Dievas « Maistas Ausims | Taglaino nėra

Dienos dialogas. Noriu tokios šiknos.

2009-05-28 | 22:19 | Citatos ir dialogai
28

– Noriu tokios šiknos.
– Rodai įdegusią šikną.
– Nu ir?
– Pažiūrek kaip ji balta atrodys. Ir viskas aišku bus.
– Nu gal.
– Real shit.
– O kuo skirsis?
– Nu tu pati pagalvok. Rudas tai ir šūdas gražesnis. Kaip tu manai? Jei pamatytum baltą šūdą, gi apsivemtum iš karto. Todėl šūdas ir yra rudos spalvos.
– Ahahaha.
– Todėl skelbiu kampaniją – “Lietuvi, pisk tik baltą šikną!”.

ATRADIMAS: I enjoy animals

2009-05-23 | 23:13 | Bullshitism
23

“Put some clothes on!!! Didn’t your parents teach you any better?!”

Vis tik Gailutė nėra pats blogiausias dalykas, galintis gimti mūsų Žemei Motinėlei. Pristatau Jums———> vintažinę debilę.

The name is SaChay. I am 21 years old and I am trying to learn everything I can about the Lord Jesus Christ. A Joyous Housewife to my Dear Husband of four years and a Loving Mother to four wonderful furry blessings Jake, Bunny (now in heaven), Puppy, and Cocoa! I created this Blog to record the daily reflections of my life as a Housewife.

Juokinga, ne tas žodis. Tuoj verksiu. Ji turi ir neblogų draugų.

Jei Dievas baustų už žvengą ir patyčias iš žmonių, tikriausiai aš (net ir būdama gyva) jau seniai kęsčiau baisiausias pragaro kančias (tokias kaip gimdymo teikiamas malonumas ar seksas in the ass rytais vietoje žadintuvo).

Paslaptys ir prašalaičiai

2009-05-13 | 03:20 | Šiek tiek info apie mane
13

Visada galvojau, kad esu atvira iki negalėjimo. Na, taip jau yra, kad paprastai nesugebu nuslėpti to, ką galvoju. Velnias tempia mane už liežuvio. Tikriausiai todėl ir mėgstu papliurpti nemažai. O jeigu ir nutyliu per stebuklą, profesionalai iš akių iškart mato – “bitch is hiding something”. Kažin, ar linzės maskuoja tokius reikalus? Taip? Ane? Rimtai? Geras. Kaip gaila, kad mano regėjimui jų nereikia. Dėl tos pačios sąsajos su ponu Velniu dievinu stebėti demoniškumo apraiškas (“tyla – gera byla”, proto pisimo vadyba, “ėdu ir plonėju” ir kt.) žmogaus elgesyje. Po to apie tai galima ir papletkinti. Matote, kaip viskas susiję. Ratuku eina.

Man pradėjo vaidentis, jog aš pagaliau išmokau laikyti liežuvį už dantų (“Tu bręsti. O tai yra hujne.”). Tačiau galiu iš karto atvirai pasakyti – nieko gero tame nematau. Visiškai lievas jausmas. Ir kaip sužinot, kas yra geriau (atvirumas ar nutylėjimas)? Viena vertus, kai šneki tiesiai šviesiai, abiems pusėms viskas būna aišku ir taip galima išvengti daugelio nesusipratimų. Kita vertus, gali prisišnekėti šūdo visokio be reikalo, kurio pašnekovui būtų geriau nežinoti. Aš tai vadovaujuosi nuojauta, bet ta nuojauta – tai irgi debilė gera. Sakydama “nutylėk” ji verčia tave gaišti laiką. O štai sakydama “prisipažink” ji sugadina tavo “last good nerve”.

Nors gal nieko naujo aš čia ir neišmokau. Juk visuomet turėjau pomėgį nutylėti kai kurias intymias paslaptis. Dalis jų man nerūpėdavo visiškai – lai jas žino nors ir visas miestas. O štai likusias galėdavau pasakyti nebent visiškai su tuo nesusijusiems žmonėms. Na, nes tokiems daugmaž px būna. Tikriausiai daugelis patyrė kokios nors paslapties nuslėpimą nuo artimiausių draugų, bet atvirą jos išpasakojimą kokiam atsitiktiniam prašalaičiui*.

picture-18

* Šiaip aš “prašalaičiais” vaidinu atsitiktinio sekso herojus, bet tik ne šiuo atveju.

VERTYBĖS: “Noriu, kad visi skaniai pavalgytų, pasipistų ir geros muzikos, kad netrūktų.”

2009-05-11 | 00:40 | Gyvenimo tiesa
11

Niekam ne paslaptis, kad nuo senų senovės lietuvaičiai buvo žinomi kaip valstiečių tauta. Ačiū Dievui, šiandien esame kažkiek paveikti vakarietiško industrinio purvo, tačiau jis turbūt niekuomet neužgoš smegenyse užsilikusių agrarinės kultūros vertybių. Nes nepatikliam kaimiečiui šūdo neįkiši.

Kuklumas, paprastumas, darbštumas – trys pagrindiniai žingsniai, darantis karjerą kaimo troboje ar kolektyvinių sodų bendrijoje. To kaimiečiai buvo mokomi jau nuo ankstyvos vaikystės. Mama (o vėliau ir mokykla) vertė juos skaityti Jono Biliūno kūrybą, kuri atseit turėjo nušviesti vaiko vidų. Ant kaktos kiekvienam buvo privaloma užsirašyti po vieną NORMOS MOTINOS įsakymą. Pasirinktinai: “estetiška yra tai, kas etiška” arba “gražu yra tai, kas moralu”.

Tačiau situacija iš tikrųjų nėra tokia tragiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Padėtis pradėjo taisytis, kai į Lietuvos pusę papūtė modernizmo vėjelis. Aišku, jis neprilygsta Katrinos uragano jėgai, bet visgi jo dėka kai kurie žmonės pagaliau pradėjo suvokti, jog šėtono dėstomos new age vertybės (cinizmas, arogancija, vulgarumas, narciziškumas) neša žmogui daug didesnę naudą nei tironiškosios tyrumo bažnyčios postulatai. Tą pati sakė ir Nyčė, pasak kurio “žmogus buvo moralus, kol nepradėjo ieškoti moralės”.

“Moralė yra yda” – taip aš pasakyčiau rugsėjo pirmąją, jei būčiau pradinės mokyklos direktorė. Žinoma, tai sukeltų daugelio tėvelių pasipiktinimą, nes vis tik didžioji jų dauguma nebuvo paliesta mano minėtojo VĖJELIO. Aš, žinoma, juos užjausčiau, jei tik galėčiau, bet deja “vergai iš aristokratų susilaukti užuojautos negali, nes jų kančia yra menkavertiška ir juos užjausti yra šlykštu ir žema”. Todėl man tiesiog tektų nurimti ir susitaikyti su tų tamsuolių antipatija.

Tiesą sakant, manęs niekada per daug nejaudino faktas, jog nemažai žmonių manęs nemėgsta. Nes tų, kurie mane mėgsta, man irgi visiškai sočiai pakanka. Be to, turbūt žemėje neegzistuoja žmogus, kurį visi mėgtų. Netgi ±tobulybė bus daugelio nekenčiama vien tik iš pavydo. “Jam gerai, sekasi, jis gerai atrodo, jis yra geras ir mielas žmogutis.” Natūralu, kad nekenčiame tokių žmonių. Jie juk gadina mūsų reitingus. Drįsta čia mus lenkti. Juk tai mes turime pirmauti. Ir nereikia čia apsimetinėti – “mano mąstymas – ne toks” ir “aš esu geranoriškas ne tik sapnuose”. Pavydim mes visi. Tik vieni tą daro tyliai, o kiti… tiesiog negudriai.

Apie mano vertybes turbūt neverta daug kalbėti, nes jos jau ir taip seniai visiems yra aiškios. Žinoma, myliu namus, draugus ir t. t. – kaip ir visi. Bet negaliu nuslėpti ir begalinės savo aistros diktatūrai, valdžiai ir pramogai*. Žodžiu, mano vertybės prasideda kažkur tarp spintoje gulinčių batų dėžių, o baigiasi antrėsolėse (ten aš laikau patalynę). Ir nieko čia nepadarysi. Let’s dance!

“Konservatore, nekraupink Europos nahuj.”

* Šitoje vietoje juokavau, nes esu vodka girl, actually.

Bernų gundymo vadyba

06

Šiandien manęs paklausė, kaip aš kabinu bernus. Visų pirma, tai yra didelis mokslas, kuris netilptų į postą. Visų antra, negi aš dabar išduosiu visas savo paslaptis o po to liksiu senmerge? Na, bet pabandysiu atsakyti trumpai.

picture-401Pradžiai – šiek tiek statistikos. Populiariausios kabinimo vietos:

Pirmoje vietoje – klubai, antroje – troleibusai ir “Maximos”, trečioje – internetas, ketvirtoje – gatvė ir gimtadieniai. Dar su mašina galima kabinti, bet čia jau iš viso blogai – šūdina pozicija. Kaip ir vaišinimas koksu tualete. Bet šitas būdas yra blogas tik tam, kieno koksas.

Yra du pagrindiniai kabinimo būdai – slaptas ir tiesmukas. Antras variantas labiau tinka jaunimui, nes vargšiukai kadangi paprastai dar būna pasaulio nelabai matę, sukeltas lengvas kultūrinis šokas juos paveikia kaip kibiras šalto vandens ant galvos karštą vasaros dieną, sėdint ant prišildyto alfalto Vilniaus miesto senamiestyje. Žodžiu, tokie dalykai juos žiauriai PRIOT. Tipo DRĄSI, wow, cool (LOL).

Su vyresniais – kiek sunkiau, nes jie neretai būna tokie pat sumanūs, kaip ir mes, sparnuotosios sūkos. Kai kuriuos iš jų reikia gundyti elegantiškai. Kai kuriuos – lengvai vanojant su lazda per skaudančią nugarą (amžius daro savo). Bet niekada ne vulgariai. Nes lyginant su jaunais pacanais (paprasta buržuazinė visuomenė), jie visgi yra monarchijos inteligentai. Tik apsaugok Viešpatie, ką blogiausio galite padaryti su senukais, tai gundymui naudoti gotiškuosius akmens amžiaus atavizmus – inkvizicines bausmes. Tokias kaip pvz., “tyla – gera byla” ir pan.

Beje, norėčiau pabrėžti vieną svarbų dalyką. Sugundyti berną visai nereiškia paversti jo savo antrąja puse. Sugundyti berną reiškia nusitempti jį į lovą. Bet ne imant per prievartą (?), kaip koks akmens amžiaus žmogus moterį ima ir tempia už plaukų į urvą. Tai būtų pernelyg paprasta ir nepakankamai elegantiška. Užtektų prigirdyti auką (su saiku, žinoma, nes tragiškai gali pasibaigti viskas) ir daryti su ja, ką nori. Ne. Mano suvokimu, tai nebūtų classy at all. Profesionaliai sugundyti berną reiškia ne pačiai į lovą jį nusitempti, o priversti jį tave temptis į lovą. Ir tą jis turėtų daryti ne taip lyg kiaulę už ausies tempdamas iš potvynio zonos New Orleane, o įstumdamas tave į lovą kaip besiožiuojančią žąsį. Vyras net neturi žinoti, kad iš tikrųjų čia tu jį ĖMEI. Leiskite kvaileliui nors kartą gyvenime pasijausti didvyriu (vadyba).

– Kaip kitais žodžiais pasakyti, kad jau laikas pistis?
– “Aš juk ne kokia vazono gėlelė tau. Manęs plepalais nepalaistysi.” Arba: “Noriu tave išpisti. Juokauju.”
– Arba “O tu kada nors iš viso rūriniesi ar tik pisdėlini?”

P.S. Jaunimu vadinu berniukus iki dvim penkerių metų (imtinai).

3 pranešimai

2009-04-22 | 17:58 | Bullshitism, This is the Life
22

1. Šiandien meilu man parėjo ženklas. Iš aukščiau:

picture-32

2. Norėjau dar šio to paklausti vyrų. O Jūs mėgstat gerti pieną iš šaldytuvo? Jei mėgstat, būkit geri ir nebegerkit, nes labai šlyščiai atrodo. 🙁 Kas kart, kai pamatau tą ritualą, pradėtu laukti jo tęsinio tualete. Bet niekada nesulaukiu. Stiprūs tie Jūsų skrandukai, matyt.

3. Šiandien ryte sapnavau, kad pagaliau atvarė kurjeris su mano drabužiais. Ir akurat – po kokios valandos mane pažadino šio kilnaus žmogaus skambutis į duris. Moteriška intuicija?

“Šią fantastiškos dienos, saulės ir to, kad esi bitch proga, aš norėčiau tau padovanoti dainą.”

2009-04-18 | 13:56 | This is the Life
18

Gavau dainą pavadinimu “Breakfast”, bet netrukus perėjau prie kasdieniškesnių garsų:


– Šildau rankas į kompo apačią.
– Klausau grupės “Holy Fuck”.

Kokia aš negraži, kai mane puošia vakarykštis makiažas. Teko nusiplauti. Ačiū Dievui, nieko nėr namie. Nes nekenčiu vaikščioti po chatą “su kvapeliu”. Šiandien supratau vieną dalyką. T. y. du dalykus. Esu ***a ir ***a, hahaha. Nežinau, kodėl taip pagalvojau, nes atvirai šnekant, vakar nieko blogo nepadariau (no drugs, no ištvirkavimai, alcohol only). Taip jau būna, kad pachmelingais rytais apie save suvoki daug dalykų. Klysta, kas mano kitaip (turiu omeny savo psichinę būklę, paslėptą po žvaigždutėmis).

– Einu kavos – noriu ėsti.
– Aš irgi. Gerai sugalvojai čia. Ahahaha.

Beje, Vilniuje tikrai visi yra persipisę. Ta prasme, I MEAN IT, tikrai visi. Krč, pažinojau tokią vieną “amžiną porą”, tipo ten gyveno jie kartu šimtą metų ir panašiai. Bet štai stoviu aš vakar prie “Cozy”, rūkau cyzą ir žiūriu, kad tos poros bobiškoji pusė romantiškai eina susikabinus rankutėmis su kažkokiu kitu čiūvu. Nu ir aišku, įsižiūrėjusi geriau, aš supratau, jog tas čiūvas yra senas mano pažįstamas. Nes kaip gi kitaip galėjo būti šiame mielame Vilniaus kaimelyje? O aš maniau, kad tie žmonės yra iš taip vadinamų SKIRTINGŲ PASAULIŲ.

“OMG, su savo naujais džinsais aš tampu fuckable net pati sau!” (Kuo durnesnė citata, tuo didesnė tikimybė, kad ji – mano.)

Ai, dar vakar svečiuose sutikau vieną pažįstamą, kurios čiūvą neseniai mačiau su kita boba viename iš “Akropolių”. Labai norėjau išduoti tą padugnę, bet po to paaiškėjo, kad jis ir mano pažįstama jau yra išsiskyrę. Nors tiek gerai. Nes jis labai negražus buvo.

– Einu tos kavos pagaliau.
– Aš jau vieną išgėriau, bet kadangi ji yra labai skani, reiks gert dar. Beje, šian leidau sau suėst “Snickersą” po sočių pusryčių.
– Tu gal durna? “Snikersas” pats savaime jau yra PER SOTU.
– Nu, labai norėjau. Aš nevalgau šiaip saldumynų.
– Nu, tai tau reikėjo ėsti jį vieną. Ir taip per daug būtų. O čia dar po SOČIŲ PUSRYČIŲ.
– Nu, žinok, šian kažkaip ne. Man pachmutis ir šalia nėra čiūvo. Kai čiūvas yra, tai man valgyt nereik. O dabar nėra, tai aš noriu valgyt. Nes kai yra, gali valgyt čiūvą. Graužtis ten viską. O su kuo man graužtis dabar? Su maistu. Su dešrelėm nx.
– O tai ką tu ėdei? Pasakyk man, KARVE.
– Valgiau 2 dešreles su agurkėliu ir dvi mažas skrudintas duonos riekes.

Liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad šaldytuve neradau pieno, todėl teko valgyt šokoladinį sūrelį ir gerti arbatą su citrina. Man rodos, kai kam ne pro šalį būtų dar numigti.

Ir vėl penktadienis…

16

shush2O mano šaibos jau kaip tik eina į pabaigą. Nu, bet nieko tokio. Vis tiek Vilniaus naktiniame gyvenime – nieko įdomaus ar naujo. Na, neskaitant tų retkarčiais pasitaikančių pletkų apie šventąsias kekšes, besipisančias viešai su didžėjais afterparčiuose. Bet aš tame nematau nieko baisaus. Ypač jei tau pasisekė ir tu turi savo kloną. Kaltę visuomet gali suversti jam. Tačiau jei po visko kankina sąžinės priekaištai, sekmadienį patartina užsukti į bažnyčią ir sukalbėti porą “Šventa Marija”.

Gyvenant šiame kaimelyje reikia būti itin atsargiems. Net ir vakar vienoje senamiesčio kavinėje pagavau barmeną klausantis mano pokalbio. Jis, matyt, išgirdo pažįstamą vardą. Ačiū Dievui, tuo metu kaip tik prastai jaučiausi ir neturėjau nuotaikos juodinti kokio nors vargšo žmogaus.

Ką Jūs ryt? Aš tai dar mąstau.

Mėnulyje brangsta pašto išlaidos

2009-04-16 | 04:16 | Šiek tiek info apie mane
16

“Mokykis kablus nešiot. Nieko sudėtingo, tik skauda kojas. Aukotis reikia dėl grožio bet kokiu atveju. Skausmas – px. Seksas ir nemokama byčka atpirks. Ble, aš šneku kaip tu. O čia tai yra pzda… Einu pakalbėt su kokiu profesoriumi.”

Žiūrinėju aš ir toliau tuos kvailus batus (bele nesimokyti, u know) ir niekaip negaliu išsirinkti… Ši bėda mane vargina nuo tada, kai išvydau juos. Jie manęs nori, bet aš negaliu jų nusipirkti. Kaip sakė mano draugė, tokius batus turi pirkti zuikiai, o ne tėvai. Ir juo labiau jų negalima pirkti už savo prakaitu uždirbtus pinigus. Kadangi prakaito aš privengiu, o ir zuikį šiais laikais išvysi nebent per žiūronus stebėdama Mėnulio gyventojus, šitoms mieloms basutėms vasarą puošti mano kojų neteks. Labai gaila, nes iki grožio joms (kojoms) trūksta kaip tik šitos vienintelės batų poros. Reikalauju užuojautos.

Peržiūrėjusi trilijoną įvairiausių batų porų, aš pagaliau supratau vieną dalyką – geriausiai atrodo aukštakulniai, kurių kulno aukštis yra kažkur aplink 5 inches. Todėl aš sugalvojau, kad iki Naujako norėčiau ĮVALDYTI (t. y. ne tik nusipirkti, bet ir išmokti vaikščioti) būtent tokius. Mano svajonių batų kulnas būtinai turi būti 13-os centimetrų aukščio, nes šis skaičius yra labai simboliškas – pasak raganų, jis neša nelaimę. Kadangi man patinka rizika ir šampanas, noriu vaikščioti su kiekviename žingsnyje manęs tykojančia sulaužyto sprando galimybe.

Laiko liko labai nedaug. Motyvacijos irgi nelabai yra (kol kas). Bet aš tikiu kalėdiniais stebuklais. Ir pranašingais sapnais. Kažkada sapnas man liepė rūkyti kitas cigaretes. Aš taip ir padariau. Galbūt dabar susapnuosiu Perkūną, besikesinantį į mano galvą. O nuo mirties mane išgelbės tik kulnas, kuris galingiausio senovės lietuvių dievo šūvį nukreips tiesiai į ilgą, kabantį, pyragaičio formos auskarą.

Taip, taip. Times are tough.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook