Prieše, šitas postas skirtas TAU – pasidžiauk mano kančia!

2017-03-15 | 01:50 | Inner city life
15

Na ir sunkios paskutinės dvi dienos buvo. Nieko ypatingo neįvyko, bet kažkaip viskas susiklojo taip, kad mums būtų nepatogu. Nors daugumai šie pavadinimai nieko nepasakys, papasakosiu su pavadinimais, nes avdrug prireiks. Štai ką nuveikėm nuo užvakar:

  • Buvom Medeljine, kur sprendėm, į kurią kavos fermą varyti. Ta prasme, į kaimą, kuriame ją augina. Tų kaimų yra daug ir su visai nieko „Airbnb“ variantais, kur tipo būtų zjbs pačilint. Bet daugumoj tokių vietų nėra interneto. Kažkaip taip išpuolė, kad išėjo „New York Times“ straipsnis apie Jardin miestelį (plius jį mums jau rekomendavo pora tautiečių), tai nusprendėm, kad reik varyt į jį. Šitoj daly tikrai viskas kūl gavosi. Gražu, geras oras, skani kava. Viską darėm paskubom. Atvarėm vakare, ryte – turas, per pietus – out. Šiomis dienomis autobusuose praleidžiam miljoną valandų, o dar ir padirbt reikia. Kartais pavyksta kažką nuveikti ir autobuse, bet kartais esi ant apsivėmimo ribos ir be kompo ant kelių.
  • Kitas taškas – Salento. Miestelis, prie kurio yra turistų atrakcija – Cocora Valley. Vieta su labai aukštom palmėm, kurios laikomos šalies simboliu (daugiau info „Wiki“). Nusigauti iš Jardin į ten nėra lengva. Reikės grūstis keliais autobusais. Lengviausią variantą, pasirodo, jau praleidom. Geras variantas yra tada, kai 190 kilometrų važiuoji 6-ias valandas. Į šį malonumą pavėlavom, nes jis buvo galimas tik ryte, o mes tuo metu po kavos plantaciją landžiojom. Nu davai imam kitą. Vienas žmogus sako šitą imk, kitas – dar kitą. Galiausiai pasiėmėm saugiausią, kurio reikėjo laukti dvi valandas. Tuo metu buvo vidurdienis, tad kelionę pradėjom tik 14:00 val. Bilietų pardavėjas, aišku, skiedė, kad jau 19-ą būsim Salento (ne Salento, o prie Salento, kur išsinuomavom cabaña, ui kokie romantikai, – čia kitam punkte apie tai plačiau bus).
  • Pirma kelionės koja („leg“ – anglų k.). Sulaukėm autobuso, kuris varė į Riosucio. Šie smagūs 50 kilų važiavosi 3 valandas. Varai realiai per mišką, per pliurzą (nes, aišku, ir palijo), krataisi.
  • Kita koja – Riosucio-Pereira. 111 kalnuotų kilometrų, dar trys valandos visiškai vimdančio kelio. Gailėjomės, kad neišgėrėm savo motion sickness tablečių. Negerėm, nes jos žostkai ištaško. Pastaruoju metu kažkaip.
  • Atrodo, girdėjau kažką vemiant, bet nesu tikra.
  • Atvarėm, blet, į tą Pereirą. Jau nedaug liko iki galutinio taško. Deja, stotyje mums sako, kad „taip vėlai jau autobusai į Salento nebevažiuoja“. Buvo gal 20:30. Atstumas – virš 30 kilų geru keliu ar kažkas tokio.
  • Bandom gauti taksą. Aiškina kažkokias nesąmones. Xz, kur jis ten siūlo mums varyt. Mes pavargę jau normaliai. Galvojam – gal čia reikia vabščie pasilikti nakvoti – vis tiek jau camping vaibo savo cabanijoj šian neapturėsim. Nusprendėm, kad neapsimoka ir su taksistu pasiderėję, sumokėję 30 Eur, galiausiai pasiekėm reikiamą tašką (ne be skambučių cabanijų savininkei ir annoying paieškų, aišku). Jau buvo netoli 22:00.
  • Ačiūdie, užteko proto nusipirkti romo, tuno konservą, pomidorų ir čipsų. Jau nelabai kas veikė ir pasirodo, kad čia gi blogas sezonas – lija ir vsio takoje. O mes gi planavom BBQ darytis. LOL.
  • Atėjo rytas. Savininkė man sakė, kad čia – geras internetas, bet KAIPIRREIKĖJOTIKĖTIS, negavom jo nei vakar, nei šiandien ryte jo čia dar nebuvo (galiausiai gavom savo darbo įrankį popiet – t.y. sekančios dienos nuo atvykimo vidury). Remontai, vis tie remontai!
  • Tada savo kolegei Dešineirankaiirakiai (jo, rimtai toks vardas) parašiau su prašymu įlįst į mano emeilą, nueiti į reikiamą laišką ir nucancelinti ką ten reikia, kur turėjau dalyvauti. Štai pagaliau kažkas sužinojo, kas iš tikrųjų slypi po nekalta mano šypsena – passwordas, kurį buvau priversta išduoti, irgi viską IŠDAVĖ!
  • Išsiruošėm į miestą, kur gausim internetą, o po to ir tai, dėl ko atvykom – Cocora Valley!
  • Į valley reikia varyt su tokiu turistiniu džipu. Mums pasisekė su laiku (nes atvarėm džipui, kuris varo kartą per valandą, prieš pat išvažiuojant), bet nepasisekė su sėdima vieta (nes reikėjo stovėti mašinos gale ir laikytis už stogo).
  • Būtų gal ir nieko tas stovėjimas, bet pradėjo žostkai lyti ir mes peršlapom iki siūlo. Labai nukentėjo veidas – skaudėjo nuo to lietaus faking. Į akis tiek vandens pribėgo, kad po to mano akys tiesiog vimte vėmė jį von.
  • Po 20 minučių debiliškos kelionės pasiekėm tikslą, bet buvom sušalę, užsipisę ir what not.
  • Sušilimui išgėrėm arbatos ir nusprendėm varyt atgal į miestą. 😀 Kai iš tikrųjų toj Kokoroj reikia haikint apie 2,5 val.
  • Likimas taip nulėmė, kad išėję iš restorano vėl patekom pas tą patį džipo vairuotoją… tuo metu, kai jis buvo pripildytas ir jau išjudėjo link Salento. Spėkit, ar gavom atsisėsti.

 

 

 

 

 

Barichara, Colombia – vietinė Nida be jūros

2017-02-28 | 16:58 | Inner city life
28

Šis ramus miestelis puikiai tinka darbiniam čilui.

IMG_5880

Vakar nieko gero neįvyko. Į vietą nukeliavom sėkmingai. Kelias buvo kalnuotas, bet neapsivėmėm. Bet vis tiek tampė vargininančiai. Lyg to būtų maža, dar ir į tualetą labai norėjau, bet ir čia man pasiekė – neapsimyžau. Žodžiu, ištvėriau visas negandas, kad patekčiau į gražiausiu miesteliu Kolumbijoje vadinamą Barichara. Keista, kad „Lonely Planet“ nemini, kad šis miestelis yra visiškas ghost town. Nu sako, kad ramus, bet NE ANT TIEK. Dar rašo, kad šis miestukas yra populiari filmavimo vieta filmams ir serialams ispanų kalba. Nu taip – kolonijinė architektūra ir tuštuma. Va tau ir movie set. Kažkodėl neišsigūglinu jokio padoraus (ar net nepadoraus) filmo, filmuoto čia. Gražu čia, bet viskas matyta jau kažkur kitur – pvz., Meksikos Oaxaca City ir San Cristobal de las Casas. Pastarieji grožiu neatsilieka, o ir gyvybės ten daugiau. Na nieko, pačilinsim tas tris dienas. Užtat oras geras, apsistojimo vieta patinka (su įskaičiuotais puikiais pusryčiais), internetas – pusė velnio ir dar šiąnakt Donatella Versace užleido man vieną sąvo chatų Italijoj, kai aš bėgte bėgau nuo mentų ir atsakomybės.

IMG_5898
IMG_5891
IMG_5936
FullSizeRender 8
FullSizeRender 18
IMG_5958
FullSizeRender 17

OK, einam toliau. Šiandien ryte puotavau viena. Biškį nesutapo darbiniai Skaipo pokalbiai su ponu vyru, tad pusryčiauti teko atskirai. Ši puota įeina į mūsų hostelio kainą. Viskas paprasta, bet labai zeba. Nors buvau išbadėjus, nes vakar paskutinį kartą valgiau kokią 19 val., o šiandien buvau atsikėlusi 4-ios valandos iki pusryčių ir iki tol gėriau tik vandenį, vis tiek daug teko palikti. Aišku, kiaušų gyvenime nepalikčiau. Juos suėdu visada iki paskutinio trupinuko ir stebiuosi, kai kiti palieka kiaušinio kąsnį lėkštėje lyg kiaušas būtų kokia niekinga duona. Vietinės mados:

– Pa defoltu, kaip ir Meksikoj, kiaušai čia paprastai valgomi scrambled. Turi atskirai prašyti, jei nori kitaip. Jei prašysi tiesiog keptų, tavęs nepaklaus, ar nori skystų, ar ne (čia tau ne Amerika, kur dešimt būtų vien keptiems kiaušams taikoma – skysti, neskysti, iš vienos pusės kepti, iš abiejų ir t.t.). Dažniau atneš ne skystus. Skirtingai, nei daug kas mano, nesu tokia reikli kiaušams ir jų iškepimo ar išvirimo sekundėms – man jie patinka visokiomis formomis ir mielai prisitaikau prie vietinių preferencijų. Esu nepatenkinta tada, kai PATI GAMINAU ir norėjau vieno, o gavau kitą. Besisvečiuodama kitur, stengiuosi neturėti jokių lūkesčių. Taigi sekundžių reikalavimus taikau tik sau.
– Kavą atneša ne iš karto. Kartais atneša jau po visko. Niekada nepaklausia, kada jos noriu. Šiuo atveju, pradžioj atnešė vaisius, o tada – visa kita. Tai pakrapščiau vaisius, pagėriau kavos ir puoliau savo biškį pavėsusius kiaušiukus. Vis tiek jėga.

IMG_5947

Palomino – Bucaramanga, Kolumbija. Kogiai. Nesugalvoju juokingos antraštės.

2017-02-27 | 14:06 | Inner city life
27

Vėl išvykau į ilgesnę kelionę. Aišku, jau ne ne tokią ilgą kaip praeitą kartą – ana trūko net dvejus metus. Tačiau keturi mėnesiai – irgi visai neblogai.

Žiūriu, kad mano istorijos, pasakojamos mano asmeninėje FB paskyroje, ne vieną prajuokina, todėl jos bus skelbiamos ir čia. Kol kas tikrai neplanuoju jokio kelionių blogo. Jei per dvejus metus nepadariau, tai kodėl dabar turėčiau daryti. Be to, „Maistas ausims“ yra gyvenimo būdo žurnalas (ha ha ha), todėl kelionėms čia tikrai vieta.

Tikiuosi, kad ši, nors ir trumpesnė kelionė, tekstų pagimdys daugiau. 🙂

Atsikėlėm šian penktą ryto (kas nėra labai anksti, nes dažniausiai keliamės apie 6-7), kad važiuotume į kitą miestą, iš kurio važiuosime į kitą miestą, iš kurio važiuosime dar į kitą miestą. Kelionės pradžia – Palomino, galutinis taškas – Barichara. Toli.

16992254_10154585152263402_1528681533583157116_o

Ryte tais jų autobusais važiuoti faina. Kondiškės nėra, bet ir taip per šalta, nes jie greit lekia ir vėjas gerai prapučia. Kažkurioje stotelėje prilipo pilnas autobusas vietinių indėnų – kogių. Jie labai mieli, bet Edmai padarius keletą nuotraukų, vis tiek paprašė kapeikos. Paprašė 10 litų. Gavo 5. Atkreipiau dėmesį, kad pagrinde keliavo jauni vyrai su vaikais. Žmonelių ten nebuvo. Dar buvo dvi babuškos ir senis koks vienas. Ką žmonikės veikia, kas ten žino. Gal kokią kiaulę skerdžia (net nežinau, ar jie valgo kiaulės, tiesą sakant, bet gyvulius lyg ir valgo).

16992156_10154585152698402_3992338918320415197_o

Po pusvalanduko kogių šuo autobuse apsivėmė. Ėmė žiauriai smirdėti per visą autobusą. Tačiau vyras, renkantis pinigus iš keleivių (pavadinkime jį kontrolieriumi, nors nežinau, ar verta jį kažkaip vadinti, nes šioje istorijoje man jo gali nebeprireikti), netrukus viską sutvarkė: išsitraukė šluotą iš po sėdynės ir viską išvalė. Tada tą šluotą tiesiog išmetė lauk. Po to nuėjo iki parduotuvės, kur įsigijo kavos. Kvapas išnyko vėmalų dėmes pabarsčius kava. Nežinojau šito triuko. Žinosiu. Ėmė kvėpėti labai netgi maloniai – jaukiais namais su garuojančia kava. Nors prieš minutę dvėsiau ir džiaugiausi, kad buvau nieko nevalgius – kitu atveju mane būtų ištikęs to šuns likimas.

17021806_10154585152933402_42277038473027120_n

Važiuojam toliau. Netikėtas kelio posūkis. Apsivėme kogių mergaitė (turbūt nepratus, bet ir šiaip vaikams pasitaiko). Jeigu ką, realaus posūkio ten nebuvo. Bet mergaitė apsivėmė for realz. Ėmėm dvejoti, ar tas šuo išvis buvo apsivėmęs. Gal tai buvo mergaitė all the way. Istorijos pabaiga.

Kadangi Edma labiau mėgsta fotkint žmones nei aš, įkeltos fotkės yra jo. Man labiau gamtas visokias patinka fotografuot, uždėt filtriuką ir painstgramint su gerais tagais. Jei jau labai užsimanau kokį žmogų nufotografuot, nueinu į vonią ir selfie pasidarau.

16996049_10154585152083402_6105095201442640659_n

P.S. Postinu jau iš kito autobuso – geras, patogus, su geru WC ir su egzistuojančiu Wi-Fi. Vaifajus, deja, tik Feisbą patempia kažkodėl. Kelionės šiuo autobusu trukmė – 10 valandų.

 

 

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook