Nieko nėra šlykčiau už plaukų auginimą prieš depiliaciją vašku. Praėjo trys dienos, o aš jau baigiu numirti. Man rodos, galiu net pradėt lunatikuot ir naktį atsikėlusi išravėti tą rūtų darželį.

Išėjus į lauką, man prasideda halionikai, kad žmonės per džinsus mato mano neskustas kojas. Fū, niežti viską. Daržo siejimą gyvenime praktikavau vos porą kartų, nes visai neturiu tam kantrybės. Ištverdavau gerokai mažiau, negu reikia. Šįkart noriu pavaryt normaliai. Kad aplinkiniams per džinsus krūmai išlįstų ir be halioniokų, ha ha.

Pasiskundžiau.

Kažkurią čia dieną sumaniau užsidėti senus marškinius. Netrukus mane ištiko nedidelis kultūrinis šokas – nesueina per papus.

Kad mano papai padidėjo pastebėjau jau ir seniau, tačiau buvau įsitikinusi, jog man vaidenasi. Na, maniau, kad čia tokio tipo pasivaidenimas kaip “esu stora” arba “esu plona” haliucinacija. Ar koks “visi žiūri į mano spuogą” pafantazavimas. Netikėjau tuo, ką matau. Tačiau vargais negalais užsegta saga mane privertė PAŽIŪRĖT TIESAI Į AKIS.

Dabar pagalvokime, kokia gi man nauda iš šio nutikimo. Man patinka, kad likusi kūno dalis dabar vizualiai atrodo mažesnė (nors ir stora, ginkdie). Na, taip veikia proporcijos. Yes. Taip pat mane džiugina, jog mano pomėgis nenešioti liemenėlių pagaliau įgavo daugiau prasmės. Kadaise visai nekaltas vaizdas dabar šiek tiek supošlėjo, nors dar vis nėra vulgarus. Krč, zjbs. Tikiuosi, iki bikinių sezono nesumažės. Kita vertus, koks man skirtumas, gi ištekėjus motera esu. NERŪPI VYRŲ ŽVILGSNIAI.

Vienintelis mane neraminantis klausimas yra toks: nuo ko jie padidėjo? Tipo subrendau? LOL. O gal subrendusioms moterims maistas paprasčiausiai ima eiti į papus, ne į žandus? Nu džiugi naujiena, klausyk.

Kažkada, prieš keletą metų, nusiskėliau priekinio danties gabaliuką. Gabaliukas buvo labai mažas – ačiū Dievui, niekas nė nepastebi.

Tada mano gyvenime buvo, kaip čia pavadinti, toks labai jau linksmas laiko tarpas… dėl to taip ir atsitiko. Pamenu, labai stresavau. Taip niekada jo ir nesutaisiau, nes kažkaip prisibijau, kad labiau sugadins – ten išties praktiškai nepastebima.

Žodžiu, šiąnakt tas pats nutiko antram priekiniam dančiui.

Ugadai kaip, ble.

BESILAIŽANT. ;_______;

Tipo tas asilo dantenas trenkėsi į kitą dantį ir BE ABEJO nukentėjo tai ne kieno kito, o būtent MANO maisto perdirbimo aparatas. A S I L A S. Nekenčiu dantų. FAK JŪ.

P. S. Nesiseka su kopėčiomis ir dantimis, užtat sekasi su skrydžiais. Išskridau iš Vilniaus vakar ryte. Po pietų, draugė sakė, jau ėmė viską cancelint. Atseit man labai pasisekė. He he he, EILINĮ KARTĄ! Kažkaip žiemos metu vis man čia grasina – nenuskrisi, nenuskrisi. Bet nei karto taip ir nestrigau.

Man rodos, kažką aš norėjau pašnekėt apie žmonių išorinį (tai negi vidinį) grožį. Mane tam, tikriausiai, paskatino labai juokingas (su didžia nuostaba pasakytas) pasakymas, kurį išgirdau visai neseniai – “Koks gražus tavo bernas!”. Tėvas irgi kadaise minėjo – “Pamiršk jį. Gražus berniukas. Neprapuls.”

Tada aš ėmiau mąstyti, apie grožio svarbą. Na, prieš kažkiek laiko jau buvau nusprendus, kad su negražiais nebedraugausiu, nes kad ir koks fainas būtų, jei negražus, po kiek laiko vis tiek norėsis gražesnio. Tačiau pati sau niekad nebuvau labai reikli. Žinau, kad nesu kažkokia ypatinga gražuolė (ar gražuolė apskritai), tačiau man tas gyvenime niekada netrukdė. Be to, niekada nebandžiau savęs “pardavinėti” daunų rinkoje. Daunų, kuriems gražu Olialia. Buvimą ne super gražuole aš visad trauktuodavau kaip pliusą – a la “įdomaus grožio”. Gal jis ir niekam neįdomus, bet esmė gi tame, kaip pats jautiesi.

Kažkaip šito posto rašyti jau nebenoriu, nes dabar, skirtingai nei seniau, man nebesinori rašyti per daug asmeniškai ar pamaiviškai. Šitas vidinis tormazas greičiausiai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl beveik nieko nebepostinu. Bet kaip sakoma – feel free to like us on Facebook and follow us on Twitter! (pagalvojau, kad dabar būtų pats metas postą ir rišti – promo sėdi, ko dar reik?)

Taip pat ryte planuotam postui (kurio dabar atsimenu ne daugiau 5%, bet kažkodėl vis tiek bandau jį rašyti) mane galėjo paskatinti vienos merginos nuotrauka, išvysta šįryt Feisbe. Pamačiusi ją pagalvojau: “Kaip nemėgstu dirbtinai seksualių pozų, kur boba iš savęs per prievartą bando išspausti seksualumą, kurio realybėje tikriausiai nė neturi.” Po minutės savo mintį raportavau švogeriui, kuris nusprendė “zjbs fotkė”. Kas mane, be abejo, labai nuliūdino, nes tokios bobos turbūt ir daro tas minas žinodamos, kad jų aukoms vis tiek patiks. Tačiau po kelių minučių mano teorija “kuo neseksualesnė, tuo seksualesnę laužo” vis tik pasitvirtino: “Nu naxui. Permečiau kelias foto. Ne mano bybio skonio.”

Puikiausias to pavyzdys galėtų būti žymus bei labai prieštaringai vertinamas gliamūro reiškinys (sorry, man duck face nelimpa). Visi jį aptarė, išjuokė, pridarė blog’ų patyčioms… o tos vis tiek daro savo. Taigi ir asilui aišku, kad tavo lūpytės – ne tokios jau ir putlios, o nosis – vapšie bulba (mano pvz., irgi bulba, bet kadangi ir taip sunkiai pro ją prakvėpuoju, jei kvėpavimu dar kažką siaurinčiau, jau turbūt būčiau seniai numirus).

Posto net neįpusėjau, bet žiauriai nusibodo rašyti. Kad ir kaip dar norėčiau ant ko nors pavaryti, būtų labai malonu, jei tą komentuose padarytumėt už mane.

P. S. Viso posto pati net neskaičiau, todėl turėtų būt daug stiliaus ir kt. klaidų.

Negaliu patikėt savo pačios AKIMIS.

Tiesa man jas SUBADĖ.

Nekenčiu, kai nuotraukuose (o gal netgi ir GYVENIME) mergos bando išlaužti “sexy” žvilgsnį. Taip, aš suprantu, kad kartais jis atrodo visai neblogai. Kai kuriems netgi tinka. Kitus šiek tiek pagražina. Tretiems “tas žvilgsnis” padeda užmaskuoti įgimtą arklio fizionomiją. O štai aš. Štai aš net negalėčiau garantuoti, kad man toks daiktas tinka. Niekada to nesužinosiu, nes paprasčiausiai NEMOKU jo išspausti. Man neišsispaudžia. Nesugebu nuo veido nusiimti kvailo spanieliško “Kur aš?” žvilgsnio. Aš nekenčiu vaidinti seksualumo. Jaučiuosi kaip debė vien nuo minties. Mėgstu atrodyti kvaila. Kur aš? :-O

Nekenčiu savo “Beyonce” klubų. Man patinka berniukiškos figūros. Nesiruošiu gimdyti greitu metu, tai kam man tie klubai? Rūbai gražiau krenta ant skeletų. Rūbai gražiau guli ant lavonų. You know?

Nors bernai sako, kad zjbs. NE TI KIU.

P.S. Man čia kaip tik neseniai pamatavo klubus – vos negavau širdies smūgio, nejuokauju.

Kodėl daugelis moterų amžinai pergyvena dėl savo svorio ir šiaip išvaizdos? Atsakymas kaip ir aiškus – dėl savęs ir vyrų. Kažin, dėl ko labiau… Ne retorinis.

Aš noriu skeletinių kojų. Na, ir ką Jūs man? Noriu ir viskas. Ko dar noriu? Noriu, love handles amputacijos. Kodėl amputacijos, o ne sporto arba dietos? Todėl, kad šią vietą ypatingai sunku liekninti. Pvz., kai aš dietinuos, man svoris nukrenta nuo pilvo, papų… Na, ir viskas. Žopa, klubai ir love handles ir toliau mane nervina – pasilieka savo vietoje, kurią gavo be leidimo. Kiekvieną mielą dieną aš žiūriu į vedrodį. Iš visų pusių. Žiūriu, žiūriu. Bandau kažką įžvelgti – a vdrug koks gramas prilipo! Per pastarąjį dešimtmetį neatsimenu dienos, kad nebūčiau to dariusi. Čiuju, visos, kiek durnesnės, bobos taip daro. O vyrai? Kaip bebūtų liūdna, daugelis vyrų nemato toliau savo bybio.

Atsimenat, nuo pradinių klasių mus mokė, kad SPORTAS = SVEIKATA? Labai įdomu, kas iš Jūsų lankosi sporto klube dėl sveikatos? Niekam nerūpi ta sveikata. Visiems rūpi tik išvaizda. Kodėl ji mums rūpi? Nes, kad būčiau laiminga, mano išvaizda turi būti geresnė, negu tavo. Visi žmonės – konkurentai. Viskame. Štai paimkime mane kaip pavyzdį. Blaiviai mąstant (possible in theory, impossible in practice), iškyla klausimas – kodėl man turėtų rūpėti kažkokios ten kūdos kojos? Ogi todėl, kad kojų rinkoje man norėtųsi užimti aukštas pozicijas. Tas pats galioja ir kitoms kūno dalims. Netgi smegenims. Kai mus, kalbančias prekes, vertina KLIENTAS, esame suinteresuotos, kad nupirktų būtent mus. Štai pvz., nacher man reikia baigti bent jau bakalaurinį? O vat todėl, kad turinčios bakalaurinį mane lenkia tuo savo diplomu. Man nepatinka, kai mane lenkia. Dėl šios priežasties esu priversta VYTIS.

Dieve, kaip aš nekenčiu žmonių. Jūs visi tokie nuostabūs, kad net bloga darosi. Prašau, apsikraukit greičiau tais vaikais, išstorėkit, bankrutuokit ir nebenervuokit manęs. Ir pasakykit, kad nekenčiat manęs ne mažiau, negu aš Jūsų – sąžinė bus ramesnė.

Nekenčiu stringų. Matosi visas celiulitas su jais. Nors kai buvau penkiolikinė, nešiojau – tada dar nebuvo tokių baisių odos problemų ant šiknos. Labiausiai mėgstu paprastus arba šortukus. Nors šortukai gal jau ir pabodo. Krč, zajebiausi man – juodi ir paprasti. Gali būti paprasti su strings ant dubens kaulų, bet be strings šiknoje – svarbu, kad ji ne nuoga būtų.

Nors geriausi man – tokie kaip mol šortukai, bet ne visai šortukai, nes pusė žopos – nuoga. Nu, va tokios formos maždaug:

Krč, šikną reikia vizualiai mažinti. Nors kai kuriems mano šikna – ir taip per maža. Labai keistas fenomenas. Nesuprantamas man.

Taip pat aš būčiau linkusi trauzus derinti prie vyro norų. Bet kažkaip niekada nesiryžau to paklausti. Nes iš anksto žinau atsakymą – LABIAUSIAI MAN PATINKI… BE TRAUZŲ.

Norite tikėkite, norite – ne… bet man nudity apskritai nepatinka. Man patinka nebent užuomina į nuogumą. Man gražus – įdegęs, kaulėtas, biškį raumeningas kūnas. Aprengtas gražiomis, juodomis šmutkėmis. Čia jeigu apie bobas. Dėl išvardintų priežasčių jau būtų kaip ir metas užsukti į solerkę, sėstis ant dietos ir pakrutint šikną sporto salėje. Ir galbūt nusipirkti vėl kažką juodo.

O nuogo vyro nesu net akyse mačius. Kas tai?

O jeigu rimtai, aš jų paprasčiausiai neapžiūrinėju. Kažin, kada turėčiau tą daryti? Tegul juos apžiūri daktaras – aš pernelyg suinteresuota savimi. Nekenčiu storumo. Nekenčiu lieknumo su storu pilvu. Ką aš žinau, ką čia pasakot. Klauskit, čiut što.

Žodžiu, grįžtant prie klausimo, atsakymas būtų: NIEKIENO.

Hmmmmmm. Apimtis – kokie 83-84 cm. Dydis A arba B. Tiksliai nežinau, nes nepirkau šimtą metų (nes nenešioju beveik niekada).

Tavo vardas:	bob
Dėstyk: *	blogas vadinasi maistas ausims , bet kaip tik to maisto cia ir truksta kur muzika ?

Žiūrėti youtube jūzerį Eveliut.

Pudros: Clinique, Maybelline, Sothys. Tušas: Chanel ilginantis, vandeniui neatsparus (rekomenduoju). Pieštukai: YSL ir Manhattan (pas mane abu voliojasi; kadangi jie – seni, net nežinau, kuris yra kuris). Lūpų blizgesys: Body Shop (nors Body Shop’o nemėgstu iš principo – močiutė pirko). Akių spalvotai nedažau, todėl šešėlius turiu tik dvejus – Chanel (beveik juodi, skirti “padūmavusioms” akims) ir Make Up Store (sidabru kažkokiu blizga). Šampūnams didelio dėmesio neskiriu: L’Oreal, Toni & Guy. Arba šiaip belenkoks iš “Maximos”. Vilniuje naudodavau pirktą kirpykloje (neprisimenu pavadinimo dabar). Veidui irgi L’Oreal, Garnier ir t. t. – nieko mandro. Kartais apsiperku pas kosmetologę, tai ten imu BDR (geros priemonės, bet parduotuvėse nesu jų mačius), Sothys, Guinot. Nors veidui niekas taip nepadeda kaip pati kosmetologė – pasiilgau. Nagų lakas – nors ir už du litus. Bet aš rekomenduoju Barry M.