Tūlikai ir blogi žmonės arba paaiškinimas, kodėl dažnai tenka apsimesti biatch

2013-05-13 | 09:39 | An Issue to Discuss, Inner city life
13

Neseniai variau į tokį food festą Amsterdame, kuriame buvo milijonas žmonių ir dar daugiau maisto. Visas parkas buvo sausakimšas ir užkimštas viskuo, išskyrus tūlikus. Nu, galvoju, reikia man prasibraut pro tą minią ir nueiti į kokio kabako tūliką. Vieši tualetai buvo kitoje pusėje ir gana toli, kaip ir kabakai, todėl savaime suprantama, pasirinkau antrą (kvapnesnį) variantą.

Einu į vieną kabaką – WC is our of order. Ble. Nu bet žinau, kad ne vienas jis ten yra. Einu į antrą kabaką – minios žmonių, kilometrinė eilė, ypač prie moterų tūliko. Na, žodžiu, kaip visada. Pamaniau, kad jeigu čia visi laukia, tai matyt, daugiau nėra kur eiti. Pašnekėjau dar su eilės gale stovinčia moteriške. Paliūdėjom apie eilės ilgį ir kito kabako WC buvimą out of order. Po minutės numojau ranka ir nusprendžiau kilometrinėje eilėje vis tik nestovėti. Gal dar kažką rasiu. Tą kažką radau jau už kampo, po 15 sekundžių. Kabakas su mažai žmonių ir gerai įrengtu, nauju ir švariu tūliku. Jokių eilių. Valiooo!

Grįždama atgal pamaniau, kad gal reikia užeiti į ankstesnį kabaką ir moteriškei, su kuria šnekėjau, pasakyti, kad va už kampo yra tūlikas be eilių. Žodžiu, norėjau gražų gestą padaryt, bet… nepadariau. O nepadariau dėl labai paprastos priežasties. Labai didelė tikimybė, kad ji palaikytų mane kažkokia prisiplakėle beprote, kuri kabinėjasi prie žmonių tualetuose. Nes juk jeigu nori padaryti kažką gero ir kažkam palengvint gyvenimą, būtent tu būsi THAT CRAZY PERSON. Juk nenormalu yra vargintis užeiti į patalpą, kurioje nieko nepamiršai ir nepažįstamam žmogui kažką patarti. Kas gi taip daro? Tik kažkokie ligoniukai psichiniai gali taip sugalvot.

Tos mintys mane šiek tiek nuliūdino, nes supratau, kad į visuomenės normas pataikysi tik būdamas kiek įmanoma savanaudis, kurį domina kitus išnaudoti ir galbūt dar patrytpi jiems ant galvos. O vat jei nori kažkam padėt, tai daugumai atrodys, jog pabėgai iš beprotnamio. Arba mažų mažiausiai neturi draugų ir iš desperacijos būni kitiems perdėtai geras kaip koks Robino Williamso herojus filme One Hour Photo. Sad sad.

 

Pačekinau savo juodraščius

2012-11-06 | 19:45 | Bullshitism
06

Nežinau, kodėl, bet sugalvojau šiandien pasiskaitinėt senus savo Aifono notes’us. Juos visada pildau būdama girta – užrašau ten įvairias „svarbias“ mintis, kad vėliau jų nepamirščiau.

Kitas dalykas, kurį būtina užsirašyti yra pirkinių sąrašas:

Pasirodo, kartais ir sapnus užsirašinėju…

Heh, čipsų vaidmuo mano gyvenime – labai svarbus, akivaizdu.

Jei nebūtų aifonų ir kompų, tikriausiai jau būčiau pamiršusi raštą, nes neįtikėtinai nekenčiu rašyti ranka. Man tas nelabai ir sekasi. Pažiūrėję į mano parašytą frazę, žmonės pamano, jog tai – mano parašas. O bankai nepakeičia mano duomenų, nes mano parašas neatitinka… MANO PARAŠO (kurį jie saugo savo parašų seife).

O ką jūs rašote savo notes ar panašiose juodraščių programėlėse? O galbūt esate senamadiški ir mintis saugote ant servetėlių ar netgi bloknote?

 

Pasta su duona yra tik gėlytės. Ačiū Dievui, šios gėlės neauga mano sode.

2012-10-03 | 10:37 | An Issue to Discuss
03

Dabar bus pamąstymas apie produktų derinimą. Man visada labai keista stebėti žmones, valgančius pastą su duona. Nes matai, makaruose turbūt angliavandenių biškį nepriteklius, tai reikia dar bulkutės, you know, AUGANTIS ORGANIZMAS. Aišku, kai tą daro koks galantiškas italas, tai dar visai normaliai atrdodo, nes akivaizdu, jog tą daro ne dėl apsirijimo, o iš kokio įpročio ar tai tradicijos kokios šaunios vardan. O bet tačiau, man dažniau tenka matyti storą kiaulę, sėdinčią ant lūžtančio suolo ir ėdančią pastos porciją, kurios užtektų dviems snukiams pašerti. Ir ėda ji savo mealą užsikąsdama batonu, nes matomai, poniai per riebu (žinai, grietinėlė) arba nepakankamai sotu.

Pomėgis viską ėsti su duona Lietuvai tikrai nėra svetimas. Juk su duona sočiau. Juk taip valgė mūsų proseneliai, kokie nors artojai greičiausiai, nes tais laikais dar nebuvo Makdraivo, o buvo tik viralas aka sriuba ir jį reikdavo valgyt su duona, nes kitaip gi nepavalgysi. Nu, tai čia viskas kaip ir paaiškinama – su logika nepasiginčysi. Tačiau ir šiandien (jau 2012 metai, hello) retsykiais tenka išgirsti vidurius laisvinančią frazę apie duonos paskirtį – „ką sočiau būtų“.

Pati asmeniškai labai nemėgstu lietuviškos duonos (juoda duona, Palanga ir pan.). Yra nemažai tokių, kurias mėgstu, tačiau ir pastarųjų nekenčiu naudoti ten, kur nereikia. Pvz., nx reikalinga duona prie kokios lietuviškos mišrainės? Prie pasta salad? Prie German potato salad? Ai, gi kad sočiau būtų, kaip galėjau pamiršti. Gal kam teko susidurti su valgančiais duona su cepelinais, bulviniais blynais, šaltibarščiais (prie kurių, be abejo, jau yra bulvių), su ryžiais, pica ar su… kepta duona? LOL.



Kaip žinia, kamu što. Kai kurie, pvz., ėsdami mėsgalį su daržovėm jausis apgauti – o kur bulvės? Kur padėjai mano bulbes, valkata? Turbūt užkasei kažkur po salotų lapais, o gal pagailėjai? O ne.

Dar viena populiari grupelė žmonių gyvenime nepaėstų patiekale neradusi mėsos. Nes daržovės juk nėra maistas. Su vaisiais iš vis atskira kalba – čia gi gėrimas yra. 

Sriuba – ne maistas irgi! Nebent joje yra kilogramas galkų ir servinama su duonos kepalu.

OK, nusibodo man čia viską kritikuoti, nes esu labai pavargusi. Geriau pasiginčykime komentaruose. O dabar einu savo lėkštės žiūrėti.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook