Dirbtiniai česnakai

2016-11-29 | 09:57 | Bullshitism
29

Apsistojau kažkada cabin’e, Lietuvos pajūry. Chata gana jauki – židinys, medis ir pan. Priėjau prie virtuvėje pakabintų česnakų. Ne iš karto supratau, kad jie – dirbtiniai. Sakau šeimininkei: „Tiktų čia ir tikrus pakabint“. Atsako ji man su šypsena: „Pakabinsi tikrus, tai ir nebeliks“.

O aš ir turėjau omeny, kad svečių naudojimui kabintų. Beliko tik dirbtinai nusijuokti.

Ar jau įsikūrėt Lietuvoj? Taip, ne, nežinau.

2016-09-22 | 09:49 | Inner city life
22

Grįžus į tėviškę dažnai pasijuntu kažkokia pasimetus. Man nėra nei gerai, nei galėčiau pasakyti, kad man yra blogai. Gal vis tik labiau gerai. Bet taip kažkaip ne iki galo. Vis man trūksta kažko. Bet ar kada nors buvo kitaip?

Į bet kokį man užduotą klausimą, prasidedantį „Ką manai apie…“, „Kaip jautiesi…“, norisi atsakyti vienodai – „mixed feelings“.

Kaip tau patinka Lietuvoj? Mixed feelings.

Ar dar neatsibodo? Mixed feelings.

Ar skaniai pavalgei? Mixed feelings… Nemėgstu al dente bulvių.

Susitinkam „Bukowski“ bare? screen-shot-2016-09-22-at-09-51-07

Ar jau įsikūrėt? Kaip ir įsikūrėm, kaip ir ne. Dušo kabina nupirkta, bet neįmontuota. Manau, tos kabinos feelings irgi yra mixed – „Turiu naujus namus, bet stoviu sau koridoriuje.“

Tai vat toks ir mano gyvenimas – kaip tos dušo kabinos. Nei šioks, nei toks. Vien faktas, kad čia rašau reiškia, kad man kažkas negerai. Kai man gerai, aš čia nerašau. Nu gal ir esu rašius porą kartų, kad kažkuo pasidalinčiau, bet patys puikiai žinot, kaip puikiai moku tylėti iš gero gyvenimo.

Anyways, nepasaint to, ką prirašiau viršuj, šiandien mano nuotaika yra itin gera. Esu kažkokia įkvėpta. Gal dėl to, kad prieš pusryčiaudama po tūkstančio metų pertraukos prisiverčiau padaryti rytinę 10 min mankštą (mėgstu sunkiai ir greitai)? Pzdc, sportininkė. 10 minučių!!!

O štai pvz., vakar mano nuotaika buvo visai ne kažką: kažkaip ėmė mirtinai žudyti darbinis nuobodulys – „nejaugi taip ir toliau?“

Turbūt todėl naktį ir sapnavau, kad įsidarbinau kažkokia menedžere naktiniame gėjų klube Štatuose (atrodo, Čikagoj). Ir tai buvo vienas geriausių mano sapnų ever. #careergoals

 

 

Statistika, juodas humoras, geras tonas

2013-02-16 | 11:53 | This is the Life
16

Mane, kaip perdėtai geros* širdies individą, jau ima varginti tas 1 % žmonių, nesuprantančių mano, dažniausiai girtuose vakarėliuose pasireiškiančio, juodo humoriuko, kurį neduok dieve, dar sumano palaikyti įžeidžiančiu.**

Trumpas klausimėlis: o jus mokė kas nors manierų ir jau žinot, kad su jumis pasisveikinti sumanius kažkokiam, lyg ir nepažįstamam, žmogui (kas čia per deb?), reikia mandagiai apsimesti, jog jį prisimeni ir taip pat pasisvekinti, o ne sakyti „kas tu?“ arba „o mes pažįstami?“?

In other news: namie sužinojau, kad greitu metu dovanų gausiu vaikišką kėdutę ir seilinuką, nes, KAIP PAAIŠKĖJO, picos padažu tepti patalynę yra negražu.

 

P.S. Ai, atsiminiau, kad didelė šventė šiandien ant Lietuvos – 28-os mano tėvų vestuvių metinės. 😉

 

* Šitoj vietoj niekaip negalėjau parinkti žodžio. Lyg ir gera ta širdis, bet ir jautri ji gi irgi. Nu, ir dora, aišku. O ir švelnumo neatimsi iš jos. Nežinau net, kokia ji labiausiai – gera, jautri, dora ar švelni. Nes minėtos mano širdies savybės tiesiog lipa viena kitai ant galvos – kovoja, kuri geriau pavarys. Bet nerašysiu gi – „geros jautrios švelnios širdies“ – nes čia jau toks biškį pereboras kaip vienam sakiniui gautųsi. Na, žodžiu, supratot, ką norėjau pasakyti.

** Oi, koks ilgas sakinys gavosi, sorry. Maloniai prašau nepalaikyti manęs per burną triedžiančia kalbėjimo mašina – aš tuoj baigsiu.

“Satta Outside” = šalta outside

2011-08-16 | 08:21 | Inner city life
16

Šimtą metų nebuvau Šventojoj. Pliaže dar vis parduoda šaltus čeburekus ir karštą alų. Namukai stovi tie patys kaip ir tada, kai man buvo aštuoneri metai ir aš prasiskėliau antakį. Namukų administratorės-vadybininkės nesikeičia po šešiolika metų. Seno kirpimo verslas klesti. “Prieš išvykstant sutvarkykite namuką ir išplaukite grindis.” Nustebau, kad tokiuose poilsiavietėse (?) nuoma kainuoja toli gražu ne pitaką. “Televizorių galit įsijungti, radiją – irgi, ant pleduko nemiegokit. Dušiukas tiek ir tiek litukų.” Atsimenu kaip kartą Palangoje kambario land lady pasakė man: “Bet į dušą tai turbūt neisit kiekvieną dieną.” Štai tokie smirdaliai vandens taupytojai gyvena Lietuvos pajūry. Gerai, kad tai Reginai, kuri mums lūšną išnuomavo, kažkas gandoną po langais numetė. Nors kažkiek širdis aprimo. “Neišnešėt šiukšlių iš tualeto.”

Apie tą “Sattą” tai net tingiu šnekėti. Viskas OK, ta prasme. Patiko DJ Saga ir “iDealo” laundžas (LOL dėl žodžio “lounge”). Upės vanduo – šaltas, jūros – kiek pakenčiamesnis. Arba stadija geresnė buvo tuo metu. Šeštadienio ryto šokiai man patiko labiausiai. Nors pala. Gal tai buvo sekmadienis? Nesusigaudau dienose, norėjau šian į Minimal Mondays eit.

Nemažai “Sattos” veiksmo vyko už jos ribų. Kas “Vikinge” geria, kas kopose grybus valgo, kas kristalais puošias. Šiame feste buvau pirmą kartą gyvenime ir iš vieno karto nusprendžiau, kad pagrindinis jo privalumas – jūra. Tikrai ne visi atlikėjai jame grojo MAN. Visi groja MAN… “Sūpynėse”. 🙂

Negaliu nepaminėt, kad po Šventosios užvarėm į Palangą. Kaip buvau pasiilgus šūdų kulto sostinės! Ir ji manęs tikrai nenuvylė:

IŠVADOS:

Festas be narkų – dengi na veter.

Ne kiekviena kiaulė yra undinė. (čia pliažo išvada)

P. S. Apie tūsą parašiau minimaliai, nes jis tikrai nebūtų įspūdingas, jei patys sau jo nepasidarytume.

VILNIUS

2011-06-25 | 12:24 | This is the Life
25

Pastebėjau, kad Vilniuje, jei užsidedi per didelę vyrišką striukę ar kokį neįpareigojantį bomž-stail apdarą, kaip mat PRIVALAI jaustis xujovai, NES KAIP GI TU ČIA DRĮSAI TAIP APSIRENGTI IŠEIDAMAS Į TOBULO MEIKAPO IR VERIMODNOS / BERŽKOS / KT. HIGH STR ŠŪDPARDĖS PODIUMĄ? Kalbant apie šūdus, Vilnius vis tik turi pliusų. Lyginant su Amsteriu ar LOLdonu, Vilniuje man vidurius leidžia gerokai mažiau. Čia tikriausiai dėl to, kad vandenukas tėviškės kranuose – PAC GERIAUSEZ.

“Sūpynės” buvo puikios – šitą mes visi žinom. Tačiau grįžus į sostinę NULIŪDAU NET. Žmonės išmirę – sėdi arba Nidoj, arba emigracijoj. Karštas oras, apie kurį prieš mėnesiuką sklido TOOOKIOS legendos, jau seniai išgaravo. Šildo tik mamos kibiniukai. Kažką neblogo sinoptikai žada ateinančią savaitę. Tikiuosi nenuvils manęs – noriu gi į podiumus išeit su sijonu ar kažką. Nežinau, nežinau – kažkaip viskas man graudu. Ir dar košmarai sapnuojasi. Ir pas dantistą reikia. Net alkoholis nebemielas. Gal todėl Vilniaus gatvėmis vaikštau tokia šuganūta? Nebeišgirsi to žymaus arkliško Evelinos juoko.

Nu, ok. Kas čia dar mane kamuoja?

Kilogramai stovi vietoje. Užpakalis prastai laikosi. Įdegio nenusimato. Nagų lakas nebedžiugina. Tikiuosi, numirsiu ne iš nuobodulio.

Kaip Evelina keitė pavardę Feisbuke

09

Kažkam čia skundžiausi, kad niekada gyvenime nesikeisčiau “relationship statuso” (tikrai šio junginuko neversiu – jau vien iš nepagarbos lietuviškai FB versijai) Feisbuke, nes tai atseit yra be galo LAME. Taip, be abejo, ir yra. Nebent esi jau šimtą metų su tuo debu ir visas univeras bei Gravas ir taip seniai žino apie tavo gėdą. Tiesa, kažkada prieš porą metų tokią klaidelę esu padariusi net AŠ. Baigėsi tuo, kad eksai ėmė komentuoti ir sveikinti. Tipo mol – kaip tu čia taip radai. Tu! Radai! Sensacija! Anuomet, gilioje senovėje, “laikų” dar nebuvo – čiuju ir čia būtų pasidarbavę, sūkos. Garantuoju.

Pastaba/patikslinimas: jeigu nurodomas tik statusas, bet neparašyta, su kuo jis vykdomas, tada nėra taip jau labai lame. Tuomet yra apy-lame-iai. Tačiau jeigu visiems viešinama “in a relationship” eilutė + parašyta, su kuo ji sharinama, automatiškai pasidaro labai lame. Nebent, kaip jau minėjau, su tuo debu (savo nelaimei, vardan vaikučių gal netgi) draugaujate šimtą metų.

Kaip žinia, statuso viešinimas paprastai žmogui duoda daugiau žalos, negu naudos. Kai kuriems gali pasirodyti, kad čia – labai naudingas dalykas, nes “seniai neturėjau bobos, tai reikia pasigirti, kol ir šita nemetė” / “draugai įtaria, kad esu gėjus” / “reikia panervinti eksą, kad pirma naują antrą pusę susiradau.” Žodžiu… lame, lame, lame.

“Lame” atvejų daugiausia pasitaiko tarp vienuoliktokų-dvyliktokų (į dar jaunesnių žmonių profilius tingiu žiūrėti net edukaciniais-statistiniais tikslais), tačiau jų nemažai pasitaiko ir tarp trisdešimtmečių. Žinoma, kvailo statuso turėjimas – ne visada statusą turinčio (ahaha) kaltė. Gal tavo debas/debė tave pakvietė būti “santykyje”, o tu nenorėdamas (-a) (ne)mylimojo (-sios) įžeisti pasiūlymą priėmei.

Kažkaip eilinį kartą labai smarkiai nutolau nuo temos. Na, gal ir ne taip jau smarkiai, bet… Pradinė rašliava turėjo būti apie tai, kaip ir kodėl aš pasikeičiau pavardę Feisbuke į “-ienė” (kiek žinau, Gūglas mane rastų ir pagal mergautinę –> “Evelina Neevelina”). Atsakymas yra viename Rugpjūčio mėnesio postų. Kažkodėl aš nusprendžiau, kad šita metamorfozė yra mažiau lame, nei relationship statuso pakeitimas. Pas mane realiai nėra iš vis joks statusas nustatytas – net single, kuris dažniausiai nieko nereiškia – nes aš atseit slepiu asmeninį gyvenimą. Nes noriu būti selebė ir reikia todėl viską slėpti po kaldra. Just joking.

Keisdama pavardę iš pradžių neįsivaizdavau, koks tai bus svarbus žingsis mano internetiniame (o gal net ir realiame) gyvenime bei nekaltų berniukų širdžių ėdimo karjeroje. Kelios raidės ir tapau išrtinta iš “Available Lietuvos rinkoje bobų” sąrašų. Nuo šiol bernai man neberašo smalsių žinučių per Facebook messages, o Facebook chate kalbina tik draugai, kurie nenusiteikę manęs kabinti.

Bet aš patenkinta.

Aš Jums vis tik pasakysiu…

2010-06-17 | 15:58 | Gyvenimo tiesa
17

…kad Lietuvoje pletkai – geriausi!

UFB kelionių rubrika. Lietuva.

2010-06-17 | 00:37 | Inner city life
17

Lietuva, be abejo, visuomet turi kuo pradžiuginti joje apsilankiusį žmogų. Kaip bebūtų keista, šįkart kalbu visai ne ironiškai.

Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.

Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”

Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.

Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:

Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00”.

Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.

Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.

Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.

Varškelė

2010-06-14 | 11:42 | This is the Life
14

Suicidal ir mane džiugina tik senas Speed Garage šiandien.

Sūpynės buvo amazing, now paying the price.

O Jūs gyvi? Kaip patiko ir t. t.?

Hello kids

2010-06-09 | 23:59 | This is the Life
09

Na, tai ką. Ką ką ką ką ką. Ką nx?

Po paros būsiu Lietuvoje.

O tada – straight away to SŪPYNĖSSSSSS.

Woohoo. Taip nenoriu į tą Lietuvą, bet bent jau Kačielios mane guodžia. Žadėjome su Lempa zagarat’.

Jau įsivaizduoju.

Nepamirškite pasiimti akinių.

xxx

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook