Visada yra kuo skųstis: kelionės ir maistas [daug fotkių]

2015-11-29 | 18:28 | Visada yra kuo skųstis
29

Kaip mano pažįstami žino, kelionę aplink pasaulį pradėjau 2014-ųjų metų rugsėjį PAR. Po PAR varėm į Zanzibarą, Ruandą, Burundį, Dubajų, Nepalą… Na, į rytus. Maistų prisižiūrėjau visokių. Didelių dramų nebuvo ir šiaip nesu iš tų, kurie ragautų kokį anties gemalą. Mano maistinės dramos paprastai apsiriboja netobulu kiaušinio tryniu ar šviežių daržovių trūkumu. Didžiausia klaida yra pasiilgti europietiško/vakarietiško maisto kokioje Azijoje – nusivylimas praktiškai garantuotas.

Žemiau – mano dienoraščių ištraukos šia tema.

PAR

Kolonizavimo įtaka jaučiasi ne tik išėjus į gatvę, bet ir užejus į bet kokį restoraną ar viešbutį. Taip vadinamas „real South African food“ smarkiai primena olandų virtuvę, o visas kitas maistas (ypatingai – pusryčiai) mažai skiriasi nuo to, ką rasi Jungtinėje Karalystėje.

1

2

Atseit pats tikriausias Pietų Afrikos patiekalas – mėsgalis, bulvės ir kokia nors manų košė bei virta morka.

Vištiena – bene populiariausias PAR produktas. Ją tiek parduoda, tiek reklamuoja VISUR. Normalu pardavinėti vištieną 10-ies kilogramų pakuotėse. Tiek prekybos centrų lentynose, tiek restoranų ar užeigų meniu dominuoja vištienos patiekalai: mišrainės, salotos, troškiniai, sparneliai, burgeriai. Net greitojo maisto restoranuose daugiausia mėsainių bus pagaminti iš vištienos. KFC restoranų Pietų Afrikoje turbūt daugiau nei pačiame Kentuckyje.

Aplink Kruger Parką ir jame populiariausia – jau nebe vištiena, o žvėriena kaip krokodiliena, antilopiena ar gazeliena. Pastebėjau, kad dažnai nėra vegetariškų opcijų. Na, nebent nori valgyti garnyrą. Pvz., skrudintas bulvytes, ant kurių, beje, paprastai beriama ne paprasta druska, o čili druska (kas yra gerai). Atkreipiau dėmesį, kad šioje šalyje bulvytės yra minkštesnės. Skonio reikalas, bet man patiko – turbūt olandų įtaką. O olandus, žinoma, įtakojo belgai su savo garsiosiomis bulvytėmis. Beje, gyvenime nevadinu bulvyčių „french fries“. Nekenčiu vagysčių.

Untitled

Restorano meniu Kruger parke.

Jautienos ir kitų gyvūnų „džerkiai“ čia populiaresni nei JAV. Jų rasi net kosmetikos parduotuvėse.

Skirtingai nei Europoje, čia ir su žiburiu nerasi kebabinės. Turkų matyti irgi neteko, gal nebent kokiame Durbane, bet gal čia tik sutapimas. Durbane šiaip sutiksi labai daug indų.

Pietų Afrikoje ir apskritai Afrikoje nėra populiarus daržovių marinavimas. Nors PAR man ir pavyko rasti marinuotų svogūnų ir paprikų, vienų jų valgyti praktiškai neįmanoma. Marinate nėra naudojamas vanduo, o vien tik actas ir nemažai cukraus. Atrodo, kad valgai vien actą su cukrumi.

Zanzibaras

Tinkamos klimato sąlygos dar nereiškia, kad jomis bus pasinaudota. Atrodytų, kad kokiame PAR ir Zanzibare yra visos geriausios sąlygos puikiausiems jūros gėrybių patiekalams, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje šalyje jūros gėrybių nors ir buvo, jos buvo toli gražu nebuvo įspūdingos. Zanzibare, apskritai kalbant apie maistą, toje pačioje vietoje gali gauti nuo šūdo iki wow. O grįžtant prie puikių klimato sąlygų, zanzibariečiai neaugina nei pomidorų, nei morkų, nei bulvių, nes tiesiog… nemoka. Minėtos daržovės importuojamos iš žemyninės Tanzanijos ir parduodamos gerokai aukštesnėmis kainomis. Vakarietiškų pusryčių vietiniai nemoka gaminti arba nenori investuoti, o patys rytais valgo bjaurius saldžius blynus. Na bent jau grilinti neblogai sugeba. Tai prie griliaus ir stovėkite.

Untitled

Jūros gėrybių rinkinys Zanzibare.

Nepalas

Nepalo sostinė, Katmandu, visame pasaulyje garsėja ne tik savo nešvara, įkyriais prekeiviais, bet ir siaubingu maistu. Be abejo, šalies kalnai tikrai turi įtakos produktų skurdumui, tačiau turint kūrybingumo gyslą juk galima neblogai pagaminti ir „iš kirvio“. Panašu, kad iš kirvio jie ir gamina.

Untitled

Salotos nėra stiprioji nepaliečių pusė. Nuotraukoje: omletas, pusryčių sumuštinis ir salotos.

Untitled

Akivaizdu, kad daržovių pjaustymo meno visus moko tas pats mokytojas.

Untitled

Rudos spalvos pusryčiai įkvepia dieną praleisti geriau nei vaizdas lėkštėje.

Untitled

Kiaušiniai (neatsiklausius) visada išverdami kietai ir pateikiami be majonezo. Nerekomenduoju.

Untitled

„Fish and Chips“. Ir ką aš sau galvojau užsakinėdama tai šitoj šaly?

Untitled

„Russian Salad“. Nepale baltąja mišraine vadina bet kokias apvirtas daržoves, sumaišytas su majonezu. Gal jie ir teisūs?

Untitled

Vienas tradicinių Nepalo patiekalų – „Sriuba iš pakelio“.

Mianmaras

Untitled

Salad Niçoise Mianmare. Tuno salotos be tuno. Inle Lake, Myanmar. Juk sakiau, kad pasiilgti europietiško maisto yra klaida.

Untitled

Ne, tai nėra nuotrauka iš Sovietmečio valgyklos meniu. Tai yra krevečių karis, kurį kažkodėl sumanė papuošti mano mėgstamais žydraisiais (pervirtais) kiaušiniais. Įsižiūrėjus į nuotrauką matosi, kad patiekale jau ir taip yra kiaušų – mažiukų putpelių kiaušinukų. O ką ant stalo veikia dešinėje esanti tabletė? Užsikosėjau, tai atlėke su padėklu pas mane. Galvoju – „Nu, įdomų, ką čia duos man.“ Davė paracetamolio. Perdėtas rūpestis kartais gali varginti, bet jaučiuosi dėkinga. Mandalay, Myanmar.

Untitled

Vienas mano mėgstamiausių, Mianmare ragautų, šūdevrų, kurį teko ragauti gerokai brangesniame nei vidutinis, europietiško stiliaus, restorane. Meniu puikavosi gal kokie penki skirtingi krevečių patiekalai. Pagal nuotraukas ir aprašymus išsirinkau lengviausiai skambantį patiekalą – „Krevetės itališkai“. Nuotraukoje buvo parodytos penkios grilintos krevetės ir keli salotų lapai. Atnešė tris padažuotas krevetes, spagečių ir pusę išilgai perpjautos dešrelės kažkokiame padaže. Taip, dešrelės. Pusę.

Untitled

Krabai, parduodami Jangono Chinatown. Niekam ne paslaptis, kad Azijoje street foodo reiktų privengti. Ką sėkmingai ir dariau visą laiką. Bet juk reikia paragauti, kai labai norisi? Paragavimas kainavo tris dienas myžimo per šikną.

 

TBC.

Atstokite

2015-05-26 | 01:46 | Gyvenimo tiesa
26

Vakar pirmas sutiktas žmogus (car rental agentas Honolulu oro uoste) pasitaikė ne kartą Lietuvoje buvęs amerikietis iš Kalifornijos. Tai zeba visai, pasijuokėm ten kažką apie orų balionus, kuriais skraidė ir kaip valgė daug. Tačiau gale jam būtinai reikėjo viską sugadinti durnai sureaguojant į mūsų klausimą, kur pasukt, kad į Maką patekt: “Don’t eat McDonald’s! It will kill you!” Blet, seriously? Aš jau nevardinsiu milijono priežasčių, kodėl man reikėjo būtent Mako (kitkas nelabai dirbtų taip anksti + WiFi).

Toks pats žmogus man sakys nevalgyt kiaušinių, nes ten – cholesterolis, bet visokius saldumynus, sūrius, sviestus ir mėsas – išskyrus kengūrieną*, žinoma *eye roll* – valgys kalnais ir viskas bus su tuo OK. Toks pats žmogus keptą duoną užgerdamas alumi pilna burna atskaitys man moralą apie čipsų valgymą. Toks pats žmogus šūdų pilna nosimi man pasiūlys rečiau dalyvauti vakarėliuose. Ir t.t. ir pan.

 

*Kengūrienos nevalgys, nes kengūros kažkodėl gaila labiau nei pvz., mažo mielo ėriuko ar karvutės liūdnom akim. Kengūra – lyg sausumos delfinas, lyginant su kitom žuvim, kurį valgo tik visokie japonai ir kiti bepročiai (turistai).

Jėzus ir papai

2015-03-10 | 06:26 | Inner city life
10

2015.03.09.

Manęs jau nebestebina Google reklamos apie Jėzų. Visur jos – po penkias skirtingas viename straipsnyje. “Jau yra mokslinių įrodymų, kad Jėzus gyveno. Skaityti čia.”, “Ateik į doros kelią. ~Bažnyčios adresas~.”, “Jesus will save you. Just one click away.”

Na, kadangi krikščionybė šioje šalyje, palyginus, atsirado gana neseniai, tai kaip ir nieko keisto, kad kol kas ši religija čia yra kiek atsilikusios formos. Švelniai tariant. Daug ką pasako ir tai, kad kiekvieno padoraus (vertimas: prie mokslo ar pinigo / knygų mačiusio) žmogaus atsakymas į kokį rūpestėlį neabejotinai bus kažkas tokio: “You just have to pray to the dearest lord…” Pray ir viskas bus OK! Kaip viskas paprasta!

Tie patys žmonės tau, baltajam, prisistatydami būtinai pasigirs, kad jie yra katalikai (arba liuteronai). Na, kaip ir baltieji jiems atnešė šitą šviesą į gyvenimus kažkada, tai matyt, galvoja, kad kiekvienam europietiškos išvaizdos individui taip padarys geresnį įspūdį. Daugumai turbūt ir padaro, nes vis tik tie, kas lankosi Papua Naujojoje Gvinėjoje, dažniausiai yra kokie nors misionieriai ar kitaip su krikščionybės propaganda susiję žmonės. Na, gal dar kokie daktarai ar su mokslu susiję. “Most people come here with a purpose” – sakė mums taip. Niekas negali patikėt, kad mes esam tiesiog turistai, o ne kokie researcheriai ar daktarėliai. O jei jau patiki, tai stebisi, kad keliaujam be grupės ir dar pavarinėjam vietiniu transportu kartais. Beje, reiktų nepamiršti, kad religija ir šūlia yra BFFs šitoj šaly, tad net ir nereliginiai dalykai vis tiek veda prie jos. Važiuoju su vairuotoju, rodo jis man miesto hailaitus: “Post office. Gas station. Catholic school.” Paklausiau, ar yra mokyklų, nesusijusių su religija, tai pradėjo man skiesti apie liuteronų mokyklą.

*žinot, kaip į tai reagavo mano akys*

Atvarę į PNG, dievo žodžio nešėjai tarčialina visai prašmatniuose rezortuose, valgo steikus ir prie stalo aptarinėja savo religinį būrelį. Nebloga komandiruotė. Įdomus pastebėjimas – daugumoje viešbučių, kurie iš esmės yra skirti su bažnyčia susijusiems žmonėms (net jei pačios apgyvendinimo įstaigos savęs tokiomis nelaiko, jos lankytojai vis tiek pagrinde bus iš religinių fanatikų rato), 99% restoranų meniu sudaro mėsgaliai ir visokie beikonai. Steikhauzai iš esmės. Be abejo, tai didžiaja dalimi yra australų bei amerikiečių įtaka, but still, man kažkaip nekrikščioniška atrodo taip maitintis. Jei jau vaidinat tokius religingus, tai gal vaidinkit iki galo? Nemanau, kad kas nors iš atvykusių amerikonų nors kartą burnoje turėjo pigų krekerį, kuriais minta vargšai vietiniai, nes pardėje kažko geresnio dažniausiai neįpirktų. Tie patys viešbučiai turi ženklus “No smoking or drinking on the premises”. Nes gi ble – nuodėmė! O jautuką ėst – zjbs. Hipocrisy pilnu pajėgumu – aš taip manau. Čiut neapsišikau iš juoko po ilgos kelionės nuėjusi į vieną tokių restoranų ir paprašiusi alaus. Prieš tai mačiau, kad meniu yra vyno. Sako – oi ne, alkoholio mes neservinam – atsakė man padavėjas švento avinėlio žvilgsniu. Pasakiau, kad vyną mačiau meniu. Ai nu jo – vyną tai servinam – sako. Tipo ne alkas čia jau? LOL. Žodžiu, Kristaus kraujo turėjo kelių rūšių. Paėmėm butelaitį ir nerūkymo zonoje pašerinom džonį.

Grįžtant prie vietinių prisistatymo atvykėliams, “mano vardas – Džo ir koks aš katalikas” – standartiškai prisistatė ir vienas buvęs mentas (mentų kažkoks vierchas jis – iki šiol virina reikalus ir yra gerbiamas kaimiečių). Tikėjimo stiprumą įrodė ir kičinės būsto dekoracijos religine tematika. Neilgai trūkus paaiškėjo, kad šitas mentas yra vedęs savo dukrą. Vaikų su ja turi penkis, atrodo. Ir dabar va nėščia. Incestas šalyje nebėra legalus, tačiau kaime apie jų santykį žino visi ir visiems kaip ir viskas OK. O tuo tarpu radijas čiulba apie tai, kas nėra OK. Ne OK yra gėjai! Apie tai tau praneš amerikietišku akcentu ir juokingu vintage reklamų tonu, kad net imsi galvoti, ar netyčia neatsidūrei kokiam tūkstantį gyventojų turinčiam baptistų kaime Luizianos valstijoje, in the 50’s. Juoda ir graudi propaganda, Gražulis-style. Gal jam reik ten nuvažiuot ir pranašu būt.

Beje, poligamija Papua Naujojoje Gvinėjoje yra legali. Skaičiau, kad vyrui yra totalus neprestižas neturėti vaikų, tad skyrybos su žmona, kuri negali pastoti – normali ir populiari praktika. Žmonų vyrai turi tiek, kiek gali išlaikyti. Kuo jų daugiau, tuo vyras laikomas galingesniu.

Tų žmonelių dubasinimas dar visai neseniai buvo legalus ir tikrai priimtinesnis už, tarkim, kokios genties moters vaikščiojimą nuogais papais, kaip buvo įprasta iki krikščionybės. Nes čia gi pzdc nusidėjimas.

Grįžtant prie kasdienybės su liemenukais, vietiniai, kurie per daug savo tikėjimo neperša, vis tiek kažkada išsiduoda ir papasakoja kaip rytais, prieš darbą, mėgsta pasimelsti. Kad dienelė gera būtų. Na gal dar vieną-kitą maldelę susakykime ir už dosnius turistėlius, kad nezirstų ir normaliai mokėtų už beverčius šūdus, kuriais juos čia šeriame. Šios šalies turizmo žmonės – bene nagliausi. Verslininkėliai tokie. Pamaldžios sūkos prie skaičių.

Ateistų šioje šalyje nerasi su žiburiu – o jei jau toks esi, geriau neprisipažink, nes tave palaikys ciniku užverta širdele. Eis po to dar melstis už tave. Blogąja dvasia irgi gali palaikyti. O gal sudegins kaip raganą. Čia tie taip gali padaryt, kurie priimdami krikščionybę nepamiršo ir savo pagoniškųjų šaknų. Tokių dar vis yra nemažai, bet tas man visai patinka. Gaila, kad jie praranda savo autentiškumą per tą bažnyčios tarnautojų brain washą. Tokia biškį Utah čia, tik be mormonų. Aišku, daug ir gero tie misionieriai čia padarė – pristatė mokyklų, ligoninių ir panašiai. Bet ne apie tai juk aš. Liūdna žiūrėt į tą durniams cheesy būdais skelbiamą tikėjimą lyg tai būtų kokia TV Shopo snuggių reklama. O jie ir tiki – they don’t know any better. Stengiuosi pasakoti neprimesdama savo ir taip gan tolerantiškų bullshit pasakoms pažiūrų – nelabai jos čia svarbios. Bet pripažinsiu, kad nuo eye rollų galiu greit ir apakti.

 

Maistas, prakaitas ir betel nuts Papua Naujojoje Gvinėjoje

2015-03-09 | 07:10 | Inner city life
09

Labas rytas, Lietuva. Žodžiu, poryt jau varau į Australiją aka sūrių pyragų (kokie jie ir turėtų būti), seafoodo ir VISKO SKANAUS rojų. Todėl šiandien – nebloga proga papasakoti apie, hm… na, ne maisto pragarą, bet skaistyklą, sakykim. Tekstas nebuvo rašytas šiam blogui, tai tonas gal skirsis kažkiek. SAU RAŠIAU. Kad nepamiršt. Nes nu o ką veikt be WiFi ir 3G?

2015.02.26.

image

Taip pusryčiavau kelias dienas. Visai gerai. Jei domina, kokių dar pusryčių man teko paragauti savo kelionėje aplink pasaulį, prašom eiti į mano FB foto albumus.

Maistas Papua Naujojoje Gvinėjoje – ganėtinai įdomus. Vietiniai pagrinde minta savo užsiaugintomis saldžiosiomis bulvėmis ir kitomis daržovėmis bei vaisiais, o per šventes taip pat valgo mėsą – ypač kiaulę (čia jie ją vadina ne “pork”, o “pig”, tai ir aš atitinkamai lokalizuoju). Vištiena – taipogi mėgstama. Pamatyti kepančią kiaulę – neretas reiškinys. Bent jau sakė man taip – pati nemačiau. Kiaulė – gerovės ženklas, nors savaime suprantama, kad dauguma vietinių tikrai nėra turtingi. Vietinis sakė, kad mokytojo uždarbis – apie 120 EUR, tačiau papuasai išgyvena turėdami derlingos žemės ir gėlo vandens, tad visi gali užsiauginti savo maisto ir taip išgyventi.

image

Tokių take-awayų – pilna visoje šalyje.

Be daržovių ir mėsos yra dar keletas populiarių dalykų. Be abejo, kiaušai, kuriuos gatvėje, ypač turguose ir prie autobusų stočių, parduoda išvirtus po 1 kiną (0.33 EUR). Labai mėgstami – vietiniai kepti bananai ir kukurūzų burbuolės. Kalbant apie užkandžius, populiariausias tikriausiai yra “bisket” (biscuit). Pradžioj maniau, kad čia kažkokie a la duoniukai arba krekeriai, bet paragavusi supratau, kad jie gan stipriai skiriasi nuo to, ką esu ragavusi už šalies ribų. Šitie jų bisketai yra kaip sausainiai, bet sūrūs – ir netgi labai. Lyg pabarstyti čipsų ar užpilamos sriubos prieskoniais. Pastarosios – irgi labai populiarios, kaip ir kiti pigūs pusfabrikačiai bei konservai. Pagrinde eina žuvys kaip tunas ar skumbrė, taip pat jautienos tušonkės, vištiena. Na, kaip ir visur. Apskritai supermarketuose daugiausia tokių prekių, kurios gali ilgai stovėti. Bomžpakečių – pilna tiek parduotuvių lentynose, tiek gatvių reklamose. Maggi maggi! Normalių supermarketų rasi nebent didmiesčiuose, kurie gali būti už pusdienio kelio nuo kokios Highlands deriovnios arba pasiekiami skrendant (kelių beveik nėra). Tai neskrisi gi, žmogus, į kokią Maximą čipsų nusipirkt. Pastarieji čia – gana neskanūs. Nebent nori penkiagubai mokėt už importą iš Australijos.

image

Bisket.

Restoranų irgi praktiškai nėra, išskyrus sostinėje ir viešbučiuose. Yra tokios vietinės maisto išsinešimui šiknaskylės, Kai Bars (“kaikai” pidgin kalba yra “valgyti”), kur gali nusipirkti paruoštų fritkių, daržovių (kokį brokolį ar pan. – mažas pasirinkimas) ir visokiausių mėsgalių. Kažkokius labai riebius ėriuko gabalus jie ten mėgsta (lamb flaps), nors pačiai jų ragauti man neteko (kol kas). Tačiau tai, ką ragavau, man patiko. Ten pirktos fritkės buvo vienos geresnių ir man visiškai nerūpėjo, kad jos – drėgnos nuo aliejaus. Jau geriau tokios, nei kartoninės ir beskonės. Aš net nevadinčiau ragautų bulvyčių “greasy”. Greičiau – “juicy”.

image

Kiekviename Kai Bare rasi šito stuffo. Dešreles jie valgo rūžavos spalvos. Klausiau, nuo ko čia. Burokas? Nežino.

Daržoves jie ant stalo atneša apvirtas arba apkeptas. Nelabai pjaustytas – kokį brokolį perpjaus per pusę ir tiek. Nieko daugiau joms praktiškai ir nedaro, gal kažkiek pasūdo. Turiu omeny, kad iš daržovių nedaro patiekalų kaip troškiniai ar salotos. Atneša cielų morkų, saldžiųjų bulvių, šparaginių pupelių – ir dėkis, valgyk sau. Šiaip nėra blogai tas natūralumas, bet aš virtuvėje labiau mėgstu eksperimentus. Ir šiaip esu jovalų ir prieskonių mėgėja, tad paprastumu manęs dažniausiai nesužavėsi (tikriausiai ne tik maisto sferoje, heh). O tos plain daržovės dar ir aušta greit…

image

Aušta daržovės. Šitoj chatoj karšto mealo gaut neteko. Viską atnešdavo kaip iš po vakar, nors ir padaryta neseniai. Pochui jiems.

Vietiniai net tada, kai nevalgo, vis tiek kažką nuolat kramto. Tas kažkas, žinoma, yra betel nut – žalingų azijiečių įpročių karalius. Iki Papua Naujosios Gvinėjos, daugiausiai šlykščius riešutus kramtančių mačiau Mianmare. Ten juos graužia daugybė vyrų, o štai moterų raudonais dantimis matyti neteko. PNG juos kramto beveik visi. Gal tik vaikigaliai to nedaro. Baisiausia ir šlykščiausia yra tai, kad betel riešutai kramtomi visą dieną su neilgomis pertraukėlėmis. Nuo pat ryto. Vietinis ritualą sulygino su rytine, tonizuojančia, arbata. Kramtantieji riešutą maišo su kažkokia rūgštimi (laimo gal), o pakramtę spjaudosi dideliais raudonų seilių kiekiais. Visi keliai – papuošti raudonomis dėmėmis. Keliuose mėtosi kokakolos buteliai, pripildyti raudono skysčio (seilių). Po lietaus likusios balos – raudonos spalvos. Važiuojant autobusu duoda maišelių – naturally, pamaniau, kad vėmimui ar šiukšlėms. Nea – riešutinėms šlykštūnų seilėms. Riešutai veikia panašiai kaip visokie redbuliai – suteikia šiek tiek energijos. Ilgainiui dantys tampa raudoni. Negrįžtamai (arba jie nesistengia jų gerai išvalyti). Highlands regione vieno riešuto kaina – 1 kina (0.33 EUR). Varant link jūros, kur jie auga, kaina mažėja, kol pasiekia 0,20. Jiems jie (ypač hailanderiai) išleidžia daugybę pinigų, kaip ir rūkalams. Vietinis sakė, kad dauguma neįperka skėčio (*eye roll*), nes anas kainuoja 6 kinas. Savo riešutukams jie dar daugiau išleidžia. Sakau, tai kodėl gi tau kasdien neatsisakius po vieną riešutą? Po savaitės jau skėtį turėsi. Tai merga iš šono man atsakė, kad mes dar esam developing country, tai dėl to taip mums yra. Ta prasme, sunku su prioritetais jiems. Gi lietingas sezonas būna kasmet. Tas penkiamečių lygio prioritetų dėliojimas gali būti erzinantis, esant ne pačios geriausios nuotaikos.

image

Šitas mūsų rankų darbo jovalas iš kirvio buvo visai skanus, beje. Labai netgi. Tušonkė ir nūdlų sriuba – kitko gi nelabai ir gausi.

Šio krašto žmonės taip pat nėra itin tvarkingi ar švarūs. Pagrindinis kvapas, kurį užuodžiu uždaroje patalpoje yra prakaito. Dažniausiai vyrų, bet va, kaip tik vakar, viena moteris autobuse čiut nepražudė manęs savo kvapeliu. Nežinau po kiek laiko jie nesiprausia. O aš dar pasinervuoju, kai galvą ne kasdien gaunu išsiplauti, o kas antrą.

Beje, padoresni restoranai vis tik kvepia ne žmonėmis, o ėriena.

Žodziu, papuasai man sudarė itin netvarkingų žmonių įspūdį. Mėto savo šūdus per langą, pakelius visokius. Spjaudosi kiaurą parą. Visuomeninio transporto (busiukų) salonai – murzini ir juose sutiksi tarakonų. Todėl geriausia PNG skraidyt lėktuvais, bet ir tie kartais vėluoja, ypač lietingu sezonu. Vietiniai skrydžiai, kaip ir viskas šioje šalyje, nėra labai pigus malonumas.

2015.02.27.

image

Lamb flapsas – dešinėj. Normalesniam supermarkete gavau netgi piklų.

Šiandien pažiurejom Asaro mudmen šou. Nebuvo labai įspūdinga, bet pamatyti visai verta. Grįžtant namo užsukom į prie chatos esantį Kai Bar, kad pagaliau paragaut tų riebiųjų lamb flapsų. Tiesą sakant, nebuvo taip riebu ir dramatiška kaip man pasakojo Australijoje užaugusi vietinė ar kaip į batą myžo Lonely Planet. Yra riebioji mėsgalio dalis, yra, bet kam valgyt ją? Ką sočiau nebent. 😀 Aišku, bet kuriuo atveju, tai nėra patiekalas, kurį reiktų valgyti dažnai, bet vietiniai ir neįpirktų tokio dalyko kasdien (gabalo kaina – 8 kinos / 2.67 EUR). Užtat jie įperka fritkes ir jas ėda gana dažnai. Šiaip man sakė, kad papuasų mityba seniau buvo žymiai geresnė – dabar jie valgo deep fried šūdus, bisketus ir visokią chymkę, kai seniau pagrinde misdavo vaisiais, daržovėm ir riešutais. Žinoma, juos valgo ir dabar, bet supratot, apie ką aš.

Pagalvojau, kad Lietuvoj daug kas labai panašiai maitinasi. Mėsa, bulvės ir ko sode yra.

P.S. Rezortų restikai, aišku, labai neskriaudžia. 🙂

image

 

Daugiau fotkių: https://instagram.com/stundziene/

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook