Palomino – Bucaramanga, Kolumbija. Kogiai. Nesugalvoju juokingos antraštės.

2017-02-27 | 14:06 | Inner city life
27

Vėl išvykau į ilgesnę kelionę. Aišku, jau ne ne tokią ilgą kaip praeitą kartą – ana trūko net dvejus metus. Tačiau keturi mėnesiai – irgi visai neblogai.

Žiūriu, kad mano istorijos, pasakojamos mano asmeninėje FB paskyroje, ne vieną prajuokina, todėl jos bus skelbiamos ir čia. Kol kas tikrai neplanuoju jokio kelionių blogo. Jei per dvejus metus nepadariau, tai kodėl dabar turėčiau daryti. Be to, „Maistas ausims“ yra gyvenimo būdo žurnalas (ha ha ha), todėl kelionėms čia tikrai vieta.

Tikiuosi, kad ši, nors ir trumpesnė kelionė, tekstų pagimdys daugiau. 🙂

Atsikėlėm šian penktą ryto (kas nėra labai anksti, nes dažniausiai keliamės apie 6-7), kad važiuotume į kitą miestą, iš kurio važiuosime į kitą miestą, iš kurio važiuosime dar į kitą miestą. Kelionės pradžia – Palomino, galutinis taškas – Barichara. Toli.

16992254_10154585152263402_1528681533583157116_o

Ryte tais jų autobusais važiuoti faina. Kondiškės nėra, bet ir taip per šalta, nes jie greit lekia ir vėjas gerai prapučia. Kažkurioje stotelėje prilipo pilnas autobusas vietinių indėnų – kogių. Jie labai mieli, bet Edmai padarius keletą nuotraukų, vis tiek paprašė kapeikos. Paprašė 10 litų. Gavo 5. Atkreipiau dėmesį, kad pagrinde keliavo jauni vyrai su vaikais. Žmonelių ten nebuvo. Dar buvo dvi babuškos ir senis koks vienas. Ką žmonikės veikia, kas ten žino. Gal kokią kiaulę skerdžia (net nežinau, ar jie valgo kiaulės, tiesą sakant, bet gyvulius lyg ir valgo).

16992156_10154585152698402_3992338918320415197_o

Po pusvalanduko kogių šuo autobuse apsivėmė. Ėmė žiauriai smirdėti per visą autobusą. Tačiau vyras, renkantis pinigus iš keleivių (pavadinkime jį kontrolieriumi, nors nežinau, ar verta jį kažkaip vadinti, nes šioje istorijoje man jo gali nebeprireikti), netrukus viską sutvarkė: išsitraukė šluotą iš po sėdynės ir viską išvalė. Tada tą šluotą tiesiog išmetė lauk. Po to nuėjo iki parduotuvės, kur įsigijo kavos. Kvapas išnyko vėmalų dėmes pabarsčius kava. Nežinojau šito triuko. Žinosiu. Ėmė kvėpėti labai netgi maloniai – jaukiais namais su garuojančia kava. Nors prieš minutę dvėsiau ir džiaugiausi, kad buvau nieko nevalgius – kitu atveju mane būtų ištikęs to šuns likimas.

17021806_10154585152933402_42277038473027120_n

Važiuojam toliau. Netikėtas kelio posūkis. Apsivėme kogių mergaitė (turbūt nepratus, bet ir šiaip vaikams pasitaiko). Jeigu ką, realaus posūkio ten nebuvo. Bet mergaitė apsivėmė for realz. Ėmėm dvejoti, ar tas šuo išvis buvo apsivėmęs. Gal tai buvo mergaitė all the way. Istorijos pabaiga.

Kadangi Edma labiau mėgsta fotkint žmones nei aš, įkeltos fotkės yra jo. Man labiau gamtas visokias patinka fotografuot, uždėt filtriuką ir painstgramint su gerais tagais. Jei jau labai užsimanau kokį žmogų nufotografuot, nueinu į vonią ir selfie pasidarau.

16996049_10154585152083402_6105095201442640659_n

P.S. Postinu jau iš kito autobuso – geras, patogus, su geru WC ir su egzistuojančiu Wi-Fi. Vaifajus, deja, tik Feisbą patempia kažkodėl. Kelionės šiuo autobusu trukmė – 10 valandų.

 

 

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook