- Nepapisai tu jo. Puritonas jis ibanas.
- …
- Dabar sėdek tyliai nuleidusi galvą ir raudok iš gėdos.
- …
- Kitą vasarą varysi su manim į visus open air’us ir pisi visus, kurie man patiks. Žodziu, tu man prapisai keturis butelius šampano. Jau nekalbu apie tavo finansinę situaciją, savo norą išgerti ir tą gėdą, kurią užtraukei mūsų giminei.

Atsimenu, šiandien ryte kažkelintą ankstyvą valandą staiga ėmė skambėti mano BlackBerrio budilnikas (jį nustačiau tikrai ne aš). Kai atsikėliau, telefoną radau išrinktą dalimis. Bandau atsiminti, kas per kova tarp mūsų įvyko. Krč, man rodos, aš niekaip negalėjau užčiaupti to prakeikto telefono, todėl man teko ginti savo miegojimo teises ir iš aparato ištraukti akumą.

Šiandien norėčiau papasakoti dvi istorijas apie tai, koks pasaulis vis tik yra mažas. Kažkas minėjo, jog kas šeštas žmogus žemėje yra pažįstamas. Skamba neįtikėtinai, bet akivaizdu, jog šis “faktas” yra laužtas tikrai ne iš piršto. Gal net iš kokios alkūnės (!).

Žodžiu, prieš varant į Londoną, apie savo išvarymą aš kažką parašiau į blog’ą. Ir gavau iš nepažįstamo berniuko komentarą, parašytą juokais – “Na, tai susimatysim”. Būdama Londone sėdžiu kažkada namuose, kuriuose buvau apsistojus, o šalia manęs sėdintis kambariokas sumano man perskaityti citatą iš tokio vieno “Maisto Ausims” blog’o. Staiga aš pasimetu ir sakau – “Juk šiuos žodžius aš ką tik pati parašiau”. Sako – “Tai čia tavo tas blog’as???” Tada Povilas (toks sugyventinio vardas) pripažino, jog būtent jis man juokais (net nežinodamas, kas aš esu) buvo parašęs komentarą apie tai, kad susitiksim Londone. Mes ne tik susitikom, bet aš dar ir jo kambaryje gyvenau bei jo lovoje miegojau – visa tai buvo atlaisvinta mano atvykimo su trenksmu (“Aš maniau, kad sapnuoju košmarą.”) proga.

Vaje, palikau tuose namuose rankšluostį. Koks simboliškas įvykis, kuris reiškia, jog greit sugrįšiu.

Kita istorija vėlgi įvyko ten pat. Vieną dieną grįžtu aš iš kažkur namo ir pažiūriu pro virtuvės langą, kuris rodo vidinį namo kiemą. Ir ką gi jis man transliuoja? Ogi pažįstamo Mato veidą, kuris nežinia, ką ten veikia. Pasirodo, jis kaip klientas lankėsi pas kitą mano sugyventinį – kirpėją Ramoną. Po kirpimo su Matu nuėjome išgerti “poros drinkų”. Grįžau namo kitą dieną popiet.

Taip pat norėčiau papasakoti apie nuostabų ano miesto maistą. Tik kad žiauriai tingiu. Bet pabandysiu tą padaryti trumpai. Evelina pateko į maisto gamybos tinginiams rojų. Čia visą ėdalą gali nusipirkti paruoštą ir supakuotą gražioje dėžutėje su galutinio rezultato pafotošopinta nuotrauka viršelyje. Etiketė tavęs prašo tik vieno dalyko – “Išpakuok mane ir nepatingėk trumpam įkišti mikrobangų krosnėn.” Cheesecake’ų, spring rolls’ų ir kitų (iš pažiūros rankų darbo) dirbinių niekas čia gaminti nesivargina. Turiu įtarimą, kad taip elgiasi (t. y. nesielgia) ir kai kurios kavinės. Pastebėjau, kad visas miestas kvepia fast food’u, kurio aromatą puikiai sugeria plonos pastatų sienos. Tiesą sakant, tas kvapelis man kelia apetitą. Nežinau kodėl, bet dabar atsiminiau Süskind’o aprašytą Paryžiaus kvapų mišinio tvaiką, kurio sudėtyje – žuvis, prakaitas, kvepalai, šūdai… Hmmm…

- Maistas – zjbs. Pusfabrikačiai. Viską gali nusiprikti: tortai, daržoviniai šūdai – nieko nereik gaminti. Kava ant kiekvieno kampo, kaip man ir reikia. Cizos brangokos, bet px. Taxai – gražūs. Bernai – įvairūs. Aš ėdu mažiau.
- O nėra buterbrodtų su švirkštu leidžiamų?