Pačekinau savo juodraščius

2012-11-06 | 19:45 | Bullshitism
06

Nežinau, kodėl, bet sugalvojau šiandien pasiskaitinėt senus savo Aifono notes’us. Juos visada pildau būdama girta – užrašau ten įvairias „svarbias“ mintis, kad vėliau jų nepamirščiau.

Kitas dalykas, kurį būtina užsirašyti yra pirkinių sąrašas:

Pasirodo, kartais ir sapnus užsirašinėju…

Heh, čipsų vaidmuo mano gyvenime – labai svarbus, akivaizdu.

Jei nebūtų aifonų ir kompų, tikriausiai jau būčiau pamiršusi raštą, nes neįtikėtinai nekenčiu rašyti ranka. Man tas nelabai ir sekasi. Pažiūrėję į mano parašytą frazę, žmonės pamano, jog tai – mano parašas. O bankai nepakeičia mano duomenų, nes mano parašas neatitinka… MANO PARAŠO (kurį jie saugo savo parašų seife).

O ką jūs rašote savo notes ar panašiose juodraščių programėlėse? O galbūt esate senamadiški ir mintis saugote ant servetėlių ar netgi bloknote?

 

Gera diena

2011-04-18 | 14:02 | This is the Life
18

Kažkokia griobana diena šiandien. Pirmadienis vis tik. Nors kodėl tai turėtų rūpėti tokiems nedirbantiems dykaduoniams kaip aš? Velniai žino.

Lauke – plius dvidešimt, bet pažadino mane tikrai ne ryto saulė. Šią pareigą atliko kažkas panašaus į radikulitą ir į blogai nugulėtą kaklą. Buvo per šalta miegot su atidarytu langu, matomai. Tačiau kadangi peršalus buvau jau IR TAIP, dėl dar šiek tiek “painvalidėjusio” kūno per daug nesiparinau.

Bet tada dingo elektra. Kai dingsta elektra, nors minutei, šitas stacionarus baltas griozdas neįsijungia dar gerą valandą. Tokie dalykai mane visuomet labai sunervina.

Kai nusiraminau dėl techninių nesklandumų, ėmė prastėt mano fizinė būklė. Nusprendžiau nepasiduot ir eit lauką. Išeinu ir žiūriu, kad su veliku kažkas ne taip. Tačiau kas, nežinau. Kažkas. Tiek aš ir gaudausi toje technikoje. Užlipus sužinojau, kad triochala važiuoja normaliai, tik leidžia neaiškius garsus iš visų pusių.

Kas čia dar geresnio? Po to dar išsisukau kojos pirštą, kurį kadaise buvau sulaužius – dabar jis pulsuoja. Žali snargliai ir toliau man neleidžia kvėpuoti. Nusprendžiau, kad geriausia, ką šian galiu padaryti yra užlipti į lovą antresolėse ir atsigert arbatos.

Bet aišku, karštą arbatos puoduką pastačiau būtinai ant Aifono.

Kroketai, Amsteris, kąžinau

2010-11-29 | 22:07 | Inner city life
29

Pradžiai – trumpas Evelinos maisto raciono intro. Aš taip mėgstu kalbėti apie maistą – niekas neatims to iš manęs! Svajoju dirbti Makdonalde. Likau labai sužavėta olandiškais kroketais. Na, galėtų žyro mažiau juose būti + juos dar ir deep frajint reikia. Kažin, gal galima virti? Koldūnus žmonės juk ir verda, ne tik Čiliake keptus ėda.

Pusryčiai.

Pietūs.

Vakarienė.

Kroketutis a la kažkoks, bet man labiau patinka, kai jie būna serdų formos.

Mano Aifono backgroundas – kas bus, kai rimti žmonės pamatys?!

Pieniukas.

Permainos, permainėlės – aišku, kol kas dar anksti šnekėti, nors viskas jau kaip ir aišku man. Mintys jau kurį laiką ėjo ta linkme, bet gal tik vakar ar tai užvakar (sunkiai gaudausi dienose, nors ir mažokai svaigalų naudoju gyvenime = liūdna) supratau, jog nemoku daryti to, ko nenoriu, todėl ir asilui aišku, kad saviskriaudos (pirmą kartą gyvenime vartoju šį keistą žodį – gal neteisingai?) netolimos ateities planuose nenumatau. Informacija dar nėra oficiali, bet užtat labai patikima. Ryt skrendu į Londoną, po to – atgal į Amsterį ir Lietuvon. Namo negrįšiu, kaip sakoma.

Na, nežinau, bet aš esu patenkinta. Tokia patenkinta, kad net užsimaniau alkoholinio kokteilio. Ant tų žodžių netikėtai gavau sidro stiklinę.

Šiandien su trenksmu mane aplankė ramybė. Tyliai atsitrenkė į langą baltomis Dievo išmatomis – snaigėmis. Užsikimšę tualetai Didžiojoje Britanijoje jau lėmė kai kurių oro uostų – Edinburgh ir Newcastle – nefunkcionalumą. Įprasti UK bajeriai.

Sėdi.

Nukopinau, ką šneku Skaipe ir sudėjau lietuvybę = postas

2010-10-20 | 03:09 | Bullshitism
20

Nusprendėm nežaist Žalios Kortos loterijos, nes nesėkmės atveju, į išsvajotajį Burgerlandą bus patekti gerokai sunkiau. Žodžiu, patys sau ir rizikuokite.

Ant Burgerlando, atseit, dirbti reikia. Na, kad gautum ten tą vizą savo darbinę. “Reikia rasti kompaniją, kuriai reiktų tavo paslaugų. Turi turėt, ką jiems pasiūlyt.” Sutinku. Tačiau manau, kad rasti tokią kompaniją yra tiek pat lengva, kiek laimėti garsiąją loteriją. Tai gali kainuoti daug nervų, pastangų ir, žinoma, LAIKO. O kas, jei tektų dirbti ant to penkiolika metų? O kas, jei dirbtum ant to visą gyvenimą, bet niekada taip ir nepasiektum tikslo? Aš nenoriu būti laiminga po penkiolikos metų, aš noriu būti laiminga šiandien.

Tokių, kurie nori turėt, ką pasiūlyt, t. y. konkurentų, yra daugiau nei iki kaklo. Na, aš žinau, kad vargais negalais visada kankinuosi, stengiuosi, kol negausiu savo, bet juk negaliu būti garantuota, kad man pavyktų ir ant tiek sunki užduotis. Jei aš arba tu kažkam ir būtume išskirtiniai, kaip tą žinot anai kompanijai? Visi ten “išskirtiniai” ateina (su išskirtiniu trečių šalių akcentu) ir čia tikrai daug kas priklauso nuo sėkmės. Mane gąsdina tai, kad pastangos gali neatsipirkti.

Pvz., šiuo metu savo gyvenimu esu tik labai sąlyginai patenkinta. Man baisu, kad taip bus amžinai. Aišku būna ir blogiau, tai čia vapšie – GOD FORBID. Aš nežinau, ant kiek pasitikiu savo jėgomis. Bet kokioje srityje. Dažniausiai darau viską “ant durniaus”, turėdama omeny, kad durniams sekasi.

Bet visų neapdurninsi.

(Į tai, kad loterijos vis tik nežaisim:) Vargas, blet. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nereikia eit nuotraukų darytis.

<…> Mano galvoje yra daug visokių “o jeigu”. “O jeigu tą, o jeigu aną.” Tie “o jeigu” yra, be abejo, ganėtinai pesimistiniai. Jie yra demonai, kurie mane gąsdina ir ėda iš vidaus. Jie nėra stiprūs, bet jų yra daug. Susijungdami jie sudaro nemažą kariuomenę. Tada žmogus (šiuo atveju AŠ) ima galvoti, kad nors jie ir yra silplnučiai demoniukai-snargliukai, juk vienas iš jų gali išgyventi ir viską sugriauti. Tikimybių teorija. Na, čia labai panašiai, kaip spermatozoidai dirba patekę į tavo organizmą. Silpni, silpni, bet ima ir atsiranda vienas, kuris užpuola tave iš užpakalio, kol tu nusisukęs updeitini Feisbuko statusą Aifone.

Pasėkmės būna skaudžios – nukarę papai ir penkiagubas celiulitas. Ir tavo diedui ant tavęs nebestovi. “Pesimistė.” Ne. Man kaip tik atrodo, kad galutiniam rezultate stovėsiu su fortūna rankose, išbalintais dantimis ir amerikietiška šypsena iki šiknos (net ne iki ausų). Bet gal tai vadinama idiotizmu, o ne optimizmu?

<…> Šiaip tai jeigu ką, tai manyje jau bunda motiniškas instinktas po biškį. Kažkur po dvidešimties metų būsiu pasiruošusi gimdyti.

One of those days II (updated)

2010-09-24 | 21:40 | This is the Life
24

Šį postą rašau tik todėl, kad žinau, jog žmonėms (ypač Lietuvoje) patinka skaityti apie tai, kaip kitiems kažkas nesiseka. Žiauriai nesiseka.

Turiu pripažinti – myliu šią dieną. Kaip ateistas myli Dievą.

Rytas prasidėjo šiokiais tokiais skandaliukais (dar vis nepriprantu) ir ilgai laukto voko atplėšimu. Ilgai ir nuobodžiai maldavau vienos agentūros, kad atsiųstų man sutartį, kurios man LABAI LABAI reikėjo. Siūliausi pasiimti ją ir pati. Na, žodžiu, agenčiokas nusprendė pataupyti mano laiką – o gal greičiau negaišti savojo bereikšmiams susitikimams – ir sutartėlę man vis tik atsiuntė paštu. Aš jam aiškiai rašiau – siųsk tą, kurioje yra tas ir tas parašas. Tai atsiuntė man blet sutartį su MANO parašu. Tai ką jis galvoja, kad aš negalėjau atsispausdint ir pati pasirašyt? Pzdc. Laukiau dvi savaites. Man ją reikėjo jau prieš tris dienas pateikti į kitą vietą. Tai per visokius daunus-flegmas turėsiu dabar problemų. NEKENČIU.

Kitas dalykas, kuris mane šiandien sunervino, buvo antrą savaitę vėluojančios šaibos iš vienos vietos. Kai vėlavo kelias dienas, nusprendžiau jiems paskambinti. Aišku, prieš tai PASĖDĖJAU ant holdo dešimt-penkiolika minučių. Žodžiu, jie man pasakė, kad šį penktadienį jau TIKRAI BUS. Nėra. Bandau vėl skambint – neprisiskambinu. Nusprendžiau, kad px.

Trečias dalykas, kuris šiandien prisidėjo prie mano nuotaikos gadinimo, buvo tai, kad per tuos nesusimokėjusius asilus aš turėjau eilinį kartą šią savaitę varyti į banką, KURIO NEKENČIU. Dėt į jį pinigus, kad mano neveikiančiam Vodafone internetui būtų ką nuimti. Už internetą.

Po to, beje, užsukau ir į minėtąjį Vodafone. Prieš tris mėnesius pasirašiau su jais sutartį nešiojamam internetui. Tada pasakiau, kad noriu Aifono. Sakė, kad duos. Po kelių dienų paaiškėjo, kad dabar jie man jo duoti negali, kadangi ką tik pasirašiau su jais kitą sutartį. “You can’t have two contracts at once” – LOL. Tačiau praėjus trims mėnesiams, t. y. sąžiningai apmokėjus tris billus, bus galima gauti ir antrąją sutartį. Šiandien Direct Debit man nuėmė trečio billo šaibas. Vodafone’o kasininkė liepė man ateiti kitą savaitę, nes sistemai reikia kelių dienų tam, kad ji suprastų, jog apmokėjimas įvykdytas.

Žodžiu, vienintelis geras dalykas, kuris man galėjo nutikti šiandien, NEĮVYKO.

Ai, duokit man šventą ramybę.

Kad nebūtų per mažai parkių, mane džiuginti ėmė ir Star1 avialinijos – įdomu, ar su tokiais jų išsišokimais išvysiu lietuvišką kalėdinę eglutę? Grąžinkit pinigus blt. Tos apvalios sumelės bilietams man antrą kartą niekas nebeduos.

Kažin kodėl juos ištiko tos finansinės bėdos – lietuvaičiai nemoka daryti biznio ar kažkas prisidėjo juodų ikrų sau į kišenes?

Ta proga sėdžiu Maison Martin Margiela e-boutique. Veikia labai raminančiai. Kaip savaitę trunkantis lietus, kai išsitepęs saulės kremu išvyksti pasidegint į Graikiją.

UPDATE:

Nors vakar visą dieną jaučiausi gana neblogai, į vakarą ėmiau jaustis “prie žemės” – lyg temperos turėčiau ar ką. Kol paršliaužiau namo, “prie žemės” jausmelis dar pablogėjo kokių dvidešimt kartų, tad drebėdama kritau į lovą tiesiog su paltu. Po to, aišku, jį nusiėmiau. Bet tik jį. Afriką įjungiau ant tricoko. Kūno termometras rodė trim aštuonis. Šiandien tempera vėl dingo. Nesuprantu šitų jos išsišokimų.

Aišku, kad pernelyg nesidžiaugčiau pagerėjusia savijauta, šįryt susilaužiau dantį. Aha, tokį nemažą gabaliuką praradau. Skauda šiek tiek. Noriu nusižudyt. Bet kadangi niekas gyvenime man nesiseka, tai bijau, kad ir šitas prikoliukas neišdegs. Įsivaizduoju save šokančią iš balkono, kurio neturiu. Besižudydama netyčia užšoku ant kito žmogaus ir jį nužudau. Pati lieku visiškai sveika. Išskyrus dar vieną nuskeltą dantį. Kalėjime man net nepasiūlo Paracetamolio. Supisti anglai.

Pomidoras ir kokafonas

2009-05-04 | 23:19 | Bullshitism
04

Rašau dabar tokį ilgesnį postuką, bet rašant man iškilo vienas neatidėliotinas klausimėlis – ar normalu yra vandeniu plauti saulėje džiovintus pomidorus? Mano vienas, nežinau kaip pavadinti, draugas tebūnie, bet ne tėvas sako, kad nenormalu, nes jie ir taip yra švarūs. Bet aš juk plaunu RIEBALĄ. T. y. siurbiu riebalus po kranu von naher į kanalizaciją.

P.S. Ahahaha, kokafonas.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook