Pagaliau man pavyko atsikelti ne anksti. Taip, mano atveju tai yra pliusas, kadangi dažniausiai atsikeliu apie aštuntą ir toliau nebegaliu miegoti. O po to vaikštau kaip zombis, nes guluosi taigi vėlai.

Kaip ir kelis kartus per savaitę, šiandien apsipirkinėjau netoli namų esančiame ne šlykščiame (kaip bebūtų keista) supermarkete “Waitrose” (bet man toks įspūdis, kad daugelis žmonių eina į “Tesco”), kur pirkau NORMALŲ MAISTĄ. OMG. Pagaliau nusiritau ir iki to. Skalbiu, gaminu, perku normalų maistą… What’s next???

- Responsible Eveliūtė… ;______;
- Net verki. Haha.
- Nu. Kaip neverkt? Vaikas bręsta ant akių!

Tačiau dar vis neatlieku tokių fizinių darbų kaip grindų plovimas ir panašiai. Nes esu įsitikinusi, kad tokie dalykai verčia laikrodžio rodykles judėti lėčiau bei smarkiai kenkia ir taip leisgyviui mano skrandžiui. Žinoma, įvaizdžiui irgi. Bet jį aš sugadinau jau turbūt tada, kai pirmą kartą gyvenime prisipažinau, jog moku plauti indus… (nebeatsimenu, kada padariau šią klaidą – na, never mind).

- Aš tave myliu. Tu geniali esi. Visiškai. Be trūkumų.
- Nemeluok. Aš – idiotė.
- Todėl tokia ir faina.

Jaučiuosi šiek tiek excited prieš kelionę į Vilnių. Jau poryt, jau poryt. Noras varyti gal ir padidėjo (nes pradžioj buvo nulinis), bet grūdimasis į oro uostą, visas tas laukimas ir kitas vargas mane dar vis NERAMINA. Įdomu, ant kiek būsiu pavargusi, nes savaitgalio linksmybes pradedu jau rytoj. Neduokdie, baigsiu jas tik trečiadienį… Arba duok. Šiam savaitgaliui turiu nedidelį (preliminarų) planelį: eisiu (jei nebūsiu lavonas) ČIA arba ČIA (pirmas įdomesnis, bet aš nebūsiu AŠ, jei neužsuksiu į Gravą bent vienam GPL). O štai šeštadienį norėčiau apsieiti ir be vakarėlių (nes labiau noriu kabakinio socializingo, negu šokių), tačiau galima būtų užsukti pvz., ČIA arba ČIA. Na, ir pirmadienį – Minimal Mondays (po MOKSLŲ, ahaha).

Šiandien jau parėjo vakar užsakytos prekės. Viskas tinka ir patinka! O dar tie crazy nails!!! Ant manęs visa tai atrodo TAIP (kambario bardaką su bet kur džiūnančiais skalbiniais palieku nenukropintą):

OK. Užtenka plepalų – metas kibti prie darbų. See you in Vilnius.

Share on Facebook

Tavo vardas:	eveliut,
Dėstyk: *	laikas brukstelt ka nors, man egzai, nesimokyt tai reikia

Mano fronte – nieko naujo. Kaip visada vakar išėjau lengvai pasitūsinti ir dar lengviau išgerti. Ir kaip visada, kai turiu tokį planą, nusitašiau kaip tašė ir grįžau namo belekada. Miegojau, žinoma, minimumą. Namuose su manimi tie ŽMONĖS net nekalbėjo. Dabar galvoju, kad reikės dažniau namo girtai grįžti – man patinka tyla ir ramybė.

Vakarykštis “Gravas” mane pasitiko liūdnai. Du pažįstami ir tie bl groja. Bet po to padėtis staiga pasitaisė, GPL’as po GPL’o (vienas buvo su pipirine vodke – draugas vaišindamas norėjo mane maloniai pradžiuginti) padarė savo ir tų žmonių po to kažkaip priėjo. Tačiau kažkurią ten valandą atėjo metas palikti rūsį ir varyti į kitą tūsą. Bet, aišku, negalėjau gi aš išeiti greitai. Nes matote, panelė skubėjo, rūbininko nebuvo, o paltą tai reikia greičiau pasiimti. Baras gi nelauks. Nu tai perlipau aš tą prekystalį ir susiradau savo paltą, kai mane staiga užtiko rūbininkas. Jis mane iš ten išvarė, atėmė numeriuką, paltą ir sako – “kviečiu apsaugą, palaukite”. Ahaha. Juozo tai nebuvo vakar – tas tai būtų mane užtaręs. Kita vertus, nenorėčiau prieš jį gadintis savo nepriekaištingos reputacijos, bo nepraleis be eilės po to niekada gyvenime. Anyway, išmaldavom rūbininko, kad nieko jis nekviestų ir atiduotų man tą paltą PAGALIAU. Ufff.

Po to varėm čia. Ir šokom iki tūso pabaigos. Darkėmės visaip ir maivėmės. Buvo šukių. Krč, nusibodo pasakot – serialų aš geriau einu žiūrėti.

Share on Facebook

Šiandien man baisiai skauda puodą. O vakar kaip tik surijau paskutinę tabletę nuo galvos skausmo. Ir dar pagalvojau: “Tikiuosi, rytoj neprireiks.” Fuck my life.

“Pilnas butas užtinusių mergų. Negražių. Su juodai lakuotais kojų nagais.

Tokių eilių kaip vakar seniai nemačiau “Gravitoke”. Bet užtat viduj žmonių buvo perpus mažiau. Namo parėjau rekordiškai anksti, išmėčiau šmutkes po visą kambarį ir kelioms minutėms užsukau į savo internetinį gyvenimą. Kad užsidėčiau “Skype” statusą “O aš tai gėdos neturiu.” Na ir tikrai galiu pasakyti, kad tik begėdės mergšės kambarys gali atrodyti taip, kaip mano. Viename kampe mėtosi telefonas, kitame – batai ir liemenukas (šiaip aš batų kambary nelaikau). Vienintelės kelnės guli ant kėdės. O štai viršutinės dalies išvis nesimato – matyt, bus kur nors tūlike užsigulėjus. Savaime suprantama, mano veidą dar vis puošia vakarykštis makiažas. Labai gražu. GLAM IS ALWAYS ON ME.*

Beje, ką manote apie juodą pedikiūrą? Nebandžiau.

“Pasigert – ne gėda. Apsivemt viešai – va kas gėda.”

Nors “Skaipo” statusas sako viena, pachmielo metu man vis tiek niekaip nepavyksta išvengti to prakeikto gėdos jausmo. Ačiū Dievui, gėda nėra pats blogiausias dalykas, koks gali ištikti mėgstantį išgerti žmogų. Kai prisidirbu IŠ TIKRŲJŲ, mane kankina ne tik gėda, bet ir gili DEPRESIJA. Įprasti girti prikolai (kai pasakai ką nors ne vietoje, per daug pasakai, per atvirai pasakai, padainuoji viešai ar parėkauji, pameti ką nors ir pan.) jos nesukelia. Nekenčiu savęs girtos.

Kažkuriuo metu pasibaigė staparikai. GPL’us teko gerti iš stiklinių.

“Norėjau jam kažką gero pasakyti – paguosti ar tai pasijuokti.”

Ir visgi bobos yra kažkas baisaus. Kai nekenčia bernų. Aš turiu nemažai draugų vyrų, kurių mergos po kiek laiko taipogi tampa mano draugėmis. Vakar kaip tik vieną iš jų ir sutikau. Nors su mano draugu ji jau išsiskyrė, mes dar vis sutariam kuo puikiausiai. Visada papliotkinam atsitiktinai susitikusios. Ir ant bernų pavaryt nevengiam. Žodžiu, jie buvo viena iš tų neišskiriamų porų, kurias išskirs tik kapas. Draugavo trejus metus. Išsiskyrė prieš pusantro mėnesio gal. Vakar sutikau ją “G” rūkykloje ir tai buvo puiki proga pagaliau aptarti jos skyrybas. Ji man viską LABAI IŠSAMIAI papasakojo. Krč, ją žiauriai nervino, kad praėjus vos mėnesiui, jis susirado naują bobą. Nors man iš tikrųjų yra visai džiugu, kad jis taip greitai moved on po išsiskyrimo. Labai užjaučiu žmones, kurie puola į depresijas visokias ir panašiai. Jiems reikia mano paskaitų tikriausiai.

Kaip ten bebūtų, toji mano padrūžkė nusprendė, kad visko taip palikti negalima ir brangiausiajam būtina atkeršyti: “Pasilaižiau su VISAIS jo draugais ir dar su drauge. Kad tikrai būtų SU VISAIS.” Hahahaha. Aš taip nedaryčiau, bet jai turėjo būti labai linksma. Ir tai dar ne viskas. Klube sutikusi savo ex’ą su ta boba, ji padarė dar kai ką: atsisėdo šalia jų ir ėmė laižyti jam ausį ir ir ir ir (muahaha) paėmė patys žinot už ko. Neįtikėtina.

- Pašol jis nx.
- O čia tu man patikai, vaikeli. Tik aš tau sakiau anksčiau, bet tu kaip visada esi smalsus vaikas ir visur lendi – viską nori išmėginti pati. Tai – geras bruožas. Gaila, kad nenueisi su juo toliau už tėvą. Nes nesivadovauji išgyventa patirtim, o pati ją išgyveni iš naujo ir gaišti laiką.
- Ahaha, tu man čia irgi patikai. Žvengas ima.
- Iš manęs, ane?
- Iš tavo sąmojų. Deja, teisingų.
- Čia ne sąmojis. Čia tau patirtis išvadoms ir gyvenimui. Sąmojo forma perduodamos, durniuke. Supranti, kai nusivyliau bobomis, daugiau laiko skirsiu dukros auklėjimui – elementaru.

Kažkaip man atrodė, kad kovoje su vyrais aš ir pati esu verta medalio, bet pasirodo, smarkiai atsilieku nuo šiuolaikinių keršto trendų. Mano metodai – švelnūs. Apsiriboju kolos išpilimu ant galvos viešoje vietoje. Pažadu ateityje būtinai sugalvoti ką nors originalesnio, nes keršyt juk taip faina. Tiesą sakant, visai svajočiau, kad niekada nebūtų už ką keršyt.

P.S. Noriu tokio laikrodžio.

P.P.S. Štai kur tikroji pragaro virtuvė.

*Šią pastraipą rašiau ką tik atsikėlusi. Nemanykit, kad aš ANT TIEK nevala.

Share on Facebook