Tryda – geriausia moters draugė

2015-03-07 | 08:25 | An Issue to Discuss
07

Apie maistą Papua Naujojoje Gvinėjoje galėčiau rašyti ir rašyti. Ir tikrai ne dėl to, kad jo čia būtų įdomaus ar įvairaus. Čia kaip tik nieko nėra, nors ir viskas auga ir galima būtų nemažai gerų dalykų išgauti, bet apie tai kitą kartą. Labiausiai tai nėra talento ir kūrybingumo.

 

Pastebėjau keistą tendenciją, kad šalyse, kuriose nėra gilių kulinarinių tradicijų ir vietinė virtuvė yra tiek kūrybinga kiek palmė, nufotkinta pliaže (my staple), mano svoris ne mažėja, o didėja. Žiauriai keista, nes juk, kai neskanu, tai ir neėdi, ane? Čia kalbu apie visokias Afrikas ir Papua Naująsias Gvinėjas. Kelios Afrikos šalys man kainavo +3 kg, o liūdniausia, kad net nebuvo labai skanu! Tuščios kalorijos literaliai. O štai šalyse, kur da***a skanaus maisto (pvz., USA; Azijos šalyse, jei nevalgai nevykusiai pagamintų vakarietiškų patiekalų; ir, be abejo, daugybėje Europos šalių) aš arba stoviu vietoje, arba plonėju. Amerikietiški burgeriai nepajudino mano svarstyklių nė per milimetrą, nors racionas tikrai nebuvo sveikiausias ir ženkliai skyrėsi nuo to, ką gaminčiausi pati (sriubos, troškiniai). O pvz.,  Azija mane nustebino savo kūdinančiomis galiomis, nes ten patyriau, legendomis apipintą, “valgau ir lieknėju” reiškinį. Spėju, kokie -4 kg gavosi – ir čia jau numetus Afrikos “antsvorį”. Manau, šiuo atveju labiausiai dėkoti reiktų neretai paleistiems viduriams ir keliems apsinuodijimams.

 

Bet kodėl šalyse, kur maistas sucks, vis tik paauga tas svoris? Man rodos, perpratau jau. Ėdi kokį nors plain šūdą, ėdi, ėdi, ėdi, o skonio receptoriai kaip nepatenkinti, taip nepatenkinti. Galvoji – na gal jei dar dvidešimt kąsnių šito nuobodzylos susikišiu, gal kažkiek labiau tie receptoriai pasidirgins. Na ir ėdi sau, ir vis nepasidirgina niekas. Nervinė sistema nebent. O į galą jau po**i būna, nes jau nieko nebenori. PNG pvz., erzinančiai beveik nenaudoja prieskonių. Druska ir viso. Nu čia turiu omeny, kad vietinėj virtuvėj taip, restoranuose visko yra (labiausiai – australų įtakos), bet ne visur tų restoranų rasi. Sumeta cielas daržoves (kokių 2-3 rūšių – kokias saldžias bulves ar beskonį taro ir kokią žolę) į puodą su kokiu mėsgaliu ar be, įpila vandens, na ir gatava. Pzdc! Alergiška aš tam paprastumui.

 

Nuėjau šian į gymą čia po šitų apmąstymų, bet po penkių minučių mane išprašė, nes prireikė jį kaip tik tuo metu valyti. Nė sudba. Ta proga sumuštiaką su kiaušu ir pomidoru pasidarysiu. Gaila, kad neturiu sviesto ar majonkės. 🙁

 

P.S. Kelionių ir maistų nuotraukų yra mano Instagrame: www.instagram.com/stundziene.

Nerašau, bet rašau

2015-02-26 | 07:38 | Inner city life
26

2015.02.23.

Nesu labai didelė gerbėja plačiai aprašinėti savo kelionių. Kaip žinia, šiuo metu vienintelis būdas, kaip tuo užsiimu yra Instagraminis micro/photo bloginimas. Kodėl? Nelabai matau prasmės pildyti ir taip užteršto interneto dar viena kelionių istorija – atvažiavom, pamatėm, palietėm. Kokie mes nuostabūs. Kaip ir milijonai kitų. Ir mes matėm tą šventyklą ar tą statulą su penkiais milijonais tagų minėtame Instagrame. Neįsivaizduoju, ar įmanoma rašyt apie kažką dar labiau cliche nei apie savo nuotykius pietryčių Azijoje, kuris prilygsta amžinam hareminių kelnių ar pigių fedora stiliaus kepurių nešiojimui visokiuose Sihanoukvilliuose. Jau tikrai geriau savo pusėtinus pusryčius su netobulais kiaušinių tryniais postint, ką ir darau. Čia, aišku, man taip atrodo, bet aš juk ir darau taip, kaip MAN atrodo. Šiek tiek nustebau pamačiusi, kiek viename knygyne knygų, pagrinde chick-lit žanro, apie visokius savęs ieškojimus ir nušvitimus Balyje ar intriguojantį expatų gyvenimą Singapūre. Apie tai rašo, kas tik netingi ir nebūtinai moka.

 

Kita priežastis, kodėl nelabai užsiimu travel bloginimu yra ta, kad manęs visiškai nedomina rašyti kažkokius a la patarimukus, kur čia faina ir kur čia apsimoka. Tam skirtas visiems žinomas, plius-minus 70 proc. atvejų taiklus, patarėjas Lonely Planet. Kalbant apie procentus, 90 proc. tų blogeriukų visiškai čiulpia šikną. Kuo labiau čiulpia, tuo labiau mano, kad zjbs varo.

 

Šią sekundę kažką rašinėju, tik todėl, kad esu blogos nuotaikos (geriausia mūza), nėra elektros, nėra interneto (išskyrus mobilujį), mieste nieko nenuveiksi (o ir nesaugu į jį eiti), dažnai palyja bei paskutinis rezortas šioje vienos ašaros pakalnėje (nū, nėra taip jau blogai, tai skiriu vieną ašarą iš penkių), alkoholis, net ir tas yra nelegalus šioje šalies dalyje. Visa tai susideda į didelį, riebų NĖRA KĄ VEIKTI. Šiandien belieka sėdėt savo kamūrkėje ir svarstyti ar kitoje vietoje, kurios per plauką nepasirinkome, nebūtų buvę geriau. Būtų, blet. O gal ir nebūtų. Ar gal išvis reikėjo varyt į tą bažnyčios guest housą ir tada gailėtis, kad nepasirinkau vietos, kurioje esu dabar, nes manyčiau, kad kitur tikrai labiau fun nei pas šventuosius.

Ai, visai pamiršau paminėt, kad man – pė em es.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook