Zelandiją. Ar tik ne ši šalis šiuo metu gali pasidžiaugti sparčiausiai pasaulyje augančia ekonomika? Skaičiau kažkur. Dar vienas anos šalies privalumas: Naujoji Zelandija – labiausiai nuo Lietuvos nutolusi šalis (tai mane džiugina, nes esu suinteresuota kuo mažiau užuosti jaukų mielų namų kvapelį). Šitie du džiuginantys faktai nustumia Sidnėjų į antrą vietą (po Oklando).
Aišku, reiktų kažkur įterpti ir svajonių miestą Niujorką, bet mano horoskopas teigia, kad į šį miestą Mergelės ženklui naudingiausia būtų kraustytis mažiausiai po poros metų. Kadangi užaugau gilias lietuviškas tradicijas puoselėjančioje šeimoje, tikėti astrologinėmis nesąmonėmis man yra kaip ir įgimta. Todėl tenka ieškotis alternatyvų. O pasilikti nuobodžioje tėvynėje šiuo momentu man neatrodo kaip viena iš opcijų.
Niekada negalėjau pasigirti dideliu pareigingumu, vet vis tik jaučiu šiokią tokią pareigą pabaigti mokslus. Tačiau tikrai nemanau, jog ši maloni smulkmena – neišsprendžiama. Žodžiu, nenustebkite iš manęs sulaukę siurprizų, nes aš (kaip nutylėti mėgstantis žmogus) greičiausiai iškrėsiu ką nors nepranešus. Visada taip darau – daug šneku, bet svarbiausio taip ir nepasakau. 
Ai, dar vienas minėtinas dalykas: Vilnius jau seniai nebegali pasigirti netikėtomis gražių bernų apraiškomis. Man atrodo, kad Lietuva kaip drąsi šalis paprasčiausiai nepabijojo gražiųjų tautiečių išmėtyti po svietą, kai kuriuos netgi apgyvendinti Nachujaus planetoje, o likusioms Vilniuje merdėti mergelėms mainais pasiūlyti nei daug, nei mažai – paprasčiausiai užsipisti. Kitaip tariant, apmąstyti savo galimybes Pietų Europos gyventojų glėbiuose.
Vaizdinėje medžiagoje aprašyti keliai, atrodo, žada nemažai posukių. Aišku, dar vertėtų pakalbėti ir apie realias galimybes, bet aš bijau ir nenoriu prisišnekėti anksčiau laiko. Todėl geriau patylėsiu. Bet galimybę, kad neišdegs visiškai niekas galime lengva rankos mostu imti ir atmesti. Blogiausias variantas būtų toks: išdegs, bet labai trumpam. Tačiau man tai neatrodo, kaip kažkokia parkė, nes aš juk nieko neprarandu. Blogiau nei yra tikrai nebus.
Dabar pereisiu prie visiškai kitos temos, kad jau čia užsišnekėjau šiandien. Aš galvoju, ant kiek žmonės rimtai priima tai ką aš kalbu/rašau (?). Dabar čia neseniai supratau, kad labai mažai kas žino, kas iš tikrųjų dedasi mano galvoje (“Tavo galvoje dirba kinai batų fabrike.”). Man lyg ir patinka daug ko neparodyti, bet vis tik giliai širdyje (cha cha) aš tikiuosi, kad tie net ir neparodomi dalykai yra pakankamai akivaizdūs ir sveiko proto apilnkiniai nesugadintu regėjimu juos tikrai pamatys. Bet pasirodo, kad ne (“Nes jūs, durnele, esate gera aktorė.”). Kai kurie mandagūs cinikai netgi drįsta man suteikti “Mis Arogancijos” titulą.
Marshall: She does not have the “Crazy Eyes”!
Ted: You just can’t see it because you’re afflicted with “Haven’t Been Laid In A While Blindness”.
P.S. Aš nuolatos pisu protą, bet niekada nemeluoju.
14
Pagonybės laikų lietuvių patarlė teigia – visur blogai, bet namie blogiausia. Kaip teigia, taip ir yra. Savaime suprantama, kaimo šamanų išmintimi suabejoti aš nė nedrįsčiau, nes anuomet, Davilo ir Maukoldo laikais, žmonės buvo išmintingi IŠ TIKRŲJŲ (ne taip, kaip dabar, vien tik bandiūgos kažkokie). Ir jie visai nebuvo tokie jau baisūs barbarai, kaip manė visokie krikščionys ir kiti vagys.
Tuščias kašyliokas, pilnas šaldytuvas ir kitos namų bėdos, kai bandai blaiviai pamąstyti, yra nelabai išsprendžiamos. Bet ačiū Dievui, žemėje egzistuoja toks dalykas kaip RŪBAI, ant kurių peties visada gali pasidėti savo neaiškiais skysčiais varvančią nosį. Beje, jei kam nors rūpi, kaip aš gyvenu, galiu pasakyti visą tiesą nuoširdžiai – mano fronte nėr nieko naujo, apart naujų rūbų, kuriuos tuoj pat pademonstruosiu. Na, dar BlackBerry, kurį šiandien gavau dovanų. That’s what boys are for! Juokauju, aišku (arba juokauju, kad juokauju greičiau). Vieni velniai težino, už ką dangaus pašto pajėgos man siunčia šitokią malonę. Matyt, gera mergaitė buvau KADAISE.
Rūūūūūbai (visas nuotraukas galima pasididinti). Mėlyną maikę gavau chaliavai su žurnalu. Ta oranžinė man labai patinka, nes ji yra šiek tiek permatoma. Bernai liepė nešioti be lifčiko. Taip ir darau, nes esu paklusni moteris, kuri visuomet lengvai pasiduoda valdovų (t. y. vyrų) diktatūrai. Nereali juodos maikės nugara. Miau.
Batus jau rodžiau, išskyrus vieną porą. Nuo šiol esu pasiruošusi kovoms su gladiatoriais ir laukiniais žvėrimis.
Supertrumpa juoda suknelė. Jau vieną kartą buvau užsidėjus. Einant gatve, laikantis skubantiems jaunuoliams už parankės, tenka nuolat taisytis šikną, kuriai vis užeina nenumaldomas noras PADARYTI PASIRODYMĄ. Nesu tikra, ar iš PASIRODYMŲ sulauksiu kokios nors praktinės naudos, bet vis tik pirkiniu esu patenkinta. Visiškai mano stailas – juoda spalva, nuogas petys, mini, “palaidos balos” pasiūvimas (čia kai rūbas būna laisvas, bet gražiai krenta). Turiu krūvą tokių bliuzkų.
Gražioji Kate Moss for Top Shop suknelė. Nu, man tai ji – LABAI LABAI.
Visiškai nedievinu polka dots rašto (nors prieš keletą metų sakyčiau priešingai), tačiau ši suknelė man kažkodėl iš karto krito į akį. Faina forma ir medžiaga. Ir kaina. Vietoje 57 svarų mokėjau tik 10. Todėl paėmiau ją net nesimatuodama ir manau, kad nesuklydau. I like kišenės and ilgis.
Oro uoste už paskutines babkes prisipirkau žurnalų. Ne rūbas, bet vis APIE RŪBUS.
Šitą žurnalą prigriebiau važiuodama taxi. Gražus jis man kažkoks.
Auskarai draugei.
Nusipirkau ir sau kelias poras auskarų (juodų, nes kitokių nelabai nešioju), bet niekaip negaliu jų rasti. Gali būti, kad palikau Londone… Nejaugi teks grįžti pasiimti? Gražiųjų apatinių nepamečiau, bet nelabai galiu rodyti, nes nebus po to ką žmonėms intymioje aplinkoje demonstruoti.
Na, o šioje nuotraukoje Evelina sėdi svečiuose ant stogo pas Mažylį ir Karlsoną. Evelina valgo Karlsono uogienę, kuri įkrito jai į batus. Ją nutraukė miela panelė, fotkinanti nuogus žmones. Kadangi į svečius užsukti bei degtine pasivaišinti užsimanė ir taifūnė Catarina, drabužius blog’o autorei teko pasilikti ant savęs. Ir tai dar ne pati blogiausia vieta šitoje istorijoje! Labai gaila, bet vieną dieną Mažylio ir Karlsono kantrybė baigėsi ir jie nusprendė pabėgti nuo iš už lango įsikūrusio uogienės fabriko sklindančių garsų (mėsisinkas negailestingai bruknėms kirto galvas). Bėgo jie gan toli – į kitus apartamentus: “Nuo šiol pro langą mes pageidaujame girdėti nebent kondensuoto pieno čiurlenimą.”
12
Turiu gerą naujieną Jums ir blogą naujiena sau. Rytoj grįžtu į Lietuvą 
, o tai reiškia, kad mano apmiręs blog’as kaip koks gerb. Jėzus Kristus staiga prisikels iš numirusiųjų ir toliau skleis šviesą mūsų neartuose internetų dirvonuose.
Tikiuosi, tos naujos suknelės bent kažkiek mane guos, kai jau sėdėsiu “beloved” ŠEŠKINĖJE.
Tikiuosi, kad tame kaime ilgai neužsisėdėsiu.
Mano paskutinis (?) pasivažinėjimas Londono taxi:
30
Nutiko kai kas tokio siaubingo, kad aš norėčiau tik poros šotų (nu, gerai, kaip minimum penkių), peržiūrėti dar kelis durnus filmus lovoje, kol aprimsiu, tada skubiai susikrauti čemodaną ir dingti ten, kur nusipirkau bilietus. Taip pat būtų ne pro šalį užblokuoti įeinamuosius skambučius iš Lietuvos. Paniškai bijau blogų naujienų.
Galimas daiktas, jog kurį laiką būsiu away nuo blog’o. Ar su savimi imsiu kompą, dar nenusprendžiau. Iki penktadienio būsiu Vilniuje, bet biškį man ne tas galvoje šiuo metu. Tačiau aš nedarysiu čia ekshibicionizmo ir nieko plačiau nepasakosiu.
Jau matau, kaip lėktuve lenkiu taurelę, kurią atgal atlenksiu liepos 13-ą virš Vilniaus oro uosto.
19
Roberto Narkaus lietuviška mišrainė.
Po giminių baliaus labai į temą stebėti šią nuotrauką. Nors lietuviškos mišrainės mes, deja (?), neturėjome. Užtat turėjome graikiškų salotų, kurias dabar ir ėdu. Naktį. Gal ir kraupu, bet vis tik tai nėra kepsnys ar kebabas (±450 kcal), o aš dar toli gražu neinu miegoti. Tai gal neueis LABAI Į KŪNĄ. 
Kai laikrodis išmuša pirmą valandą nakties, Evelinai prasideda pats darbymetis! Ką ji ten veikia, tai velniai ją žino. Ne esmė. Aš pastebėjau vieną tokį dalyką. Kad manęs visai netraukia prie nieko saldaus. Vaisius mečiau jau labai seniai, o saldainiai man niekada per daug ir nerūpėjo. Bet pvz., pusryčiams metų metus ėsdavau šokoladinius sūrelius. O dabar jų prisikaupė apie dešimt vienetų ir aš nifiga nenoriu pažiūrėt į jų pusę. Tik nepagalvokite, kad mane domina dešros – nieko panašaus. Man patinka AGURKĖLIAI.
Labai viliuosi, kad kelialapis į Sibirą suteiks mano kūno linijoms šiek tiek grakštumo ir nedidelį Aušvico-Birkenau efektą. Nes gal ten žmonės badauja – ką aš žinau. Tokios išvykos taipogi labai naudingos ir paakiams. Nes kai aš išsimiegu, tai žinokit, atrodau visai prastai. Patinusi kažkokia chamiakė. O lengvas pjūvtelėjimas iškart grąžina snukelį į FORMĄ (kaip reperio kelnės apdribę žandai ir pamėlę paakiai). Zexy!
18
Eilinį kartą savo gyvenime aš puoliau į depresą. Nežinau, kas čia mane taip nuostolingai paveikė, bet turiu negerą nuojautą, jog tai buvo mikriukas. Kaimiečiai, blt.
Tam, kad išliktum kaime, turi stengtis vengti baisių vietų ir žmonių. Jeigu tau nepasisekė ir tu gyveni ne senamiestyje (kaip ir aš), neik nuo savo padjezdo toliau nei dešimt metrų, nes ten jau prasideda RAJONAS. Patartina daeiti tik iki mašinos. Ne toliau. Kas neturi mašinos, naudokitės taksi paslaugomis. Nu, ir viskas. Svarbiausia – lankytis tik normalių žmonių lankytinose vietose. Apsipirkimą “Maximose” palikite kitiems šeimos nariams/sugyventiniams. Kuo daugiau laiko stenkitės praleisti kavinėse (išskyrus visokius “Čiliakus” ir kitokias valgyklas), brangesnėse drabužių parduotuvėse ir prie kompiuterio. Nes tada, žmogus, paprasčiausiai JŲ nematai.
Nesijaudinkite, jeigu neuždirbate tokiems dalykams. Tokiu atveju stenkitės kuo daugiau laiko praleisti darbovietėje.
Kaip jau minėjau, šiandien namo variau mikriuku (kaip ir iš namų, beje). Varydama taip žiūriu ir galvoju – KAŽIN KAS ČIA PER ŽMONĖS MANE SUPA? Ogi vieni marozai ir urodai. Kažkokia merga soliariuminė pajuodėlė su rūžavu džemperiu ir nekokybiškai priklijuotais prancūzišku manikiūru išdabintais nagais. Kūrva maigo mobiliaką. Netoliese – marozas, garsiai plepantis telefonu. Bet dar garsiau jis ėda gumą.
Krč, pašnekėčiau daugiau, bet jau turiu bėgti. Nachuj ten kažkur.
RSS SRAUTAS
