Tęsiant show offerių temą*

2013-08-29 | 10:32 | Batai, tašės & more
29

Kartais apsirengti man užtrunka dvi minutes, kartais – dvi valandas. Kartais per tas dvi minutes atrodau kaip ką tik nulipusi nuo raudono kilimo (na, čia gal tik man vienai taip atrodo, bet tai nėra svarbu, nes šiuo atveju tik mano nuomonė čia ir aktuali), o per tas dvi valandas – kaip jau nebetinkama paukščiams baidyti kaliausė. Ir nesuprasi, kodėl gi taip nutinka. Kodėl vieną dieną atsikeli ir nu NĖRA, ką apsirengti, nors tu verk. Lyg ir šopinaisi neseniai, o kaip nėr ką užsimest gražaus, taip nėr. Retkarčiais pasitaiko stebuklingų dienų, kai sugalvoji, ką užsidėsi, pasimatuoji tą variantą ir iš pirmo karto pataikai į dešimtuką. Jei tai vasaros diena, aš kaip mat imu žvalgytis iškritusio sniego, nes kaip gi čia taip man pasisekė? Stebuklas!

Man ką tik suėjo 26-eri metai, ir per tuos 26-erius metus aš supratau, kad garsioji lietuviška patarlė iš tikrųjų nemeluoja – gražiam žmogui ir snarglys tinka. O jeigu tam tikrą dieną atsikeli su spuogu, išpampusiu pilvu, blogos nuotaikos ir dar plaukai neklauso, tai tavęs nepapuoš nei nauji Louboutinai, nei Chanel Couture paltukas su Elie Saab neriniuota suknele po juo. Čia, aišku, reiktų pasvajoti, kad šie skudurai būtų apskritai available tokioms bomžėms kaip aš, bet aš žinau, kad tom dienom, kai esi urodė, tau nepadės NIEKAS. Realiai čia gali padėti tik degtinė. Pageidautina dideliais, itin atmintį ir regėjimą silpninančiais, kiekiais.

Paradoksalu, kad nepasaint to, jog dažnai pagalvoju, ką apsirengti, man tuo pačiu metu ir px kaip aš atrodau. Na, kažkaip taip yra. Gal čia priklauso nuo to, kur einu. O gal tiesiog reikia pakeisti tam tikrą kreizo levelį. Aš tikrai mieliau eičiau out į miestą su pižama nei su kokiu sijonu, uždėtu ant džinsų. Ką apie mane pasakytų pastaroji apranga? Nežinau, bet aš girdžiu „Fū“. O štai pižama man šaukia – „O, normali, atsipalaidavusi boba“. Nežinau, kodėl žmonės (ypač Lietuvoj) dažnai gėdijasi paprastumo ir visada nori prieš kažką pasirodyti.

Labiausiai mane stebina bobos, neišeinančios iš namų be makiažo, nes A VDRUG kažką sutiksiu. Tokios dažnai mėgsta kiaurą parą vaikščioti su vakariniu makiažu, o kai ateina vakaras ir vakarėlis, jos nebeturi ko daugiau gražinti ir kuo nustebinti (nors, aišku, make up’o visada galima užsidėt DAR DAUGIAU).

*Pradžia šiandienos Feisbuko poste

Nori daugiau ausų maisto? Skaityk toliau!

2012-04-03 | 16:40 | INTERNESTING
03

Kaip žinia, dabar vyksta “Login” apdovanojimai, turintys neįtikėtinai durną balsavimo sistemą – iš to pačio kompiuterio galima balsuoti kasdien!

Siūlau pabalsuoti už mano FB puslapį:

http://www.login.lt/apdovanojimai/nominacijos?id=624

Laimėti, aišku, be šansų. Ne dėl to, kad vėlai įdėjau, o dėl to, kad visokie troliai jau turi po 6 štūkas balsų. Seubaz.

Kadangi kaip visada esu dosni, už aktyvų balsavimą siūlau kai ką mainais. Mano pasiūlymas toks: jeigu peidžas laimės (o laimėti yra šansas tik vienas iš milijono), pažadu, kad kaip ir seniau, rašysiu naujus postus mažiausiausiai penkis kartus per savaitę. Neblogas dylas, huh?

O šiaip už ką dar balsavot? Kaip jums apskritai šitie apdovanojimai?

Psichologija MAN

2011-06-09 | 21:36 | An Issue to Discuss
09

Kažkada čia ant dienų, besivoliojant lovoje, man iškilo vienas klausimas. Ar Lietuvoje populiarios psichologo/psichoterapeuto/kitokio sielos ar smegenų daktarėlio paslaugos? Net kažkaip sumąsčiau, kad ir man tokios nepakenktų. Gal išgydytų kai kurias mano fobijas. Pagrindinė turbūt būtų insektofobija. Taip pat mirities baimė. Dar nekenčių vandens telkinių, šalia kurių nėra saugios tvoros ar kokio borto. Vilniuje gyvenau tryliktam aukšte – kol balkonas buvo neužstiklintas, jausdavausi ten gana nejaukiai.

Bet labiausiai norėčiau išsigydyti perdėtą gėdos jausmą. “Hohohoho” – pasigirsta anonimų balsai. Kad ir kiek, atrodo, galėčiau sau leisti… giliai širdyje esu kukli kaip mano Feisbuko draugų sąrašas. Nekenčiu gėdos jausmo, o jis mane kankina pernelyg dažnai. Tai ką nors ne taip pasakau, tai kas nors kitas kažką ne taip pasako. Man gėda už save ir už visus. Aš esu kaip GĖDOS JĖZUS, blet. Už visų nuodėmes pasigėdysiu. Fū.

Kalbant apie psichologo paslaugas, manau, kad tai nebloga idėja, jei nori, kad kažkoks dalykas nustotų tave slėgęs. Jo, bet… O ar nebus taip, kad tie apsilankymai tave dar labiau slėgs kaip faktas, kad lankais. Taip ir įsivaizduoju save einančią pas pasichologą. Net nuo minties imu dusti iš gėdos.

Žodžiu, niekur aš neinu (niekada ir neplanavau), bet į pradžioje pateiktą klausimą ATSAKYKITE MAN.

Veidrodėli

2010-12-22 | 18:57 | An Issue to Discuss
22

Ką tik radau prieš kelias valandas atidarytą WordPresso langą, bet nuoširdžiai nebeatsimenu, apie ką norėjau rašyti. Gal apie tai, kad Lietuvoje dubakas ir iš namų neįmanoma iškelti kojos be takso (nu ar mašinos – aš tai tokios neturiu); gal apie tai, kad tuoj – Kalėdos, o aš neturiu jokių kalėdinių dovanų, nes esu broke ir mąstau, kaip čia apmokėti kelias užsilikusias Loldono sąskaitėles; gal apie tai, kad suklijavo man vakar irisu sugadintą dantį (labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad tas dantukas buvo jau seniau supistas – kažkaip aš galvojau, kad šįkart supisau priešingoje pusėje esantį). Hmmm… NE.

Man rodos, kažką aš norėjau pašnekėt apie žmonių išorinį (tai negi vidinį) grožį. Mane tam, tikriausiai, paskatino labai juokingas (su didžia nuostaba pasakytas) pasakymas, kurį išgirdau visai neseniai – “Koks gražus tavo bernas!”. Tėvas irgi kadaise minėjo – “Pamiršk jį. Gražus berniukas. Neprapuls.”

Tada aš ėmiau mąstyti, apie grožio svarbą. Na, prieš kažkiek laiko jau buvau nusprendus, kad su negražiais nebedraugausiu, nes kad ir koks fainas būtų, jei negražus, po kiek laiko vis tiek norėsis gražesnio. Tačiau pati sau niekad nebuvau labai reikli. Žinau, kad nesu kažkokia ypatinga gražuolė (ar gražuolė apskritai), tačiau man tas gyvenime niekada netrukdė. Be to, niekada nebandžiau savęs “pardavinėti” daunų rinkoje. Daunų, kuriems gražu Olialia. Buvimą ne super gražuole aš visad trauktuodavau kaip pliusą – a la “įdomaus grožio”. Gal jis ir niekam neįdomus, bet esmė gi tame, kaip pats jautiesi.

Kažkaip šito posto rašyti jau nebenoriu, nes dabar, skirtingai nei seniau, man nebesinori rašyti per daug asmeniškai ar pamaiviškai. Šitas vidinis tormazas greičiausiai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl beveik nieko nebepostinu. Bet kaip sakoma – feel free to like us on Facebook and follow us on Twitter! (pagalvojau, kad dabar būtų pats metas postą ir rišti – promo sėdi, ko dar reik?)

Taip pat ryte planuotam postui (kurio dabar atsimenu ne daugiau 5%, bet kažkodėl vis tiek bandau jį rašyti) mane galėjo paskatinti vienos merginos nuotrauka, išvysta šįryt Feisbe. Pamačiusi ją pagalvojau: “Kaip nemėgstu dirbtinai seksualių pozų, kur boba iš savęs per prievartą bando išspausti seksualumą, kurio realybėje tikriausiai nė neturi.” Po minutės savo mintį raportavau švogeriui, kuris nusprendė “zjbs fotkė”. Kas mane, be abejo, labai nuliūdino, nes tokios bobos turbūt ir daro tas minas žinodamos, kad jų aukoms vis tiek patiks. Tačiau po kelių minučių mano teorija “kuo neseksualesnė, tuo seksualesnę laužo” vis tik pasitvirtino: “Nu naxui. Permečiau kelias foto. Ne mano bybio skonio.”

Puikiausias to pavyzdys galėtų būti žymus bei labai prieštaringai vertinamas gliamūro reiškinys (sorry, man duck face nelimpa). Visi jį aptarė, išjuokė, pridarė blog’ų patyčioms… o tos vis tiek daro savo. Taigi ir asilui aišku, kad tavo lūpytės – ne tokios jau ir putlios, o nosis – vapšie bulba (mano pvz., irgi bulba, bet kadangi ir taip sunkiai pro ją prakvėpuoju, jei kvėpavimu dar kažką siaurinčiau, jau turbūt būčiau seniai numirus).

Posto net neįpusėjau, bet žiauriai nusibodo rašyti. Kad ir kaip dar norėčiau ant ko nors pavaryti, būtų labai malonu, jei tą komentuose padarytumėt už mane.

P. S. Viso posto pati net neskaičiau, todėl turėtų būt daug stiliaus ir kt. klaidų.

Kaip Evelina keitė pavardę Feisbuke

09

Kažkam čia skundžiausi, kad niekada gyvenime nesikeisčiau “relationship statuso” (tikrai šio junginuko neversiu – jau vien iš nepagarbos lietuviškai FB versijai) Feisbuke, nes tai atseit yra be galo LAME. Taip, be abejo, ir yra. Nebent esi jau šimtą metų su tuo debu ir visas univeras bei Gravas ir taip seniai žino apie tavo gėdą. Tiesa, kažkada prieš porą metų tokią klaidelę esu padariusi net AŠ. Baigėsi tuo, kad eksai ėmė komentuoti ir sveikinti. Tipo mol – kaip tu čia taip radai. Tu! Radai! Sensacija! Anuomet, gilioje senovėje, “laikų” dar nebuvo – čiuju ir čia būtų pasidarbavę, sūkos. Garantuoju.

Pastaba/patikslinimas: jeigu nurodomas tik statusas, bet neparašyta, su kuo jis vykdomas, tada nėra taip jau labai lame. Tuomet yra apy-lame-iai. Tačiau jeigu visiems viešinama “in a relationship” eilutė + parašyta, su kuo ji sharinama, automatiškai pasidaro labai lame. Nebent, kaip jau minėjau, su tuo debu (savo nelaimei, vardan vaikučių gal netgi) draugaujate šimtą metų.

Kaip žinia, statuso viešinimas paprastai žmogui duoda daugiau žalos, negu naudos. Kai kuriems gali pasirodyti, kad čia – labai naudingas dalykas, nes “seniai neturėjau bobos, tai reikia pasigirti, kol ir šita nemetė” / “draugai įtaria, kad esu gėjus” / “reikia panervinti eksą, kad pirma naują antrą pusę susiradau.” Žodžiu… lame, lame, lame.

“Lame” atvejų daugiausia pasitaiko tarp vienuoliktokų-dvyliktokų (į dar jaunesnių žmonių profilius tingiu žiūrėti net edukaciniais-statistiniais tikslais), tačiau jų nemažai pasitaiko ir tarp trisdešimtmečių. Žinoma, kvailo statuso turėjimas – ne visada statusą turinčio (ahaha) kaltė. Gal tavo debas/debė tave pakvietė būti “santykyje”, o tu nenorėdamas (-a) (ne)mylimojo (-sios) įžeisti pasiūlymą priėmei.

Kažkaip eilinį kartą labai smarkiai nutolau nuo temos. Na, gal ir ne taip jau smarkiai, bet… Pradinė rašliava turėjo būti apie tai, kaip ir kodėl aš pasikeičiau pavardę Feisbuke į “-ienė” (kiek žinau, Gūglas mane rastų ir pagal mergautinę –> “Evelina Neevelina”). Atsakymas yra viename Rugpjūčio mėnesio postų. Kažkodėl aš nusprendžiau, kad šita metamorfozė yra mažiau lame, nei relationship statuso pakeitimas. Pas mane realiai nėra iš vis joks statusas nustatytas – net single, kuris dažniausiai nieko nereiškia – nes aš atseit slepiu asmeninį gyvenimą. Nes noriu būti selebė ir reikia todėl viską slėpti po kaldra. Just joking.

Keisdama pavardę iš pradžių neįsivaizdavau, koks tai bus svarbus žingsis mano internetiniame (o gal net ir realiame) gyvenime bei nekaltų berniukų širdžių ėdimo karjeroje. Kelios raidės ir tapau išrtinta iš “Available Lietuvos rinkoje bobų” sąrašų. Nuo šiol bernai man neberašo smalsių žinučių per Facebook messages, o Facebook chate kalbina tik draugai, kurie nenusiteikę manęs kabinti.

Bet aš patenkinta.

Nukopinau, ką šneku Skaipe ir sudėjau lietuvybę = postas

2010-10-20 | 03:09 | Bullshitism
20

Nusprendėm nežaist Žalios Kortos loterijos, nes nesėkmės atveju, į išsvajotajį Burgerlandą bus patekti gerokai sunkiau. Žodžiu, patys sau ir rizikuokite.

Ant Burgerlando, atseit, dirbti reikia. Na, kad gautum ten tą vizą savo darbinę. “Reikia rasti kompaniją, kuriai reiktų tavo paslaugų. Turi turėt, ką jiems pasiūlyt.” Sutinku. Tačiau manau, kad rasti tokią kompaniją yra tiek pat lengva, kiek laimėti garsiąją loteriją. Tai gali kainuoti daug nervų, pastangų ir, žinoma, LAIKO. O kas, jei tektų dirbti ant to penkiolika metų? O kas, jei dirbtum ant to visą gyvenimą, bet niekada taip ir nepasiektum tikslo? Aš nenoriu būti laiminga po penkiolikos metų, aš noriu būti laiminga šiandien.

Tokių, kurie nori turėt, ką pasiūlyt, t. y. konkurentų, yra daugiau nei iki kaklo. Na, aš žinau, kad vargais negalais visada kankinuosi, stengiuosi, kol negausiu savo, bet juk negaliu būti garantuota, kad man pavyktų ir ant tiek sunki užduotis. Jei aš arba tu kažkam ir būtume išskirtiniai, kaip tą žinot anai kompanijai? Visi ten “išskirtiniai” ateina (su išskirtiniu trečių šalių akcentu) ir čia tikrai daug kas priklauso nuo sėkmės. Mane gąsdina tai, kad pastangos gali neatsipirkti.

Pvz., šiuo metu savo gyvenimu esu tik labai sąlyginai patenkinta. Man baisu, kad taip bus amžinai. Aišku būna ir blogiau, tai čia vapšie – GOD FORBID. Aš nežinau, ant kiek pasitikiu savo jėgomis. Bet kokioje srityje. Dažniausiai darau viską “ant durniaus”, turėdama omeny, kad durniams sekasi.

Bet visų neapdurninsi.

(Į tai, kad loterijos vis tik nežaisim:) Vargas, blet. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nereikia eit nuotraukų darytis.

<…> Mano galvoje yra daug visokių “o jeigu”. “O jeigu tą, o jeigu aną.” Tie “o jeigu” yra, be abejo, ganėtinai pesimistiniai. Jie yra demonai, kurie mane gąsdina ir ėda iš vidaus. Jie nėra stiprūs, bet jų yra daug. Susijungdami jie sudaro nemažą kariuomenę. Tada žmogus (šiuo atveju AŠ) ima galvoti, kad nors jie ir yra silplnučiai demoniukai-snargliukai, juk vienas iš jų gali išgyventi ir viską sugriauti. Tikimybių teorija. Na, čia labai panašiai, kaip spermatozoidai dirba patekę į tavo organizmą. Silpni, silpni, bet ima ir atsiranda vienas, kuris užpuola tave iš užpakalio, kol tu nusisukęs updeitini Feisbuko statusą Aifone.

Pasėkmės būna skaudžios – nukarę papai ir penkiagubas celiulitas. Ir tavo diedui ant tavęs nebestovi. “Pesimistė.” Ne. Man kaip tik atrodo, kad galutiniam rezultate stovėsiu su fortūna rankose, išbalintais dantimis ir amerikietiška šypsena iki šiknos (net ne iki ausų). Bet gal tai vadinama idiotizmu, o ne optimizmu?

<…> Šiaip tai jeigu ką, tai manyje jau bunda motiniškas instinktas po biškį. Kažkur po dvidešimties metų būsiu pasiruošusi gimdyti.

UFB kelionių rubrika. Lietuva.

2010-06-17 | 00:37 | Inner city life
17

Lietuva, be abejo, visuomet turi kuo pradžiuginti joje apsilankiusį žmogų. Kaip bebūtų keista, šįkart kalbu visai ne ironiškai.

Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.

Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”

Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.

Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:

Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00”.

Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.

Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.

Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.

Upadate’as ir feedback’as

2010-01-04 | 16:29 | Gyvenimo tiesa
04

Tas nuostabusis Facebook’as… Jame gali pamatyti, kaip gyvena tie, kurių seniai nematei. Galbūt jie jau prisigimdė negražių vaikų, o galbūt ištekėjo už tavo ketvirtos eilės pusbrolio. Šiandien atradau kelis neužrakintus seniai matytų žmonių profilius ir negaliu atsidžiaugt, KAIP ĮDOMU ir faina, kad jie akivaizdžiai negyvena geriau, nei aš. Į draugus neaddinau, nes galbūt manęs net neprisimena, ir šiaip what for?

Štai pvz., atsimenu buvo mokykloje viena graži mergaitė. Graži, graži. Ir prie pinigo. “Toli eis.” – galvojau aš anuomet. Ne, Jūs jau tik nepagalvokite, kad gražuolė degradavo ar dar kažką. Ne, ne. Su ja viskas OK. Vienintelė bedėlė – ji niekur nenuėjo. Ji sustojo. Žodžiu, aš nematau jokio progreso. Mano akimis žiūrint šiandien – ji yra lopė. Pagalvokit, ar patys nebuvot lopai prieš kokius šešerius metus. Gal ir buvot. Bet dabar gal jau ir nesat, ane? Tai va. Ji liko kokia ir buvo. Ir bendrauja toliau su lopais. Gyvena normalų NUOBODŲ gyvenimą. Lopišką. Tarp namo sienų su kalėdų egle, maisto gaminimu ir turistinėm kelionėm į užsienį. Ir bendrauja su tais pačiais lievakais iš šūlios. Be abejo, šioje vietoje norėčiau sulaukti ginčų a la: “Ko tu čia varai? Gal pavydi? Ten gi viskas jiems – zšbs…” Bet manau, kad atsiras ir tokių, kurie tiksliai supras, ką aš turiu omeny.

Beje, jos išvaizda irgi neprogresavo. Na, kad veidas nepaseno, tai čia mes visi labai džiaugiamės, žinoma, dėl šito. Bet dar yra toks daiktas kaip APRANGA. Anais laikais, pamenu, ji rengdavosi fainais drabužiais. Žinomų firmų ir spalvotais. Kai esi aštuntokas, tai, be jokios abejonės, daro nemažą įspūdį. Bet kai tau – beveik dvim penki… o tavo skonis nė kiek nepasikeitė, tai ką aš žinau. Nežinau, bet aš tų oldskūlovų oranžinių velvetinių “Adidas” batų šiuo metu nenoriu nė akyse matyti. Bet dar vis laikau juos spintoje, Vilniuje. Atsiminimui.

Štai pvz., dar vieną pavyzdį atradau. Populiari mergaitė mokykloje. Taip vadinama, “fyfa”. Na, bet marozams juk zjbs tokios. “Toli eis tokia.” – galvojau anuomet aš. O taip. Toli ji ir nuėjo. Į zaksą. Su vienu iš tų marozų.

Einu mokytis.

Darbas ar boba?

2009-11-22 | 21:21 | An Issue to Discuss
22

Picture 11

Picture 29

Nu, rimtai. Jei labai boba patiktų, tai ir eitum tu su ja viską pamiršęs. O tada sėdėtum per naktį ir darytum tuos darbus. Šituo atmazu tikėčiau tik tuo atveju, jei šikna visiškai dega, nėra laiko, “labai svarbus projektas”, gyvybės ir mirties klausimas…

Kita vertus, galbūt aš esu per daug filmų prisižiūrėjus, nes man jau ne kartą yra sakę, kad aš netikiu akivaizdžiais dalykais. Na, pvz., jei diedas labai rodo man dėmėsį (čia pasak kitų žmonių), aš atseit mol vis tiek netikiu, kad jis yra susidomėjęs. O gal aš tiesiog sprendžiu pagal save. Na, man tiesiog nepatinka prisigalvoti nesąmonių ir matyti tai, ko nėra.

Facebook’o draugų tradicijos

2009-10-27 | 07:57 | Haha
27

Jūs tik pamanykite. Tie žmonės, su kuriais visą gyvenimą buvai mandagus (t. y. metus, jei ne daugiau, vien dėl geros širdies laikei kaip draugus anokiame Šūdsnukyje), nuoširdus (t. y. nuoširdžiai siuntei nachui mintyse), pagarbus (t. y. nekomentavai statusų – nesiuntei nachui viešai) ir visoks kitoks paslaugus (t. y. darei aplinkiniams žmonėms paslaugą pristatydamas anuos žioplius iš blogosios pusės – kad jiems nereiktų vargintis patiems) staiga ima ir iškrėčia tau malonią staigmeną. O dar juk net ne Kalėdos.

Žodžiu, buvo taip: pastarojom dienom NETGI DU (gal ir daugiau, tik aš dar nespėjau to pastebėti) mano praeities lopai, su kuriais seniai nebebendrauju, ištrynė mane iš savo draugų sąrašų. Čiuju, iš to juoksis net mano motina (mama, parašyk man į Skype, pasakysiu KURIE – numirsi, ahaha). Ši skausminga metų netektis verta netgi atskiro posto populiariame Vilniaus tapkių blog’e – MANO BLOG’E. Man tik keista, kodėl jie to negalėjo padaryti anksčiau – t. y. tada, kai mano nepakartojami atnaujinimai tikrai galėjo sukeltį šiokį tokį (tarkim, kokios nugaros) skausmą.

Kaip praneša populiarus socialinis tinklas “Twitter”, incidentą galėjo sukelti kelios svarbios priežastys:

Picture 25

Aišku, dar galima būtų dadėti ir kitokių variantų. Pvz.:

“Evelina, man tą teko padaryti, nes aš nenoriu, kad tu būtum informuota apie mano pastaruoju metu šlubuojančią sveikatą bei minusinę banko sąskaitą. Ir neduokdie, nespėsiu nuimti tag’o, kai užtagins mano bręstantį alaus ir cepų pilvūzą.”

Šitas motyvas būtų labai neapgalvotas, nes nejaugi jie pamiršo (gal jie tiesiog buvo šiek tiek neatidūs kaip balvonai?), kad aš LABAI MĖGSTU KOMPUS IR INTERNETĄ. Tai reiškia, kad galiu žiūrėt tuos profilius IR TAIP. LOL. Jei panorėsiu, žinoma.

Klausimas skaitytojams: o kaip gi Jūs traktuojate nuopisas socialiniuose tinkluose? Aš, asmeniškai, tik mandagiai. Aš gi negaliu pripažinti nuopisai, jog “tu, nuopisa, esi nuopisa”. Jei trukdo, pisi ten kokį “hide” ir tiek. Jei nenori, kad matytų tam tikros info, tai paslėpi ją nuo jų. Bet gink Dieve, svarbiausia taisyklė yra NETRINTI IŠ DRAUGŲ. Toks žingsnis niekuomet nenueina į naudą. Nes tada… Frienemy finds out he’s actually an ENEMY to you!

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook