“Dariau omletą su daržovėm, gavos mėsa su grybais.”

Nu gražumėlis kaip visada. Tik papostink kokią savo foto ar šiaip kokią nesąmonę – iš karto komentarų liūnas. O fotkę man papostint užima šimtą kartų mažiau laiko, negu surinkti kokį “komišką” tekstuką. Tai galvoju, jei šiandien papostinsiu daugiau savo fotkių, komentarų bus du šimtai? Ne, nes dabar nekomentuosit specialiai. Na, pabandom. Ten gi kaip ir yra ką apkalbėti.

Štai Jūsų teismui – Evelinos webcamo džiaugsmai. Prašom nepamiršti paminėti, kokia aš kūda arba stora arba baisi ir “tik pažiūrėkit – net galvos neturi”.

Beje, kažkaip aš tikėjausi, kad Londone atrasiu sielos ramybę (ha ha), nes niekas gi čia manęs nepažįsta. Apie kokio pobūdžio ramybę aš kalbu? Kalbu apie “nelįskit, idiotai, jūs prie manęs vieną kartą” ramybę. Štai pvz., vakar ėjau susitikti su draugu iš Vilniaus ir jis kartu atsivedė savo draugelį, gyvenantį Londone. Prieš tai su juo man teko kalbėti telefonu ir aš  net nesupratau, kad kalbu su nepažįstamu. Vėliau, kai mes pagaliau kažkur prisėdome, tas draugo draugas nuėjo prie baro, o aš likau su tuo savo vilniečiu. Na, ir pasakoja jis man, ką jam pliurpė anas jo draugelis, kol jie šliaužė su manim susitikti. Tam vaikinui atseit labai patiko mano balsas “ir labai noriu ją pamatyti”. LOL. Man asmeniškai, mano balsas – neočen, tačiau man pačiai iš esmės viskas, kas su manimi susiję yra neočen, todėl nieko čia naujo. Kaip ten bebūtų, nuo šitų dalykų nesijaučiu nei kiek prasčiau (aš čiuju ir su kibiru ant galvos ir netvarkingais nagais jausčiausti tiek pat zjbs). Ačiū Dievui, seniai išmokau savęs neklausyti (o visokių ten aplinkinių neklausyti JUO LABIAU). Matau, nukrypau nuo temos biškį… Žodžiu, vėliau man jis skambina ir šneka į ragelį, kad nori mane pabučiuoti. Ahahaha. Susinervinau net. O šiandien vienas bernas kvietė mane į pasimatymą (čiuju, pirmą kartą gyvenime tai buvo ne lietuvis), bet aš nevariau, nes man buvoja hujova, o gal dėl to, kad man realiai juk bus hujova visą likusį gyvenimą.

Be to, aš gi ne debilė, kad bloginčiau esamą padėtį prastesniais variantais. Ne, ne, ne, jokiu būdu. Čia būtų tas pats kaip savo gražią drabužių spintą prikrauti rūbais iš Gariūnų.

Ir dar man nedaeina vienas dalykas – kakova čiorta tu kvieti žmogų į pasimatymą, jeigu tas žmogus tau anksčiau neparodė jokio susidomėjimo tavimi? Tu supranti, kad jam per tave reikės gaišti laiką ir  MĄSTYTI ATMAZUS. Aš asmeniškai, mąstyti nemėgstu, nes esu kvailutė. Kvailas mielas žmogutis. Todėl tokie nutikimai mane labai išsekina fiziškai, dvasiškai, protiškai ir netgi finansiškai (antidepresantams išsileidžia).

Kol čia rašau, balsas kambaryje man sako: “Evelina, man parkės kyla, kai tu juokiesi”. Nu, fuuuuuuck.

BLE, JŪS VISI ESAT IŠPROTĖJĘ DEBAI.

Dar čia neseniai kažkam aiškinau: “Jis galvoja, kad aš esu graži ir protinga – tu matai, ant kiek tas žmogus yra aklas?”

Eilinį kartą susidūriau su ta pačia parke – kiek atvirai ir šlykščiai galiu sau leisti čia rašinėti. Žinoma, dabar galiu šiek tiek daugiau nei prieš kelis mėnesius. Vien dėl to, kad nebesu Lietuvoje. Kita vertus, kažkiek veiksmo vyksta ir čia… Ekshibicionizmu irgi gi neužsiimsiu. Nenoriu + neapsimoka. Paliubomu išeitų ne į naudą.

Btw, aš kažkaip nemoku džiaugtis dėmesiu ir dėti sau davolna pliusus į neegzistuojančą užrašų knygutę.

Ai, bet tai pzdc, kokia aš nervuota. Dėl visokių šūdų. Šiandien pvz., vienas nuopisa, mačiau, pakomentavo vieno gražaus berniuko statusą, tai galvoju, kūrva tu nachui, tuoj kai perpisiu per letenas interneto kabeliu – ko čia lendi man į akis? Nekenčiu balvonų (balvonai = tūpi žmonės, debilai). Ai beje, ir jei kada nors nusprendei, jog kuris nors besmegenis yra balvonas, bet po to kažkodėl leidai sau persigalvoti… greičiausiai persigalvodamas suklydai, nes besmegenis iš tikrųjų ir yra BALVONAS. Ant žiemos jų padaugėja, kadangi dubakas, sniegas ir t. t.

Tačiau šiuo metu mane labiausiai jaudina tai, kad dėl tam tikrų dalykų iki išvažiavimo į Valenciją šį ketvirtadienį aš nespėsiu atlikti TAM TIKRŲ DALYKŲ. FUCK MY LIFE.

Iš anksto atsiprašau visų kvailų vaikučių už gražų savo šiandienos žodyną. Mokykitės, mokykitės.

“Viskas cool, bet kad parduos kaip lelę – faktas.”

Mielai parsiduočiau – kiek siūlot? Ir kam pinigai eis?

Ach, ir kodėl gi man taip sunku? Kodėl, kai reikia padaryti du darbus, pasirenki trečią (nu va šitą va, kur dabar darau – blog’ą savo gi rašau)? Tikriausiai per klaidą būsite koks nors geras mielas žmogutis, kuris NENORI NEI VIENO DARBELIO NUSKRIAUSTI.

Ar statistikos departamentas (yshtabi WRU???) dar nepaskaičiavo, kiek gyvenimo mes praleidžiame type’indami? Žmonės šneka, kad pramiegam apie trečdalį gyvenimo. Lieka – 2/3. Man rodos, kaip minimum pusę to likučio aš praleidžiu būtent type’indama. Kaip bebūtų liūdna, šis džiugus faktas nepadėjo man įvykdyti vieno savo poros mėnesių senumo deadlaino (06-30). Būtent tą dieną aš turėjau kai kam (OK, pripažinsiu – “kai kuo” aš vadinu LEIDYKLĄ) pristatyti savo TRILERĮ. Šiandien TIE VERSLININKAI man pareiškė, jog yra manimi kažkiek nusivylę:

- Režisierius nori daryti ekranizaciją, o tu dar net neparašei knygos! Dėl šito jūsų išsišokimo AKROPOLIO “Baltų lankų” knygynas nupjovė mums algas perpus.
- Nieko nežinau. Netrukdykite mano jautrios menininkės sielos – aš laukiu iš Gariūnų su batais pareinančios mūzos.

O šiaip tai ką. Jei mūza nuspręs, kad man reikia palūkėti su tais savo batais (nes ji matomai tuo metu bus užsiėmusi tašėmis) ir neužsuks, imsiu ir išleisiu LAIŠKŲ KNYGĄ. Pardavimams padidinti pridėčiau ir NUOGŲ ATTACHMENTŲ. Aišku, geriausi susirašinėjimai yra iš tų laikų, kai Tėvas dar sėdėjo kalėjime (“Pisk, ką pagauni, dukrele. Kaip zuikį vilkas.<…> Oi nahuj, tu kale, kaip drįsai švaistyti šeimos pinigus? Kai tėvas ant bado slenksčio glosto Elo Bandies šunį utelėtą.”). Šito blog’o tada dar nebuvo. Ta prasme, tai buvo LABAI seniai. Kiek atsimenu, viename iš mano Gmail’o akauntų taip pat galima rasti ir meilės laiškų ex’ams. Aš gi žinau – visi tik ir svajoja įlįsti po svetima kaldra. Deja, turiu Jus nuvilti – ten sekso nėra. Vien tik meilė ir vyriškos ašaros tiesiai iš ofiso outlooko.

Ir vis tik aš noriu grįžti prie trilerio. Reikia man bizūno!