14
Pagonybės laikų lietuvių patarlė teigia – visur blogai, bet namie blogiausia. Kaip teigia, taip ir yra. Savaime suprantama, kaimo šamanų išmintimi suabejoti aš nė nedrįsčiau, nes anuomet, Davilo ir Maukoldo laikais, žmonės buvo išmintingi IŠ TIKRŲJŲ (ne taip, kaip dabar, vien tik bandiūgos kažkokie). Ir jie visai nebuvo tokie jau baisūs barbarai, kaip manė visokie krikščionys ir kiti vagys.
Tuščias kašyliokas, pilnas šaldytuvas ir kitos namų bėdos, kai bandai blaiviai pamąstyti, yra nelabai išsprendžiamos. Bet ačiū Dievui, žemėje egzistuoja toks dalykas kaip RŪBAI, ant kurių peties visada gali pasidėti savo neaiškiais skysčiais varvančią nosį. Beje, jei kam nors rūpi, kaip aš gyvenu, galiu pasakyti visą tiesą nuoširdžiai – mano fronte nėr nieko naujo, apart naujų rūbų, kuriuos tuoj pat pademonstruosiu. Na, dar BlackBerry, kurį šiandien gavau dovanų. That’s what boys are for! Juokauju, aišku (arba juokauju, kad juokauju greičiau). Vieni velniai težino, už ką dangaus pašto pajėgos man siunčia šitokią malonę. Matyt, gera mergaitė buvau KADAISE.
Rūūūūūbai (visas nuotraukas galima pasididinti). Mėlyną maikę gavau chaliavai su žurnalu. Ta oranžinė man labai patinka, nes ji yra šiek tiek permatoma. Bernai liepė nešioti be lifčiko. Taip ir darau, nes esu paklusni moteris, kuri visuomet lengvai pasiduoda valdovų (t. y. vyrų) diktatūrai. Nereali juodos maikės nugara. Miau.
Batus jau rodžiau, išskyrus vieną porą. Nuo šiol esu pasiruošusi kovoms su gladiatoriais ir laukiniais žvėrimis.
Supertrumpa juoda suknelė. Jau vieną kartą buvau užsidėjus. Einant gatve, laikantis skubantiems jaunuoliams už parankės, tenka nuolat taisytis šikną, kuriai vis užeina nenumaldomas noras PADARYTI PASIRODYMĄ. Nesu tikra, ar iš PASIRODYMŲ sulauksiu kokios nors praktinės naudos, bet vis tik pirkiniu esu patenkinta. Visiškai mano stailas – juoda spalva, nuogas petys, mini, “palaidos balos” pasiūvimas (čia kai rūbas būna laisvas, bet gražiai krenta). Turiu krūvą tokių bliuzkų.
Gražioji Kate Moss for Top Shop suknelė. Nu, man tai ji – LABAI LABAI. 
Visiškai nedievinu polka dots rašto (nors prieš keletą metų sakyčiau priešingai), tačiau ši suknelė man kažkodėl iš karto krito į akį. Faina forma ir medžiaga. Ir kaina. 
Vietoje 57 svarų mokėjau tik 10. Todėl paėmiau ją net nesimatuodama ir manau, kad nesuklydau. I like kišenės and ilgis.
Oro uoste už paskutines babkes prisipirkau žurnalų. Ne rūbas, bet vis APIE RŪBUS.
Šitą žurnalą prigriebiau važiuodama taxi. Gražus jis man kažkoks.
Auskarai draugei.
Nusipirkau ir sau kelias poras auskarų (juodų, nes kitokių nelabai nešioju), bet niekaip negaliu jų rasti. Gali būti, kad palikau Londone… Nejaugi teks grįžti pasiimti? Gražiųjų apatinių nepamečiau, bet nelabai galiu rodyti, nes nebus po to ką žmonėms intymioje aplinkoje demonstruoti.
Na, o šioje nuotraukoje Evelina sėdi svečiuose ant stogo pas Mažylį ir Karlsoną. Evelina valgo Karlsono uogienę, kuri įkrito jai į batus. Ją nutraukė miela panelė, fotkinanti nuogus žmones. Kadangi į svečius užsukti bei degtine pasivaišinti užsimanė ir taifūnė Catarina, drabužius blog’o autorei teko pasilikti ant savęs. Ir tai dar ne pati blogiausia vieta šitoje istorijoje! Labai gaila, bet vieną dieną Mažylio ir Karlsono kantrybė baigėsi ir jie nusprendė pabėgti nuo iš už lango įsikūrusio uogienės fabriko sklindančių garsų (mėsisinkas negailestingai bruknėms kirto galvas). Bėgo jie gan toli – į kitus apartamentus: “Nuo šiol pro langą mes pageidaujame girdėti nebent kondensuoto pieno čiurlenimą.”
12
Turiu gerą naujieną Jums ir blogą naujiena sau. Rytoj grįžtu į Lietuvą 
, o tai reiškia, kad mano apmiręs blog’as kaip koks gerb. Jėzus Kristus staiga prisikels iš numirusiųjų ir toliau skleis šviesą mūsų neartuose internetų dirvonuose.
Tikiuosi, tos naujos suknelės bent kažkiek mane guos, kai jau sėdėsiu “beloved” ŠEŠKINĖJE.
Tikiuosi, kad tame kaime ilgai neužsisėdėsiu.
Mano paskutinis (?) pasivažinėjimas Londono taxi:
01
Nu blia, ką daryti, kai yra labai labai blogai, bet nieko negali pakeisti? O jeigu nieko negali pakeisti, tai kam dėl to iš viso parintis? Bet vis tiek pariniesi, nes juk durnas žmogus esi. Man jau nosį skauda nuo snarglių. Ir širdis silpna plyšta į gabalus. Klijuoju puzzle širdies lašais. Pašoku, kai suskamba telefonas. Iš nevilties išlyginau krūvą drabužių. Sugebėjau užsirašyti į kirpyklą.
Man patinka vasarą dienos metu gerti lauko kavinėse. Rytoj mano blog’ui sukanka vieneri metai. Dar tiek nedaug. Šiemet kol kas maudžiausi tik duše. Dar nebuvau užsidėjusi naujo maudymuko. Noriu degintis prie baseino ir gerti kokteilius. Septynis maždaug. Bet mano sėkmingas skaičius yra šešiolika, todėl reikėtų apsvarstyti KARTELĖS PAKĖLIMO variantą. Pažadinkite mane vienuoliktą.
Pastebėjau dar vieną kaimiečių mąstyme egzistuojantį šūdą. Šis šūdas vadinasi “Ką žmonės pagalvos?”. Negaliu jo pakęsti. Nes kai bandau save gelbėti, man paaiškina, kad čia “amoraliai tu elgiesi – ką žmonės pagalvos, vaikeli?”. Maždaug “Tu gal geriau paverk dar, bo per gerai atrodai kažkaip. Nepakankamai patinusi. Ir vapšie, kur tavo sąžinė, a? KĄ ŽMONĖS PAGALVOS???”
Kalbant apie išvaizdą, I can not look any Ammier.
Krč, tęsiu filmų peržiūrą. Ir prašom laikyti kumščius. Prašau labai labai labai.
19
Roberto Narkaus lietuviška mišrainė.
Po giminių baliaus labai į temą stebėti šią nuotrauką. Nors lietuviškos mišrainės mes, deja (?), neturėjome. Užtat turėjome graikiškų salotų, kurias dabar ir ėdu. Naktį. Gal ir kraupu, bet vis tik tai nėra kepsnys ar kebabas (±450 kcal), o aš dar toli gražu neinu miegoti. Tai gal neueis LABAI Į KŪNĄ. 
Kai laikrodis išmuša pirmą valandą nakties, Evelinai prasideda pats darbymetis! Ką ji ten veikia, tai velniai ją žino. Ne esmė. Aš pastebėjau vieną tokį dalyką. Kad manęs visai netraukia prie nieko saldaus. Vaisius mečiau jau labai seniai, o saldainiai man niekada per daug ir nerūpėjo. Bet pvz., pusryčiams metų metus ėsdavau šokoladinius sūrelius. O dabar jų prisikaupė apie dešimt vienetų ir aš nifiga nenoriu pažiūrėt į jų pusę. Tik nepagalvokite, kad mane domina dešros – nieko panašaus. Man patinka AGURKĖLIAI.
Labai viliuosi, kad kelialapis į Sibirą suteiks mano kūno linijoms šiek tiek grakštumo ir nedidelį Aušvico-Birkenau efektą. Nes gal ten žmonės badauja – ką aš žinau. Tokios išvykos taipogi labai naudingos ir paakiams. Nes kai aš išsimiegu, tai žinokit, atrodau visai prastai. Patinusi kažkokia chamiakė. O lengvas pjūvtelėjimas iškart grąžina snukelį į FORMĄ (kaip reperio kelnės apdribę žandai ir pamėlę paakiai). Zexy!
18
Eilinį kartą savo gyvenime aš puoliau į depresą. Nežinau, kas čia mane taip nuostolingai paveikė, bet turiu negerą nuojautą, jog tai buvo mikriukas. Kaimiečiai, blt.
Tam, kad išliktum kaime, turi stengtis vengti baisių vietų ir žmonių. Jeigu tau nepasisekė ir tu gyveni ne senamiestyje (kaip ir aš), neik nuo savo padjezdo toliau nei dešimt metrų, nes ten jau prasideda RAJONAS. Patartina daeiti tik iki mašinos. Ne toliau. Kas neturi mašinos, naudokitės taksi paslaugomis. Nu, ir viskas. Svarbiausia – lankytis tik normalių žmonių lankytinose vietose. Apsipirkimą “Maximose” palikite kitiems šeimos nariams/sugyventiniams. Kuo daugiau laiko stenkitės praleisti kavinėse (išskyrus visokius “Čiliakus” ir kitokias valgyklas), brangesnėse drabužių parduotuvėse ir prie kompiuterio. Nes tada, žmogus, paprasčiausiai JŲ nematai.
Nesijaudinkite, jeigu neuždirbate tokiems dalykams. Tokiu atveju stenkitės kuo daugiau laiko praleisti darbovietėje.
Kaip jau minėjau, šiandien namo variau mikriuku (kaip ir iš namų, beje). Varydama taip žiūriu ir galvoju – KAŽIN KAS ČIA PER ŽMONĖS MANE SUPA? Ogi vieni marozai ir urodai. Kažkokia merga soliariuminė pajuodėlė su rūžavu džemperiu ir nekokybiškai priklijuotais prancūzišku manikiūru išdabintais nagais. Kūrva maigo mobiliaką. Netoliese – marozas, garsiai plepantis telefonu. Bet dar garsiau jis ėda gumą.
Krč, pašnekėčiau daugiau, bet jau turiu bėgti. Nachuj ten kažkur.
14
“Delfis” rašo (t. y. kopeistina iš kitur) apie Niujorką:
“Mums įprastam meilinimuisi bei poravimosi šokiams čia nėra kada gaišti – seksas ir yra romantika. Vienos nakties nuotykis gali nereikšti nieko, arba labai daug. Ir meilė čia – bevertė, ir – neįkainojamai brangi tuo pačiu metu.”
Šita mintis, manau, tinka ir kitiems miestams. Netgi mūsų kaimeliui Vilniui. Aš nežinau, gal kažkas ir mėgsta stabdyti. 
Jaunimas ten visoks, ahahah. Ir dažniausiai tas daroma tik dėl įspūdžio ten KAŽKOKIO, o man visokie feikiniai padorumai tik kelia skrandžio rūgštingumą. Bet retais atvejais turbūt verta palūkėti. Pasilaužyti – “Aš tokia gera”. Bet daugeliu atveju tai būtų tik laiko gaišimas. O šiais laikais visi labai skuba. Nes jeigu per ilgai gaiši su lopais, po to liksi senmerge. Todėl reikia greičiau matuoti lopų lopiškumo lygį ir sakyti NEXT. Plius-minus vieną kartą iš milijono tau pasiseks ir galėsi NUTYLĖTI.
“42 proc. amerikiečių dabar dirba dar daugiau, nei prieš penkerius metus. Spaudžiami didelės atsakomybės ir įsipareigojimų, romantiškai vakarienei ar pasimatymui kino teatre savo dienotvarkėje laiko jie neberanda. Labiausiai paplitusi „išeitis“ – kokteilis (a drink) po darbo.”
Na, aš geriau nesakysiu, kas man yra romantika.
“Sakoma, kad būtent Niujorke paplito nauja „tendencija“ – greta homoseksualumo, biseksualumo ir panašiai – monoseksualumas. Ši sąvoka apibūdina tai, kas dabar „madinga“ – vienišas jaunas sėkmingas žmogus esą pats patenkina visus savo poreikius, ypač kalbant apie emocinius.
Seksualiniai gali būti tenkinami ir su kitu žmogumi, tačiau monoseksualai arba neužmezga glaudesnio ryšio su partneriu, arba tenkinasi vienkartiniais nuotykiais. Nėra laiko „draugauti“! Todėl ir nuo pažinties prie baro iki pažinties lovoje – kelias neilgas. Ir nebandykite sakyti, kad tai neromantiška, amoralu. Tai niujorkietiška romantika, kuriai poros sugeba atsiduoti visu kūnu ir siela, nes žino, kad gyvenimas pro šalį skrieja neįtikėtinu greičiu, ir jei nepagausi akimirkos čia ir dabar, ji dings nesugrąžinamai.”
Gėda pripažinti, bet paskutinis straipsnio sakinys labai limpa ir man:
“O nuostabiausia tai, kaip nuoširdžiai žmogus tiki, kad versdamasis per galvas ir iš lovos – į lovą, jis juda link savo tikslo – sėkmės, kuria vieną dieną pasidalins su kitu tokiu pačiu kaip jis.”
Net liūdna pasidarė. Galvoju, gal reik šitą knygą paimti.
P.S. Ir nepamirškit mano page’o “Facebook’e”, kas dar nejoinino.
07
Nuotraukoje - 
Šv. Kūrva prieš prarandant nekaltybę.
Šiandien dar norėčiau pakalbėti apie tai, kaip visiems rūpi skaitomo blogerio asmeninis gyvenimas ir kaip man nedaeina, kodėl taip yra. Labiausiai žmonės mėgsta kibti, žinoma, prie išvaizdos. Nes būtent šioje vietoje, tarp veido ir turinio, jie įžvelgia kažkokias ypatingas sąsajas.
Štai ir prie mano prieštaringai vertinamos išvaizdos vis rūpi kažkam prikibti. Matote, blogerė “kai aš ją išvydau gyvai”, pasirodo, yra tokios geruoliškos išvaizdos, kad jūs nepatikėsite, bet “man net tavo blog’ą nebeįdomu skaityti pasidarė”. Nu, man čia LOL’as totalus. Tada man iškyla klausimas: Jūs kai knygą perkate, tai iš pradžių pasigūglinate autoriaus veidą? Jeigu į klausimą atsakėte “taip”, aš atsipisu ir einu toliau. Jeigu atsakėte “ne”, eikite nachuj patys kuo toliau.
Kitas dalykas: nu, aš atsiprašau, bet TAIP, aš ir esu geruolė, kaip ir Jums pasivaideno. Tik kodėl Jus stebina mano šventumas ir šito blog’o turinys? Juk viskas čia nuostabiai sutampa. Nes tiek mano blog’e, tiek žvilgsnyje – vien tik gėris ir grožis. Ir bažnyčią paminiu, ir vertybių nepamirštu. Keisti tie žmonės. O kaip gi, Jūsų (man labai rūpimu) įsivaizdavimu, turėtų atrodyti šio blog’o autorius?
Po to dar kažkas stebisi, kad vat “tu čia sau akis užsiklijuoji vis”. Aš tą darau ne todėl, kad slėpčiausi ar panašiai. O todėl, kad noriu Jums, mielieji mano skaitytojai, palengvinti autoriaus nuo kūrinio atskirimo procesą. Na, ir dar dėl to, kad noriu, jog mažiau žmonių mane atpažintų, kai aš bėgu Dominikonų gatve be apatinių, sijono, suplyšusiomis pėdkelnėmis, vienoje rankoje laikydama sloiką degtinės, o kitoje – telefoną, kuris yra priverstas klausytis mano šūksnių – “nusibodo lietūs Lietuvoje” ir “neturiu ką apsirengti tokiu oru”.
24
Darbo skelbimų Lietuvoje apžvalga: siūlome darbą Pabradės klebonijos valgykloje.
Vyrų rinkos apžvalga Vilniaus mieste:
- Aš net nežinau, su kuo norėčiau permiegoti Vilniuje. NĖRA SU KUO. Nei tau, nei man.
- Tu su visais jau permiegojai, o aš esu pernelyg išrankaus skonio. Štai kaip yra.
Studijų kainų apžvalga lyginant su pernai metų grūdų supirkimo kainomis:
Žinia apie pakitusias mokslų Lietuvoje kainas nušvietė mano kambario lubų padanges kaip fejerverkų liepsna Naujametinę Katedros aikštę. Ir iš kur gi tas vaikiškas džiaugsmas begalinis?
- Čia gi verkti reikia. – per perekūrą padjezde tyliai žaibus laidė neramūs kaimynai . – Neišsimokės darbo klasės didvyrių šeima už antriems metams paliekamą dukrą (naivu tikėtis, kad magistrą sugebėsiu baigti OPERATYVIAI).
Ir ačiū Dievui. Tegul kainuoja nors milijoną. Man gi dar geriau. Visų pirma, nėra aišku, ar apskritai turės panelė noro DAR mokytis. Kai jau viskas nuo rugsėjo (pirmam kurse) gerklėj stovi. Visų antra, mane visuomet reikia stumti, kad aš ką nors padaryčiau. O žvėriškos kainos būtų pats geriausias postūmis man pagaliau išvykti na—>xui. Kad ir mokytis. Kokį nors aukštąjį šūdą. Kokį? Nežinau aš. Gal geriau Jūs man patarkite. O jei nebus noro mokytis, vis tiek reikia priežasties dingti bent pusmečiui (“Tėvynėje nėra ką veikti. Aš neturiu darbo. O mokslas man yra neįkandamas visom prasmėm.”)
- Bet tu pritari? Kad man reiktų pusmečiui dingti?
- Vaikas, nu tu duodi. Tau penkmečiui reiktų dingt.
- Išprotėjai?
- Penkeriems metams, sakau. “Dingau” padaryti tu turėtum sudaužius tiek širdžių.
- Aš jei penkmečiui išvarysiu, tai jau ir nebegrįšiu niekada.
- Grįši. Sugęs dantys ir grįši. Lietuvoje – geriausi skrandžio specialistai.
- O tai tipo taip imti ir dingti nieko nepranešus?
- Ne, išleistuves padaryk už keturis šimtus litovcų ir niekur neišvaryk. Pramiegok lėktuvą ir sakyk – “nebeturiu nei šaibų, nei kantrybės”.
21
Naujas trendas – kiaulių galvos namuose. “Neūkininkaujantys latviai perka kiaules, norėdami įveikti krizę. Vasarą jie laikys kiaules kaip naminius gyvūnėlius, o žiemą naudos jas maistui.” (© delfi)
Žiauriai tingiu šiandien bloginti, nes kažkaip mane pykina po sporto truputį. Iki vasaros liko dešimt dienų, o aš dar neatrodau taip, kaip man reikia. Tai mane nervina. Bet ar kada nors (kurią nors vasarą) ši mano PAREIGA buvo atlikta? Ne. Baisus vargas yra būti boba. Ir dėl ko mes čia taip vargstam? Aš asmeniškai stengiuosi dėl diedų, kurių nėra ir dėl savęs, kuri mane persekioja kiekvieną mielą dieną. Nusipirkau šiandien dvi maikes ilgesnes (juodą ir pilką), kad jausčiausi saugiai. T. y. būčiau užtikrinta, jog į viešumą niekada gyvenime neišlįs mano lovely love handles (puke).
Dar man žiauriai reikia naujų akinių nuo saulės, bet:
- man visiškai jokie netinka (šiuo fenomenaliu atveju stebisi netgi pardavėjai, kai aš išmatuoju visą jų pasiūlą ir nerandu nieko tinkamo);
- visokių ten “Zara” ir pan. aš nenoriu, nes man reikia normalių akinių su normalia apsauga etc. O šaibų, kaip žinia, nedirbdama turiu pilną seifą. Manau, apsisukčiau su 500 Lt. Namioką supratot.
- jaučiu nedidelę alergiją “wayfarer” tipo akiniams.
Žodžiu, man labai liūdna ir aš noriu į Niujorką. Nu arba bet kur, bele von iš čia!!!*
*Nesiūlyti kelionių į kitus Lietuvos miestus, Latviją, Lenkiją, Baltarusiją ir Kaliningradą.
RSS SRAUTAS
