Bernų gundymo vadyba

Šiandien manęs paklausė, kaip aš kabinu bernus. Visų pirma, tai yra didelis mokslas, kuris netilptų į postą. Visų antra, negi aš dabar išduosiu visas savo paslaptis o po to liksiu senmerge? Na, bet pabandysiu atsakyti trumpai.

Pradžiai – šiek tiek statistikos. Populiariausios kabinimo vietos:

Pirmoje vietoje – klubai, antroje – troleibusai ir “Maximos”, trečioje – internetas, ketvirtoje – gatvė ir gimtadieniai. Dar su mašina galima kabinti, bet čia jau iš viso blogai – šūdina pozicija. Kaip ir vaišinimas koksu tualete. Bet šitas būdas yra blogas tik tam, kieno koksas.

Yra du pagrindiniai kabinimo būdai – slaptas ir tiesmukas. Antras variantas labiau tinka jaunimui, nes vargšiukai kadangi paprastai dar būna pasaulio nelabai matę, sukeltas lengvas kultūrinis šokas juos paveikia kaip kibiras šalto vandens ant galvos karštą vasaros dieną, sėdint ant prišildyto alfalto Vilniaus miesto senamiestyje. Žodžiu, tokie dalykai juos žiauriai PRIOT. Tipo DRĄSI, wow, cool (LOL).

Su vyresniais – kiek sunkiau, nes jie neretai būna tokie pat sumanūs, kaip ir mes, sparnuotosios sūkos. Kai kuriuos iš jų reikia gundyti elegantiškai. Kai kuriuos – lengvai vanojant su lazda per skaudančią nugarą (amžius daro savo). Bet niekada ne vulgariai. Nes lyginant su jaunais pacanais (paprasta buržuazinė visuomenė), jie visgi yra monarchijos inteligentai. Tik apsaugok Viešpatie, ką blogiausio galite padaryti su senukais, tai gundymui naudoti gotiškuosius akmens amžiaus atavizmus – inkvizicines bausmes. Tokias kaip pvz., “tyla – gera byla” ir pan.

Beje, norėčiau pabrėžti vieną svarbų dalyką. Sugundyti berną visai nereiškia paversti jo savo antrąja puse. Sugundyti berną reiškia nusitempti jį į lovą. Bet ne imant per prievartą (?), kaip koks akmens amžiaus žmogus moterį ima ir tempia už plaukų į urvą. Tai būtų pernelyg paprasta ir nepakankamai elegantiška. Užtektų prigirdyti auką (su saiku, žinoma, nes tragiškai gali pasibaigti viskas) ir daryti su ja, ką nori. Ne. Mano suvokimu, tai nebūtų classy at all. Profesionaliai sugundyti berną reiškia ne pačiai į lovą jį nusitempti, o priversti jį tave temptis į lovą. Ir tą jis turėtų daryti ne taip lyg kiaulę už ausies tempdamas iš potvynio zonos New Orleane, o įstumdamas tave į lovą kaip besiožiuojančią žąsį. Vyras net neturi žinoti, kad iš tikrųjų čia tu jį ĖMEI. Leiskite kvaileliui nors kartą gyvenime pasijausti didvyriu (vadyba).

- Kaip kitais žodžiais pasakyti, kad jau laikas pistis?
- “Aš juk ne kokia vazono gėlelė tau. Manęs plepalais nepalaistysi.” Arba: “Noriu tave išpisti. Juokauju.”
- Arba “O tu kada nors iš viso rūriniesi ar tik pisdėlini?”

P.S. Jaunimu vadinu berniukus iki dvim penkerių metų (imtinai).

Balvonai

Šiandien galvojau apie nuobodžiuosius Vilniaus savaitgalius ir nusibodusius jo praleidimo būdus (kuriuos būtina keisti, tik aš nenumanau, kaip). Begalvojant man iškilo vienas “egzistencinis” klausimas: kas yra didesnė tūsų blogybė – narkotikai ar one nigth stand’ai? Man tai antras variantas. Kodėl? Nes apsnigtas (tinka ir kitos kritulių rūšys) tualetas sukelia mažiau moralkių, negu ryte su pirmais saulės spinduliais ištirpęs balvonas.

Dar vienas Jūsų durnas laiškas

Žolės galima užsichaliavinti. Rinkis tašę.

Profilaktinės depkės metas

Vakar naktį “Gmaile” skaičiau senus mamos laiškus. Nu kaip senus. Poros mėnesių senumo. Laiškuose ji man siunčia įvairias studijų programas užsienyje su prierašu “nu o gal čia nori? o gal čia? būtinai pasižiūrėk – gal ką nors išsirinksi.” Aš net nepažiūrėjusi, kas ten rašoma atsakydavau, kad NIEKO TEN GERO IR AŠ NIEKUR NENORIU VAŽIUOTI. O dabar galvoju, kad galbūt visgi reikėjo jos paklausyti, nes pagaliau aš sulaukiau dienos, kai noriu dingti iš čia. Ir kuo toliau. Bent jau trumpam. Šitas miestas jau nebegali manęs nustebinti. Man jau stogas važiuoja nuo visko. Nusibodo gerti tuos pačius gėrimus tose pačiose vietose su tais pačiais lopais (iš anksto perspėju draugus, kad lopais vadinu ne juos). Mokytis man neįdomu, darbų nėra, naujų įdomių žmonių sutikti praktiškai neįmanoma. Kaimelis, vienžo. Aš neįsivaizduoju kaip įmanoma gyventi kur nors Kretingoj ar Šiauliuose, jei jau Vilnius toks mažas. Sako man kažkas – “tu gal rašyk”. Nu, bandau, bet šūdas gaunasi. Iki pateikto termino kažką galbūt ir išvemsiu, bet įtariu, jog vemalą teks pasilaikyti sau.

“Bus knyga – bus ir batai. Nebus knygos – bus beržinė košė ir narkotikų embargas.”

Cha! Kaip mane suemė juokas ką tik. Rašiau pusiau depresovą įrašą, kai staiga sulaukiau malonaus skambučio. Ir kažkaip nebėra reikalo to įrašo tęsti. Dabar svarbiausia – įgyvendinti balandžio pabaigos planus, nusipikrti gražius batus ir šmutkių keletą, išlenkti taurelę vakare ir pripisti kokiam naujam eiliniam daunui (jei tokių dar liko) protą. Savimeilės auginimo tikslais. Ak, kaip man trūksta pasitikėjimo savimi! Ir kaip mane vargina tas kuklumo perteklius. Gero savaitgalio!

“Mano karalaitė nori miego ir kažkoks nuobodus akiniuotis jai kelia žiovulį. Kaip jis drįsta būti toks nuobodus.”

Mano intervas “Eilėje prie tūliko”

Evelina: “Kūrvos šiandien yra normalus gyvenimo būdo standartas”

Prieš pusmetį ji buvo paprasta klubinėtoja, šiandien ji klubinėtoja žvaigždė, kadangi niekas taip nenuginkluoja kaip į akis rėžiama tiesa. 20smthing Evelina liepos mėnesį atsidarė savo asmeninę svetainę, arba kaip dabar madinga jas vadinti, blogą ir prasidėjo reportažai ne tik iš namų virtuvės ar interneto užkampių, bet ir detalūs pagirių po bastymosi Vilniaus naktyje aprašymai, neramių sielų portretai ir seksualinio gyvenimo viražai. User Friendly Bitch dabar turbūt įtakingiausias Vilniaus klubų publikos žmogus ir duoda interviu EPT.

-Kokie emociniai lūžiai įvyksta žmogaus gyvenime, kad jis vietoj „Delfi“ komentarų pradeda rašyti blogą?

-Niekada nerašinėjau į “Delfį”. Bet tiesos Jūsų pasakyme yra – kažkokie emociniai lūžiai iš tikrųjų mane įkvėpė šiam žingsniui. Supratau, kad nieko nebus ir reikia kažką keisti. Ir tai ne tik litų keitimas į eurus. Aš velniškai nuobodžiavau. Man trūko kažkokio hobio, kuris skambėtų protingiau nei “mėgstu afterint”. Anksčiau į mane keistai pažiūrėdavo, kai pasakydavau, jog laisvalaikiu mėgstu tik šopintis ir tūsintis, nes reikia gi blet sakyti, kad mėgsti skaityti poeziją, žaisti šachmatais, groti lūpine armonikėle, o laisvu nuo studijų metu užsiimi interjerais kaip Nomeda. Dabar aš ir toliau malu šūdą, bet žmonėms sakau, kad esu vieno internetinio gyvenimo būdo žurnalo redaktorė.

-Kodėl rašai ne asmeninį, o viešą dienoraštį?

-Man saldžiau, kai lopai yra plakami aikštėje viešai. Susiradau užsiėmimą, kuris mane patenkina visiškai ir dar daugiau. Sutaupau laiko. Nebereikia desperatiškai viso laiko skirti taško “Gie” paieškoms. O asmeninį dienoraštį (t. y. niekieno neskaitomą) aš tikriausiai tiesiog tingėčiau rašyti. Kadaise turėjau asmeninį dienoraštį, bet išmečiau jį net neperskaičius, kad nenumirčiau iš gėdos. Rašydama viešą dienoraštį daugelį faktų sušvelninu, pritaikau mūsų konservatyviai visuomenei.

-Esi viena produktyviausių blogas.lt rašytojų. Kas tau iš to?

-Nieko man iš to. “Blogas.lt” man neduoda nieko, apart nepatogaus interfeiso. Beje, labai greitai aš pabėgsiu iš “blogas.lt” į “wordpress’ą”. Justinas Beinorius išgirdęs apie mano pabėgeliškus planus parašė man tokį štai meilą: “Duosim mes tau tą ‘wordpresą’, tik lik ‘blogas.lt’. Mes tau galim pasiūlyti nemokamą hostingą metams.” Tačiau aš parsiduočiau nebent už litus ar nemokamą vodkę.

-Ar tavo artimieji skaito tavo blogą?

-Blogą skaito mano mama, deja. Bet aš jai sakau: “Čia tik sukurtas personažas. Nepainiok personažo su autoriumi. Iš karto matosi, kad filologijos mokslai – tau svetimi.” Kartais pasitaiko, kad bloge tenka paminėti kokius nors giminaičius. Labai tikiuosi, kad jie neskaitė postų apie save, pasakojančių, kokie jie visgi yra levi. Sakytų man: “Šiaip tai ten esu aš, bet tu visiškai ne taip pateiki.” O aš sakyčiau: “Čia gi literatūra. Negalvokit, kad esat pagrindiniai personažai. Jūs – tik inspiros nuopisos.”

-Tavo bloge dažnai įvairiais rakursais nagrinėjamas „kūrvos“ kaip gyvenimo būdo fenomenas. Kodėl?

-Todėl, kad kūrvos yra normalus gyvenimo būdo standartas šiandien. Man labiau nagrinėtinas atrodo Jūsų kreivo rakurso gyvenimo būdo etiketizavimo fenomenas. Beje, aš daug kam irgi kūrva atrodau. Bet jie gi klysta, ar ne?

-Tai visgi User Friendly Bitch prisilaiko moralės, kad nenori būti vadinama kūrva? Čia kaip gay ir not gay?

-Žinai, mes su draugėm viena į kitą visaip kreipiamės – sūka, kale, kūrva, durne etc. Bet tie, kur nėra mano draugai, to daryti neturėtų. Elementarios pagarbos, plyz.

-Ar tau teko nukentėti už savo rašinius?

-Teko nukentėti. Nuolat nukenčiu, nes vis kas nors įsižeidžia, priima tekstus asmeniškai ar panašiai. Net ir šiandien taip buvo. Kartą ieškant darbo, man pasakė, kad jie nėra tikri, kad nori, jog aš dirbčiau jų įmonėje (būtent dėl to, kad turiu tokį blogą). Bet fun iš to daugiau, negu kančios.

-Kokie narkotikai yra geriausi norint tinkamai pasimėgauti makaronais po labai gero electro vakarėlio?

-Ekologiški uostomieji klijai. Jie suklijuoja glandas ir tada iš burnos tikrai neišsprūs joks makaronas. Tačiau visi seniai žino, kad normaliai privarius narkotikų jokių makarų visai nesinori. Man asmeniškai labiausiai prie širdies spydas ir koksas.

Pašnekėsiai su tėvu

- Nori kaifo?
- Noriu.
- Neturiu.
- Gaila.
- Uffff. Jo, tėvas irgi norėtų kalpoką vieną kitą.

***

- Duok pinigų man rytdienai nors biškį, ką?
- Blt, dukra, tu tėvo pensijos dar negražinai, eik nx. Ne tie laikai man. Kale, kada blt gražinsi?
- Pavėlavai jau.
- Kur?
- Į pinigų traukinį.
- Tu, kiaune, mano piniginę išsiurbei? Sterva.

***

- Vėl likau su tavim ir tavo lopais. B*bio vakarienė.
- O tu tai nevaldai to savo b*bio, žiūriu. Kaip ir dukra. Vat iš kur tos xujnios.
- Liežuvio. Mūsų b*bis yra liežuvis, dukryte.