Dūra yra dūra

Kiekvieną mielą dieną atsitinka kas nors negero. Nebūtinai kas nors rimto, turiu omeny smulkmenas. Kaip smarkiai dėl tų smulkmenų parinamės, labiausiai priklauso nuo mūsų tuometinės psichologinės būklės. Kai mūsų galva neturi sveikatos sutrikimų, per daug dėl šūdų nesijaudinam. Tačiau kai esame įsijungę “mielų traumuotų žmogučių” mood’ą, apsiverkti būna kak raz pliunut’.

Nesu didžioji ašarų mėgėja, tačiau turiu kitą problemą – parintis dėl kiekvieno šūdo. Pvz., jei ryte man pasakys kažką nemalonaus, apie tai galvosiu visą dieną. Graušiuos, kankinsiuos, nervinsiuos, negalėsiu susikaupti ties kitais dalykais. Jeigu įvykęs šūdas yra kiek didesnis už kasdienį medium šūdą, parinsiuos mažiausiai SAVAITĘ. Liūdniausia, kad visokie šūdeliai nutinka nuolat. To pasekoje, VISĄ GYVENIMĄ GYVENU STRESE. Niekada nebūnu laiminga. Niekada nebūnu viskuo patenkinta. Aš tiesiog nemoku džiaugtis. Kai nutinka kas nors gero, pamirštu tą po kokių 10 min. Kai nutinka kas nors blogo, kankinuosi dienų dienomos.

Kaip padaryti, kad būtų atvirkščiai? Kaip amputuoti prakeitą sąžinę?

Visada galvoju – vat pasieksiu TĄ, tai busiū laiminga (kaip minimum patenkinta). Ir niekada taip nenutinka. Pasiekiu TĄ ir… man vienodai rodo. Nes atsiranda milijonas kitų TŲ, kurių man staiga pritrūksta iki laimės.

Jei manęs paklaustų – ko tau trūksta iki laimės? Atsakyčiau – to, to, to, dar to, ir vat poros tų. Bet aš jau iš patirties žinau, kad nifiga man tai nepadės. Ir aš tikrai neturiu omeny batų ir pan. – kad anie manęs nedžiugina, išsiaiškinau JAU PERNAI.

Man čia kažkada aiškino, kad tik kaimiečiai lengvai pasitenkina ir jiems nedaug reikia. Atseit jiems gerai kaip yra. Ir jie nenori gauti daugiau. O vat štai mums niekada negana – dėl to ir kankinamės.

Akivaizdu, jog kaimiečiai yra šios situacijos debilai ir neišmanėliai. Tačiau tie neišmanėliai – bent jau laimingi.

Draugauju su ateiviais

Žinau, žinau, kaip smarkiai Jūs manęs pasiilgote. Norėtumėte mane apkabinti, o gal net ir prasišikti su šūdais ant laižeko su manimi. Atspėjau? Heh, to antrojo neatsisakyčiau ir aš. Nors ir priklausau šventųjų gretoms, nemėgstu per ilgai užsibūti zakristijoje. Vanialina smilkalais visokiais pernelyg. Aš – lyg tas murzinas Paryžiaus valkata Grenujis – labai jautri kvapams. Niekada nedievinau smilkalų. O štai gėlyčių kvapas man patinka. Man nepatinka, kai soliariume būna karšta. Man patinka Pilates, nes ten nesuprakaituoji. Tas pasaulis… toks šlykštūs. Kodėl žmonės turi tiek daug trūkumų? Jų turiu net aš. Bet man GALIMA, nes aš – tai NE JŪS. Mano kritiškumas kartais vargina mane pačią. Vertindama nepažįstamus, šimtą kartų matytus telike ar jūtube ir šiaip visokius prašalaičius, paprastai susidarau labai neigiamą nuomonę. Ir tai netgi nėra kažkoks išankstinis nusistatymas. Ne. Aš tiesiog juose randu kokį nors vieną (mažą ir mielą, bet man nepakenčiamą) minusėlį, kuris man sugadina visą bendrą įspūdį. Taip norėčiau Jus mėgti, nu bet negaliu. Esu alergiška žmonių ydoms. Domiuosi ateiviais. Jie moka apipisti žmogų – nuslėpti savo ydą. Mėgstu, kai mane guodžia. Nemėgstu, kai manęs nepaguodžia. Taip pat nemėgstu, kai mane PERGUODŽIA. Taip, man liūdna, branguti, bet NE ANT TIEK. Turėkite ribas, Jesus. Ačiū Dievui, tokių balvonų nebepasitaiko mano kely. Neseniai skaičiau savo ir Tėvo pokalbių archyvus. Neblogai jis ten pastebėjo porą dalykų, kai pagalvoji (pokalbiai – ± praeitos žiemos)… Šiaip nesu linkusi dažnai galvoti.

Labai gaila, bet pamiršau, apie ką norėjau pašnekėti. Nes tikrai ne apie kvapus, sportą ar žmonių ydas. Jau naktis ir aš jaučiuosi visiškai pervargusi: akys merkiasi – čiuju ta proga privariau trilijardą neatleistinų rašybos klaidų. Kaip kokia rusakalbė lietuvių filologijos studentė iš Pedagoginio. Vėliau ji dirbs mokytoja. Kaime. “Aš tokia išsilavinusi ir taip mažai uždirbu.” Aiaiai. Da pašla.

Saldžių sapnų.

Mintys besimokant

Nu, mokausi, mokausi ir ką aš Jums galiu pasakyti? Ką naujo išmokau? Ogi tą patį, ką išmokdavau besiruošdama kas antram savo egzui – kad LIETUVA YRA KAIMAS GRIOBANAS kartu su savo literatūra supista ir tas kaimiškumas įsišaknijęs yra jau nuo neatmenamų laikų. Mūsų literatūra yra siaubinga, šūdina, nuobodi ir apverktina. Tas pats per tą patį nx. Kaimas, griovys, karas, ūkis, kolūkis, pasiilgau blet tėvynės, dirbu Čikagos fabrikėlyje. Mes ją studijuojam visai ne todėl, kad ji labai vertinga ar panašiai. Mes ją studijuojam tik tam, kad sužinotume daugiau apie savo šūdiną kilmę. Kad sužinotume, koks mums svarbus yra duonos kepalas ir BULVĖ. Uoj, uoj, ir gamtą kaip aš myliu. Nes čia yra pizdec kaip vertinga. Gimtosios literatūros studijų dėka mes taip pat sužinome, jog “Šilelis” – tai ne tik televizorius močiutės buto rūsyje. Nežinau, kodėl, bet mane tikrai daug labiau traukia romantiko Hugo socialinio teisingumo paieškos su Kvazimodu priešaky, negu Žemaitės rūpestis Marceliuke, besivoliojančia patvory. Aišku, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, situacija galbūt kažkiek ir pagerėjo. Be abejo, pagerėjo. Bet vis tiek vėlyvos pradžios vaisiai nėra saldžiausi pasauliniame kontekste.

Prašau tik man neparinti smegenų apie neargumentuotą, subjektyvią nuomonę. Mano blog’as tam ir skirtas, kad galėčiau lieti subjektyvų šūdą ant ko panorėjusi. KIBIRAIS.

Upadate’as ir feedback’as

Tas nuostabusis Facebook’as… Jame gali pamatyti, kaip gyvena tie, kurių seniai nematei. Galbūt jie jau prisigimdė negražių vaikų, o galbūt ištekėjo už tavo ketvirtos eilės pusbrolio. Šiandien atradau kelis neužrakintus seniai matytų žmonių profilius ir negaliu atsidžiaugt, KAIP ĮDOMU ir faina, kad jie akivaizdžiai negyvena geriau, nei aš. Į draugus neaddinau, nes galbūt manęs net neprisimena, ir šiaip what for?

Štai pvz., atsimenu buvo mokykloje viena graži mergaitė. Graži, graži. Ir prie pinigo. “Toli eis.” – galvojau aš anuomet. Ne, Jūs jau tik nepagalvokite, kad gražuolė degradavo ar dar kažką. Ne, ne. Su ja viskas OK. Vienintelė bedėlė – ji niekur nenuėjo. Ji sustojo. Žodžiu, aš nematau jokio progreso. Mano akimis žiūrint šiandien – ji yra lopė. Pagalvokit, ar patys nebuvot lopai prieš kokius šešerius metus. Gal ir buvot. Bet dabar gal jau ir nesat, ane? Tai va. Ji liko kokia ir buvo. Ir bendrauja toliau su lopais. Gyvena normalų NUOBODŲ gyvenimą. Lopišką. Tarp namo sienų su kalėdų egle, maisto gaminimu ir turistinėm kelionėm į užsienį. Ir bendrauja su tais pačiais lievakais iš šūlios. Be abejo, šioje vietoje norėčiau sulaukti ginčų a la: “Ko tu čia varai? Gal pavydi? Ten gi viskas jiems – zšbs…” Bet manau, kad atsiras ir tokių, kurie tiksliai supras, ką aš turiu omeny.

Beje, jos išvaizda irgi neprogresavo. Na, kad veidas nepaseno, tai čia mes visi labai džiaugiamės, žinoma, dėl šito. Bet dar yra toks daiktas kaip APRANGA. Anais laikais, pamenu, ji rengdavosi fainais drabužiais. Žinomų firmų ir spalvotais. Kai esi aštuntokas, tai, be jokios abejonės, daro nemažą įspūdį. Bet kai tau – beveik dvim penki… o tavo skonis nė kiek nepasikeitė, tai ką aš žinau. Nežinau, bet aš tų oldskūlovų oranžinių velvetinių “Adidas” batų šiuo metu nenoriu nė akyse matyti. Bet dar vis laikau juos spintoje, Vilniuje. Atsiminimui.

Štai pvz., dar vieną pavyzdį atradau. Populiari mergaitė mokykloje. Taip vadinama, “fyfa”. Na, bet marozams juk zjbs tokios. “Toli eis tokia.” – galvojau anuomet aš. O taip. Toli ji ir nuėjo. Į zaksą. Su vienu iš tų marozų.

Einu mokytis.

Facebook’o draugų tradicijos

Jūs tik pamanykite. Tie žmonės, su kuriais visą gyvenimą buvai mandagus (t. y. metus, jei ne daugiau, vien dėl geros širdies laikei kaip draugus anokiame Šūdsnukyje), nuoširdus (t. y. nuoširdžiai siuntei nachui mintyse), pagarbus (t. y. nekomentavai statusų – nesiuntei nachui viešai) ir visoks kitoks paslaugus (t. y. darei aplinkiniams žmonėms paslaugą pristatydamas anuos žioplius iš blogosios pusės – kad jiems nereiktų vargintis patiems) staiga ima ir iškrėčia tau malonią staigmeną. O dar juk net ne Kalėdos.

Žodžiu, buvo taip: pastarojom dienom NETGI DU (gal ir daugiau, tik aš dar nespėjau to pastebėti) mano praeities lopai, su kuriais seniai nebebendrauju, ištrynė mane iš savo draugų sąrašų. Čiuju, iš to juoksis net mano motina (mama, parašyk man į Skype, pasakysiu KURIE – numirsi, ahaha). Ši skausminga metų netektis verta netgi atskiro posto populiariame Vilniaus tapkių blog’e – MANO BLOG’E. Man tik keista, kodėl jie to negalėjo padaryti anksčiau – t. y. tada, kai mano nepakartojami atnaujinimai tikrai galėjo sukeltį šiokį tokį (tarkim, kokios nugaros) skausmą.

Kaip praneša populiarus socialinis tinklas “Twitter”, incidentą galėjo sukelti kelios svarbios priežastys:

Aišku, dar galima būtų dadėti ir kitokių variantų. Pvz.:

“Evelina, man tą teko padaryti, nes aš nenoriu, kad tu būtum informuota apie mano pastaruoju metu šlubuojančią sveikatą bei minusinę banko sąskaitą. Ir neduokdie, nespėsiu nuimti tag’o, kai užtagins mano bręstantį alaus ir cepų pilvūzą.”

Šitas motyvas būtų labai neapgalvotas, nes nejaugi jie pamiršo (gal jie tiesiog buvo šiek tiek neatidūs kaip balvonai?), kad aš LABAI MĖGSTU KOMPUS IR INTERNETĄ. Tai reiškia, kad galiu žiūrėt tuos profilius IR TAIP. LOL. Jei panorėsiu, žinoma.

Klausimas skaitytojams: o kaip gi Jūs traktuojate nuopisas socialiniuose tinkluose? Aš, asmeniškai, tik mandagiai. Aš gi negaliu pripažinti nuopisai, jog “tu, nuopisa, esi nuopisa”. Jei trukdo, pisi ten kokį “hide” ir tiek. Jei nenori, kad matytų tam tikros info, tai paslėpi ją nuo jų. Bet gink Dieve, svarbiausia taisyklė yra NETRINTI IŠ DRAUGŲ. Toks žingsnis niekuomet nenueina į naudą. Nes tada… Frienemy finds out he’s actually an ENEMY to you!

NYC vs. VNO

Tavo vardas:	internetinis vyras
Dėstyk: *	Kaip išgyvenai tą tragišką kultūrinį šoką, kai trumpam buvai parsikomandiravus į ašarų pakalnę? Man nepraeina, einana kaip čia baisu

Cha cha. Nu, matai. Visų pirma, tu varei į dar geresnę vietą, negu aš dabar sėdžiu. Be to, varydama į Lietuvą rinkausi tokias datas, kad praleisčiau Lietuvoje mažiausią įmanomą minimumą. Pilnos keturios dienos, kurias leidau kaip vieną ilgą savaitgalį… Aš realiai būtent dėl to (dėl datų) pasirinkau vienas, o ne kitas avialinijas. Vilniuje nebuvo nuostabu ar ypatinga, bet ir tragiška nebuvo. Buvo OK. Bet čia gi kaip atostogos gavos. Na, o įsivaizduok – gyvent TEN… Nenoriu. Ne dabar. Niekada… Nebent ištiktų žopa kokia nors visiška. Krč, varyk atgal. Arba bent jau į Londoną – gal realiau. M? Ahaha, ir papasakok, kas ten dar baisaus – palinksmink mane!

Ach, Jūs mano pokštininkai!

Labas. Niekada.

Nea. Mano vardas Evelina. Užtat gerai pažįstu Dalią Daškevičiūtę.

Račas, panele.lt… Who’s next?

Nuoroda į visą straipsnį.

Cha cha cha! Na, aš dėkoju už reklamą – vėliau pažiūrėsime “Google Analytics”, kiek tokie straipsneliai srauto duoda (mano pagrindinis interesas visuomet buvo BŪTENT SRAUTAS). Bet aš sakyčiau, kad nelabai ir nusipelniau šios šlovės, nes niekuomet gyvenime nenorėjau populiarinti kitų žmonių (šitoje vietoje apsireiškia mano lietuviškas skūpumas ir taupumas). Dėl šios priežasties apie Lietuvos “selebius” esu rašiusi gal tik porą kartų. Nu, nes man čistai gaila reklamą jiems daryt, juk galiu geriau save reklamuoti tuo metu . Tačiau pasak objektyvių replikų portalo “panele.lt” , aš esu negražiai kalbėjus apie Godą Sabutytę:

O juokingiausia yra tai, kad jie cituoja visai ne mane, kaip jiems atrodo. Ištrauka yra iš pinkcity.lt blog’o. Biškį Gūglas nuvylė, ką? Na, Deividai, tuomet padarykite, kaip padariau aš:

“Tikiuosi, tu neketini ten smagintis kaip inkstas kokaine.”

Postą pradėkime tėvelio pabarimu:

- Nepapisai tu jo. Puritonas jis ibanas.
- …
- Dabar sėdek tyliai nuleidusi galvą ir raudok iš gėdos.
- …
- Kitą vasarą varysi su manim į visus open air’us ir pisi visus, kurie man patiks. Žodziu, tu man prapisai keturis butelius šampano. Jau nekalbu apie tavo finansinę situaciją, savo norą išgerti ir tą gėdą, kurią užtraukei mūsų giminei.

Atsimenu, šiandien ryte kažkelintą ankstyvą valandą staiga ėmė skambėti mano BlackBerrio budilnikas (jį nustačiau tikrai ne aš). Kai atsikėliau, telefoną radau išrinktą dalimis. Bandau atsiminti, kas per kova tarp mūsų įvyko. Krč, man rodos, aš niekaip negalėjau užčiaupti to prakeikto telefono, todėl man teko ginti savo miegojimo teises ir iš aparato ištraukti akumą.

Šiandien norėčiau papasakoti dvi istorijas apie tai, koks pasaulis vis tik yra mažas. Kažkas minėjo, jog kas šeštas žmogus žemėje yra pažįstamas. Skamba neįtikėtinai, bet akivaizdu, jog šis “faktas” yra laužtas tikrai ne iš piršto. Gal net iš kokios alkūnės (!).

Žodžiu, prieš varant į Londoną, apie savo išvarymą aš kažką parašiau į blog’ą. Ir gavau iš nepažįstamo berniuko komentarą, parašytą juokais – “Na, tai susimatysim”. Būdama Londone sėdžiu kažkada namuose, kuriuose buvau apsistojus, o šalia manęs sėdintis kambariokas sumano man perskaityti citatą iš tokio vieno “Maisto Ausims” blog’o. Staiga aš pasimetu ir sakau – “Juk šiuos žodžius aš ką tik pati parašiau”. Sako – “Tai čia tavo tas blog’as???” Tada Povilas (toks sugyventinio vardas) pripažino, jog būtent jis man juokais (net nežinodamas, kas aš esu) buvo parašęs komentarą apie tai, kad susitiksim Londone. Mes ne tik susitikom, bet aš dar ir jo kambaryje gyvenau bei jo lovoje miegojau – visa tai buvo atlaisvinta mano atvykimo su trenksmu (“Aš maniau, kad sapnuoju košmarą.”) proga.

Vaje, palikau tuose namuose rankšluostį. Koks simboliškas įvykis, kuris reiškia, jog greit sugrįšiu.

Kita istorija vėlgi įvyko ten pat. Vieną dieną grįžtu aš iš kažkur namo ir pažiūriu pro virtuvės langą, kuris rodo vidinį namo kiemą. Ir ką gi jis man transliuoja? Ogi pažįstamo Mato veidą, kuris nežinia, ką ten veikia. Pasirodo, jis kaip klientas lankėsi pas kitą mano sugyventinį – kirpėją Ramoną. Po kirpimo su Matu nuėjome išgerti “poros drinkų”. Grįžau namo kitą dieną popiet.

Taip pat norėčiau papasakoti apie nuostabų ano miesto maistą. Tik kad žiauriai tingiu. Bet pabandysiu tą padaryti trumpai. Evelina pateko į maisto gamybos tinginiams rojų. Čia visą ėdalą gali nusipirkti paruoštą ir supakuotą gražioje dėžutėje su galutinio rezultato pafotošopinta nuotrauka viršelyje. Etiketė tavęs prašo tik vieno dalyko – “Išpakuok mane ir nepatingėk trumpam įkišti mikrobangų krosnėn.” Cheesecake’ų, spring rolls’ų ir kitų (iš pažiūros rankų darbo) dirbinių niekas čia gaminti nesivargina. Turiu įtarimą, kad taip elgiasi (t. y. nesielgia) ir kai kurios kavinės. Pastebėjau, kad visas miestas kvepia fast food’u, kurio aromatą puikiai sugeria plonos pastatų sienos. Tiesą sakant, tas kvapelis man kelia apetitą. Nežinau kodėl, bet dabar atsiminiau Süskind’o aprašytą Paryžiaus kvapų mišinio tvaiką, kurio sudėtyje – žuvis, prakaitas, kvepalai, šūdai… Hmmm…

- Maistas – zjbs. Pusfabrikačiai. Viską gali nusiprikti: tortai, daržoviniai šūdai – nieko nereik gaminti. Kava ant kiekvieno kampo, kaip man ir reikia. Cizos brangokos, bet px. Taxai – gražūs. Bernai – įvairūs. Aš ėdu mažiau.
- O nėra buterbrodtų su švirkštu leidžiamų?

The bitch is back

Pagonybės laikų lietuvių patarlė teigia – visur blogai, bet namie blogiausia. Kaip teigia, taip ir yra. Savaime suprantama, kaimo šamanų išmintimi suabejoti aš nė nedrįsčiau, nes anuomet, Davilo ir Maukoldo laikais, žmonės buvo išmintingi IŠ TIKRŲJŲ (ne taip, kaip dabar, vien tik bandiūgos kažkokie). Ir jie visai nebuvo tokie jau baisūs barbarai, kaip manė visokie krikščionys ir kiti vagys.

Tuščias kašyliokas, pilnas šaldytuvas ir kitos namų bėdos, kai bandai blaiviai pamąstyti, yra nelabai išsprendžiamos. Bet ačiū Dievui, žemėje egzistuoja toks dalykas kaip RŪBAI, ant kurių peties visada gali pasidėti savo neaiškiais skysčiais varvančią nosį. Beje, jei kam nors rūpi, kaip aš gyvenu, galiu pasakyti visą tiesą nuoširdžiai – mano fronte nėr nieko naujo, apart naujų rūbų, kuriuos tuoj pat pademonstruosiu. Na, dar BlackBerry, kurį šiandien gavau dovanų. That’s what boys are for! Juokauju, aišku (arba juokauju, kad juokauju greičiau). Vieni velniai težino, už ką dangaus pašto pajėgos man siunčia šitokią malonę. Matyt, gera mergaitė buvau KADAISE.

Rūūūūūbai (visas nuotraukas galima pasididinti). Mėlyną maikę gavau chaliavai su žurnalu. Ta oranžinė man labai patinka, nes ji yra šiek tiek permatoma. Bernai liepė nešioti be lifčiko. Taip ir darau, nes esu paklusni moteris, kuri visuomet lengvai pasiduoda valdovų (t. y. vyrų) diktatūrai. Nereali juodos maikės nugara. Miau.

Batus jau rodžiau, išskyrus vieną porą. Nuo šiol esu pasiruošusi kovoms su gladiatoriais ir laukiniais žvėrimis.

Supertrumpa juoda suknelė. Jau vieną kartą buvau užsidėjus. Einant gatve, laikantis skubantiems jaunuoliams už parankės, tenka nuolat taisytis šikną, kuriai vis užeina nenumaldomas noras PADARYTI PASIRODYMĄ. Nesu tikra, ar iš PASIRODYMŲ sulauksiu kokios nors praktinės naudos, bet vis tik pirkiniu esu patenkinta. Visiškai mano stailas – juoda spalva, nuogas petys, mini, “palaidos balos” pasiūvimas (čia kai rūbas būna laisvas, bet gražiai krenta). Turiu krūvą tokių bliuzkų.

Gražioji Kate Moss for Top Shop suknelė. Nu, man tai ji – LABAI LABAI.

Visiškai nedievinu polka dots rašto (nors prieš keletą metų sakyčiau priešingai), tačiau ši suknelė man kažkodėl iš karto krito į akį. Faina forma ir medžiaga. Ir kaina. Vietoje 57 svarų mokėjau tik 10. Todėl paėmiau ją net nesimatuodama ir manau, kad nesuklydau. I like kišenės and ilgis.

Oro uoste už paskutines babkes prisipirkau žurnalų. Ne rūbas, bet vis APIE RŪBUS.

Šitą žurnalą prigriebiau važiuodama taxi. Gražus jis man kažkoks.

Auskarai draugei.

Nusipirkau ir sau kelias poras auskarų (juodų, nes kitokių nelabai nešioju), bet niekaip negaliu jų rasti. Gali būti, kad palikau Londone… Nejaugi teks grįžti pasiimti? Gražiųjų apatinių nepamečiau, bet nelabai galiu rodyti, nes nebus po to ką žmonėms intymioje aplinkoje demonstruoti.

Na, o šioje nuotraukoje Evelina sėdi svečiuose ant stogo pas Mažylį ir Karlsoną. Evelina valgo Karlsono uogienę, kuri įkrito jai į batus. Ją nutraukė miela panelė, fotkinanti nuogus žmones. Kadangi į svečius užsukti bei degtine pasivaišinti užsimanė ir taifūnė Catarina, drabužius blog’o autorei teko pasilikti ant savęs. Ir tai dar ne pati blogiausia vieta šitoje istorijoje! Labai gaila, bet vieną dieną Mažylio ir Karlsono kantrybė baigėsi ir jie nusprendė pabėgti nuo iš už lango įsikūrusio uogienės fabriko sklindančių garsų (mėsisinkas negailestingai bruknėms kirto galvas). Bėgo jie gan toli – į kitus apartamentus: “Nuo šiol pro langą mes pageidaujame girdėti nebent kondensuoto pieno čiurlenimą.”