Kur mano tašė?

2012-03-31 | 12:55 | Batai, tašės & more
31

Kuo kuo, bet galva ant pečių aš pasigirti negalėčiau. Sėdėjau sau nuo ryto prie kompo, žaidžiau, dar kažką. Po kokių 3 valandų sumaniau, kad reiktų užmesti akį į telefoną. “Kur mano tašė?” – pamaniau sau neprisimindama, kur vargšelę numečiau vakare grįžusi namo. Pradžioje labiausiai pergyvenau dėl iPhone’o (nors ir draudžiau jį kažkada, bet už draudimą nemoku seniausiai, tai tikriausiai jis jau ir baigėsi), bet netrukus paaiškėjo, kad telefonas buvo Edmundo kišenėje, nes jis paskutinis juo kalbėjosi. Pasakojo draugui, kaip mus rasti (nu aišku, kad aš su ŠITA galva, tai tikrai niekam nesugebėčiau paaiškint, kur esu).

Mano mintys bėgo tolyn, bėgo bėgo ir nubėgo iki piniginės, kurioje grynų nėra, bet yra visos banko kortelės, ID, teisės GAL, o gal ir ne. Bet labiausiai mane JAUDINO angliška banko kortelė, į kurią kaip tik vakar man sumokėjo algą. Užblokavusi tą kortelę niekaip negalėčiau gauti prieigos prie savo pinigų, kadangi esu ne UK. Tada man tektų skrist į Londoną vien tam, kad nueičiau į banką. Žodžiu, šūdas totalus. Mane šiek tiek ramino tai, jog mano protelio vis tik kažkam užteko. Tik gavusi pinigus, visus juos pervedžiau į taupomąją sąskaitą. Be internet bankingo duomenų tų babkių niekaip nepanaudosi. Nors tiek, galvoju, NORS TIEK.

Mano tašė galėjo būti palikta vienoje iš dviejų vietų. Kabake arba dviračio krepšyje. Jeigu ją palikau dviračio krepšyje, galvoju, tai gal dar ir nieko, nes dviratį laikau namo garaže, tai dar pusė bybio saugu.

Įvarau į garažą – nėra dviračio BLET. Tai reiškia tik viena: buvau girta ir tingėjau jį tempti papildomus tris metrus, todėl palikau lauke. Nu ir sutapk tu man taip, pamaniau, kai po sekundės iš toli pamačiau, kad tašė dviračio krepšyje vis tik YRA! LOL! Tašė gulėjo nepaliesta, kaip nekaltos mergelės rūtų vainikėlis.

Taip pat vakar suvažinėjau kažkokią bobą. Pašla nahuj, pati kalta. Kaip sakoma, DABAR AŠ VAŽIUOJU.

Dar pora žodžių

2009-10-21 | 03:03 | Šiek tiek info apie mane
21

Nežinau kodėl, bet aš žiauriai nemėgstu jaunesnių už save bobų. Celebrities, paprastos bobos – man visiškai jokio skirtumo. Ir aš tikrai neįsivaizduoju, iš kur gi toji nesąmoninga antipatija. Čiuju, tai susiję su vaikystės traumomis, kai mama per Kalėdas savo krikšto dukrai (iki kurios gimimo giminėje aš buvau jauniausias vaikas, o ji gimdama štai paėmė ir viską sugadino) nupirko lėlę, o man tik Disneyišką žurnalą “Dumbo” (nes savo Kalėdinę dovaną aš jau buvau gavusi). Iki šiol pamenu tą skausmingą pavydo jausmą. Brrr. Žodžiu, tada aš negalėdavau pakęsti, kad jaunesniems nei aš vaikučiams skiriama daugiau dėmesio, negu man. Ir nors aš jau seniai nebe vaikutis… jaunesnių bobų nemėgstu iki šiol. Apie vyrus net nekalbu, nes sakiau jau šimtą kartų.

Gal čia yra psichologų, kurie galėtų paanalizuoti?

Ta prasme, čia tikrai yra liguista. Jei aš pamatau, kad boba yra 87 metų gimimo (t. y. mano metų), pirmas dalykas, kurį aš padarau, tai patikrinu MĖNESĮ. Jei ji gimė spalį – viso gero, mažvaikė. Jei anksčiau nei rugpjūtį – viskas gerai su tavim, BENDRAAMŽE. 😀

Aišku, mano priešiškas nusistatymas dažnai pasikeičia, kai geriau pažįstu žmogų. Bet kol tas neįvyksta… 🙂

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook