Prieše, šitas postas skirtas TAU – pasidžiauk mano kančia!

2017-03-15 | 01:50 | Inner city life
15

Na ir sunkios paskutinės dvi dienos buvo. Nieko ypatingo neįvyko, bet kažkaip viskas susiklojo taip, kad mums būtų nepatogu. Nors daugumai šie pavadinimai nieko nepasakys, papasakosiu su pavadinimais, nes avdrug prireiks. Štai ką nuveikėm nuo užvakar:

  • Buvom Medeljine, kur sprendėm, į kurią kavos fermą varyti. Ta prasme, į kaimą, kuriame ją augina. Tų kaimų yra daug ir su visai nieko „Airbnb“ variantais, kur tipo būtų zjbs pačilint. Bet daugumoj tokių vietų nėra interneto. Kažkaip taip išpuolė, kad išėjo „New York Times“ straipsnis apie Jardin miestelį (plius jį mums jau rekomendavo pora tautiečių), tai nusprendėm, kad reik varyt į jį. Šitoj daly tikrai viskas kūl gavosi. Gražu, geras oras, skani kava. Viską darėm paskubom. Atvarėm vakare, ryte – turas, per pietus – out. Šiomis dienomis autobusuose praleidžiam miljoną valandų, o dar ir padirbt reikia. Kartais pavyksta kažką nuveikti ir autobuse, bet kartais esi ant apsivėmimo ribos ir be kompo ant kelių.
  • Kitas taškas – Salento. Miestelis, prie kurio yra turistų atrakcija – Cocora Valley. Vieta su labai aukštom palmėm, kurios laikomos šalies simboliu (daugiau info „Wiki“). Nusigauti iš Jardin į ten nėra lengva. Reikės grūstis keliais autobusais. Lengviausią variantą, pasirodo, jau praleidom. Geras variantas yra tada, kai 190 kilometrų važiuoji 6-ias valandas. Į šį malonumą pavėlavom, nes jis buvo galimas tik ryte, o mes tuo metu po kavos plantaciją landžiojom. Nu davai imam kitą. Vienas žmogus sako šitą imk, kitas – dar kitą. Galiausiai pasiėmėm saugiausią, kurio reikėjo laukti dvi valandas. Tuo metu buvo vidurdienis, tad kelionę pradėjom tik 14:00 val. Bilietų pardavėjas, aišku, skiedė, kad jau 19-ą būsim Salento (ne Salento, o prie Salento, kur išsinuomavom cabaña, ui kokie romantikai, – čia kitam punkte apie tai plačiau bus).
  • Pirma kelionės koja („leg“ – anglų k.). Sulaukėm autobuso, kuris varė į Riosucio. Šie smagūs 50 kilų važiavosi 3 valandas. Varai realiai per mišką, per pliurzą (nes, aišku, ir palijo), krataisi.
  • Kita koja – Riosucio-Pereira. 111 kalnuotų kilometrų, dar trys valandos visiškai vimdančio kelio. Gailėjomės, kad neišgėrėm savo motion sickness tablečių. Negerėm, nes jos žostkai ištaško. Pastaruoju metu kažkaip.
  • Atrodo, girdėjau kažką vemiant, bet nesu tikra.
  • Atvarėm, blet, į tą Pereirą. Jau nedaug liko iki galutinio taško. Deja, stotyje mums sako, kad „taip vėlai jau autobusai į Salento nebevažiuoja“. Buvo gal 20:30. Atstumas – virš 30 kilų geru keliu ar kažkas tokio.
  • Bandom gauti taksą. Aiškina kažkokias nesąmones. Xz, kur jis ten siūlo mums varyt. Mes pavargę jau normaliai. Galvojam – gal čia reikia vabščie pasilikti nakvoti – vis tiek jau camping vaibo savo cabanijoj šian neapturėsim. Nusprendėm, kad neapsimoka ir su taksistu pasiderėję, sumokėję 30 Eur, galiausiai pasiekėm reikiamą tašką (ne be skambučių cabanijų savininkei ir annoying paieškų, aišku). Jau buvo netoli 22:00.
  • Ačiūdie, užteko proto nusipirkti romo, tuno konservą, pomidorų ir čipsų. Jau nelabai kas veikė ir pasirodo, kad čia gi blogas sezonas – lija ir vsio takoje. O mes gi planavom BBQ darytis. LOL.
  • Atėjo rytas. Savininkė man sakė, kad čia – geras internetas, bet KAIPIRREIKĖJOTIKĖTIS, negavom jo nei vakar, nei šiandien ryte jo čia dar nebuvo (galiausiai gavom savo darbo įrankį popiet – t.y. sekančios dienos nuo atvykimo vidury). Remontai, vis tie remontai!
  • Tada savo kolegei Dešineirankaiirakiai (jo, rimtai toks vardas) parašiau su prašymu įlįst į mano emeilą, nueiti į reikiamą laišką ir nucancelinti ką ten reikia, kur turėjau dalyvauti. Štai pagaliau kažkas sužinojo, kas iš tikrųjų slypi po nekalta mano šypsena – passwordas, kurį buvau priversta išduoti, irgi viską IŠDAVĖ!
  • Išsiruošėm į miestą, kur gausim internetą, o po to ir tai, dėl ko atvykom – Cocora Valley!
  • Į valley reikia varyt su tokiu turistiniu džipu. Mums pasisekė su laiku (nes atvarėm džipui, kuris varo kartą per valandą, prieš pat išvažiuojant), bet nepasisekė su sėdima vieta (nes reikėjo stovėti mašinos gale ir laikytis už stogo).
  • Būtų gal ir nieko tas stovėjimas, bet pradėjo žostkai lyti ir mes peršlapom iki siūlo. Labai nukentėjo veidas – skaudėjo nuo to lietaus faking. Į akis tiek vandens pribėgo, kad po to mano akys tiesiog vimte vėmė jį von.
  • Po 20 minučių debiliškos kelionės pasiekėm tikslą, bet buvom sušalę, užsipisę ir what not.
  • Sušilimui išgėrėm arbatos ir nusprendėm varyt atgal į miestą. 😀 Kai iš tikrųjų toj Kokoroj reikia haikint apie 2,5 val.
  • Likimas taip nulėmė, kad išėję iš restorano vėl patekom pas tą patį džipo vairuotoją… tuo metu, kai jis buvo pripildytas ir jau išjudėjo link Salento. Spėkit, ar gavom atsisėsti.

 

 

 

 

 

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook