16
Mane, kaip perdėtai geros* širdies individą, jau ima varginti tas 1 % žmonių, nesuprantančių mano, dažniausiai girtuose vakarėliuose pasireiškiančio, juodo humoriuko, kurį neduok dieve, dar sumano palaikyti įžeidžiančiu.**
Trumpas klausimėlis: o jus mokė kas nors manierų ir jau žinot, kad su jumis pasisveikinti sumanius kažkokiam, lyg ir nepažįstamam, žmogui (kas čia per deb?), reikia mandagiai apsimesti, jog jį prisimeni ir taip pat pasisvekinti, o ne sakyti „kas tu?“ arba „o mes pažįstami?“?
In other news: namie sužinojau, kad greitu metu dovanų gausiu vaikišką kėdutę ir seilinuką, nes, KAIP PAAIŠKĖJO, picos padažu tepti patalynę yra negražu.
P.S. Ai, atsiminiau, kad didelė šventė šiandien ant Lietuvos – 28-os mano tėvų vestuvių metinės. 
* Šitoj vietoj niekaip negalėjau parinkti žodžio. Lyg ir gera ta širdis, bet ir jautri ji gi irgi. Nu, ir dora, aišku. O ir švelnumo neatimsi iš jos. Nežinau net, kokia ji labiausiai – gera, jautri, dora ar švelni. Nes minėtos mano širdies savybės tiesiog lipa viena kitai ant galvos – kovoja, kuri geriau pavarys. Bet nerašysiu gi – „geros jautrios švelnios širdies“ – nes čia jau toks biškį pereboras kaip vienam sakiniui gautųsi. Na, žodžiu, supratot, ką norėjau pasakyti.
** Oi, koks ilgas sakinys gavosi, sorry. Maloniai prašau nepalaikyti manęs per burną triedžiančia kalbėjimo mašina – aš tuoj baigsiu.
16
Šimtą metų nebuvau Šventojoj. Pliaže dar vis parduoda šaltus čeburekus ir karštą alų. Namukai stovi tie patys kaip ir tada, kai man buvo aštuoneri metai ir aš prasiskėliau antakį. Namukų administratorės-vadybininkės nesikeičia po šešiolika metų. Seno kirpimo verslas klesti. “Prieš išvykstant sutvarkykite namuką ir išplaukite grindis.” Nustebau, kad tokiuose poilsiavietėse (?) nuoma kainuoja toli gražu ne pitaką. “Televizorių galit įsijungti, radiją – irgi, ant pleduko nemiegokit. Dušiukas tiek ir tiek litukų.” Atsimenu kaip kartą Palangoje kambario land lady pasakė man: “Bet į dušą tai turbūt neisit kiekvieną dieną.” Štai tokie smirdaliai vandens taupytojai gyvena Lietuvos pajūry. Gerai, kad tai Reginai, kuri mums lūšną išnuomavo, kažkas gandoną po langais numetė. Nors kažkiek širdis aprimo. “Neišnešėt šiukšlių iš tualeto.”
Apie tą “Sattą” tai net tingiu šnekėti. Viskas OK, ta prasme. Patiko DJ Saga ir “iDealo” laundžas (LOL dėl žodžio “lounge”). Upės vanduo – šaltas, jūros – kiek pakenčiamesnis. Arba stadija geresnė buvo tuo metu. Šeštadienio ryto šokiai man patiko labiausiai. Nors pala. Gal tai buvo sekmadienis? Nesusigaudau dienose, norėjau šian į Minimal Mondays eit.
Nemažai “Sattos” veiksmo vyko už jos ribų. Kas “Vikinge” geria, kas kopose grybus valgo, kas kristalais puošias. Šiame feste buvau pirmą kartą gyvenime ir iš vieno karto nusprendžiau, kad pagrindinis jo privalumas – jūra. Tikrai ne visi atlikėjai jame grojo MAN. Visi groja MAN… “Sūpynėse”. 
Negaliu nepaminėt, kad po Šventosios užvarėm į Palangą. Kaip buvau pasiilgus šūdų kulto sostinės! Ir ji manęs tikrai nenuvylė:
IŠVADOS:
Festas be narkų – dengi na veter.
Ne kiekviena kiaulė yra undinė. (čia pliažo išvada)
P. S. Apie tūsą parašiau minimaliai, nes jis tikrai nebūtų įspūdingas, jei patys sau jo nepasidarytume.
25
Pastebėjau, kad Vilniuje, jei užsidedi per didelę vyrišką striukę ar kokį neįpareigojantį bomž-stail apdarą, kaip mat PRIVALAI jaustis xujovai, NES KAIP GI TU ČIA DRĮSAI TAIP APSIRENGTI IŠEIDAMAS Į TOBULO MEIKAPO IR VERIMODNOS / BERŽKOS / KT. HIGH STR ŠŪDPARDĖS PODIUMĄ? Kalbant apie šūdus, Vilnius vis tik turi pliusų. Lyginant su Amsteriu ar LOLdonu, Vilniuje man vidurius leidžia gerokai mažiau. Čia tikriausiai dėl to, kad vandenukas tėviškės kranuose – PAC GERIAUSEZ.
“Sūpynės” buvo puikios – šitą mes visi žinom. Tačiau grįžus į sostinę NULIŪDAU NET. Žmonės išmirę – sėdi arba Nidoj, arba emigracijoj. Karštas oras, apie kurį prieš mėnesiuką sklido TOOOKIOS legendos, jau seniai išgaravo. Šildo tik mamos kibiniukai. Kažką neblogo sinoptikai žada ateinančią savaitę. Tikiuosi nenuvils manęs – noriu gi į podiumus išeit su sijonu ar kažką. Nežinau, nežinau – kažkaip viskas man graudu. Ir dar košmarai sapnuojasi. Ir pas dantistą reikia. Net alkoholis nebemielas. Gal todėl Vilniaus gatvėmis vaikštau tokia šuganūta? Nebeišgirsi to žymaus arkliško Evelinos juoko.
Nu, ok. Kas čia dar mane kamuoja?
Kilogramai stovi vietoje. Užpakalis prastai laikosi. Įdegio nenusimato. Nagų lakas nebedžiugina. Tikiuosi, numirsiu ne iš nuobodulio.
09
Kažkam čia skundžiausi, kad niekada gyvenime nesikeisčiau “relationship statuso” (tikrai šio junginuko neversiu – jau vien iš nepagarbos lietuviškai FB versijai) Feisbuke, nes tai atseit yra be galo LAME. Taip, be abejo, ir yra. Nebent esi jau šimtą metų su tuo debu ir visas univeras bei Gravas ir taip seniai žino apie tavo gėdą. Tiesa, kažkada prieš porą metų tokią klaidelę esu padariusi net AŠ. Baigėsi tuo, kad eksai ėmė komentuoti ir sveikinti. Tipo mol – kaip tu čia taip radai. Tu! Radai! Sensacija! Anuomet, gilioje senovėje, “laikų” dar nebuvo – čiuju ir čia būtų pasidarbavę, sūkos. Garantuoju.
Pastaba/patikslinimas: jeigu nurodomas tik statusas, bet neparašyta, su kuo jis vykdomas, tada nėra taip jau labai lame. Tuomet yra apy-lame-iai. Tačiau jeigu visiems viešinama “in a relationship” eilutė + parašyta, su kuo ji sharinama, automatiškai pasidaro labai lame. Nebent, kaip jau minėjau, su tuo debu (savo nelaimei, vardan vaikučių gal netgi) draugaujate šimtą metų.
Kaip žinia, statuso viešinimas paprastai žmogui duoda daugiau žalos, negu naudos. Kai kuriems gali pasirodyti, kad čia – labai naudingas dalykas, nes “seniai neturėjau bobos, tai reikia pasigirti, kol ir šita nemetė” / “draugai įtaria, kad esu gėjus” / “reikia panervinti eksą, kad pirma naują antrą pusę susiradau.” Žodžiu… lame, lame, lame.
“Lame” atvejų daugiausia pasitaiko tarp vienuoliktokų-dvyliktokų (į dar jaunesnių žmonių profilius tingiu žiūrėti net edukaciniais-statistiniais tikslais), tačiau jų nemažai pasitaiko ir tarp trisdešimtmečių. Žinoma, kvailo statuso turėjimas – ne visada statusą turinčio (ahaha) kaltė. Gal tavo debas/debė tave pakvietė būti “santykyje”, o tu nenorėdamas (-a) (ne)mylimojo (-sios) įžeisti pasiūlymą priėmei.
Kažkaip eilinį kartą labai smarkiai nutolau nuo temos. Na, gal ir ne taip jau smarkiai, bet… Pradinė rašliava turėjo būti apie tai, kaip ir kodėl aš pasikeičiau pavardę Feisbuke į “-ienė” (kiek žinau, Gūglas mane rastų ir pagal mergautinę –> “Evelina Neevelina”). Atsakymas yra viename Rugpjūčio mėnesio postų. Kažkodėl aš nusprendžiau, kad šita metamorfozė yra mažiau lame, nei relationship statuso pakeitimas. Pas mane realiai nėra iš vis joks statusas nustatytas – net single, kuris dažniausiai nieko nereiškia – nes aš atseit slepiu asmeninį gyvenimą. Nes noriu būti selebė ir reikia todėl viską slėpti po kaldra. Just joking.
Keisdama pavardę iš pradžių neįsivaizdavau, koks tai bus svarbus žingsis mano internetiniame (o gal net ir realiame) gyvenime bei nekaltų berniukų širdžių ėdimo karjeroje. Kelios raidės ir tapau išrtinta iš “Available Lietuvos rinkoje bobų” sąrašų. Nuo šiol bernai man neberašo smalsių žinučių per Facebook messages, o Facebook chate kalbina tik draugai, kurie nenusiteikę manęs kabinti.
Bet aš patenkinta.
17
…kad Lietuvoje pletkai – geriausi!
17
Lietuva, be abejo, visuomet turi kuo pradžiuginti joje apsilankiusį žmogų. Kaip bebūtų keista, šįkart kalbu visai ne ironiškai.
Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.
Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”
Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.
Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:
Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00″.
Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.
Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.
Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.
14
Suicidal ir mane džiugina tik senas Speed Garage šiandien.
Sūpynės buvo amazing, now paying the price.
O Jūs gyvi? Kaip patiko ir t. t.?
09
Na, tai ką. Ką ką ką ką ką. Ką nx?
Po paros būsiu Lietuvoje.
O tada – straight away to SŪPYNĖSSSSSS.
Woohoo. Taip nenoriu į tą Lietuvą, bet bent jau Kačielios mane guodžia. Žadėjome su Lempa zagarat’.
Jau įsivaizduoju.
Nepamirškite pasiimti akinių.
xxx
29
- Is it easy to take a married woman home?
- Jesus Christ… Are you kidding? Married women in Lithuania are the EASIEST. Lithuanian men are fucking losers… and when they marry a woman, they think they don’t have to do ANYTHING anymore. That they already bought the cow…. So, these women are so neglected.
21
OMG, kaip seniai nerašiau naujo posto. Nu, tikrai tik “OMG” ir belieka sakyt. Net gėda pasidarė.
Nerašyčiau jo ir dabar. Nes kaip tik norėjau eiti pasivaikščioti. Bet pagalvojau, kad pernelyg mane prie žemės traukia, tad gal geriau pasedėsiu prie kompo. Galvojau, nueisiu nupirksiu dovaną. Tada pagalvojau, gal geriau nupirksiu ją internetu. Po to pagalvojau, kad gyvai pirkti galbūt būtų labiau “su meile”. Na, tikiuosi iki vakaro išsiridenti.
Blogas yra apleistas, nes aš, kaip ir daugelis mano vietoje darytų, pirmenybę teikiu apmokamai internetinei veiklai. Todėl šių rašliavų eilė ateina… Niekada. Na, kokį nors kvailą tweetą tai numetu reguliariai. Microblogging is the answer! Dar vis turiu tą norą kvailą kuo daugiau prišikti į internetą. Taip žymiu savo teritoriją – “čia mano žemės”. Todėl naudoju nemažai ir kitų internetinių išmislų (Facebook, tumblr, formspring – pastaruosius du labai minimaliai), todėl man pačiai tos ekshibicionistinės saviraiškos kaip ir pakanka.
Kitas dalykas – Lietuva man darosi vis mažiau ir mažiau aktuali. Aš neturiu poreikio apdeitinti kažkokio ten savo lietuviško blogo. Aš taip nenoriu į Lietuvą, kad net silpna darosi (net trumpam, nes maniškis “trumpam” būtų dėl fuckin’ mokslų). Mano dvi didžiausios paranojos gyvenime yra štai tokios: 1) kas nors nutiks ir teks grįžti gyventi į LT; 2) prarasiu darbą ir teks dirbti šūdus arba gyventi gatvėje. Arba grįžti į Lietuvą. Ar tik tie punktai ne vienodi gavosi? Va, va. Pažiūrėjus, kiek pažįstamų aplinkui, sunku įisivaizduoti, kas liko Lietuvoje. Atrodo, beveik visi persikėlė čia. Aišku, jei Lietuvoje yra ką veikti, tai gal ir nelabai logiška būtų kažkur išvažiuot. Nors… Ai, darykit Jūs ką norit. Aš tai noriu į Niujorką.
Anyway, grįtant prie “Maistas Ausims” reikalų, planuose turiu naują “projektą”, bet kol kas nieko nepasakosiu. Bijau pasakoti, kai nesu įsitikinusi, jog gausis ahujenai. Anyway, greit sužinosit arba ne.
Noriu miego.
Vakar atradau būdą, kaip prisiversti nepirkti rūbų (jei tą darai internetu). Prisikroviau pilną krepšį: bargainų, šūdų, “reikalingų dalykų”, “oi, šito labai reikia”, “šitas popigiai – reikia”… ir ant galo pradėjau atrinkinėt juos atmetimo būdu. Iš pradžių išmečiau per brangius. Po to išmečiau tuos, dėl kurių nesu tikra. Liko tik pigūs šūdai. “Tikrai išgyvensiu bė šitų šūdų” – pamaniau ir mano krepšyje staiga nebeliko NIEKO.
Taip pat vakar atradau būdą nejausti kablų keliamo skausmo. Nemažą kelio gabalą šliaužiau su kablais, ko pasekoje bendrakeleivis manęs sumanė pasiteirauti – “Nepavargo dar kojos?” Sakau – “Gal ir pavargo, bet man taaaaaaip šalta, kad man net neįdomu.” Mano patarimas – užsidėk kablus ir išeik į lauką nuoga žiemą. Per tą dubaką nieko neskaudės, pažadu. Gal todėl ir traukia prie žemės dabar. Čiuju, einu pagulėt.
Ak, kokia aš tapau nuobodi.
P.S. Ieškojau ant desktopo fotkės, kurią idėčiau į šį postą. Visiškai atsitiktinai radau šią foto:
Hahahaha. Net neįsivaizduoju, kas man ją atsiuntė. LOL.
RSS SRAUTAS
