Aš ir mano blog’as niekaip negalime susitarti, kiek daug galima sau leisti čia rašyti (man rodos, aš apie tai kalbu jau kokį 12345-tą kartą, bet nesvarbu – reikia DAR). Ta prasme, kiek atvirai. Galvojau pasitarsiu su drauge:

- Aš pvz., noriu jiems papasakoti, kad šitas tamponas – nepatogus. Kaip manai, čia normaliai būtų?
- …

O kaip Jums atrodo? Vis tiek gi nebegyvenu Lietuvoje, tai niekas į akis kreivai “Gravityje” nebežiūrės. Šitas klausimas mane turbūt kankins visą gyvenimą (nejaugi aš ką tik pasakiau, jog “Ausų Maistas” gyvuos VISĄ MANO GYVENIMĄ?)… Bet sunkiausia būna nerašyti apie tai, apie ką norisi parašyti, bet tu to padaryti negali, nes ten yra įsivėlę kiti žmonės. Jie gi gali supykti ir t. t.

Šiandien aš tvarkiau šitą nuostabų bordelį <<<n u o t r a u k o s>>>. Prašau atkreipti dėmesį į vaizdą iš arčiau. Į viryklę. Dabar jau ją pamerkiau ir užmarinavau “Fairyje”. Niekaip negaliu suprasti, kodėl iTunes neužsičiaupia grojęs Amy Winehouse. Wine house, hehe.

Aš tokia invalidė. Vakar net nepajudėjau iš namų. Na, neskaitant grįžimo namo “iš po vakar”, nuėjimo į kabaką apačioje ir apsilankymą neveikiančioje parduotuvėje. O invalidė esu ne tinginystės prasme – ne, ne, ne. Mano kojos baisiai injured – negaliu paeiti. Vienas kelias sutinęs visas. Bwe, koks nesexas.

Nekenčiu žmonių sergančių smegenų ligomis. Blet, blet, kodėl aš turiu dėl šito nervintis KASDIEN? Aš tikrai nusipelniau pailsėti nors vieną bl dieną. VIENĄĄĄĄ!!! DIENĄ.

Niekaip negaliu atsisėsti ant dietos. Man trūksta valios. Kodėl niekas manęs nepriverčia? Nejaugi niekam nerūpi mano grožis? Manęs turbūt tikrai niekas nemyli… Aš nežinau, ką man ėst. Nekūstu aš nuo Jūsų ryžiukų supistų. O Ispanijoje dar ir vieną kilą priaugti sugebėjau (būta picų ir ne vieną kartą). O gal tas kilas mane ištiko dėl PMS’o – bbž jau dabar. Reikės pasiverti PO TO.

Share on Facebook

Šiandien taip nuvargau, kad atėjus vakarui net negaliu apsispręsti, į kurį blog’ą pablog’inti. Buvau vienoje agentūroje, tada kavos, tada “prieš varant namo užeisiu į parduotuvę diržo”. Na, žinoma, tik paleisk mane “trumpam į parduotuvę”… Na, bet diržą kažkaip nusipirkau. Tiksliau, ne diržą, o “odinę” juostą, kurios man reikėjo specialiai vienai kibiro formos suknelei.

Na, kibiro juostos čia nesimato, užtat matosi ūkiškas namų vaizdelis su neišneštomis šiukšlėmis bei kur papuola džiūnančiais skalbiniais. Ir kreivai pastatytos Evelinos kojos. Hm, rytoj jau Helovynas? Draugė sako, kad būtinai užsidėčiau kablus. Bijau. Ar čia man todėl ir pasiūlė – kad gąsdinčiau žmones su savo pachodka (nors dažniausiai jinai nėra tokia jau tragiška, kaip aš čia aimanuoju).

Tai ką veiksit, kur gersit? Kaukes visi pasidarėt, tinginiai?

Ai, beje, man čia neseniai pasakė, kad aš gal ir atrodau gerutė, bet iš tikrųjų esu būtent tokia, kokia apsimetu šiame blog’e – “Ten parašyta visa tiesa.” Einu ilsėtis.

Helovyno proga… Halloween 2006:

Share on Facebook

Pagaliau man pavyko atsikelti ne anksti. Taip, mano atveju tai yra pliusas, kadangi dažniausiai atsikeliu apie aštuntą ir toliau nebegaliu miegoti. O po to vaikštau kaip zombis, nes guluosi taigi vėlai.

Kaip ir kelis kartus per savaitę, šiandien apsipirkinėjau netoli namų esančiame ne šlykščiame (kaip bebūtų keista) supermarkete “Waitrose” (bet man toks įspūdis, kad daugelis žmonių eina į “Tesco”), kur pirkau NORMALŲ MAISTĄ. OMG. Pagaliau nusiritau ir iki to. Skalbiu, gaminu, perku normalų maistą… What’s next???

- Responsible Eveliūtė… ;______;
- Net verki. Haha.
- Nu. Kaip neverkt? Vaikas bręsta ant akių!

Tačiau dar vis neatlieku tokių fizinių darbų kaip grindų plovimas ir panašiai. Nes esu įsitikinusi, kad tokie dalykai verčia laikrodžio rodykles judėti lėčiau bei smarkiai kenkia ir taip leisgyviui mano skrandžiui. Žinoma, įvaizdžiui irgi. Bet jį aš sugadinau jau turbūt tada, kai pirmą kartą gyvenime prisipažinau, jog moku plauti indus… (nebeatsimenu, kada padariau šią klaidą – na, never mind).

- Aš tave myliu. Tu geniali esi. Visiškai. Be trūkumų.
- Nemeluok. Aš – idiotė.
- Todėl tokia ir faina.

Jaučiuosi šiek tiek excited prieš kelionę į Vilnių. Jau poryt, jau poryt. Noras varyti gal ir padidėjo (nes pradžioj buvo nulinis), bet grūdimasis į oro uostą, visas tas laukimas ir kitas vargas mane dar vis NERAMINA. Įdomu, ant kiek būsiu pavargusi, nes savaitgalio linksmybes pradedu jau rytoj. Neduokdie, baigsiu jas tik trečiadienį… Arba duok. Šiam savaitgaliui turiu nedidelį (preliminarų) planelį: eisiu (jei nebūsiu lavonas) ČIA arba ČIA (pirmas įdomesnis, bet aš nebūsiu AŠ, jei neužsuksiu į Gravą bent vienam GPL). O štai šeštadienį norėčiau apsieiti ir be vakarėlių (nes labiau noriu kabakinio socializingo, negu šokių), tačiau galima būtų užsukti pvz., ČIA arba ČIA. Na, ir pirmadienį – Minimal Mondays (po MOKSLŲ, ahaha).

Šiandien jau parėjo vakar užsakytos prekės. Viskas tinka ir patinka! O dar tie crazy nails!!! Ant manęs visa tai atrodo TAIP (kambario bardaką su bet kur džiūnančiais skalbiniais palieku nenukropintą):

OK. Užtenka plepalų – metas kibti prie darbų. See you in Vilnius.

Share on Facebook

Tavo vardas:	eveliut,
Dėstyk: *	laikas brukstelt ka nors, man egzai, nesimokyt tai reikia

Mano fronte – nieko naujo. Kaip visada vakar išėjau lengvai pasitūsinti ir dar lengviau išgerti. Ir kaip visada, kai turiu tokį planą, nusitašiau kaip tašė ir grįžau namo belekada. Miegojau, žinoma, minimumą. Namuose su manimi tie ŽMONĖS net nekalbėjo. Dabar galvoju, kad reikės dažniau namo girtai grįžti – man patinka tyla ir ramybė.

Vakarykštis “Gravas” mane pasitiko liūdnai. Du pažįstami ir tie bl groja. Bet po to padėtis staiga pasitaisė, GPL’as po GPL’o (vienas buvo su pipirine vodke – draugas vaišindamas norėjo mane maloniai pradžiuginti) padarė savo ir tų žmonių po to kažkaip priėjo. Tačiau kažkurią ten valandą atėjo metas palikti rūsį ir varyti į kitą tūsą. Bet, aišku, negalėjau gi aš išeiti greitai. Nes matote, panelė skubėjo, rūbininko nebuvo, o paltą tai reikia greičiau pasiimti. Baras gi nelauks. Nu tai perlipau aš tą prekystalį ir susiradau savo paltą, kai mane staiga užtiko rūbininkas. Jis mane iš ten išvarė, atėmė numeriuką, paltą ir sako – “kviečiu apsaugą, palaukite”. Ahaha. Juozo tai nebuvo vakar – tas tai būtų mane užtaręs. Kita vertus, nenorėčiau prieš jį gadintis savo nepriekaištingos reputacijos, bo nepraleis be eilės po to niekada gyvenime. Anyway, išmaldavom rūbininko, kad nieko jis nekviestų ir atiduotų man tą paltą PAGALIAU. Ufff.

Po to varėm čia. Ir šokom iki tūso pabaigos. Darkėmės visaip ir maivėmės. Buvo šukių. Krč, nusibodo pasakot – serialų aš geriau einu žiūrėti.

Share on Facebook

Visų pirma, UFB su kaimiečiais negeria, kaip ir pasilėpusi viena (labai teisingai pastebėjote, ponas Petrai). Su kreizi bachūriukais prie litų – itin retai. Paprastai ji geria su draugais (kaip tai Jums turėtų būt netikėta). Kitas svarbus dalykas – ji beveik visada geria tik vieną savaitgalio dieną ir beveik niekada negeria vidury savaitės.

Kiek išleidau šį savaitgalį, tiksliai nepamenu, nes nežinau, kiek turėjau. Paliubomu toji suma yra mažesnė nei šimtas litų (įskaičiuojant taksus, cigaretes ir pan.), nes vyno kibirų sąskaitas apmokėjo džentelmenai. Greičiausiai kokių 50 Lt.

Geriant su kreizi bachūriukais prie litų, tiesą sakant, išleidžiama labai apvali sumelė – nulis litų ir nulis centų. Nebent UFB sumano pati susimokėti už savo transportavimą ir rūkalus. Tuomet tai kainuoja – 25 Lt už taksi (pirmyn-atgal) + 6 Lt už cigaretes (kartais prireikia dviejų pakelių). Bet mano kely seniai nebuvo tokių vyrų.

Apibendrindama galiu pasakyti, jog turint piniginėje 31 Lt, jau galima kelti koją iš namų.

P.S. Varydama į “Gravą” atkreipiau dėmesį į vieną dalyką – ten paprastai nusigeri už savo pinigus, bet pergeri jau už svetimus.

Share on Facebook

O Evelina pirmą kartą šiemet išėjo į miestą su kablais. Paskutinis kartas, kai aš padariau šitokią klaidą. Nes visą naktį su jais išbūti yra tiesiog NEĮMANOMA. Apėjau visas Vilniaus skyles. Aišku, šis mano išėjimas nesibaigė taip tragiškai kaip tada, kai ėjau į svetimą chatą iš “Gravo” basa (su kojinėmis per balas). Bet kojas nuo to skauda ne mažiau. Ai krč, man pachmas. Einu aš gal dar pamiegoti.

Nerandu Piano Overlord – Spring’s Arrival, tai tiks ir šitas (daug šūdinesnis) gabalas :

Svarstyklės rodo 55. Iki laimės ir šventos ramybės – 1 kg. Arba dar vienas balius šiandien.

Share on Facebook

Ir visgi kaip gerai yra nedirbti. Keliesi ir eini miegoti, kada nori. Visą dieną irgi darai tai, ką nori ir tik porą valandų skiri naudingai veiklai – mokslui arba kokiai madingai knygai. Rytas prasideda nuo to, kad aš gulėdama lovoje pramerkiu akis ir ištiesiu ranką, kad pasiekčiau kompą, kuris guli ant grindų. Aš jį atidarau ir varau iš kambario. Tada prasideda PROCEDŪROS. Po keliolikos minučių grįžtu į kambarį su puodeliu kavos. Pradedu skaityt, ką man prirašė į “Skaipą”, kol aš buvau away. Tada įsijungiu “Google Reader” ir skaitau dienos naujienas. Nors pagrinde ten – vieni pletkai, batai ir muzikos kažkiek. Pamainom su “Readeriu”, skaitau naujus BLOGo komentarus ir atrašinėju į juos. Tada – “Facebook” time. Nors šitas daiktas po savo išvaizdos pakeitimo pradėjo mane bėsinti nežymiai. Visas šitas ritualas kasdieną iš manęs atima vidutiniškai po vieną gyvenimo valandą. Po to darau, ką esu suplanavusi tą dieną. Tai gali būti išvyka į univerą, parduotuvę, virtuvę. Kažkada įterpiu ir 15 minučių sporto.

Didžiausias šiandienos darbas atrodo taip:

Tas pats ir su rankų nagais. Pagaliau grįžau į pavasariškąjį raudonį (jungle red, kaip sako tame filme). Nes žiemą dominavo ruda (šūdo) spalva, simbolizuojanti šūdiną metų laiką. Beje, man vėl skauda galvą. Kodėl, blet???

Tikriausiai mano smegenims trūksta tašių. Va pvz., šiandienos atradimas:

Nakčia planuoju pažaisti su BLOGo išvaizda. Gavau vakar neblogą idėją fonui, kuri man kainuos kokių 16 litų. Kodėl 16? Ne, ne todėl, kad šis skaičius – mano mėgstamiausias. O todėl, kad tiek kainuoja vodkės kokteilis “Gravity”. Žodžiu, pamatysit. Arba nepamatysit, jei aš nuspręsiu, kad negražiai atrodo. Beje, visiems seniems RSS prenumeratoriams netrukus į “ryderius” turėtų eiti postai ir iš naujojo BLOGo.

O dabar einu žiūrėti darbo skelbimų.

Share on Facebook

“Man atrodo, tau reikia išgerti. Imk iš baro ką nori. Leidžiu. Aš apsipūtęs – imk ką nori. Rytoj parinsiuos, bet šiandien imk ką nori iš baro. Naudokis proga.”

Sėdžiu lovoje, pachmo nejaučiu, bet vis tiek negaliu pajudėti, kaip ir kiekvieną šeštadienį. Vakare reikės kažkur eiti? Davai ne. Kaip bebūtų keista, bet alkoholį vakar ragavau gana saikingai. Nors geriau pagalvojus apie tai, kas buvo gerta (vodkė, tekila, samagonas) taip neatrodo. Taip pat žengiau vieną labai rizikingą žingsnį – alkoholį maišiau su linksmaisiais krapais, ko paprastai nedarau, nes po to man pasidaro negera. Bet šįkart buvo gera. “Grave” buvo nuobodoka, bet tikėjausi, kad bus dar blogiau, nes gviazda gi neatvyko. Užtat labai maloniai nustebino “Satta” su (daug geresniu už patį popso dievą aka lopą Mr. Timberfleiką) Taprikk Sweeze pasirodymu. Dar vis puikiai atsimenu tą tūsą, kai susilaužiau kojos pirštą dviejose vietose ir nešiojau gipsą iki kelių:

Vakarykštė “Satta”:

Čia pasirodymui einant į pabaigą. Nufilmavau dar porą filmukų (kur pjauna daug labiau ir yra vokalo), bet jų garso kokybė tragiška, tai net nedėjau į jutūbą.

Share on Facebook

Žaisti čia.

Senas žaislas.

Ką tik suvokiau, kad rytoj vėl savaitgalis. Net nežinau, ar esu pasiruošusi baliavoti. Kita vertus, yra nemažai vietų, kurias mielai aplankyčiau. Įdomu, kokią dalį plano pavyks įgyvendinti. Siūlau sau pasirinkti vieną dieną ir tiek, haha.

Mane asmeniškai labiau vilioja šeštadieninis pasirinkimas. Pvz., “Havana” ir “Gravas”. Dar visai užeičiau į tą “Rollerį”, nes buvau tik vieną kartą. O “Havanos” nevirškinu kaip vietos. Nu krč. Ką Jūs?

Share on Facebook

Šiandien man baisiai skauda puodą. O vakar kaip tik surijau paskutinę tabletę nuo galvos skausmo. Ir dar pagalvojau: “Tikiuosi, rytoj neprireiks.” Fuck my life.

“Pilnas butas užtinusių mergų. Negražių. Su juodai lakuotais kojų nagais.

Tokių eilių kaip vakar seniai nemačiau “Gravitoke”. Bet užtat viduj žmonių buvo perpus mažiau. Namo parėjau rekordiškai anksti, išmėčiau šmutkes po visą kambarį ir kelioms minutėms užsukau į savo internetinį gyvenimą. Kad užsidėčiau “Skype” statusą “O aš tai gėdos neturiu.” Na ir tikrai galiu pasakyti, kad tik begėdės mergšės kambarys gali atrodyti taip, kaip mano. Viename kampe mėtosi telefonas, kitame – batai ir liemenukas (šiaip aš batų kambary nelaikau). Vienintelės kelnės guli ant kėdės. O štai viršutinės dalies išvis nesimato – matyt, bus kur nors tūlike užsigulėjus. Savaime suprantama, mano veidą dar vis puošia vakarykštis makiažas. Labai gražu. GLAM IS ALWAYS ON ME.*

Beje, ką manote apie juodą pedikiūrą? Nebandžiau.

“Pasigert – ne gėda. Apsivemt viešai – va kas gėda.”

Nors “Skaipo” statusas sako viena, pachmielo metu man vis tiek niekaip nepavyksta išvengti to prakeikto gėdos jausmo. Ačiū Dievui, gėda nėra pats blogiausias dalykas, koks gali ištikti mėgstantį išgerti žmogų. Kai prisidirbu IŠ TIKRŲJŲ, mane kankina ne tik gėda, bet ir gili DEPRESIJA. Įprasti girti prikolai (kai pasakai ką nors ne vietoje, per daug pasakai, per atvirai pasakai, padainuoji viešai ar parėkauji, pameti ką nors ir pan.) jos nesukelia. Nekenčiu savęs girtos.

Kažkuriuo metu pasibaigė staparikai. GPL’us teko gerti iš stiklinių.

“Norėjau jam kažką gero pasakyti – paguosti ar tai pasijuokti.”

Ir visgi bobos yra kažkas baisaus. Kai nekenčia bernų. Aš turiu nemažai draugų vyrų, kurių mergos po kiek laiko taipogi tampa mano draugėmis. Vakar kaip tik vieną iš jų ir sutikau. Nors su mano draugu ji jau išsiskyrė, mes dar vis sutariam kuo puikiausiai. Visada papliotkinam atsitiktinai susitikusios. Ir ant bernų pavaryt nevengiam. Žodžiu, jie buvo viena iš tų neišskiriamų porų, kurias išskirs tik kapas. Draugavo trejus metus. Išsiskyrė prieš pusantro mėnesio gal. Vakar sutikau ją “G” rūkykloje ir tai buvo puiki proga pagaliau aptarti jos skyrybas. Ji man viską LABAI IŠSAMIAI papasakojo. Krč, ją žiauriai nervino, kad praėjus vos mėnesiui, jis susirado naują bobą. Nors man iš tikrųjų yra visai džiugu, kad jis taip greitai moved on po išsiskyrimo. Labai užjaučiu žmones, kurie puola į depresijas visokias ir panašiai. Jiems reikia mano paskaitų tikriausiai.

Kaip ten bebūtų, toji mano padrūžkė nusprendė, kad visko taip palikti negalima ir brangiausiajam būtina atkeršyti: “Pasilaižiau su VISAIS jo draugais ir dar su drauge. Kad tikrai būtų SU VISAIS.” Hahahaha. Aš taip nedaryčiau, bet jai turėjo būti labai linksma. Ir tai dar ne viskas. Klube sutikusi savo ex’ą su ta boba, ji padarė dar kai ką: atsisėdo šalia jų ir ėmė laižyti jam ausį ir ir ir ir (muahaha) paėmė patys žinot už ko. Neįtikėtina.

- Pašol jis nx.
- O čia tu man patikai, vaikeli. Tik aš tau sakiau anksčiau, bet tu kaip visada esi smalsus vaikas ir visur lendi – viską nori išmėginti pati. Tai – geras bruožas. Gaila, kad nenueisi su juo toliau už tėvą. Nes nesivadovauji išgyventa patirtim, o pati ją išgyveni iš naujo ir gaišti laiką.
- Ahaha, tu man čia irgi patikai. Žvengas ima.
- Iš manęs, ane?
- Iš tavo sąmojų. Deja, teisingų.
- Čia ne sąmojis. Čia tau patirtis išvadoms ir gyvenimui. Sąmojo forma perduodamos, durniuke. Supranti, kai nusivyliau bobomis, daugiau laiko skirsiu dukros auklėjimui – elementaru.

Kažkaip man atrodė, kad kovoje su vyrais aš ir pati esu verta medalio, bet pasirodo, smarkiai atsilieku nuo šiuolaikinių keršto trendų. Mano metodai – švelnūs. Apsiriboju kolos išpilimu ant galvos viešoje vietoje. Pažadu ateityje būtinai sugalvoti ką nors originalesnio, nes keršyt juk taip faina. Tiesą sakant, visai svajočiau, kad niekada nebūtų už ką keršyt.

P.S. Noriu tokio laikrodžio.

P.P.S. Štai kur tikroji pragaro virtuvė.

*Šią pastraipą rašiau ką tik atsikėlusi. Nemanykit, kad aš ANT TIEK nevala.

Share on Facebook